BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2009

2010 metų biudžetas: žmogiškai ar senoviškai?

2009-08-31

Šį kartą pasidalinsiu informacija apie tai, kaip iš inercijos kol kas juda reikalai su kitų metų biudžeto projektu, ir mintimis, kaip reikėtų (ir kaip siūlysiu) pradėti nuo galvos stotis ant kojų.

Esant sunkiai valstybės ekonominiai padėčiai biudžeto karpymai tapo įprasta kiekvieno sezono naujiena. Kas dar negirdėjo - informuoju, kad karpymai nusimato ir 2010 metais.

Tačiau karpymas šis - savotiškas. Kažkodėl sugalvota (bent jau kol kas) daugiau nemažinti darbo užmokesčio fondo, išskyrus kiek jis sumažėja dėl sumažintų bazinių dydžių. Tai reiškia, kad valstybės tarnautojų skaičiaus mažėjimas iš esmės neplanuojamas…

Sumažinamos visos „kitos” išlaidos, ir daugmaž pagal liniuotę - visiems 55 procentais. Tai reiškia, kad už elektrą pinigų daug kam pritruks.

Tačiau dar blogiau - tai reiškia, jog stabdomi progresyvūs mokesčių mokėtojų dalią lengvinantys sprendimai. Pavyzdžiui, jei kokia valdiška įstaiga įdarbina valytojus - asignavimai nemažinami. Jei ši įstaiga valymo paslaugas pigiau perka - asignavimai braukiami daugiau kaip dvigubai.

Jei šiemet nesumažinai darbuotojų - tai ir gerai. Jei sumažinai - tai ir pinigų bus atitinkamai mažiau. Būtų lyg ir nieko, tačiau signalas aiškus - geriau nieko nedaryti (leisti pinigus riebiai ir netikslingai).

Taigi, mano siūlymai, kuriuos esu nusiteikęs rimtai atstovauti Vyriausybėje:

1. Išlaidas mažinti galima netgi daugiau nei numatyta. (Beje, tam neretai reikia kai kurių sisteminių pakeitimų. Pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso, Teismų įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso.. Dalies šių pakeitimų projektus jau turiu).

2. Asignavimų valdytojus informuoti ne tik apie trumpalaikius biudžeto (mažinimo) kontrolinius dydžius, bet informuoti ir apie tolimesnę perspektyvą. Tai leistų geriau pasiruošti sunkiam ekonominiam laikotarpiui.

3. Nustatyti motyvaciją kiekvienam asignavimų valdytojui mažinti savo biudžetą ir valstybės tarnautojų.

Pavyzdžiui skaičiuojant 2010 metų biudžeto išlaidas darbo užmokesčiui neimti kaip pagrindo 2009 metais dirbančių darbuotojų skaičius, nes tokiu atveju bus parodoma, kad nei vienam asignavimų valdytojui neapsimoka mažinti darbuotojų skaičių. Jei finansų ministerija neturi galimybės nagrinėti kiekvieną atvejį atskirai, siūlau nustatyti visiems vienodą darbo užmokesčio fondo mažinimą palyginus su 2008 metais ir konsultacijose su asignavimų valdytojais išsisaiškinti problemas, kurios jiems iškiltų siekiant šių tikslų. Po konsultacijų priimti sprendimą palikti nustatytą darbo užmokesčio fondo mažinimą, mažinti jį labiau ar mažiau, taip pat, reikalui esant, apsispręsti dėl darbo užmokesčio fondo mažinimo 2011 metų biudžete.

Kitas pavyzdys kaip didinti motyvaciją - nustatyti, kad 50 procentų darbo užmokesčio fondo, sutaupyto dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo (palyginus su nustatyta baze, tarkime, 2009 metais) būtų galima panaudoti liekančių darbuotojų premijavimui, o 30 procentų šios sumos - darbuotojų premijavimui kitais (2011) biudžetiniais metais.

4. Nustatyti galimybę panaudoti darbo užmokesčio fondą kitoms reikmėms finansuoti. Tai leistų geriau pasiekti strateginius tikslus pasitelkiant išorės pajėgas bei leistų išvengti sutrikimų mokėjimuose.

5. Nustatyti sistemą, pagal kurią biudžetiniais metais nepanaudotos lėšos (jei tai vyko dėl objektyvių priežasčių) galėtų būti perkeliamos kitiems biudžetiniams metams tų pačių strateginių tikslų vykdymui. Tokiam perkėlimui būtina nustatyti principus, kriterijus ir sprendimų priėmimo mechanizmą.

6. Aiškiai deklaruoti ir realizuoti nuostatą, kad ministerijoms pateikti kontroliniai asignavimų dydžiai biudžete galės būti didesni tik dviem atvejais: pirma, kai papildomas finansavimas reikalingas įgyvendinti reformoms, kurios užtikrintų mažesnį finansavimą 2011 ir vėlesniais metais, antra, jei visiškai neįmanoma pasiekti 2010 metais numatyto taupymo.

Rodyk draugams

Korupcijos pateisinimo ir sprendimų vengimo menas: „kalta kultūra”

2009-08-05

Kai pateikiau idėją, jog valstybės tarnautojai turi būti tikrinami, ar jie atsparūs korupcijai, žinojau, kad dalis reakcijos bus toli gražu ne aplodismentai.

Žinojau, kad bus iškeliamas žmogaus teisių argumentas. Kartu esu tikras, kad žmogaus teisės čia nieko dėtos. Juk nesiūlau jokios atsakomybės už tai, kad esi neatsparus korupcijos pagundoms. Tiesiog,  jei žmogui keliami aukšti reikalavimai, tai turi būti ir kaip juos patikrinti, o jų neatitikus - konstatuoti ir imtis priemonių - pašalinti iš valstybės tarnybos.

Žinojau, kad bus sakoma, kad atsparumo korupcijai testas nėra pritaikytas draugiškiesiems tarnautojams, kurie mielaširdingai ir primygtinai siūlosi „dar asmeniškai padėti”, „kaip nors išspręsti galimai iškilusias problemas”, „padirbėti, kad neliktų jokių kliūčių”, etc. Kartu esu tikras, kad šiuos ribinius atvejus reikalui esant išspręs teismas, tačiau daugeliu atveju riba tarp paslaugumo ir kyšio prašymo yra aiški, kai susiduri su konkrečia situacija.

Tačiau vieno nesitikėjau. Kad netgi tarp kovotojų su korupcija bus taip populiari nuostata, jog „viena priemone nieko nepasieksi”, „svarbu pakeisti mūsų supuvusią kultūrą”, „svarbiausia švietimas”, „reikia investuoti į jaunąją kartą”, „didžiausios problemos ne čia” ir pan. Visos šios pastabos, be abejo, svarbu, tačiau noriu priminti keletą aspektų:

  • Už kovos su korupcija priemonių „kompleksiškumą” Lietuva tarptautinių ekspertų giriama jau bene dešimtmetį, tačiau rezultatų bent aš kol kas nematau;
  • Daug ką lemia kultūra, tačiau ar nesvarbu, kokie signalai pasiunčiami visuomenei? Kodėl lietuviai užsienyje kyšius siūlo mažiau nei Lietuvoje? Kodėl kai kuriose šalyse liberalizavus rinką ir reformavus viešąjį sektorių korupcijos iškart sumažėjo drastiškai?

Šiuo atveju esu įsitikinęs, kad bent jau valdžiai reikia ne apie kultūrą dejuoti, o imtis priemonių, kad žmogus reikalus galėtų tvarkyti remiantis prigimtinėmis normomis, kurių valstybės sukurta sistema netransformuoja į kyšininkavimo praktikas (kaip pavyzdžiui, sveikatos sistemoje, kur natūralus žmogaus noras atsilyginti gydytojui yra taip transformuojamas, kad oficialus atsilyginimas vykdomas per mokesčius, nieko bendra neturinčius su sveikata, o tiesioginis atsilyginimas yra nelegalus, nes tiesiog neįsipaišo į valstybės sukurtą sveikatos sistemą).

Svarbu, kad ir elementarios etinės normos būtų tiesiog užtikrinamos valstybės tarnyboje (dėl ko ir ėmiausi minėtos iniciatyvos);

  • Visos problemos yra svarbios, todėl jei jau imamas jautis už ragų spręsti vieną problemą, tai prieš postringaujant apie kitas problemas (kas, be abejo, labai smagu ir patogu) gal visgi reiktų apsispręsti, ką darome su šia…

Suma sumarum, ne kultūra kalta, kad Lietuvoje klesti kyšininkavimas, o atvirkščiai: tokią kultūrą didžia dalimi lemia sąlygos kyšininkavimui. Viena iš tų sąlygų - elementarus nesusitvarkymas su kyšininkauti linkusiais tarnautojais.

Apie kitas sąlygas (kai kurios dar svarbesnės) - kitą kartą.

Rodyk draugams

(Post-/anti-)krizinės ambicijos

2009-08-01

 „Susitelkiame ir tą krizę kaip nors pralaukime.” „Krizė neišvengiamai baigsis.” „Lietuvos ekonomika atsigaus 2010″ (arba 2011, arba dar kada). „Krizės metu svarbu išlaikyti finansinį stabilumą”. Panašių teiginių laviną girdime kasdien. Tačiau ar nenuveda šie tarsi ir teisingi teiginiai mūsų minčių klystkeliais?

Pavyzdžiui, kad ir tai, jog krizė baigsis „neišvengiamai”. Krizės baigtis priklausys nuo daugelio veiksnių, tačiau labiausiai - nuo mūsų pačių: verslininkų, politikų, darbuotojų, šeimos galvų, pensininkų, studentų, etc. Jei sėdėsime ir lauksime pasibaigsiančios krizės, garantuoju, kad ji mus nušluos.

Kita vertus, ar tikrai krizę reikia „įveikti”… Ar tik kovodami su krizės pasekmėmis nepraleidžiame mes tokiu būdu progos krize pasinaudoti? Čia net nekalbu apie lengviau įgyvendinamus biurokratijos mažinimo, reguliavimo atsisakymo, valdžios funkcijų optimizavimo projektus.

Galbūt krize verta pasinaudoti taip, kad viso pasaulio investuotojai ir kuriantys žmonės pamatytų, jog Lietuva yra ta šalis, kur nepaisant visų sunkumų (ir priešingai nei daugelyje kitų pasaulio vietų) ne tik išlaikomi esminiai teisingos ir turtingos visuomenės veiksniai, bet jie iš esmės sustiprinami. O šie veiksniai senai žinomi:

  • Maži mokesčiai (kurie daugeliu atveju buvo didinami);
  • Nuosavybės neliečiamumas (įskaitant ir tai, kad Lietuva liks ta šalimi, kurioje nėra ir nebus nekilnojamojo turto mokesčio);
  • Teisės viešpatavimas ir teisės stabilumas (čia tikrai yra kur padirbėti…)

Jei elgtumėmės tik pagal šiuos principus ir labiau vertintume dirbantį žmogų, esu tikras, kad Lietuva būtų tas kraštas, kur gyventi norėtų visi darbštūs ir kūrybingi, kur pasaulio turtingieji norėtų investuoti savo kapitalą. Tuo pačiu tai būtų pagrindas geresniam gyvenimui visai Lietuvos visuomenei.

Deja, šios ambicijos kol kas neturime. Ir gal net nemanome, kad tai realistiška.

Tačiau jei tik būtų noro eiti šia kryptimi - noriu priminti, kad tik prieš šimtmetį su trupučiu Šveicarijoje buvo licencijuojamos kelionių agentūros tam, kad vargšai šveicarai, kurie laimės į Pietų Ameriką vyko ieškoti, nebūtų apgaudinėjami… (plačiau apie Šveicarijos sėkmę siūlau paskaityti Huerto de Sotto „The Mystery of Capital”).

Kas po krizės (jei/kai ji baigsis) bus Lietuva: ekonomikos persistruktūrizavimo audrų nusiaubtas užkampis, ar naujoji Šveicarija?

Rodyk draugams