BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2009

Apie 2010 metų biudžetą

2009-10-13

Vyriausybė dar šią savaitę Seimui turi pateikti 2010 metų biudžeto projektą. Pasidalinsiu komentarais, ką apie jį manau.

Visų pirma, nors tai toli gražu ir ne svarbiausias dalykas, reiktų pastebėti, kad pagal senas geras tradicijas biudžeto projektas yra vis dar gimimo stadijoje, ir Vyriausybėje jis bus priimamas prieš tai jo nepaskelbus ir visuomenei nepamačius. Eilinį kartą praleista proga gauti pastabų ir pasiūlymų iš visuomenės ir ekspertų.

Antra, biudžetas iš tiesų numato rimtą taupymą. Pirmą kartą po kelių taupymo ir išlaidų mažinimo užėjimų paliesta ir socialinių išmokų sistema. Kita vertus, neužmirškime, kad dirbančiuosius taupymas palietė jau anksčiau, o pensijos ir socialinės išmokos buvo tabu. Todėl iki šiol iš pašalpų kai kuriais atvejais šiandien galima gyventi geriau nei iš atlyginimo, socialinio draudimo išmokos nebeturi ryšio su įmokomis ir įplaukomis.

Trečia, taupymas biurokratijos srityje iš tiesų matomas ir radikalus. Pavyzdžiui, mano vadovaujamos Teisingumo ministerijos srityje (neskaitant tik kalėjimų) išlaidos kitais metais palyginus su 2006 (!) metais bus mažesnės keturiasdešimčia procentų. Ir tai dar neskaičiuojant planuojamo darbo užmokesčio fondo sumažinimo 10 procentų. Tik Kalėjimų departamentui karpymas kiek nuosaikesnis.

Ketvirta, Socialinio draudimo biudžetas numato 2 procentiniais punktais didinti socialinio draudimo įmokas. Neva nėra kitos išeities.

Tačiau noriu pažymėti, kad kita išeitis tikrai yra, o siūlomas įmokų didinimas kaip tik vargu ar laikytinas išeitimi.

Įmokų padidinimo nauda biudetui skaičiuojama pagal tai, kiek vienas įmokų procentas sudaro milijonų litų. Gauname, kad iš dviejų procentų biudžetas gaus 400 milijonų. Tačiau šiuo atveju neįvertinami lūkesčiai ir subjektyvus faktorius.

Pasiuntus į rinką žinią, kad didinamos socialinio draudimo įmokos daliai mokesčių mokėtojų neabejotinai kils mintis, kad „jeigu jūs taip, tai mes irgi taip “. Kitaip tariant šis įmokų padidinimas, deja, pasitarnaus tarsi akstinas ar netgi moralinis pateisinimas vokeliams plėstis (o jie jau ir taip plečiasi).

Suma sumarum biudžetas gaus papildomai 2 procentus, tačiau kiekvienas (ne iš dviejų, o iš visų trisdešimt penkerių) procentų bus mažesnės vertės. Pavydžiui, ne 200 milijonų, o 195. Tokiu atveju planuojamas tiesioginis padidinimo efektas biudžetui sumažėtų beveik per pusę. Įvertinkim netiesioginį – ir gali būti, kad priartėsime prie nulio.

Kalbant apie rezervus taupymui – jų dar tikrai yra. Kad ir tos pačios, kaip minėta, pirmą kartą mažinamos, tačiau pastaruosius keletą metų nuosekliai augintos socialinės išmokos (apie tai jau rašiau).

Tarkime, pensijos per kelis metus užaugo beveik 80 procentų. Kodėl konservatorių premjerui ir Socialinės apsaugos ministrui atrodo, kad pensijų nedirbantiems pensininkams negalima sumažinti daugiau nei penkiais? Suprantama, kad pensininkams nuo to tikrai bus gerokai sunkiau. Tačiau ar ne apie solidarumą ir vienodą diržų veržimąsi mes taip gražiai iš valdžios tribūnų kalbame?

Kita sritis, kurios taupymas nepalietė tiek, kiek kitų (jei iš viso palietė) – tai žemės ūkis. Jei nevertinsime planuojamo darbo užmokesčio fondo mažinimo (kuris šią sritį palies bene mažiausiai), tai kartu su ES parama (dėl pastarosios padidėjimo) finansavimas žemės ūkiui palyginus su pernai išaugs beveik 14 procentų. Nejaugi tai irgi atitinka solidarumo principą?..

Kalbant apie rezervus aš jau neminiu Vyriausybėje arba Seime vis užstringančių saulėlydžio iniciatyvų, kurių piniginį efektą sunku išmatuoti.

Visus šiuos papildomus taupymo žingsnius būtina atlikti ne tik tam, kad nereikėtų įvedinėti socialinio draudimo papildomų įmokų. Juk nepaisant visų karpymų valdžios sektoriaus deficitas planuojamas virš 9 procentų…

O kokios gi pajamų didinimo galimybės, apie ką vis kalba kairioji opozicija? Esu įsitikinęs, kad biudžetas visų pirma turi bent jau šių galimybių nepakirsti (o tai su socialinio draudimo įmokų didinimu, deja, būtų daroma).

Kitos galimybės be abejo turi būti išnaudotos. Tai ir geresnių sąlygų ūkinei veiklai sudarymas (tik kur tas darbo santykių liberalizavimas?…), tai ir geresnės sąlygos investicijoms pritraukti (tik vėlgi – žemės rinkos ir statybų liberalizavimas kol kas tik planuose).

Sutikčiau, kad prie ekonomikos skatinimo gali prisidėti ir viešos – privačios partnerystės produktai, kuriuos šiandien realizuoti yra puikiausias metas. Darau ir darysiu viską, kad bent jau kalėjimų pertvarkos srityje tai ir būtų padaryta. Tačiau neramu, kad viešos – privačios partnerystės projektai netaptų tiesiog pinigų leidimo mašina, kuri skatina kažką, bet labiausiai - išlaidavimą.

Ir pabaigai apie sisteminę biudžeto reformą. Kitų metų biudžeto projektas, deja, senoviškas. Tačiau džiaugiuosi, kad į rezultatus orientuoto biudžeto siekis bent jau atsirado kaip pirmas prioritetas kitų metų strateginių tikslų sąraše.

Galiausiai, konkretus šios reformos pagrindas galės būti ir tai, kad kabinetas iš esmės vakar pritarė mano pasiūlytiems reformos principams. Konkretūs projektai bus rengiami, dėl detalių ir atskirų nuostatų dar diskutuojama, tačiau užfiksuota, kad teisės aktai turės būti parengti iki kitų metų vasario.

Rodyk draugams

Logikos klaidos teisėkūroje: suvienodinimas = padidinimas?

2009-10-08

Vakar Vyriausybė konservatorių ir liberalcentristų balsais pritarė pasiūlymui „suvienodinti“ sankcijas už Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavos netinkamą iškėlimą arba neiškėlimą kai to reikalauja teisės aktai.

Iki šiol už ES vėliavos kėlimo taisyklių pažeidimą kažkodėl baudžiama labiau – iki 50 litų, kai Lietuvos vėliavos kėlimo taisyklių pažeidimas - iki 30 litų.

Suvienodinimas – gražu ir teisinga. Tačiau nereikia būti genijumi, kad suvoktum, jog suvienodinti galima penkiais būdais:

- Sumažinti didesniąją sankciją iki mažesniosios,

- Padidinti mažesniąją sankciją iki didesniosios,

- Didesniąją sankciją sumžinti, o mažesniąją iki to paties dydžio padidinti,

- Abi sumažinti iki vienodo dydžio,

- Abi padidinti iki vienodo dydžio.

Projekte kuris teikiamas Seimui nėra jokios argumentacijos kodėl pasirenkamas mažesniosios sankcijos padidinimo būdas.

Dėl šių priežasčių atsisakiau pats pasirašyti projektą, kai pavadavau Vidaus reikalų ministrą. Deja, net kelis kartus iškėlus šią problemą projektas liko toks pats (abejotinas), o jo pagrindimas irgi toks pats (niekinis).

Be abejo, mane, kaip teisingumo ministrą nuvilia ir piktina toks elementarios tvarkos ir pagarbos patiems sau nebuvimas teisėkūroje. Kyla klausimas, ar Vyriausybė nusiteikusi rimtai žiūrėti į teisėkūrą ir jos argumentus ir kitais, rimtesniais atvejais…

Kol kas tokie liapsusai nuteikia darbui, kad galimybių taip netasakingai elgtis su teisėkūra ateityje būtų kuo mažiau. Šį rudenį kaip tik Vyriausybei bus pristatytas didelis pakeitas teisės aktų, reglamentuojančių teisėkūrą, teisės skelbimą ir panašius dalykus.

P.S. Sankcijų didinimas už vėliavos neiškėlimą, beje, akivaizdžiai neadekvatus. Juk meilės tėvynei ir pagarbos vėliavai administracinėmis sankcijomis neįskiepysi.

Be to, sankcija teoriškai gali būti taikoma ir privačių namelių savininkams, kurie, pavyzdžiui, per Vasario 16 dieną vėliavos neiškelia. Tačiau juk jie gal netgi vėliavai bei jos laikikliui pinigų neturi…

Realybė tokia, kad pusės Lietuvos nenubausi, tad sankcija akivaizdžiai bus tokia, kurią bus galima taikyti pasirinktinai. Ar tai gero įstatymo požymis? Tikrai ne!

Rodyk draugams

Žudynės Kaune ir teisingumas

2009-10-06

Teisėjo ir jaunos moters nužudymas kai abu jie buvo viešai kaltinami pedofilija ar pagalba pedofilams – įvykis ne šiaip sau. Juo labiau kai pagrindinis įtariamasis nužudymu viešai kalbėjo apie tai, kad jo visiems siuntinėjamas „Laiškas į niekur“ yra paskutinis civilizuotas žingsnis ieškant teisingumo.

Šie įvykiai ir masinuose komentaruose internete išsakomi jausmai liudija, kad visuomenė labai nusivylusi teisėsauga ir laiko ją arba bejėge, arba ne ta, kuri gina teisiuosius.

Kartu šie įvykiai išprovokuoja keršto pateisinimo ir nesaugumo jausmą. Staiga daug kam ima atrodyti, kad „imti ir iššaudyti juos visus“ yra gerbtinas siekis bei poelgis.

Savo ruožtu bet kuris Lietuvos žmogus jaučiasi mažiau saugus, nes nėra tikras, ar teisėsauga jį apgins. Ko gero, labiausiai tai pasakytina apie tuos žmones, kurių didžioji dalis patys labiausiai stengiasi pažaboti nusikalstamumą ir neteisybę – teisėjus, prokurorus, policininkus.

Nesiruošiu svaidytis prakeiksmais ir kaltinimais. Apskritai manau, kad išlaikyti šaltą protą ir sveiką nuovoką tokioje emociškai jautrioje situacijoje itin sunku, bet kartu ir visų svarbiausia.

Tačiau ieškant kaltų be abejo iškyla klaustukų dėl prokurorų veiksmų. Pats buvau gavęs kraupųjį įtariamojo „Laišką į niekur“ ir perdaviau jį Generaliniam prokurorui. Prokuratūros kompetencijoje yra ir bylų tyrimas, ir, kiek tai susiję su byla, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas.

Norisi tikėti, kad Prokuratūra darė viską, ką reikėjo. Tačiau visgi kyla klaustukų ar šiuo atveju šio „visko“ pakako. Kodėl neapklaustas velionis teisėjas – sunkiai suprantama.

Lygiai kaip ir kyla klausimų ar imtasi priemonių, kad mergaitė nebūtų skriaudžiama, o kita vertus – kad jos tėvas nesiims vykdyti nusikalstamo teisingumo. Tai, kad po šių laiškų tyrimas iš Kauno prokuratūros buvo perduotas į Vilniaus prokuratūrą galbūt būtų lėmęs postūmį.

Gerai, kad Generalinė prokuratūra pradėjo vidinį tyrimą dėl šių bylų tyrimo. Tačiau esu įsitikinęs, kad tyrimą turi atlikti jau ir išorės institucijos. Būtent šiuo atveju, ko gero, kaip tik tiktų kalbėti apie specialią tyrimo komisiją Seime, kuri išsklaidytų neaiškumus dėl visų teisėsaugos institucijų veiksmų.

Negalima nepakomentuoti ir Drąsiaus Kedžio veiksmų. Kad ir kokie faktai bepaaiškėtų – jis nėra ir neturi būti laikomas didvyriu ir teisingumo angelu.

Turiu galvoje ne tik įtarimus dėl nužudymų, bet ir jo veiksmus, susijusius su jo mestais kaltinimais pedofilija. Tikrai gali būti, kad mergaitė buvo pedofilijos auka. Tačiau šiuo atveju ponas Kedys, panašu, ne tik padarė viską, kad istorija išgarsėtų, bet ir beveik viską, kad kaltinimai pedofilija būtų kuo sunkiau ištiriami.

Tiems, kam ir be teismo aišku, kad mergaitė buvo pedofilijos auka, noriu priminti, kad „ir taip aišku“ labai dažnai nepasitvirtina. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad beveik trečdalis tokių liudijimų, kai prieš vieną iš išsiskyrusių tėvų pedofilijos kaltinime liudija vaikas, pasirodo esantys netikri.

Lietuvoje, panašu, iš tikrųjų yra problemų su pedofilija. Tačiau niekada neturėtų būti „viskas aišku“. Yra buvę tokių atvejų, kai mama apkaltino buvusį sutuoktinį kelerių metų mergaitės žaginimu, ir tai patvirtino pati mergaitė, tačiau tik detalus psichologo tyrimas patvirtino, kad mergaitę tuo atveju žagino… mama.

Suprantu, kokius jausmus sukelia šie įvykiai. Turbūt joks žmogus ranką prie širdies pridėjęs negalėtų pasakyti, kad neperžengs ribų, jei bus skriaudžiamas jo vaikas.

Tačiau tiesos paieškos visada turi būti nuoseklios ir preciziškos. Kitaip gręsia, kad įvykdytas teisingumas bus neadekvatus, neteisingas ir, neduok Dieve, nekaltų žmonių sąskaita.

Rodyk draugams

Kad kaliniai visuomenei nekainuotų per daug

2009-10-01

Vyriausybė vakar pritarė mano inicijuotai kalėjimų pertvarkos strategijai, tiksliau, galiojančios strategijos pakeitimams. Pasikeitė keletas dalykų:

- Vietoje milijardo litų strategija kainuos 600 milijonų;

- Vietoje šių valdiškų pinigų numatoma, kad tai bus privatūs pinigai;

- Vietoje vieno tikslo – kalėjimų attnaujinimo ir geresnių sąlygų juose numatomas ir kitas – pigesnis kalinių išlaikymas.

Atrodo, viskas puiku, bet visuomenė pastebi kitus dalykus. O būtent paskelbtus skaičius, kiek kainuoja vieno nuteistojo ar suimtojo išlaikymas. Šiandien (numatomose uždaryti įstaigose) 55 litai per dieną. Numatoma (naujose įstaigose) – 40 litų per dieną.

Žinoma, kad daug. Jei tai būtų atlyginimas, kiekvienas nuteistasis ar suimtasis gautų 1200 litų per mėnesį „ant popieriaus“.

Ne tik daug, bet ir neteisinga, nes visuomenė dėl nusikaltimo tokiu būdu nukenčia du kartus - kaip nusikaltimo auka ir kaip mokesčių mokėtojai.

Tačiau pasakyti „per daug“ nepakanka. Pažymėčiau, kad iš šios sumos tik 5 litai per dieną atitenka maitinimui finansuoti.

Kam atrodo, kad tai labai daug – gali paskaityti, kaip už 4 litus gerokai laisvesnėmis sąlygomis sekasi prasimaitinti mano geram bičiuliui Vaidotui Ilgiui, kuris savo patirtį aprašinėja savo bloge.

Dar svarbiau – nuspręsti ką daryti? Taigi, keletas dalykų apie tą, ką darau ar planuoju daryti aš.

Pirma, tiesiog atpiginti kalinių išlaikymą (be abejo, kiek tai leidžia minimalūs būtinis standartai). Būtent dėl šių priežasčių ir teikiau bei sieksiu realizuoti naująją kalėjimų plėtros strategiją. Pagal ją nuteistųjų ir suimtųjų išlaikymas, kaip minėta, kainuos ženkliai mažiau.

Antra, mažinti suimtųjų ir laisvės bausmę atliekančiųjų skaičių. Šiandien suėmimas taikomas dažnai (dažniau nei kitose valstybėse). Kyla abejonių ar visada pagrįstai.

Pagal laisvės atėmimo bausmę atliekančiųjų skaičių apskritai esame tarp „pirmaujančiųjų“ – ketvirti Europoje, nors nusikaltimų struktūra Lietuvoje toli gražu neišskirtinė.

Siekiant kalinčių asmenų sumažinti taikytinos įvairios priemonės. Paminėsiu keletą.

Adekvačios bausmės. Lietuvoje nuosekliai einama bausmių griežtinimo keliu. Kiek iniciatyvų bekiltų, nemačiau, kad po Baudžiamojo kodekso priėmimo kas nors siūlytų bausmę sušvelninti, o štai sugriežtinimų – pilna. Tiesa sakant, net nežinau, kaip užtvenkti šį bausmių griežtinimo tvaną…

Alternatyvios bausmės. Ministerijoje intensyviai (tikiuosi) dirbama ties tuo, kad Teismai realiai nesibaimindami galėtų skirti nebūtinai laisvės atėmimą, kai tai būtų tinkamesnė sankcija aukos teisių ir nusiklatėlio persiauklėjimo prasme. Tikiuosi, kad padėčiai gali padėti ir distancinių kontrolės priemonių naudojimas (pasiūlymai irgi rengiami).

Paankstintas paleidimas panaudojant distancinės kontrolės priemones. Jei asmuo gerai elgėsi, laisvės atėmimo bausmė galėtų būti trumpinama. Ypač jei bus užtikrinama, kad asmuo tinkamai prižiūrimas pusiau laisvės sąlygomis. Ties šiomis galimybėmis taip pat dirbama ministerijoje.

Probacija. Kartais bausmė nėra naudinga ir tinkama niekam – nei aukai, nei nusikaltėliui, nei kitiems visuomenės nariams. Todėl kuriama reali probacijos sistema, kuri leistų netaikyti tam tikrų bausmių, jei bus įvykdytos teismo įvardintos prievolės, pavyzdžiui, atlyginti žalą, padėti aukai, mesti gerti, susirasti darbą, mokytis, etc.

Reali resocializacija. Pigiausiai kalinių išlaikymas visuomenei atsieina tuomet, kai nėra nusikaltimų bei, atitinkamai, nėra kalinių. Tai pasiekti – sunki užduotis.

Žinant, kad dauguma laisvės atėmimo įstaigų „klientų“ jose yra nebe pirmą kartą kyla natūrali užduotis – pasiekti tokio perauklėjimo efekto, kuris skatintų bent jau po pirmo karto permąstyti savo veiksmus ir nebenusikalsti.

Reali resocializacija, ypač nepilnamečiųa smenų, yra itin svarbu. Tačiau tam turi būti skiriamas atitinkamas dėmesys ir visuomenės palaikymas. Juk visuomenė saugi ne tada, kai nusikaltėliai kurį laiką pabūna uždaryti, o tada, kai smarkiai sumažėja tikimybė, jog kartą nusikaltę jie vėl darys tą patį.

Rodyk draugams