BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2010

Apie pavardes, Konstituciją ir patriotiškumą

2010-01-12

Apie pavardžių klausimą ir galimybę pase pavardes rašyti nebūtinai lietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis jau esu rašęs.

Tačiau šiandien Vyriausybė pritarė įstatymo projektui ir teikia jį Seimui, todėl pateiksiu keletą papildomų paaiškinimų šalia to, ką jau esu sakęs.

 Vyriausybė nesistengia priimti antikonstitucinio sprendimo, kaip kad bando išversti kai kurie neva konstitucingumo gynėjai. Vyriausybė aiškiai konstatuoja, kad konstitucine prasme klausimas yra tapęs sudėtingas, todėl mano, kad iki siūlomo įstatymo įsigaliojimo reikėtų dar kreiptis į Konstitucinį teismą, kad jis šiandien padėtų tašką šioje istorijoje.

Konstitucinis teismas situaciją analizavo 1999 metais ir šį savo nutarimą paaiškino pernai. Tačiau pažymėtina, kad pernykštis nutarimas buvo ankstesnio nutarimo aiškinimas, o ne naujas klausimo svarstymas iš esmės.

Šiandien yra daugybė argumentų, kuriais remiantis galima teigti, kad Konstitucinio teismo nutarimas būtų kitoks. Pavyzdžiui, Valstybinė lietuvių kalbos komisija dabar jau pripažįsta, kad asmenvardžiai nėra kalbos dalykas, o tarsi savotiškas žmogaus prekės ženklas, todėl jis, kaip ir prekių ženklai, neturi būti prievarta „lietuvinamas”.

 Konstitucinis teismas prieš vienuolika metų teigė, kad nelietuviškų lotyniško pagrindo rašmenų naudojimas asmenvardžiams gali sutrikdyti valstybės institucijų darbą. Šiandieninė analizė teigia, kad net jei tai buvo tiesa anuomet, nebeturi pagrindo šiandien.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m sprendime pažymėjo, kad  „lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus, inter alia atitinkamos transkripcijos principus, pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota valstybės institucija”.

Beje, pats Konstitucinis teismas vartodamas lotyniškus posakius jų nelietuvina, lygiai taip pat kaip teisinėje kalboje nėra įprasta cituojant bylas lietuviškais rašmenimis perrašinėti bylos pavadinime esančias pavardes lietuviškais rašmenimis.

Konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos principą, įtvirtintą 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje, inter alia įgyvendino 1938 m. Pavardžių įstatymas, kurio 24 straipsnis skelbė, kad „nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas”.

Kaip pastebėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas 2004 m. sprendime dėl priimtinumo Mentzen prieš Latviją byloje, dauguma Europos Tarybos valstybių, kurių valstybinės kalbos rašmenys yra lotyniško pagrindo, pasirinko paraidinę vardų ir pavardžių transkripciją į valstybinę kalbą iš kilmės kalbos, nors tam tikri rašmenys skirtingose kalbose gali turėti fonetinių skirtumų.

O pabaigai visiems norėčiau palinkėti patriotiškumo, kuris būtų iš pagarbos, žemės ir kraujo, o ne iš paniekos ir šiaudų.

Rodyk draugams

Kad būtų daugiau Teisingumo

2010-01-08

Šiandien teko proga dalyvauti nūdienai retame renginyje - naujo pastato atidaryme. Šiuo atveju tai Teismas Trakuose. Puikūs pastatai, tačiau pagrindinis klausimas - kaip padaryti, kad šiuose ir kituose teismo rūmuose netrūktų teisingumo?

Neapsistosiu tik ties jau standartinėmis tapusiomis temomis apie teismų uždarumą ir korupciją. Ne dėl to, kad jos neaktualios. Tiesiog mano, kaip  ministro, kompetencija susijusi visų pirma su kitomis problemomis, kurių sprendimas gali padėti dorotis ir su minimomis dviem. Taigi, apie tai.

Teisėjai neturi kada įsigilinti į rimtas problemas, todėl teismų sprendimai ne tokie kokybiški, kokie galėtų būti, per mažai dėmesio skiriama žmogui - teismo klientui. Be to, dėl krūvio auga eilės teismuose.

Ne kartą esu deklaravęs, kad naujų teisėjų ar jų padėjėjų skyrimas šioje situacijoje nėra išeitis. Ir siūlau kitus sprendimus.

Visų pirma - proceso supaprastinimas. Esu pateikęs naują Civilinio proceso kodekso redakciją, kuri numato esminius pokyčius: e-bylos prielaidas, elektroninį bendravimą tarp teisininkų profesionalų, e-ieškinio galimybes, elektroninius pranešimus proceso šalims, elektroninį teismo įsakymo generavimą (numatant galimybę koncentruoti jų išdavimą viename Lietuvos teisme).

Tai sumažintų  teisėjų krūvį tipinėse bylose, leistų susikoncentruoti į sudėtingesnes, ir taip paspartintų visas bylas.

Administracinio proceso srityje esu pateikęs pasiūlymus, kurie įteisintų galimybę tam tikrais atvejais savotiškai „susitaikyti” greičiau sumokant mažesnę baudą ir neįsiveliant į teisinių procedūrų pinkles.

Galimybė bausti transporto priemonės savininką pagal automatiškai užfiksuotus pažeidimus (greičio, stovėjimo ne vietoje) jau svarstoma Seime.

Kita priemonė teismų darbo pagerinimui - teismų darbo geresnis organizavimas. Dabartinė situacija, kai pas teisėją ant stalo guli keliasdešimt bylų liudija ne tik krūvį teisėjams, bet, neretai, ir ne visai tinkamą darbo organizavimą.

Dar šį pusmetį, tikiuosi, pradėsiantis veikti teismo posėdžių planavimo elektroninis modulis turi užtikrinti, kad, tarkime, tam pačiam advokatui  nebus skiriami keli posėdžiai tuo pačiu metu, posėdžių laikas būtų patogiai suderintas. Tai, kartu su valiniais teisėjų sprendimais, sukuria visas prielaidas apsaugoti nuo daugelio neįvykusių posėdžių ir taip paspartinti procesą.

Darbo organizavimo pokyčiai teismuose gali užtikrinti, kad teisėjas nebūtų užverstas neparuoštomis bylomis, o gautų medžiaga po pirminio apdorojimo ir duomenų surinkimo, ir jam beliktų tik atlikti teisinę analizę. Dėl to dar teks padirbėti visiems, o aš pats taip pat tam nusiteikęs skirti daug dėmesio.

Trečia, darbo su klientais gerinimas ir viešumo priemonės. Ne tik teatras prasideda nuo rūbinės. Jei žmogus teisme susiduria su arogancija, nesiskaitymu, žeminimu, tai jie niekada nemanys, kad teismo sprendimas yra teisingas net jei jis iš tikrųjų teisingas. Ir atvirkščiai - net pralaimėjusysis teisme, jei jautė, jog byla nagrinėjama rimtai ir atsakingai, su pagarba abiem šalims, tai nesijaus nuskriaustas nepalankaus nuosprendžio.

Net  prekybos centrų pardavėjos turi standartus kaip elgtis su klientais. Apie jų nustatymą teismų darbuotojams ir netgi teisėjams taip pat reikėtų labai pagalvoti.

Posėdžių garso įrašai, kurie bus daromi visuose teismuose nuo šių metų liepos ir šių įrašų saugojimas taip pat turėtų padėti: sumažinti ginčų dėl to „kaip iš tikrųjų buvo”, o be to pateikti neginčijamus įrodymus svarstant teisėjo ar kito asmens elgesį posėdžio metu.

Ne mažiau svarbu ir tai, ką nuolat kartojau visiems teisėjams, ir ko, džiugu, iš karto ėmėsi naujasis Aukščiausiojo teismo pirmininkas - tai teismo sprendimų aiškinimas visuomenei jai suprantama kalba. Nenormalu, kai teismas užsipuolamas dėl vieno ar kito sprendimo, tačiau vietoje atsakymo tegirdime tylos sieną.

Visgi dar apie tai, kas daugeliui, natūralu, atrodo, aktualiausia  - korupciją ir nesąžiningus teisėjus. Yra sisteminių metodų, kaip tai sumažinti. Vis plečiama elektroninio bylų skirstymo sistema, kuri padeda, kad byla nebūtų paskirta „savam” teisėjui. Turime sistemiškai išnagrinėti ir kaip nepažeidžiant teisėjų nepriklausomumo užtikrinti, kad su korupcija teismuose būtų galima dorotis kuo efektyviau.

Teismuose situacija toli gražu nėra puiki, tačiau nėra ji ir beviltiška. Esu įsitikinęs, kad šiandien jau egzistuoja daugelis prielaidų įsisenėjusias problemas išspręsti ar bent rimtai pagerinti situaciją.

Rodyk draugams

Briedis, kuris sujaukė mūsų protus?

2010-01-07

Šį rudenį Lietuvos aukščiausiasis teismas priėmė įdomią nutartį - nustatė, kad valstybė turi atlyginti žalą, kurią automobiliui padarė į kelią išbėgęs briedis. Nenoriu kvestionuoti šios nutarties ir gerbiu Teismo nuosekliai dėstomus argumentus. Bet negaliu nesirūpinti pasekmėmis, kurias ji ilgainiui gali sukelti, jei bus netinkamai interpretuota.

Logika lyg ir aiški. Kadangi laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė, tai už jų padarytą žalą valstybė ir atsako. Panašiai kaip ir tuo atveju, jei jums įkastų kaimyno šuo.

Avariją patyręs automobilio vairuotojas lieka patenkintas, kaip ir kiti vairuotojai. O labiausiai patenkinti draudikai, kurie jau pradeda kreiptis dėl žalos atlyginimo vis naujais ir naujais atvejais, kai į kelią neapdairiai iššoka koks kiškis ar šernas.

Viskas būtų aišku, jei nebūtų neaišku. Pavyzdžiui, ar valstybė jums turės atlyginti žalą, jei jums uogaujant įkando gyvatė? Arba jei bebras nugriaužė jūsų obelį? Arba jei jūsų paltą apdergė praskrendanti varna? Arba jei jums įsisiurbė encefalitinė erkė?.. Juk visi šie padarai yra lygiai tiek pat „valstybės nuosavybė”.

Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad Aukščiausiasis teismas tikrai nesiekė, kad teisė į žalos atlyginimą būtų paversta tokiu farsu. Netgi atvirkščiai - atskirai konstatavo, kad jų nagrinėtas atvejis - ne bendras, o susijęs su tam tikromis aplinkybėmis. Tame ruože gyvūnai sukelia daug nelaimių, o priemonių kelininkai nesiėmė.

Tad iš karto noriu pasakyti, kad tie šimtai besikreipiančių į Teisingumo ar Aplinkos ministerijas arba Kelių direkciją su prašymais „suremontuoti apgadintą automobilį” kol kas pagrindo tikėtis, kad kažkas išspręs jų problemas pagrindo neturi.

Tačiau faktas lieka faktu - tai, kas paprastai laikoma gaivališka nenugalima jėga (force majeure) tapo „atsakingu” už valstybės atsakomybę. Be to, šis atvejis tik iliustruoja tendenciją, kad valstybė (kitaip tariant, mokesčių mokėtojai) tampa atsakingi už viską, kas įvyko vienam ar kitam nelaimėliui.

Kyla grėsmė, kad atidarius tarsi nedidelius vartelius vienam briedžiui, pro šiuos vartelius gali prasmukti ir visos erkės. Nuo nelaimių visada galima buvo (!) apsaugoti, kai žiūri į įvykius atgal. Tad nebelieka rimtų argumentų kodėl mokesčių mokėtojai neturėtų padengti bene viską, kas iki šiol buvo laikoma gamtos jėgų sukeltais neigiamais padariniais.

Minimi poslinkiai gali įvykti netgi nepaisant paties teismo nurodytų išlygų. Sekant analogija - juk jei daug erkių kažkuriame miške serga encefalitu - valstybė gi „turi imtis priemonių”… Tad jei miškas neaptvertas, nenupurkštas pesticidais ar bent neapkabinėtas įspėjančiais ženklais - dėl erkės padarytos žalos galbūt kada nors drąsiai galėsi lįsti į savo bendrapiliečių kišenes.

Žmonių elgesiui tai turėtų rimtas pasekmes. Šiandien normaliam vairuotojui dar žinoma, kad važiuojant per tankų mišką reikia būti atsargesniam ir sumažinti greitį, nes gali iššokti zuikis, stirna, šernas ar briedis. Kaltas bus pats vairuotojas, kad nebuvo pakankamai apdairus, ir atsitiktinumas, nes net būnant labai apdairiu, gali pakliūti į nesuvaldomą situaciją.

Priėmus naująją koncepciją kalta bus dar mistinė valstybė, kad nesuvaldė savo lakstančių turtų (Beje, pati sąvoka „laukinis gyvūnas” turbūt irgi turės būti pakeistas žodžiu „valstybinis gyvūnas”).

Tai leis vairuotojams kiek atsipalaiduoti - bent jau materialinius nelaimingų atsitikimų nuostolius padengs valstybė. Kitaip tariant - mokesčių mokėtojai, kurie gal apskritai mašinomis nevažinėja.

Na gerai, visa tai gali įvykti, o gali ir ne. Galiausiai pats pateiksiu pasiūlymus, kaip padaryti, kad nebūtų, jog gamtos jėgų poveikį patyrę nelaimėliai savo bėdas primestų atsargesniems, kuriems labiau pasiekė, ar kurie net neturi galimybių pajusti gamtos grėsmes.

Tačiau grįžkime prie platesnių temų. Antraštėje pažadėjau ne tik apie briedžius, bet ir apie sujauktus protus.

Mūsų visuomenėje vis sunkiau priimama, kad kažkokie blogi dalykai įvyksta be niekieno žemiškos kaltės. Atkreipkite dėmesį, kas benutiktų - potvynis, kruša, sausra, klimato atšilimas - reikia surasti kaltą. Mes tiesiog nepriimame, kad kažkas gali įvykti, o joks žmogus čia „nei prie ko”.

Neseniai perskaičiau komentarą (labai elegantišką ir įdomiai parašytą, beje), kuriame stebimasi, kad kažkam įvykus mes vis dar suverčiame kaltę likimui. Visiškai teisinga, kad negalima versti likimui tų dalykų, kuriuos mes patys didžia dalimi kontroliuojame. Tačiau lygiai taip pat negalime teigti, kad viskas yra kontroliuojama ir numatoma.

Tikėti likimu - lėkšta.

Tikėti Dievu ir jo siunčiamu atpildu irgi jau daug kam atrodo senamadiška.

Pripažinti atsitiktinumą ar nepalankius aplinkybių sutapimus - psichologiškai nekomfortiška.

Tad jei ne likimas, jei ne Dievo atpildas ar pamoka ir jei ne tiesiog atsitiktinumas, tai belieka ieškoti kalto…

Grįžtant prie komentaro pavadinimo - ne nelaimėlis briedis sujaukė mūsų protus taip, kad jo sukeltą žalą pripaišome valstybei ir ją išsireikalaujame iš mokesčių mokėtojų.

Šiuo atveju kalti mes patys. Mūsų baimė, kuri neleidžia priimti, kad kartais blogi dalykai tiesiog įvyksta - be priežasties ar kaltės, nenoras nelaiminguose atsitikimuose įžvelgti savo kaltės, o galbūt kaltas ir tikėjimas likimu - bent jau tol, kol tas vadinamasis likimas mums nepakiša kojos.

Rodyk draugams

Susimokėti, pasėdėti, ar padirbėti?

2010-01-05

Pateikiau įstatymo projektą, pagal kurį baudos į areštą keisti nebus galima. Su visa projekto argumentacija galima susipažinti aiškinamajame rašte ir pranešime spaudai. Kviečiu paskaityti.

Tačiau noriu pridurti vieną dalyką. Teismas turi skirti tokią sankciją, kuri veikia.

Nebus sankcija tada, kai šaltą žiemą alkanas vargdienis išdauš langą, kaip koks O‘Henry apsakymo herojus, tik tam, kad pakliūtų už grotų - kur šilčiau ir duoda valgyti.

Lygiai taip pat nebus tinkama sankcija ir tuo atveju, kai milijonieriui bus paskirta šimto litų bauda. Gali būti, kad net vienos dienos pasėdėjimas tiek pat šiltoje kameroje su tokiu pačiu maistu šį pažeidėją paveiks labiau.

Rodyk draugams