BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2009

Kad Sodros “kaput” nepalaidotų ramios senatvės

2009-10-31

Socialinio draudimo valdybos direktorius paleido į gyvenimą frazę, kad Sodrai gali būti “kaput”. Negaliu nepasidalinti keletu pastebėjimų šia tema.

Trumpalaikiai veiksmai gelbėjant Sodrą ir pensijas

Dar prieš metus tas pats šiandien „kaput“ skelbiantis valdybos pirmininkas sakė, kad Sodra turi ieškoti išeičių ir siūlė jas besiformuojančiai naujajai koalicijai.

Tarp išeičių buvo įmokų didinimas, įmokų bazės plėtimas ir pervedimų į privačius pensijų fondus mažinimas. Deja, nebuvo išlaidų mažinimo. Nes tam neva reikėtų keisti įstatymus. Lyg kitoms priemonėms nereikėjo…

Išskyrus liberalus, kitiems tai akių tuomet, deja, nebadė. Mano išvada viena – jei šiais klausimais turime tabu, greit ateina ir kaput.

Tai turėtų pamokyti ir atvėsinti kai kuriuos šiandienos politikus. Deja, daug kas šiandien vis dar gyvena su tabu.

Kai kurie teigia, kad mažinti pensijų ir kitų socialinių išmokų negalima visai (taip teigia oponuojantys Vyriausybei iš kairės). Vyriausybės dauguma (visų pirma konservatoriai) mano, kad išmokų mažinimas, kuris siūlomas šiandien yra tai, kas įmanoma, ir daugiau išmokų mažinti nebegalima.

Abu požiūriai, bijau, gali priartinti minėtąjį kaput. Vienas greičiau, o kitas – lėčiau.

Norint išgelbėti Sodrą ir dabartinių pensininkų pensijas reikia su Sodros problemomis kovoti atsižvelgiant į tikrą realybę, o ne virtualią politinę realybę, kurios apraiškos šiandien gali tapti net svarbesnės priimant sprendimus.

Sodros ateitis ir būsimų pensijų gelbėjimas

Dar prieš metus (o kartais ir iki dabar) vis iškeliama mintis, kad kaupiamieji pensijų fondai – nepasiteisinęs eksperimentas.

Šalia ideologinių ir nelabai vykusių ekonominių argumentų pasitelkiama ir aritmetika: Sodros pensijos didėjo greitai, pensijų fonduose buvo visko - pakilimų ir nuosmukių.

Taip užmirštama, kad kaip tik Sodros sistema žmonijoje yra socialistinis eksperimentas. Be to, jis žlugęs nuo pat jo sumanymo.

Tai, kad per paskutinius ketverius metus Sodros pensijos išaugo beveik dvigubai, yra ne Sodros sėkmės iliustracija (o būtent taip buvo bandoma pateikti). Atvirkščiai – tai Sodros neadekvatumo iliustracija.

Vertėtų neužmiršti, kad Sodros sistema yra nuosavybę nusavinanti, bet jos nesukurianti. Vienintelė nuosavybė, kurią turi Sodros išmokų gavėjai – tai teisę į dar neuždirbtas įmokų mokėtojų pajamas. Jokios kitos nuosavybės de facto nėra ir niekada nebuvo.

Norint spręsti aprūpinimo senatvėje problemas ilgalaikėje perspektyvoje reikia ne gelbėti Sodrą, o galvoti kaip ją „išmontuoti“. Yra du tikrieji keliai sąžiningai ir teisingai pasiekti saugios ir turtingos senatvės tikslą.

Pirmasis – tai kaupimas savo senatvei. Galima kaupti asmeniškai, galima instituciškai – per pensijų fondus. Dabartinės Sodros įmokos, jei jos būtų kaupiamos, kiekvienam iš mūsų užtikrintų ko gero kelis kartus turtingesnę pensiją nei dabartinė gaunu-pravalgau Sodros sistema.

Čilėje ši reforma padaryta prieš 28 metus. Lietuvoje pirmieji žingsneliai privačių pensijų link, deja, pristabdyti ir suspenduoti.

Ne mažiau svarbus sisteminis būdas senatvės problemoms spręsti – tai tikrasis kartų solidarumas. Jis pasireikšti gali ne valstybėje, o šeimoje.

Šiandien jei išauginai gerus, protingus, darbščius, teisingus ir atsakingus vaikus, tai jie savo mokesčiais išlaikys visus. Įskaitant tuos, kurie nepasistengė savo vaikų išauklėti tinkamai. Paremti savo tėvus galimybių, atitinkamai, lieka mažiau.

Be abejo, niekas nenori priklausyti nuo kitų žmonių, net jei tai tavo vaikai. Tačiau tai ir yra didysis paradoksas, nes šiandien visi pagyvenę žmonės yra priversti priklausyti nuo darbingo amžiaus žmonių. Pastarieji gi nesijaučia skolingi. Nepakeitus Sodros, tas pats bus ir pasikeitus kartoms.

Norint išbristi iš šios ir ekonomiškai, ir psichologiškai nestabilios situacijos turime turėti ir realizuoti planą kaip Sodros sistemą ilgainiui pakeisti privačiu kaupimu ir kartų solidarumu šeimose.

P.S. Šiandien neretai diskutuojama apie Sodros pensijų mažinimo konstitucinius aspektus. Nenoriu šios diskusijos supaprastinti, tačiau tik trumpai atkreipsiu dėmesį į keletą dalykų.

Pirma, Konstitucinis teismas teisę į Sodros pensiją, o ne konkretų pensijos dydį yra pripažinęs nuosavybe.

(Šiuokart paliksiu nuošalėje teorinius ginčus, kad netgi šis nutarimas yra gana keistas, nes pagal savo sandarą Sodros pensija daugų daugiausiai galėtų būti laikoma prievolinės teisės, o ne nuosavybės teisės dalimi).

Antra, Konstitucinis teismas aiškiai pasakė, kad esant sunkiai valstybės ekonominei padėčiai pensijas mažinti galima, jei išlaikomas proporcingumo kriterijus.

Rodyk draugams

Lars Christiansen ir vėl teisus (arba Kaip skatinti Lietuvos ekonomiką)

2009-10-28

Ekonomikos skatinimas - šiandien ypač aktuali tema, kuri, manau, turėtų rūpėti ne vien ūkio ir finansų ministrams. Taigi, leisiu sau pasidalinti mintimis kaip tai reikia daryti.

Lars Christansen, priminsiu, yra Danske Bank analitikas iš Kopenhagos, kuris iki šiol taikliausiai atspėdavo didžiuosius ekonomikos pokyčius. Jis mėgiamas dėl prognozių taiklumo ir žodžių aštrumo. Dažnai ir ignoruojamas dėl tų pačių žodžių aštrumo.

Šiandien paskaičiau, kad jis pasakė dar vieną „šventvagišką“ dalyką: skatinti ekonomiką stimulų planais yra ta pats, kas gerti butelį degtinės pagirioms.

Skamba drastiškai, tačiau tai visiška tiesa, jei kalbėsime apie papildomų pinigų įliejimą į rinką. Austrų ekonomikos verslo ciklų teorija, už kurią Friedrich Hayek prieš tris dešimtmečius gavo Nobelio premiją, tai aiškiai parodo.

Klaidingai suvokta ekonomikos krizė – klaidingas būdas iš jos išlipti

Pagrindinis atspirties taškas Austrų verslo ciklų teorijai yra tas, kad turtas (kapitalinės gėrybės) ir pinigai nėra tas pats. Padidinta pinigų pasiūla per centrinius bankus ir komercinių bankų multiplikatorių padidina pinigų, tačiau negali padidinti kapitalinių gėrybių.

Esmė ta, kad ekonomikos ciklų problema pasireiškia ne nuosmukio, o pakilimo metu. Būtent tuomet dirbtinai išdidinta pinigų masė daugelį verslininkų (nekalbant apie valdžią) yra nuvedusi klystkeliais. Visi investuoja per daug ir ne ten, kur reikia, nes klaidingai įsivaizduoja esą turtingesni nei iš tikro.

Ekonomikos nuosmukis yra korekcija – kai vėl pradedama gyventi pagal tai, kiek turi gėrybių.

Dirbtinis pakilimas nebūtų problema, jei tai nebūtų susiję su išteklių švaistymu. Pavyzdžiui, jei plytų turi tik trims namams, o pradėjai statyti penkis, natūralu, kad kažkur užstrigsi.

Kuo anksčiau sustosi, tuo bus mažiau iššvaistyta laiko ir gėrybių. Gal dar netgi sugebėsi pasistatyti tris nors ir mažesnius namus, arba bent du tokius, kokie planuoti. Jei nesustosi laiku, gali atsitikti taip, kad teturėsi penkis griuvėsius.

Ekonomikos skatinimas per papildomų pinigų gamybą yra ne kas kita kaip bandymas visiems įteigti, kad galima pastatyti penkis namus, nors prieš tai ką tik buvo sustota, įsivertinta situacija ir nuspręsta, kad plytų viskam neužteks.

Kaip Lietuvai skatinti ekonomiką

Ačiū Dievui Lietuva negali taikyti tipinio finansinio stimulo plano ekonomikai gaivinti, nes tam būtinas centrinis bankas, nevaržomas valiutų valdybos apribojimų.

Tai reiškia, kad mes esame priversti gyventi pagal kišenę šiandien ir mažiau turime galimybių užsipilti sau akis ekonominiais stimulais arba buteliu degtinės, kaip sako Lars Christiansen.

Tačiau negalima ignoruoti, kad pinigai šiandien į ekonomiką įliejami kitose pasaulio ir Europos vietose. Deje, tai ne į naudą Lietuvai, nes neigiamas tokio įliejimo efektas tenka kažkiek ir mums, o trumpalaikis teigiamas efektas mus pasiekia tik labai per aplink.

Atsižvelgiant į tai yra visiškai pagrįsta šiandien stengtis panaudoti ES paramą Lietuvai. Tai nekenkia lito stabilumui, ir nors iškreipia pinigų nešamą informaciją rinkoje, tačiau leidžia pirmiems gauti trumpalaikę tokio stimulo naudą bei amortizuoti esamą kritimą. Kaip geriau panaudoti šiuos pinigus – atskira tema.

Kitas dalykas, kuris iš tikrųjų yra svarbiausias, ir į ką atkreipia dėmesį Lars Christiansen - tai struktūrinis ir sisteminis požiūris, konkurencingumo didinimas.

Šia prasme ekonomika geriausiai būtų skatinama (vedama link konkurencingumo) visų pirma valdžios sektoriui neleidžiant daugiau lėšų nei surenkama mokesčių. Tai, beje, padidintų ir privataus sektoriaus skolinimosi galimybes.

Taip pat būtina panaikinti reguliacinius barjerus konkurencingumui: darbo santykių suvaržymų naikinimas, teritorijų planavimo džiunglių išravėjimas, licencijavimo ir kontroliuojančių institucijų įtakos mažinimas ir kt.

Trečia, būtina efektyvinti viešojo sektoriaus sritį. Geriausia jį privatizuojant, kur tik tai įmanoma (šia prasme sveikinu Vilniaus miesto valdančiosios koalicijos iniciatyvas).

Jei ne – bent įleidžiant konkurenciją (dar kartą pagarba Gintarui Steponavičiui už aukštojo mokslo reformą).

Jei nesame pasiruošę šiems žingsniams, svarbu bent esamo viešojo sektoriaus efektyvinimas per mažiau biurokratines procedūras (pavyzdžiui, kitą savaitę pateiksiu projektus dėl juridinių asmenų registravimo, Civilinio proceso supaprastinimo) ar privačių operatorių įsileidimą (kad ir į Kalėjimus, kam jau pritarė Vyriausybė).

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje galvojama apie tokį ekonomikos skatinimą. Gaila tik, kad kartais per daug užsižaidžiama galvojant apie finansinius stimulus. Tuo ypač pasižymi šiandienos opozicija.

Netiksliai sufokusavus savo dėmesį, atitinkamai ir gauname rezultatą: priešinamasi ir būtinam biudžeto apkarpymui (nes nebus „stimulo“), ir darbo santykių dereguliavimui (nors tai ir yra esminis stimulas).

P.S. Dar šiek tiek teorijos

Kodėl Lars Christiansen teisus? Ne tik dėl to, kad yra protingas ir atidžiai seka ekonominę informaciją.

Kiek teko bendrauti su juo ir su kitais ekonomikos analitikais – jis vienintelis detaliai ir giliai yra susipažinęs ir remiasi Austrų ekonomikos mokyklos analize. Hayek, Mises, Rothbard ir kitus šios krypties autorius daugelis ekonomikos žvaigždžių Lietuvoje žino geriausiu atveju pagal pavardes. Jis gi ne tik perskaitęs, bet ir gerai išanalizavęs.

Šia prasme labai laiku pasirodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto knyga apie pinigus ir verslo ciklus, kurią visiems rekomenduočiau.

Rodyk draugams

Institucijų jungimas – visada nepagrįstas? (Šį kartą apie metrologiją)

2009-10-28

Pavadinimo tezė peršasi iš mano patirties. Kad ir kur būtų bemažinama biurokratija, visada atsiras argumentų, kaip tai yra „neatsakingas griovimas“.

Šiandien Vyriausybė pasitarime nagrinės mano pateiktus siūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos sistemos.

Dalis sprendimo yra pritarti Vartotojų teisių apsaugos tarnybos skyrių panaikinimui apskrityse. Savaime suprantama, kad tai neretai priimama kaip griovimas, nors vienareikšmiai galiu pasakyti, kad vartotojų teisių apsauga nuo to ne pablogės, o vietoje skyrių prieš tris savaites įdiegus nemokamą telefono liniją – netgi pagerės.

Tačiau šįkart labiau noriu pasidalinti apie argumentus dėl kitų institucijų. Tai metrologijos inspekcijos, kuri bus nebe atskira tarnyba, o siūloma ją jungti prie Ne maisto kontrolės inspekcijos. Ir Metrologijos tarnybos, kurią siūloma jungti prie Ūkio ministerijos.

Tiesiog pateiksiu vakar gautus argumentus (teiginius) prieš šiuos veiksmus ir komentarus dėl šių argumentų. Galbūt ši rašytinė diskusija blogo skaitytojams pasirodys per daug techninė, tačiau, manau, ji leis pajusti kai kurių argumentų savotišką braižą ir genezę.

1 Teiginys:
„Metrologijos uždaviniai sprendžiami tik bendradarbiaujant valstybės įgaliotai institucijai, t. y. Valstybinei metrologijos tarnybai, su tarptautinėmis ir regioninėmis metrologijos organizacijomis.“

Atsakymas:
Pagal WELMEC (kuri yra minima Valstybinės metrologijos tarnybos rašte) duomenis valstybės įgaliota institucija nebūtinai yra speciali įstaiga, pavyzdžiui:

Belgija Part of the Ministry of Economic Affairs
Kipras Part of the Ministry of Commerce, Industry and Tourism
Danija Within Ministry of Economic and Business Affairs
Prancūzija Part of the Ministry in charge of industry
Graikija Part of the Ministry of Development
Italija Division of the Direzione Cenerale del Commercio Interno e dei Consumi Industria-li (DC) del Ministero Industria e Commercio.
Liuksemburgas In the Ministry of Economy
Portugalija Part of the Ministerio da Economia

Pastebėtina, kad Metrologijos įstatyme nustatytos Valstybinės metrologijos tarnybos funkcijos labiau yra būdingos ministerijai, o ne įstaigai prie ministerijos (formuoja metrologijos politikos uždavinius ir organizuoja jų įgyvendinimą; atlieka teisinį metrologinį reglamentavimą).

2 Teiginys:
„Valstybinės metrologijos tarnybos steigėjo funkcijų ir pačių VMT funkcijų perdavimas LR Ūkio ministerijai savaime nedidina sistemos efektyvumo. Sistemos efektyvumo didinimas pasiekiamas konsoliduojant sistemą, o ne ją skaidant“.

Atsakymas:
Vien steigėjo funkcijų perdavimas efektyvumo nepadidintų, tačiau TM siūlymas yra kompleksinis:

1) Nelieka Valstybinės metrologijos tarnybos kaip atskiros institucijos;

2) Ūkio ministerija tampa politiką formuojančia institucija metrologijos srityje (t.y. politikos formavimo funkcija pereina iš įstaigos prie ministerijos į ministeriją);

3) Nelieka Lietuvos metrologijos inspekcijos kaip atskiros institucijos;

4) Valstybinė ne maisto produktų inspekcija tampa kompleksiškesniu rinkos reguliatoriumi;

5) Politikos formavimo ir politikos įgyvendinimo funkcijos lieka atskirtos;

6) Politikos formavimas ir politikos įgyvendinimas tampa vienos ministerijos (Ūkio ministerijos) valdymo sritimi.

3 Teiginys:
„Logiškesnis sprendimas būtų apjungti VMT ir LMI. Toks sprendimas didintų sistemos konsolidaciją, stiprintų naują darinį kaip metrologinės kompetencijos centrą, leistų taupyti sistemos valdymo lėšas. Tolimesnis žingsnis būtų valstybinių etalonų laboratorijų valdymo apjungimas, kas taip pat leistų kurti aukštos etalonų ir mokslinės metrologijos kompetencijos centrą.“

Atsakymas:
1) Teisingumo ministerijos siūlymas neatmeta tolimesnės šio sektoriaus peržiūros, kurią galėtų įvykdyti politiką formuosianti institucija, pavyzdžiui, laboratorijų valdymo apjungimą.

2) Lietuvos metrologijos inspekcijos viršininko nuomone (juomonė pateikta kai buvo svarstoma apjungti VMT ir LMI):

i) „VMT ir LMI atlieka skirtingas užduotis teisinės metrologijos srityje ir nedubliuoja viena kitos vykdomų metrologijos politikos formavimo, atitikties įvertinimo, rinkos priežiūros funkcijų, jų atsakomybės sritys griežtai atskirtos, todėl jų sujungimas sukeltų tarp jų veikų interesų konfliktą“.

ii) „VMT ir LMI sujungimas prieštarautų minėto reglamento nuostatoms dėl to, kad naujai sukurta institucija nebūtų objektyvi ir nešališka savo pačios nuorodų, išduotų leidimų ir suteiktų ženklų atžvilgiu. Be to, tai būtų žingsnis atgal, kuriant savarankišką, objektyvią ir nešališką rinkos priežiūros sistemą teisinės metrologijos srityje“.

iii) „Manytume, kad VMT vykdomas funkcijas, atsižvelgiant į jos veiklos pobūdį, kuris nesusijęs su dideliais materialiniais ištekliais, galėtų atlikti ir Teisingumo ministerijos struktūrinis padalinys“. (Teisingumo ministerijos siūlyme apie tai ir kalbama, tik ne apie Teisingumo ministerijos, o Ūkio ministerijos padalinį.)

4 Teiginys:
„Valstybinė metrologijos tarnyba šiandien yra metrologijos kompetencijos centras“

Atsakymas:

METROLOGIJOS TARNYBA

Pareigybė

Funkcijos

Direktorius  
Direktoriaus pavaduotojas Tarptautinio bendradarbiavimo, valstybės etalonų klausimais
Direktoriaus padėjėja Bendrais Tarnybos veiklos, gaunamos ir siunčiamos dokumentacijos klausimais
Vyriausiasis patarėjas Pataria teisinio metrologinio reglamentavimo ir matavimo vienovės Lietuvos Respublikoje užtikrinimo klausimais
Finansų ir apskaitos skyriaus vedėja Finansų ir apskaitos Tarnyboje klausimais
Vyriausioji specialistė teisės ir personalo klausimais Teisės ir personalo Tarnyboje klausimais
Metrologijos skyriaus vedėjas Matavimo priemonių tipo patvirtinimo ir patikros organizavimo klausimais
Metrologijos skyriaus vyriausioji specialistė Matavimo priemonių tipo patikrinimo , įgaliotų laboratorijų, tachografų dirbtuvių ir žaidimo automatų klausimais
Metrologijos skyriaus vyriausioji specialistė Matavimo priemonių tipo patvirtinimo, Lietuvos matavimo priemonių registro, su VMT veikla susijusios informacijos tvarkymo LINESIS, NĮP duomenų bazėse, fasuotų prekių ir matavimo indų ženklinimo klausimais
Vyriausioji specialistė vadovybės atstovė kokybei Kokybės vadybos sistemos Tarnyboje klausimais
Vyriausioji specialistė Matavimo vienetų valstybės etalonų klausimais
Vyriausioji specialistė Turto apskaitos ir kasos operacijų vykdymo klausimais
Administratorius Tarnybos ūkio, mažos vertės pirkimų klausimais

Paryškintai pažymėti vadovai ir bendrąsias funkcijas vykdantys darbuotojai. Santykis 8(7) prieš 5(6) (pastarieji tiesiogiai dirbantys ir dar jų skyriaus vedėjas).

Rodyk draugams

Nusikaltimus žmonijai inicijavo ir fašizmas ir komunizmas

2009-10-21

Istorijos tema audrina daugelį. Kai šiandien žiniasklaidoje pamačiau Rusijos prezidento pamokymus, kad visi dori žmonės žino, jog ne SSSR pradėjo karą, pagalvojau, kad gal verta pasidalinti savo pozicija. Ją išsakiau kalboje praėjusią savaitę vykusioje konferencijoje Briuselyje.

Taigi, tiesiog pasidalinu šia kalba praleisdamas kai kuriuos labiau formalius ir biurokratinius dalykus.

Visų pirma noriu pasveikinti šią konferenciją, kuri viršijo mano lūkesčius. Noriu padėkoti visiems organizatoriams, pranešėjams ir dalyviams. Džiugu, kad čia susirinko politikai, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti žmonės iš įvairių šalių, kuriems rūpi ši nagrinėjama tema. Idėjos, kurias čia išgirdau įkvepia, nuteikia darbui ir leidžia tikėtis teigiamų pokyčių – kad visų totalitarinių režimų nusikaltimai bus deramai įvertinti.

Nors mano misija – pasakyti baigiamąsias konferencijos pastabas, nėra didelio reikalo apžvelgti visus konferencijos pranešimus. Visuose juose skambėjo mintis, kad totalitariniai nusikaltimai visuomet yra nusikaltimai ir juos reikia atitinkamai vertinti. Buvo akcentuojama, kad reikia padaryti daugiau, siekiant, kad žmonės apie tai žinotų.

Galiausiai, visi sutaria, kad totalitarinių nusikaltimų tinkamas vertinimas nėra tik istorikų reikalas, nes šie skauduliai daro įtaką šiandien. Totalitarinių nusikaltimų tinkamo įvertinimo tema šia prasme yra labai aktuali, praktiška ir orientuota ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Įskaitant, kad tragiški istorijos puslapiai nebūtų kartojami.

Mano pasisakymo tikslas yra pateikti tam tikrus praktinius pastebėjimus apie tai, ką galėtų ir turėtų šioje srityje nuveikti Europos Sąjungos institucijos. Šia prasme leisiu sau būti technokratiškas.

Tačiau prieš tai noriu pasidalinti savo pastebėjimais apie reikalo esmę. Daugiausiai – apie nacizmo ir komunizmo nusikaltimų lyginimo problematiką, klausimą kiek šios totalitarinės ideologijos skirtingos, kiek panašios, ir ar mes visada tai adekvačiai suvokiame.

Nepretenduoju į absoliutų objektyvumą, nes galbūt net nesugebėčiau būti visiškai objektyvus komunizmo atžvilgiu, kai nuo jo tiek daug nukentėjo ir mano šeima, ir, dar labiau, mano Tėvynė.

Kad šie skauduliai yra gyvi noriu iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Dažnai bendrauju su savo artimiausia kaimyne, kurios tėvą, jauną vyrą, sovietai išvežė į Sibirą dėl to, kad jis buvo mokytojas. Jos motiną atskyrė ir į Sibirą išvežė dėl dar didesnio „nusikaltimo“ – ji buvo mokytojo žmona.

Kaip kažkada pasakė Sovietų Sąjungos pareigūnai (tačiau panašu, kad atitinkamos nuomonės neretai laikosi ir dabartinė Rusijos valdžia), jaunas vyras dar pakeliui į tremtį mirė dėl „natūralių priežasčių“. Šios priežastys buvo sukeltos šalčio (gyvuliniame vagone jis buvo vežamas be šiltesnių drabužių, apsirengęs tuo, kuo vilkėjo mokykloje), neturėjimo ką valgyti, ką gerti, ir galiausiai šiltinės, kuri atsirado dėl visiškos antisanitarijos (neturėjimo kaip pašalinti išmatas).

Ši mano artimų žmonių ir mano šalies patirtis leidžia man būti kiek labiau tiesmuku, kai kalbu apie totalitarinius režimus ir komunizmą konkrečiai.

Kalbant apie komunizmo ir nacizmo nusikaltimų lyginimą visiškai akivaizdu, kad kiekvienas nusikaltimas yra skirtingas savo įvairiomis aplinkybėmis. Tačiau tuo pačiu metu kiekvienas nusikaltimas yra nusikaltimas, ir šia prasme jie vienodi.

Istorikų pareiga yra išsiaiškinti įvairias aplinkybes, įskaitant ir įvairių totalitarinių režimų nusikaltimų: jų mastą, aukų skaičių, genezę ir pan. Tačiau tai neturi atverti durų moraliniam realiatyvizmui (tiksliau, opurtunizmui, arba netgi pragmatizmui).

Deja, tai, ką šiandien dažnai matau Europoje, ypač vakarų Europoje, yra raginimas nelyginti komunizmo ir nacizmo, nes tokiu būdu bus sumenkintas nacizmo pasmerkimas, atrodys, kad jis, įskaitant holokaustą, nebuvo toks baisus.

Kaip tai atrodo visų pirma logikos požiūriu? Būtent šis raginimas ir yra tas minėtasis bei neabejotinai smerktinas moralinis opurtunizmas. Tie, kas kritikuoja teiginį, kad komunizmo nusikaltimai ne menkesni nei fašizmo, patys vertina ir dėlioja į „sunkumo“ bei „lengvumo“ lentynėles tokius nusikaltimus, kurie yra nesuvokiami žmogiškumo sutrypimai.

Beje, kalbant ne moralinio vertinimo, o skaičių kalba, komunizmas pražudė daugiau žmonių nei nacizmas. Juo labiau apgailėtinai atrodo šioje konferencijoje paviešinti faktai, kad Vakarų šalyse (šiuo atveju Švedijoje) daugiau nei pusė jaunimo mano, kad per visą pasaulį komunizmas pražudė iki vieno milijono gyvybių, o nemažai jaunuolių netgi mano – kad iki dešimt tūkstančių. Tai – elemantarių spragų lavinimo programose akivaizdi iliustracija. Ją neabejotinai galima užpildyti žinant, kad holokausto nusikaltimai ir jų mastai yra jau žinomi beveik visiems.

Dar viena spraga, kuri taip dažna, deja, ir Vakarų pasaulyje, o ne tik į rytus nuo mano šalies yra ta, kad naiviai suvokiamos ir skirtingai traktuojamos totalitarinių nusikaltėlių intensijos. Kaip taikliai yra pastebėjęs mano mėgiamiausias Lietuvos filosofas Algirdas Degutis, „fašistas“ daugeliui asocijuojasi su žmogumi, kuris yra blogas pagal apibrėžimą, tuo tarpu „komunistas“ – su žmogumi, kuris nori pasaulį padaryti geresniu.

Atrodo, kad tik praeityje kilniadvasiams komunistams kažkodėl vis to nepavykdavo padaryti dėl kokių nors aplinkybių. Tai yra visiškai neadekvatus požiūris. Deja, galbūt būtent jis lemia, kad kai kuriose šalyse centrinės gatvės vadinamos „komunistinėmis“ arba garsių komunistų vardais, o aikštėse puikuojasi komunistinių nusikaltimų įkvėpėjų ir vykdytojų skulptūros.

Netgi šioje konferencijoje nuskambėjo mintis, kad Che Guevara – yra kas kita, nei totalitarinių nusikaltimų vykdytojai. Tačiau negi graži nuotrauka vaikino banguotais plaukais ir ryžtingu žvilgsniu gali pakeisti faktus apie jo įvykdytas žudynes komunistinės ideologijos vardu ir jos labui?

Be abejo, kiekviena totalitarizmo įdiegimo praktika skiriasi. Tačiau taip mes užmirštame arba nepastebime bendrų daugelio totalitarizmo praktikų ideologinių šaknų. Neatsitiktinai savo garsiąją knygą „Kelias į vergovę“ po antrojo pasaulinio karo Friedrich von Hayek adresavo „visų partijų socialistams“…

Neatsitiktinai turbūt ir vokietijos nacionalsocialistai dažniau vadinami naciais nei savo pačių vardu. Tarybų socialistinių respublikų sąjungoje apskritai buvo vengiama šiuos nusikaltėlius vadinti nacionalsocialistais. Ar tik ne dėl panašumo į save? O kad šių panašumų netrūksta liudija ir daugybė faktų (didžioji jų dalis puikiai atspindėti filme „Sovietų pasaka“), ir šių klaikių ideologijų genezė.

Tai, kad šalia socialistinių paistalų Vokietijoje atsirado ir paistalai apie vienos tautos pagrįstą viršenybę nepaneigia to, kad abi didžiosios dvidešimtojo amžiaus nusikaltėlių partijos buvo socialistinės. Šios pamokos ignoravimas, manau, bene labiausiai gali kainuoti ateities kartoms.

Ir paskutinis pastebėjimas apie taip dažną aklumą komunistinio ir nacistinio režimų panašumo atžvilgiu. Šiandien minime Ribentropo – Molotovo pakto liūdnas metines. Tai mums turėtų priminti faktą, kurio, spėju, neįsisamonina dauguma europiečių: antrojo pasaulinio karo nepradėjo naciai - jį pradėjo naciai kartu su sovietais. Jei būtų pavykęs jų pirminis planas, Europos žmonės dar ilgai būtų buvę ideologiškai suartėjusių dviejų socialistinių gaujų valdžioje.

Pabaigai noriu dar kartą pabrėžti, kad šiandien buvo nagrinėjamos ne tik istorijos, bet ir dabarties temos. Nuo mūsų sėkmės gali priklausyti, ar Europos žmonės netaps naujų totalitarinių režimų aukomis. Tai, kad mums rūpi atmintis ir ateitis yra labai svarbu. Linkiu visiems stiprybės skleidžiant tiesą. Tik su tiesa žmonijoje galime tikėtis pagarbos gyvybei bei gerovės.

Rodyk draugams

Nesusipratimas su vaistų kainomis

2009-10-20

Rytoj Vyriausybė posėdyje pritars vaistų kainų reguliavimui. Liberalcentristų (kokia ironija…) deleguotas sveikatos ministras pateikia Farmacijos įstatymo pakeitimo projektą, kuriame panaikinsime dar vieną „atsilikimą“ nuo ES šalių – ne tik receptinių kompensuojamųjų, bet ir receptinių nekompensuojamų vaistų kainos bus nustatomos ne rinkoje, o valdžios sprendimais.

Kartą jau esu uždavęs tam tikrus klausimus Sveikatos apsaugos ministrui, kuriuos prieš Vyriausybės posėdį noriu pateikti ir viešai.

Pirma, įstatymu lyg ir keliamas tikslas sumažinti nereceptinių vaistų kainas. Tačiau pagal Eurostat duomenis, kuriuos savo išvadose pateikė Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Lietuvoje vaistų kainos yra trečdaliu mažesnės nei vidutiniškai ES. Be to, jos net daugiau kaip dvigubai mažesnės nei, tarkime, Čekijoje, kurioje kainos, beje, reguliuojamos.

Dar daugiau, pagal vaistų kainų dydį mes esame ketvirti nuo galo iš visų ES šalių. Be to, kainos mažesnės yra Lenkijoje, kuri irgi yra viena iš keleto valstybių, nereguliuojančių vaistų kainų.

Taigi ar yra prielaidų manyti, kad kainų reguliavimas kaip nors susijęs su jų mažumu?.. Empirika rodo tik atvirkščiai.

Antra, kainos bus reguliuojamos mažmeninėje prekyboje ir didmeninėje prekyboje. Tačiau kaip realiai užtikrinti, kad vienintelis tokio reguliavimo rezultatas nebūtų tiesiog didesnės importo kainos vaistus įvežant į Lietuvą?

Nepaisant įstatymo rengėjų pastangų, juk neįpareigosi Šveicarų, Britų ar Amerikiečių farmacininkų vaistus į Lietuvą parduoti irgi už Lietuvos Vyriausybės nustatytą kainą…

Akivaizdu, kad jei kas ir bus sumažinta, tai antkainiai matomoje vietoje, tuo tarpu kitur jie tik išaugs. Džiaugsimės kad „nelobsta“ vaistų prekybininkai Lietuvoje, tačiau net nematysime, kaip šis pelnas išplaukia į kitas šalis.

Trečia, iki 2002 metų galiojo kainų reguliavimas, tačiau jis buvo panaikintas. Dabar teigiama, kad bus atstatyta sena gerai veikusi tvarka. Ir tokia liberalizavimo atšaukimo iniciatyva kyla liberalui iš dešiniosios Permainų koalicijos…

Kainų reguliavimo atsisakymą prieš septynerius metus lėmė tam tikros priežastys. Tarp jų ir reali grėsmė, kad atskirų vaistų rūšių, netinkamai užreguliavus jų kainą, tiesiog pritrūksta. Ar nelipame ant to paties grėblio antrą kartą?..

Atsakymų į šiuos klausimus negavau, tad darau prielaidą, kad jų tiesiog nėra. Tad kokių velnių, atsiprašau, šis projektas keliauja į Vyriausybę? Kodėl ši idėja dar iki pateikimo Vyriausybei buvo stumiama Seime ir pristatinėjama Prezidentei?

Mano, kaip Liberalų sąjūdžio deleguoto ministro, kaip Teisingumo ministro pareiga rytoj – dar kartą viešai užduoti šiuos klausimus ir balsuoti prieš šį įstatymo projektą.

Rodyk draugams