BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugsėjis, 2009

Pavardės ir kiti darbai be žiniasklaidos veidrodžio

2009-09-30

Vakar per visą žiniasklaidą nugriaudėjo pranešimai kaip Šimašius ruošiasi leisti atsikratyti slaviškų priesagų pavardėse. Daug reportažų, straipsnių, jų komentarų. Ta proga susilaukiau visokių pastebėjimų, į kuriuos norėčiau sureaguoti.

Pirma. Vakar apie tai pranešta ne todėl, kad aš būčiau planavęs viešųjų ryšių akciją. Tiesiog susitikau su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos direktorės pavaduotoja Jūrate Palionyte aptarti vieno Pavardžių keitimo taisyklių (kurias tvirtina Teisingumo ministras) punkto.

Kadangi mano darbotvarkė vieša, po susitikimo turėjau progos/pareigos daug komentuoti ką mes per tą pusvalandį aptarėme (beje, labai prasmingai ir darbingai).

Antra. Visiškai nemanau, kad pavardžių keitimo klausimas šiandien yra didžiausia aktualija. Pats tam kol kas teskyriau labai nedaug laiko (ir neplanuoju daug skirti). Nėra ir neturėtų būti tai ir pagrindinis ministerijos darbuotojų rūpestis.

Didžiąja aktualija šis reikalas tapo dėl žiniasklaidos ir žmonių susidomėjimo. Taip pat vakar Seime pristačiau Hipotekos daug svarbesnį reformos projektą. Bet kas apie tai žino? Kam tai pasirodė įdomu? Kiek apie tai komentarų interneto portaluose?

Trečia, jokiu būdu pavardžių keitimo šioks toks supaprastinimas nėra kažkoks nacionalistinis polėkis. Pagal aptartą variantą bus galima nusikratyti visų priesagų, ne tik slaviškų. Tieiog realybė yra tokia, kad šiandien daugeliu atveju žmonės nori nusikratyti slaviškų priesagų.

Beje, pats manau, kad daugelis jų visai gražios ir tinkamos. Be to, kiek tas slaviškumas kenkia lietuviškumui – labai abejotina. Visiems viešai stengiuosi pabrėžti – prieš nusprendžiant keisti pavardę devynis kartus pamatuokit.

Ketvirta. Netgi pavardžių srityje esu įsitikinęs, kad Lietuva turi aktualesnę problemą – pagaliau įgyvendinti dvišalės sutarties su Lenkija nuostatas ir leisti rašyti lenkiškas pavardes su diakritiniais ženklais. Deja, Lietuvoje šis klausimas tapo netgi Konstituciniu… Lietuviai analogišką teisę Lenkijoje, beje turi (nors natūralu, kad ją realizuoti nėra nei paprasta, nei pigu).

Penkta. Iniciatyva dėl pavardžių kilo ne todėl, kad ilgai būčiau rymojęs ir galvojęs apie pavardes ir jų keitimą. Konkretus žmogus norėjo susitrumpinti pavardę (nusikratant „-avičiaus“) taip, kaip tai planavo padaryti dar jo tėvas prieš karą (beje, jis buvo gavęs visus reikamus dokumentus, bet okupacija planus sužlugdė). Laiške jis išdėstė problemą, kad dabartinės Pavardžių keitimo taisyklės jam to neleidžia. Ne visada galiu padėti žmonėms, kurie susiduria su teisinio reguliavimo problema. Tačiau šį kartą - galėjau ir netgi nesunkiai.

Esu ir toliau nusiteikęs skirti dalį savo laiko spręsti tas problemas, kurios žmonėms kyla dėl teisinio reguliavimo. Kviečiu visus rodyti iniciatyvą, kurią patogu įforminti čia: http://www.tm.lt/teisini/.

Rodyk draugams

Lietuva po krizės

2009-09-29

Natūralu, kad krizės laiku galvojama kaip ją išgyventi. Tačiau ne atsitiktinai tas pats kiniškas hieroglifas reiškia krizę ir galimybę. Svarstant kaip išplaukti iš krizės tiesiog būtina pagalvoti apie tai, į kurį krantą plauksime.

Taigi, kokia bus Lietuva po krizės pasauliniame kontekste? Ką mes darome, kad krizė mums taptų išnaudota galimybe?

Kada ir kaip ši krizė baigsis – nežinia. Tiesą sakant esu labai skeptiškas dėl greit ateisiančios laimingos pabaigos ir to, kad užsienio šalių atsigavimas mus ištemps.

Greičiau atvirkščiai – masinė pinigų ekspansija daugelyje didžiųjų valstybių ir toliau iškreipia rinkos signalus, trukdo ekonomikos persitvarkymui ir dirbtinai palaiko dalį kitų šalių verslų (mūsų konkurentų) gyvybingumą.

Tačiau ši ekspansinė pinigų politika ir skatinimo planai visose valstybėse turi savo kainą. Pasitikėjimas valiutomis pasaulyje mažėja, mokesčių našta auga, netikrumas dėl ekonominės valstybių politikos didėja, saugant esamus nuo bankroto mažėja ekonomikų lankstumas, didėja valstybinio verslo dalis ekonomikoje.

Viską sudėjus, Vakarų pasaulis slenkasi į kairę. Gali atsitikti netgi taip, kad laisvosios rinkos bastionu ilgai laikytos JAV gali tapti valstybinio intervencionizmo pionieriais.

Europoje stereotipinis ekonominio kairumo/dešinumo susiskirstymas taip pat kinta. Pavyzdžiui, išgirdau, kad yra žmonių, kurie svarsto, jog dėl mokestinių priežasčių galbūt vertėtų persikelti gyventi iš Jungtinės Karalystės į Švediją.

Lietuva šiame kontekste turi savo šansą. Šis šansas – tai tapti kapitalizmo bastionu, kuris būtų patrauklus visiems kuriantiems, dirbantiems, investuojantiems žmonėms.

Jei Vakarų pasaulyje ir tarp rytinių savo kaimynų sukurtume tokį įvaizdį, kad aplink gali vykti kad ir kas, bet Lietuva laikysis kapitalizmo ir didins ekonominę laisvę, esu tikras, kad pasisekimas tarptautinėje konkurencijoje dėl investicijų, dėl turtingų žmonių gyvenamosios (ir mokesčių mokėjimo) vietos yra beveik garantuotas.

Taigi, ką reikia padaryti? Pateiksiu savo dešimties punktų viziją. Ją, kiek leidžia mano pareigos ir galimybės, bandau realizuoti. Šia vizija bandau užkrėsti ir kitus.

Pirma, Lietuva – šalis kurioje nėra ir niekada nebus nekilnojamojo turto mokesčio. Tai automatiškai sukuria norą savo brangius būstus statyti (ir juose gyventi) čia, o ne kitur.

Antra, Lietuva – šalis, kurioje perskirstymas bus vienas mažiausių Europoje. Keista, kad iki šiol daugelis politikų šį faktą vis dar laiko minusu, todėl jo gėdijasi, o ne reklamuoja. Šalia mažo perskirstymo, be abejo, turi sekti ir itin skaidriai ir atsakingai leidžiamos biudžeto lėšos.

Trečia, Lietuva – šalis, kurioje nėra ir nebus pajamų apmokestinimo progresyvumo, o atskirais atvejais (socialinis draudimas) yra nustatytos mokesčių lubos. Visa tai būtų itin didelė paskata pas mus, o ne kitur steigti brangiai apmokamas darbo vietas.

Ketvirta, Lietuva – šalis, kurioje žmonių ekonominius santykius lemia susitarimai, o ne politinės užgaidos. Pradėti, aišku, reikėtų nuo darbo santykių, kur darbuotojas vis dar laikomas infantiliu, todėl yra prikurta daugybė barjerų per laiko vienetą sukurti (taigi, ir uždirbti) daugiau. Daugybė kitų apribojimų sutartims – irgi naikintinas dalykas. Štai dalį šių apribojimų panaikinsiantį projektą (kas susiję su įkeitimu ir hipoteka) šiandien pristačiau Seime.

Penkta, Lietuva – šalis, kur nuosavybė šventa ir neliečiama. Tam, be abejonės, reikia greičiau susitvarkyti su restitucija, pagaliau leisti savininkams savo žemėje tvarkytis kaip savininkams, o ne laikiniems prižiūrėtojams (statybų reguliavimo ir teritorijų planavimo reikalai). Be abejo, reikia žūtbūt susilaikyti ir nuo pagundų nacionalizuoti vieną ar kitą nuosavybę (net jei tai būtų keistais sutapimais apipinto VST privatizavimo ir jau, panašu, keliamo nacionalizavimo klausimas).

Šešta, Lietuva – šalis, kur kontroliuojančios institucijos ir biurokratija neterorizuoja žmogaus. Yra kur pasistūmėti. Verslą kontroliuojančių institucijų pažabojimas (dėl ko šią savaitę pateiksiu įstatymo projektą) yra vienas iš žingsnių į tą pusę.

Septinta, Lieuva – šalis, kuri niekad nemanipuliuos savo pinigų politika. Valiutų valdybos modelis dalinai tai realizuoja. Tačiau klausimą drįstu kelti dar radikaliau. Jei Europos centrinis bankas nesuvaldys pinigų ekspansijos ir vis didėjančių valdžių įsipareigojimų (kurie, kaip dažnai implikuojama, yra svarbiau nei stabilūs pinigai), gal verta Lietuvoje pagaliau be kita ko leisti aukso standartą kaip alternatyvą egzistuojantiems atsiskaitymo būdams?

Aštunta, riboti valdžios ištekliai prioritetiškai skiriami tam, kad Lietuvoje būtų saugios ir patogios viešos erdvės. Būtent nesaugumas ir nepatogumas viešosiose erdvėse yra tai, kas atbaido netgi nuo mažų mokesčių šalių.

Faktinis valdžios kišimasis į daugybę kitų sričių trukdo jai pasirūpinti iš tikrųjų viešaisiais reikalais. Pačių viešųjų erdvių tikrai turėtų būti mažiau. Privatizavimas, privati iniciatyva pagaliau turi būti pradėta deramai vertinti kaip būdas pasiekti visuomeninius tikslus, o ne kaip priemonė juos paneigti.

Devinta, Lietuva – mažiausiai korumpuota šalis. Net nėra abejonių, kaip tai pasitarnautų bendram reikalui. Valdiškų sričių privatizavimas, tikrai skaidrūs viešieji pirkimai, valdžios viešumas ir nulinė tolerancija už neatsparumą korupcijai valstybės tarnyboje – tam būtini žingsniai. Su teisėkūra, viešumu ir viešaisias pirkimais susijusių iniciatyvų nemažai esu pradėjęs, realizavęs, ir pažadu, kad panašių žingsnių bus dar daugiau.

Ir, pagaliau, dešimta, vertėtų sau pasakyti – jei kas nors kur nors sugalvojo, kaip gali būti mažiau valdžios kišimosi ir daugiau laisvės sąžiningam žmogui, daugiau privačios iniciatyvos – tai Lietuva yra ta šalis, kur ši idėja bus būtinai greitai realizuota. Nesvarbu ar kalba eina apie privačius pensijų fondus vietoje socialinio draudimo (kas Čilėje pilnai realizuota jau prieš 27metus), ar apie sveikatos, ar švietimo privatizavimą, ar apie ką kita.

Jei gyventume tokioje šalyje – neabejoju, kad ji klestėtų. Kodėl taip nėra? Kodėl net siekių tokių nekeliame?

Ko gero, teisūs tie, kurie sakys, kad mūsų visuomenė „ne tokia“. Tikrai taip – daugelis pasiūlytų idėjų vargu ar kol kas (!) priimtinos daugumai Lietuvos žmonių. Tačiau gal visgi pabandykime?..

Rodyk draugams

Socialinių išmokų mažinimas - tai ko senai reikėjo

2009-09-24

 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pasiūlius net 2,4 milijardo litų apkarpyti pensijas ir įvairias socialines išmokas visuomenėje sambrūzdis kyla visiškai natūraliai. Statistiniam Lietuvos gyventojui tai reiškia virš šešių šimtų litų per metus.

Kodėl teigiu, kad šių žingsnių reikėjo jau senai?

Pirmiausia, šie mažinami milijardai nėra tai, kas bus atimama iš Lietuvos žmonių (nors kairiojo politinio sparno atstovams tai gal ir sunku suprasti).

Šie milijardai kaip tik yra tai, kas mokesčių pavidalu nebus atimama iš Lietuvos žmonių, šie milijardai būtent liks Lietuvos žmonių kišenėse. Jų nepaims valdžia ir neatiduos kitiems žmonėms.

Antra, būtent delsimas vykdyti tokį išmokų mažinimą lėmė, kad Lietuvai tenka daug ir brangiai skolintis, skolas kitais metais refinansuoti. Tai savo ruožtu reiškia, kad vietoje to, kad gyventume pagal kišenę šiemet, mes pagyvenome neadekvačiai, o už tai mokėti teks kitais metais.

Kiti metai vargu gi ar bus lengvesni. Kuo ilgiau nukėlinėjome ar nukėlinėsime šiuos sprendimus, tuo sunkesnius sprendimus tenka arba teks priiminėti ateityje.

Trečia, nemažą dalį socialinių išmokų (čia nekalbu apie pensijas) reikėjo mažinti visai ne dėl krizės. Socialinė parama Lietuvoje buvo tiek išaugusi, kad kukliai uždirbantis žmogus jau pradėjo gyventi akivaizdžiai blogiau nei tas, kas gerai išmano socialinės apsaugos sistemą.

Kitaip tariant, Lietuvos valdžia baudė dirbančius ir skatino nedirbančius net jei nedarbo priežastys buvo visai neobjektyvios. Kaip teko rašyti dar prieš pat užimant ministro pareigas, labiausiai užmirštas Lietuvoje yra normalus, darbštus, savimi ir savo šeima besirūpinantis žmogus.

Ketvirta, priešingai nei šiandien bandoma teigti, Vyriausybė neužkrauna visos biudžeto mažinimo naštos tik ant socialines išmokas ar pensijas gaunančiųjų pečių.

Dirbantiesiems jau buvo sumažinta ta socialinio draudimo įmokų dalis, kurią jie galėjo kaupti senatvei ir palikti savo vaikams.

Valstybės tarnyboje ir biudžetinėse įstaigose atlyginimai irgi sumažinti (daugiausiai uždirbantiems - per du kartus, o ministrams - per tris kartus).

Toli gražu nenoriu pasakyti, kad viskas čia padaryta. Pavyzdžiui, valstybės tarnautojų ir kitų valdišką algą gaunančiųjų mažėti turėtų labiau ir matomai.

Tačiau faktas, kad kol kas krizės našta daugiau gulė ant pečių tų, kurie dirba, o ne ant tų, kurie gauna pensijas ar, kas svarbiausia, įvairias socialines išmokas.

Deja, turiu pridurti ir tai, kad visiškai neapgalvota ir nepagrįsta šiandien dar didinti socialinio draudimo įmokas.

Verslas ir taip dažnai vos kvėpuoja ir galvoja apie darbuotojų atleidimą arba pasitrauklimą į šešėlį. Dėl to esu beveik įsitikinęs, kad netgi trumpu laikotarpiu du papildomi Sodros procentiniai punktai valstybės finansuose gali pavirsti minusu.

Ilgesnėje perspektyvoje žala bus dar didesnė, nes Lietuvos patrauklumas daug investuojantiems ir daug dirbantiems padidintais mokesčiais bus tik dar truktelėtas žemyn.

Beje, kadangi parašius kodėl iš TVF nereikia skolintis, o, kaip dabar paaškėjo, reikėjo prieš metus, jei jau nesumažinamos išlaidos, gavau nemažai komentarų apie tai, kad maždaug, „bepigu šnekėti po metų”.

Turiu atsakyti, kad būtent šiandien siūlomi socialinių išmokų mažinimo sprendimai ar bent didžioji jų dalis jei būtų padaryta prieš metus (kaip ir siūliau), šiandien ne tik skolinimosi problema nekiltų taip aštriai, bet ir netektų kalbėti apie tariamą poreikį didinti mokesčius. Galbūt netgi atsigaunančią ekonomiką jau matytume.

Rodyk draugams

Apie skyrybų procedūras

2009-09-16

Siūlymas skyrybas tvirtinti pas notarus sukėlė nemažai aistrų ir dėmesio. Iš karto pasakysiu, kad nesu už skyrybas „greitai ir pigiai”. Mano siūlymo siekis yra, kad kiekviena teisinė institucija dirbtų savo (o ne kitų) darbą, ir kad žmonėms netektų nereikalinga biurokratinė našta.

Pradėkime nuo pradžių. Ginčus sprendžia teismas, sandorių teisėtumą tvirtina notaras.

Kai žmonės nori skirtis ir nekyla tarp jų ginčas nei realus (t.y. asmenys susitaria), nei potencialus (su kreditoriais), nei hipotetinis (kai yra nepilnamečiai vaikai), tai teismas tiesiog neturi ką spręsti.

Užtat turi ką spręsti notaras, nes skyrybos - tikrai nei eilinis, nei džiugus įvykis, o reikalas gana sudėtingas. Dar daugiau - išsiskirti nebūtinai turi būti lengva.

Visiškai priimu argumentus, kad skyrybos neturi būti impulsyvus aktas. Tačiau ką siekiant išvengti impulsyvumo šiandien daro teismas? Daugeliu atveju nieko. Besiskiriantiems neretai net nebūtina atvykti į teismą, pakanka atsiųsti pareiškimą paštu, o posėdyje skyrybų klausimas taip pat gali būti išspręstas be sutuoktinių dalyvavimo.

Mano siūlymas yra nustatyti, kad viena iš šalių - (o gal ir tiesiog visais atvejais) notaras privalo pirmą kartą atėjus tik priimti pareiškimą, tačiau sprendimą priimti ne anksčiau kaip po trijų mėnesių - kai asmenys ateis (arba, duok Dieve, ne) apsilankys antrą kartą ir vis dar norės skirtis.

Skyrybos neturi būti skatinamos. Tačiau kokią situaciją turime šiandien? Susituokti kainuoja bent 70 litų, skyrybos teisme gi nemokamos (tiksliau, už skyrybas apmoka tie, kurie nieko bendro su nesusiklosčiusiu vedybiniu gyvenimu neturi). Ar mes ir toliau norime tokio skyrybų skatinimo? Man kyla abejonė.

Gaila, kad nei vienas, kuris kritikuoja skyrybų perdavimą notarams dabartinei sistemai neišsako tų priekaištų, kuriuos gal ir vertėtų. Pavyzdžiui, kad ir privaloma taikinamoji procedūra (mediavimas). Visiškai svarstytina, kad tai galima nustatyti pagal mano siūlymus keičiant skyrybų forminimo tvarką.

Beje, jei jau šiandien viskas taip gerai ir puiku, tai iš kur gi klestėjimas privačios teisinės kontoros, kuri savo skyriuose visoje Lietuvoje siūlo paslaugas - skyrybas greitai ir pigiai?..

Trumpai tariant, sutinku, kad pateiktas visuomenei svarstyti įstatymo projektas yra kai kur gal ir taisytinas, tačiau tuo pačiu noriu pabrėžti, kad šis siūlymas nenumato palengvinti skyrybų, o tam tikrais atvejais netgi galėtų nustatyti procedūras, kurios kaip tik išspręstų keliamas problemas.

Eilinį kartą kviečiu kloti pasiūlymus (blogo komentare, per teisės aktų informacinę sistemą ar kitaip) ir argumentus.

Rodyk draugams

Tai visgi ar vertėjo(-a) Lietuvai skolintis iš TVF?

2009-09-15

Diskusija dėl skolinimosi iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) iškyla vis iš naujo ir iš naujo. Manau, kad ji aktuali, tad išsakysiu ir savo apibendrinimus bei nuomonę.

Skolinimosi iš TVF šalininkai teisingai pabrėžia, kad iš TVF skolintumės daug (maždaug 7 procentiniais palūkanų punktais!) pigiau nei šiandien.

Be to, teisingai pastebima, kad tokiu būdu finansai nebūtų atitraukiami iš Lietuvos komercinių bankų, o tai reikštų, jog yra daugiau prielaidų (deja, tik prielaidų…), kad šios sumos būtų skolinamos verslui.

Skolinimosi iš TVF priešininkai teigia, kad taip prarastume dalį suvereniteto, nes tektų vykdyti TVF reikalavimus. Tikrai yra dalis tiesos, nes šalia daugybės pagrįstų reikalavimų mažinti išlaidas dievai (ar velniai) žino, ko dar būtų pareikalauta. Ypač tai galioja po TVF sprendimo paskolinti Latvijai, kuriuo pats TVF, kaip suprantu, nebėra sužavėtas.

Aš pridurčiau, kad skolintis iš TVF nereikia todėl, kad tiesiog reikia sutvarkyti viešuosius finansus taip, kad valstybės išlaidos ir skolinimosi poreikiai sumažėtų rimčiau nei šiandien. Tuomet pats TVF mums tiesiog nebeskolintų dėl to, kad esame neproblemiški.

Susumuojant, skolintis iš TVF ko gero reikėjo beveik prieš metus, nes išlaidų mažinimas, deja, nebuvo toks, koks turėjo būti. Tačiau didesnė klaida yra ne tai, kad nesiskolinta iš TVF, o tai, kad valdžia vis dar išleidžia per daug (viskam, įskaitant ir socialines išmokas bei pensijas).

Šiandien gi skolintis iš TVF tikrai nereikia, nes Vyriausybė (ir, be abejo Seimas, kurio valia tai daryti kartais, deja, kelia abejonių) gali pasirinkti pirmą geriausią variantą - geriau tvarkytis su savo finansais.

Be to, būdus kaip šiandien tvarkytis su viešaisiais finansais turėtų pasirinkti pati Lietuva. Tikiuosi, kad ir niekieno neverčiami galėsime/išdrįsime vykdyti sistemines reformas.

Taip pat viliuosi, kad be TVF patarimų privalomumo bus mažiau noro vykdyti kitą tradicinį jų valdžios finansų subalansavimo receptą - mokesčių didinimą, arba kitus galimus nepagrįstus TVF reikalavimus.

Rodyk draugams