BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2010

Ko siekiu šiemet

2010-01-29

Pastaruoju laiku neretai sulaukiu klausimo: „tai kaip čia dabar su tavo liberalumu, laisva rinka ir dabartine valdžia. Juk tiek sprendimų priimta, kurie veda tolyn nuo laisvos rinkos, tad ką tokioje valdžioje veiki?”

Turiu pripažinti, kad klausimas pagrįstas ir man labai rūpintis. Akivaizdu, kad sprendimų valdžia priėmė, švelniai tariant, visokių. Jei reiktų šiandien suvesti pilną balansą, būtų visko - ir pagerinimų, ir, deja, esminių pabloginimų.

Suprantu ir tai, kad daugeliui nelabai rūpės ir mano konkretus indėlis Vyriausybėje į tai, kad liberalizavimo ir orientacijos į dirbantį, kuriantį, padorų Lietuvos žmogų būtų daugiau, o reguliavimo ir trukdymo tokiam žmogui - mažiau.

Tikiuosi, kad galutinis Vyriausybės pasiekimų ir klaidų balansas bus skaičiuojamas ne šiandien, o gerokai vėliau, ir esu įsitikinęs, kad jis bus daug geresnis. Pats dėl to dedu visas pastangas.

Mano paties pasiekimų sąrašas irgi, tikiuosi, pasipildys. Tam, kad informuočiau, kokius tikslus sau keliu šiais metais, pridedu dvi nuorodas.

Pirma, tai 2010 metų prioritetai (kuriuose yra ir tam tikras padėties įvertinimas). Antra, įstatymų projektų sąrašas, kuriuos pateikiau Vyriausybei siūlyti svarstyti Seime pavasario sesijoje. Sąrašas išdėstytas prioritetine tvarka.

Rodyk draugams

Verslo lazdos jau atitarnavo

2010-01-25

Su žurnalo “Business Exhibitions” geranorišku sutikimu pateikiu savo blogo skaitytojams paskutinaime numeryje spausdintą intreviu su manimi apie verslo kontrolę.

Blogo įrašo pavadinime nuėmiau klaustuką (jis yra žurnalo straipsnio pavadinime), nes manau, kad tos lazdos iš tikrųjų atitarnavo.

Beje, džiaugiuosi, kad praėjusią savaitę projekto pateikimas Seime vyko sklandžiai, o reikalai su institucijų grupavimu irgi juda pirmyn (tikiuosi greito persikėlimo iš popieriaus į realybę).

Remigijus    

 

VERSLO LAZDOS JAU ATITARNAVO?

  Pastaruoju metu, į valdžią atėjus Vyriausybei su liberalesnėmis nuotaikomis,  pasigirdo žinių, jog verslas sulauks gaivesnio požiūrio iš jį kontroliuojančių institucijų, jos pačios patirs organizacinių pokyčių. Ar tai nėra tiesiog politinė reklaminė kampanija žurnalistas Rimantas ŠLAJUS pabandė išsiaiškinti su Teisingumo ministru Remigijumi ŠIMAŠIUMI   

  

Kokios organizacinės ir struktūrinės pertvarkos palies verslą kontroliuojančias įstaigas? 

                 Šiuo metu vyksta du pagrindiniai procesai, kurie yra susiję su verslo kontroliuojančiomis institucijomis ir jų veikla. Vienas ryškiausių pertvarkos elementų - Viešojo administravimo įstatymo keitimas. Pastaruosius pusę metų teko intensyviai dirbti su šiuo projektu ir džiaugiuosi, kad Vyriausybėje pavyko sutarti jį teikti Seimui prioriteto tvarka. Nauja tvarka palies visas šiandien veikiančias šalyje kontroliuojančias institucijas, pakeis patį tų institucijų misijos supratimą ir, atitinkamai, nemažą dalį konkrečių jų veiklos standartų. Pagal naująją iniciatyvą verslą kontroliuojančioms institucijoms atsirado pareiga konsultuoti ūkio subjektus. Konsultacijos taps privalomos. Tai reiškia, jeigu kontroliuojamasis subjektas kreipsis patarimo kaip įgyvendinti vieną ar kitą nuostatą, tai nebus apsiribota vien tik teisės aktais, kaip šiandien, o bus privaloma atsakyti į konkretų klausimą. Natūralu, - konsultuoti ir prisiimti atsakomybę yra sunkiau, bet vėliau, esu įsitikinęs, kontroliuojančioms institucijoms taps dirbti lengviau.

    Bus ir daugybė kitų pasikeitimų. Tarkim, apie planinius tikrinimus bus informuojama iš anksto, ir jie bus panašesni į auditą. Tai situacija, kai visiems bus aišku, jog ateina auditorius, visi pasiruošia, parengia reikalingus dokumentus, atitinkami žmonės susiplanuoja darbus. Ir pastabų daugiausia galima bus tikėtis ne su baudomis susijusių, o kaip tinkamiausiai realizuoti tuos ar kitus teisės aktus bei kitus reikalavimus. Bet ir dėl neplaninio tikrinimo bus patvirtinti aiškesni pačių institucijų kriterijai,  kada galima tikrinti, o ne netikėtai užgriūti, grubiai tariant. Dar vieną aplinkybę  paminėsiu - tai pareiga kontroliuojančioms institucijoms savo ataskaitose išsamiai nurodyti visus atvejus, kada perdaug sudėtinga, neprasminga ar kitaip neadekvatu įgyvendinti reguliavimus, kuriuos tos institucijos siekia įgyvendinti. Šiandien dažnai matome, kad kontroliuojančios institucijos kartoja, jog mes čia niekuo dėtos, mes tik teisės aktus įgyvendiname. Tuo tarpu teisės aktus priimantys subjektai niekada iš kontroliuojančių institucijų negauna aiškaus signalo, kad tuos teisės aktus realizuojant, verslo subjektai arba jos pačios susiduria su problemomis.    

    Dar reikėtų paminėti mano ir ūkio ministro iniciatyvą, pagal kurią yra numatoma grupuoti ir sujungti dalį kontroliuojančių institucijų (jų šiuo metu yra apie 150, iš kurių apie pusė turi inspektavimo funkcijas). Kai kurios kontroliuojančios  organizacijos būdamos labai mažos ir įsteigtos vienam tikslui siekti net neturi galimybės savo veikloje numatyti prioritetų. Atlikdamos iš esmės vienintelę savo funkciją jos nesižvalgo į šalis ir visai nesidomi, ar jų veikla kartais neatneša daugiau žalos negu naudos.

   Atitinkamai kyla ir kitos problemos, - nebegalima sutelkti ir koncentruoti resursų, suformuoti kompetencijos centrų. Tokiose mažose įstaigose sunku sukurti rizikos vertinimo sistemą. Todėl siūloma visas šias 150 institucijų, ypač inspektuojančias, pirmiausia sugrupuoti į aštuonias grupes pagal veiklos sritis ir pagal tikrinimo pobūdį, o ilgainiui, t. y. po metų, planuojama, kad inspektavimo funkcija beliktų vienoje institucijoje. Tai ėjimas link agentūrinio kontrolės modelio, paplitusio anglosaksiškuose kraštuose, kuris turi pakankamai resursų vertinti riziką, įgyvendinti valstybinius aktus ar šviesti prižiūrimas įmones.

   Sujungiant visas institucijas į atitinkamas grupes,  bus sprendžiami keli problemiški  aspektai. Vienas jų, jau mūsų paminėtas, rizikos vertinimas ir žinių bei kompetencijos koncentravimas. Kitas - funkcijų dubliavimo išvengimas. Šiandien, deja, turime tokią situaciją, kai, tarkime, įmonę tiria ir elektros energetikos inspekcija,  ir darbo inspekcija, ir priešgaisrinė, kitos inspekcijos - visos pagal savo profilį. O juk saugą prižiūrinčias organizacijas galima sujungti į vieną. Kitas stambus darinys rūpintųsi finansais ir mokesčiais, kada būtų sujungta Finansų ministerijos valdoma valstybinė mokesčių inspekcija ir socialinį draudimą atliekantis administravimas. Taip pirmame etape būtų formuojamos teminės grupės. Toms institucijoms teks prisitaikyti prie naujų sąlygų, reikės labai smarkiai transformuotis. Antrajam etapui Vyriausybė kol kas nėra pritarusi, tačiau tikrai viliuosi, kad tai bus padaryta.

                 Tai konkrečiai dar negalite pasakyti, kokios institucijos turės pasitraukti iš arenos?

                 Ne, konkrečiai dar negaliu pasakyti. Bet kai kuriais atvejais gana akivaizdu ir natūralu, kad, tarkime, finansų srityje Valstybinė mokesčių inspekcija atliks vadovaujantį vaidmenį. Saugos ir atitikties  srityje vėlgi - didžiausia institucija yra Valstybinė darbo inspekcija. Dabar aktualiausias uždavinys - suformuoti aštuonias  grupes, kol kas yra tik preliminarus jų sąrašas. Tai planuojama padaryti per porą mėnesių. O kai tos grupės pradės veikti, tada  bus matyti, kurios institucijos pagrindu geriausia kurti bendrą inspektuojančią tarnybą, o ilgainiui galbūt ir vieną organizaciją. Tik noriu pabrėžti - visa tai nėra vienos ar kitos institucijos laidojimo planas, tiesiog tai kitoks požiūris,  mums svarbiausias principas, kad efektyviai veiktų visa sistema.

Paminėjote anglosaksų teisės tradicijas. Kokios tendencijos europinėje praktikoje dėl verslo kontrolės vyrauja šiuo metu? Kalbama, kad Lietuva yra tarp lyderių pagal tikrintojų skaičių?

Reali našta įmonėms matuojama labai įvairiai ir nebūtinai pagal inspektorių kiekį. Europoje elgiamasi labai įvairiai, tačiau vyrauja ryški rizikos vertinimo, prioritetų išskyrimo, kompetencijos koncentravimo tendencija. Lietuvoje, Pasaulio banko tyrimo duomenimis,  palyginus su kitomis Centrinės Rytų Europos šalimis, dar prieš kelis metus verslo kontroliuoti institucijos vykdavo dvigubai dažniau. Ir vieno atėjimo metu praleisdavo dvigubai daugiau laiko. Dabar kai kurios institucijos: Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinė darbo inspekcija yra pagerinusios šią statistiką. Deja, skaidrumo ir verslo naštos mažinimo  čempionais mūsų iš tiesų nepavadinsi.

   Pradedant nuo teisės aktų ir baigiant kur kas svarbesne - dalykinio bendravimo kultūros terpe - mūsuose tebevyrauja policininko ir plėšiko žaidimas. Verslas neva plėšikai, o kontroliuojanti institucija - lyg ir policininkai, kuriuos verslininkai tik ir taikosi apgauti. Bet visada yra du aspektai - piktybinis ir nepiktybinis pažeidimas. Sakysim, pardavė alkoholį nepilnamečiui. Turime pasigilinti, ar mažmeninės prekybos įmonė turi vidinę kontrolės sistemą, kuri leistų pardavėjai dėl nepatyrimo padariusiai tokį žingsnį, vėliau panašios klaidos išvengti. Pertvarka psichologine prasme yra visų mūsų mentaliteto problema, ir aš tikrai nesu naivus manydamas, kad greitai viskas atsistos į savo vėžes. Tačiau tai būtinas žingsnis tam, kad poslinkiai vyktų į gerąją pusę.             

Argi, sakysime, normalu, kad nedidelei įmonėlei, kur stovi pora rašomųjų stalų, ir kurios keliems darbuotojams bene didžiausias tykantis pavojus - netyčia praryti tušinuką, Valstybinė darbo inspekcija prigalvoja krūvas dokumentų, susijusių su tariama sauga, kurių neprisipirkus ir neužpildžius, dar prieš tai reikalaujamus kursus neatlankius, įmonei ir jos vadovui gręsia dideli nemalonumai?

Iš tiesų, mažoje įstaigoje kontrolierių gali būti nubaustas administratorius, neturintis darbuotojų saugos kursų, per kuriuos jis būtų sužinojęs, kaip kranininkams saugiai dirbti, baigimo pažymėjimo. Tokie  neadekvatumai, kada nežinia - dėl  baimių, įtarimų ar tiesiog dėl noro pasipinigauti - baudžiami žmonės, kaip tik ir skatina pertvarką, kada pati kontroliuojanti struktūra turėtų galimybę sutvarkyti savo reguliavimo sistemą ir turinį.

Kalbama, kad daugiausia tikrintojai mėgsta vaikščioti į smulkias ir vidutines įmones, kurios neturi nei teisininkų, nei savų auditorių, nei pagaliau reikalingo politinio svorio apsiginti, skirtingai nuo stambiojo kapitalo. Ar šiuo atžvilgiu padėtis keisis ir kaip?

 Su tomis pačiomis tikrinimo problemomis susiduria ir smulkusis, ir stambusis verslas, tik galbūt jos - skirtingo pobūdžio. Lyg ir natūralu, kad eilinis inspektorius be rimto pagrindo neis tikrinti į stambią įmonę, bet gali užsukti į smulkią firmą, kurioje  iš tikrųjų, galbūt, nėra ir tos kvalifikacijos, ir patirties apsiginti. Kartais net inspektorių viršininkai nežino, kad buvo užeita į kokią įmonę. Būna, kad smulkūs savininkai, kai atvyksta pas jį inspektorius, apskritai pirmą kartą išgirsta, jog yra tokia inspekcija. Smulkmeniškas, nepagrįstas, neadekvatus tikrinimas slegia smulkiuosius. Todėl minėto viešojo administravimo įstatymo pakeitimai numato, jog tikrinimui visada turi būti pagrindas. Atėjimas tikrinti be pagrindo bus laikomas rimtu pažeidimu. 

                 Pastaruoju metu verslininkas neretai vėl prilyginamas kone vaikus gąsdinančiam siaubūnui, kuris tik persekioja ir engia savo darbščius darbuotojus. Deja, net plika akim matyti, kad verslą kontroliuojančių įstaigų nemažą klientūros dalį sudaro žmonės, linkę tinginystei ir aferoms. Bet, būtent, jie ir sulaukia parėmimo. Ar galima tikėtis, kad ir darbdavys, jo interesai lygia greta bus ginami, kaip ir samdomųjų?

 Pagal silpnosios ir stipriosios šalies įvaizdį verslininkas yra stiprioji, darbuotojas -  silpnoji šalis. Bet stiprioji šalis gali nukentėti labai smarkiai, jeigu silpnesnioji šalis bus ginama nesąžiningai. Manau, kontroliuojančios institucijos turi veikti  nešališkai ir ginti tą, ką reikia ginti, atsižvelgdamos į kiekvieną atvejį atskirai.

  Bijau, kad šiandien visa atsakomybė užkraunama pirmiausia verslininkui. Ir kartais neadekvačiai. Naujajame įstatymo projekte yra labai aiški nuostata, jog kontroliuojančių institucijų tikslas nėra ir negali būti surinkti baudas, bet teisinio reguliavimo būdu pasiekti teigiamą rezultatą. Tarkime, pirmiausia reikia galvoti ne kaip nubausti darbdavį, įvykus nelaimingam atsitikimui, bet teikti rekomendacijas ir analizuoti padėtį, rizikas, priežastis, kad tokių įvykių būtų išvengta. Tad jeigu mes žvelgsime į problemą iš jos sprendimo pusės, o ne baudimo už pasekmes aspektu, įmonėse atsiras harmoningesni santykiai, darbdaviai ir darbuotojai adekvačiai pasidalins atsakomybę. Jeigu žmogus sąmoningai neužsidėjo apsauginių akinių, jis pirmiausia ir turi už savo veiksmus atsakyti.

Dėl verslą kontroliuojančių įstaigų mažinimo ir jų veiklos būdavo iniciatyvų ir anksčiau. Tačiau visos jos palaipsniui užgesdavo. Ar tikite, jog šįkart jums su Vyriausybe ir Seimu pavyks peržengti šį aukštą slenkstį?

 Kontroliuojančių įstaigų grupavimo ir jungimo darbai jau pradėti dirbti Vyriausybės lygiu, nes čia nereikia Seimo pritarimo. Dėl mano inicijuoto Viešojo administravimo įstatymo pakeitimų buvau pasikvietęs visas kontroliuojančias institucijas pasitarti dėl laukiamų permainų, ir jau mačiau jų pozityvų nusiteikimą. O pats įstatymo projektas, kurio koncepcija buvo patvirtinta dar vasarą, jau greitai bus svarstomas Seime. Tikiuosi, kad ši iniciatyva galutinai bus realizuota ankstyvą pavasarį, kadangi Vyriausybė prašo jį priimti prioritetine tvarka. Tam koalicijoje yra pasiektas rimtas politinis susitarimas. Manau, kad ir opozicija tai parems, nes dažnai primena, ir, beje, pagrįstai, jog verslo sąlygas reikia gerinti ir laisvinti. 

Ar verslo liberalizavimo pradmenų sulauksim ateityje ir kitose srityse, pavyzdžiui, darbo reguliavimo sferoje?

  

  Darbo santykių libelizavimas Lietuvoje yra viena iš sričių, kuri, palyginus su mūsų konkurentais tarptautinėje arenoje, ypatingai nedraugiška verslui. Pasaulio banko atliktais tyrimais remiantis, pagal verslo sąlygas Lietuva tradiciškai yra trečiame dešimtuke. O štai pagal darbo santykių lankstumą mes esame tik tryliktame dešimtuke tarp visų pasaulio šalių. Akivaizdi indikacija, kur reikia labai smarkiai pasitempti. Pokyčiai laukia. Pats esu parengęs kai kuriuos siūlymus. Tikiuosi, kad Vyriausybė skirs pakankamai pastangų dėl šių būtinų pokyčių sutarti su socialiniais partneriais, be kurių pritarimo pokyčių vykdyti, kol kas, deja, nesiryžtama. Ūkio ministerija rengia konkrečius nutarimus licencijų atsisakymo ir kitose aktualiose darbo išlaisvinimui srityse.

Rodyk draugams

Inspektoriai ir reguliuotojai gali dirbti geriau

2010-01-19

Vakar Vyriausybė pritarė kontroliuojančių institucijų pertvarkos gairėms. Kai kam tai per mažai ambicinga, nes nors pertvarkas planuojama pradėti po dviejų mėnesių, galutiniai rezultatai numatomi tik po pusantrų metų.

Kai kam tai per daug ambicinga, nes sistemą numatoma supurtyti iš esmės ir kol kas ne visi atsakymai yra aiškūs.

Į dalį kylančių klausimų galbūt padės atsakyti populiarių ir dažnai iškylančių klausimų bei atsakymų į juos sąrašas. Kviečiu paskaityti.

Dar norėčiau pasakyti, kad, deja, šioje srityje nesame pirmieji. Dar 2005 metais Jungtinėje karalystėje buvo atlikta vyriausybinė studija, kurios rezultatas, vadinamasis Hamptono raportas, pateikė išvadas, kurios yra analogiškos priimtoms pertvarkos gairėms ir Viešojo administravimo įstatymo pataisoms apie kurias jau esu rašęs, ir kurias, panašu, pagaliau galėsiu rytoj pateikti Seime.

O kol kas tiesiog pateikiu Hamptono raporto reziumuojančius pasiūlymus:

  • Išsamūs rizikos įvertinimo tyrimai turi būti visų kontroliuojančių institucijų atliekamos priežiūros programų, planų pagrindu;
  • Neturi būti tikrinama (inspektuojama) be priežasties, be to, iš mažiau rizikingo verslo turi būti reikalaujama mažiau duomenų, nei iš daugiau rizikingo;
  • Resursai, kurie sutaupomi atšaukus nereikalingus patikrinimus, turi būti nukreipti konsultacijoms, pagerinančioms įstatymų normų laikymąsi;
  • Turi būti mažiau kontrolės, ataskaitų formų, jos turi būti paprastesnės;
  • Duomenų pateikimo reikalavimai, įskaitant pildomų formų dizainą, turi būti derinami tarp kontroliuojančių institucijų;
  • Nustatant naujus priežiūros reikalavimus, turėtų būti numatytas kiek įmanoma efektyvesnis jų taikymas, atsižvelgiant į šios ataskaitos principus;
  • Nacionalinių reguliavo institucijų skaičius turi būti sumažintas nuo 31 iki 7, labiau specializuotų institucijų.

Viliuosi, kad pasimokę iš savo bei svetimų klaidų būsime tie, kurie sugebėsime pirmieji nuosekliai įdiegti protingas išvadas.

Rodyk draugams

Rūpintojėlis

2010-01-18

Šiandien, kaip žinia, teko apsilankyti Prezidentūroje. Pabendravome apie prioritetus, šių metų darbus. Puiku - eisim ir dirbsim. Apie tai turėsiu progų parašyti.

Tačiau noriu pasidalinti ir pastebėjimu apie paveikslą, kurį, man paprašius, parodė ir mums, ministrams. Tai žymusis tautai paprovokuoti skirtas Šarūno Saukos rūpintojėlis.  Keli įspūdžiai.

Pirmiausia, būdamas Šarūno Saukos darbų gerbėjas likau labai patenkintas reginiu. Jis, beje, ypač įspūdingai atrodo natūroje - jokia nuotrauka ar nufilmuotas vaizdas neperteikė tos emocijos, kuri ten užfiksuota.

Antra, paveikslas mano supratimu nuostabiai atspindi Lietuvą tūkstantmečio kontekste. Ten ir praeitis, ir ateitis, ir iškilios asmenybės, ir masė paprastų žmonių, apie kuriuos nerašo vadovėliuose ir kurių nerodo per TV. Yra paveiksle  ir mūsų vizijos, pastangos jas įgyvendinti, ryškėjantys rezultatai, ir beviltiškumas dėl to, kad ne viskas vyksta taip, kaip galbūt norėtųsi. Kaip visada Saukos paveiksluose yra mūsų žmogiškoji prigimtis, su visu savo grožiu ir didingumu, o kartu nuodėmingu beviltiškumu.

Viliuosi, kad paveikslas kažkada atsiras toje vietoje, kur jį galės pamatyti ir įvertinti daugelis. Tačiau jei kam pasitaikys proga tai pamatyti Prezidentūroje - nepraleiskit progos.

Rodyk draugams

Nėra žmogaus teisės į Nukryžiuotojo nukabinimą

2010-01-13

Džiugu, kad Lietuvoje jau prasidėjo rimtesnė diskusija dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo, kuriuo teigiama, kad Nukryžiuotasis valstybinėje mokykloje tariamai pažeidžia žmogaus teises.

Kaip teisingumo ministras jau esu pradėjęs rinkti medžiagą Vyriausybės sprendimui, pagal kurį Lietuva galėtų įstoti į minimos bylos nagrinėjimą Teismo didžiojoje kolegijoje palaikant Italiją, jei toks nagrinėjimas įvyks.

Kokie argumentai skatina mane laikytis šios pozicijos?

Pirma, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija kalba apie sąžinės ir tikėjimo laisvę. Nukryžiuotasis, kad ir kurioje viešoje vietoje kabėtų, šios laisvės nepaneigia. Lygiai taip pat kaip ir kiti krikščioniški ar kitų religijų simboliai.

Valstybės ir bažnyčios atskyrimas yra visai atskira tema. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija tiesiogiai nekalba apie bažnyčios ir valstybės atskyrimą.

Antra, vieta - labai svarbus, bet labai miglotas kriterijus. Nors Teismas to tiesiogiai ir neįvardino, iš esmės sprendimą nulėmė tai, kad valstybinė mokykla - vieša vieta. Tačiau jei Nukryžiuotojo negali būti valstybinėje mokykloje, tai ar jis gali būti valstybės dalinai finansuojamoje mokykloje? O kaip kitose valstybės ar viešosiose įstaigose? O miestelio aikštėje ar tiesiog pakelėje?

Kyla grėsmė, kad po šio sprendimo, jei jis liks galioti, Europos Žmogaus Teisių Teismas įgis pateisinimą plėtoti savo poziciją apie religinių ir kitų svarbių vertybių  simbolių demonstravimą. Kuo gali baigtis ši plėtotė - niekas šiandien nepajėgus pasakyti.

Kai kurie dalykai turėtų būti lyg ir savaime suprantami. Tai pagarba šaliai, į kurią atvykai, jos istorijai, tradicijoms bei kultūrai.

Gaila, kad ne visada šios tiesos tampa kūnu. Juo labiau nedovanotina, kai elementarios pagarbos pametimas „įteisinamas” ir pridengiamas žmogaus teisių vardu.

P.S. Atsižvelgdamas į kai kurių komentatorių pastebėjimus noriu patikinti, kad nemanau (ir nei puse žodžio apie tai nesu kada nors sakęs), kad Nukryžiuotieji mokyklose turi kabėti privalomai.

Rodyk draugams