BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2010

Žiniasklaidinis rūpestis dėl tariamų problemų

2010-03-31

Rašau šį kartą apie tai, kas man atrodo nelabai svarbu - ką valstybės tarnautojai veikia ne darbo metu. Rašau tik todėl, kad kiek pabodo Seimo audito komiteto pirmininkės nuolatiniai vieši baksnojimai į žmones, kurie šalia valstybės tarnybos, tarkime, dėsto vienoje ar kitoje mokykloje.

Cituoju Komiteto pirmininkę iš jos paskutinio komentaro kaip jis pateiktas „Lietuvos žiniose”: „Parlamentarė  L. Graužinienė mano, kad jeigu ministerijos tarnautojai tinkamai atlieka pareigas, laisvo laiko skaityti paskaitas ar dirbti privačioje bendrovėje turėtų nelikti. „Kol ministrai man neįrodys kitaip, niekada nepatikėsiu, kad tie darbuotojai, kuriems išduoti leidimai užsiimti kita veikla, atidirba už ne darbo vietoje praleistas valandas. Leidimai išrašomi lengva ranka, formaliai. Tai yra masinis reiškinys. Esu įsitikinusi, kad jokios kontrolės nėra. Tiesiog sutvarkomi formalumai, įvykdoma, ko reikalauja įstatymas, ir tiek”, - LŽ sakė parlamentarė.”

Teisingumo ministerijoje yra aštuoni žmonės, kurie dėsto. Visi jie turi tam leidimus ir suderintus darbo grafikus, jei tenka dėstyti darbo dienos metu. Nei lengva ranka, nei formaliai tie leidimai yra pasirašomi, tačiau nežinau kaip turėčiau tai įrodyti…

Galiausiai esu įsitikinęs, kad efektyvus mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimas yra susijęs su rezultatų išreikalavimu už gautą atlyginimą, o ne sėdėjimu savo kabinete nuo aštuntos iki penktos valandos. Būtent tam ir skiriu daugiausiai savo dėmesio, o ne patikrinimams ar kūrybinį darbą dirbantis žmogus nepavėluoja į darbą keliomis minutėmis. Galiausiai darbo laiko lankstumas yra tai, kas gali padėti pasiekti geresnių rezultatų tiek privačiame, tiek valdiškame darbe.

Ministerijose (t.y., politiką formuojančiose institucijose) turi dirbti kūrybingi žmonės. Kūrybingam žmogui neretai svarbu neužsidaryti vienoje veikloje. Šia prasme bent jau dėstymas yra tai, ką dažniau laikyčiau privalumu nei trūkumu.

Ir dar kartą pabrėžiu - manau, kad audito pagrindinė funkcija yra ne stovėti su laikrodžiu ir minutė į minutę matuoti darbo laiką (o juo labiau kabinėtis prie to, kad žmogus dirba „ne tuo laiku”). Audito funkcija yra žiūrėti, kad mokesčių mokėtojų lėšos būtų leidžiamos tikslingai ir efektyviai.

Rodyk draugams

Atviras laiškas Lietuvos notarams

2010-03-26

Gerbiami notarai,

Jau daugiau kaip metus esu teisingumo ministru. Kartas nuo karto susitinku su pažįstamais notarais ar jų artimaisiais. Iš jų tenka išgirsti klausimus „tai kada gi Jūs nustosite skriausti notarus?”. Arba teiginius „žinome ministro požiūrį, kad notarai apskritai nėra reikalingi”. Būtent jie ir paskatino tiesiogiai kreiptis į Jus visus.

Jau formuojant Vyriausybę ir vėliau jai veikiant laikiausi ir laikausi keleto paprastų principų, kurie lemia mano požiūrį ir veiksmus notaro profesijos atžvilgiu.

Pirma, kiekviena teisinė profesija susijusi su tam tikromis funkcijomis. Mano siekis - kad Lietuvos teisinėje sistemoje visi atliktų savo, o ne kitų darbą. Teisėjai turi spręsti aktualius ar potencialius (pavyzdžiui, kai viena iš šalių, tarkime, nepilnametis nesuvokia, kad galimai pažeidžiami jo interesai) ginčus, o ne tvirtinti, leisti, išduoti pažymas ar pan. Notarai turi atlikti nešališką teisinę dokumentų ekspertizę ir tvirtinti tokių dokumentų teisėtumą tam, kad vėliau nekiltų ginčas. Antstoliai turi išieškoti skolas. Advokatai turi padėti konkrečioms šalims ginče ar ieškant taikaus sutarimo. Registrai, civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos turi registruoti faktus, o ne tikrinti jų teisėtumą. Dėl šių priežasčių buvau ir būsiu notarų pozicijų gynėjas kai iškils (o buvo iškilę ne kartą) idėjos apie tai, kad, tarkime, įmonių steigimo dokumentų teisėtumą turi tikrinti ne notaras, o registro valdytojas. Dėl šių priežasčių siūlau notarams perduoti ir dalį šiandien kitų institucijų vykdomų funkcijų.

Antra, privalomas notaro dalyvavimas atliekant vieną ar kitą veiksmą nėra savaiminis gėris, o reikalingas tada, kai tam yra aiškus pagrindimas. Pavyzdžiui, registruojant įmones, kai steigėjai naudoja tik tipines formas, kurių šablonai jau yra patvirtinti, notaro atliekama steigimo dokumentų teisinė ekspertizė papildomos vertės neduoda. Todėl ir nuosekliai einama link jos panaikinimo. Tais atvejais, kai įmonė steigiama ne pagal tipinius šablonus, teisinė patikra (taigi, ir notaro dalyvavimas) - būtina.

Trečia, tais atvejais, kai valstybė reguliuoja kainas, tai turi būti daroma sąnaudų principu, nes objektyvesnio principo už šį tiesiog nėra. Neabejotinai sutikčiau su tuo, kad konkurencija ir joje susiklostantis paklausos bei pasiūlos balansas yra objektyvesnis principas. Tačiau tam reikalinga aplinka, kuri nevaržytų įėjimo į rinką. Notarų atveju, situacija, kaip žinia, yra kita ir vargu ar esame pasiruošę ją keisti. Kalbant apie kainų reguliavimą pagal sąnaudas, man artimiausiu metu vis tiek teks nustatyti naujas maksimalias notarų paslaugų kainas. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad dedu visas pastangas, kad šis reguliavimas būtų nuoseklus ir būtų išvengta nelogiškumų bei klaidų. Iš notarų (pirmiausia Notarų rūmų) tikiuosi konstruktyvaus (-esnio) ir argumentuoto (-esnio) bendradarbiavimo šiais klausimais.

Taip pat noriu pabrėžti, kad mano tikslas nėra nei padidinti, nei sumažinti kainas. Nenorėčiau nei kad ekonominių sunkumų akivaizdoje notarai būtų dar labiau smukdomi per kainų reguliavimą, nei kad kainų reguliavimas notarams sudarytų prielaidas iš sumažėjusio klientų rato paimti daugiau. Beje, kalbant apie būsimo kainų pokyčio kryptį - ji gana aiški. Tai šiandien brangiausių sandorių (pirmiausia skaičiuojamų nuo vertės) atpigimas ir pigiausių (pirmiausia - išrašų ir nuorašų tvirtinimas) pabrangimas.

Esu įsitikinęs, kad kai kainos bent jau daugmaž atspindės realybę (reguliuojamų kainų atveju tai visiškai pasiekti tiesiog neįmanoma), daugelis iki šiol labai diskusinių dalykų atsistos į savo vietas. Pavyzdžiui, notaro darbas didmiestyje nebus dirbtinai patrauklesnis nei rajono centre. Arba matant, kas kiek kainuoja, bus galima aiškiau apsispręsti dėl notaro privalomumo tvirtinant išrašus ir nuorašus. Be abejo, lengviau nuspręsti, kad „reikia”, kai nėra įvertinamos visos su tuo susijusios sąnaudos, tačiau, mano nuomone, to būti neturėtų.

Ketvirta, tikiuosi, kad notarai žengs koja kojon su gyvenimu ir plačiai taikys naujas technologijas, kai tai yra patogiau žmonėms. Šia prasme laukiu naujų iniciatyvų iš Notarų rūmų ir atskirų notarų. O kalbant apie senas istorijas - tikrai nemanau, kad NETSVEP ar JAREP kūrimo pradžia buvo ideali. Esu įsitikinęs, kad buvo galima į procesus labiau įtraukti notarus ir notarams suteikti didesnį vaidmenį, kuriant šias sistemas. Tačiau tai praeitis, ir nei aš tada sprendžiau, nei aš galiu ją pakeisti. Kalbant apie ateitį, apie dabarties problemų sprendimą - visada esu pasiruošęs visus išklausyti ir keisti tuos sprendimus, kurie nėra tinkami ir kuriuos galima pakeisti.

Žiūrėdamas į šiandieną ir į ateitį, kviečiu konstruktyviam bendradarbiavimui. Kviečiu taikyti naujoves, kurios reikalingos žmonėms, net jei tos naujovės buvo kuriamos įtampos atmosferoje. Kviečiu labai konstruktyviai dalyvauti kuriant naujoves, kurias reikės taikyti ateityje, net jei tas naujoves kuria ne tas, kam Jūs simpatizuojate. Kviečiu rodyti naujas galimybes ir entuziastingai jomis naudotis.

Galiausiai, noriu palinkėti visiems gero darbo, kad profesija, kurią Jūs pasirinkote, teiktų Jums džiaugsmą ir jis atsispindėtų patenkintuose klientų veiduose. Linkiu, kad ši profesija nuolat keistųsi ir tobulėtų. Esu tikras, kad tik tokiu atveju, nepriklausomai nuo daugelio kitų aplinkybių, niekam nekils noro kvestionuoti notarų reikalingumo visuomenėje.

 Su pagarba,

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius

Rodyk draugams

Kovo 11-sios dovana

2010-03-10

Ne kiekvienai kartai taip pasisekė kaip manajai. Štai mano seneliai gali pasidalinti prisiminimais kaip vaikystėje augo pusiau laisvoje aplinkoje, vėliau kentė karo, genocido baisumus, kaip miškuose ar Sibire neteko artimųjų, o dar vėliau patyrė ilgą totalitarizmo šaltį. Galiausiai netgi atnešta laisvė grynai buitine prasme būtent šiai kartai kai kartais tapo sunkia našta.

Tikiuosi, kad po daug metų kartu su savo kartos žmonėmis galėsiu dalintis kitokiais atsiminimais, kurie jau šiandien yra mano kartos savasties dalis. Žinau ką reiškia žmogui gyventi totalitarinėje sovietinėje sistemoje ir tikiuosi to niekada nepamiršti. Kartu galiu pasidžiaugti, kad ši sistema griuvo ir mes turime galimybę būti laisvi. Ne tik pasidžiaugti, bet ir pasididžiuoti, kad ir lašelis mano indėlio buvo įdėta šiems pokyčiams palaikyti.

Kinijoje, kiek teko girdėti, populiaru yra palinkėti gyventi nuobodžiais laikais. Labai džiaugiuosi, kad prieš dvidešimt metų teko išgyventi tokius įdomius įvykius, o tie įvykiai atnešė tokias pozityvias permainas.

Nuoširdžiai nesuprantu kai kurių žmonių, kurie teigia, kad dvidešimt metų ėję į laisvą Lietuvą jos neberado. Suprantama, kad sovietinės žvaigždės blizgesys buvo ryškesnis nei šiandien. Tačiau ar reikia dėl to kaltinti nepriklausomybę, laisvę, ar tinkama proga tokiems pašnekėjimams yra kovo 11-oji? Aš nemanau.

O gal tokias pesimistines nuotaikas sukelia tik trumpa atmintis. Sakau tiesiai - neįsivaizduoju sveiko proto žmogaus, kuris, jei sovietiniais laikais nebuvo privilegijuotas, galėtų sutikti keisti dabartinę Lietuvą į sovietinę.

Jei šiandien ko trūksta ar kas ne taip (o to tikrai yra), daugeliu atveju galime pasakyti, kad tik mes patys esame kalti. Kartais tai mūsų asmeniniai sprendimai, kartais bendri politiniai. Tačiau net jei politika Lietuvoje ne tokia, kokios norėtume, klausimą vis tiek galime nukreipti į save - ką aš pats padariau, kad būtų geriau? Apkaltinti ką nors kitą (Maskvą, Briuselį, valdžią, oligarchus, spekuliantus) dėl mūsų bėdų visada lengviau. Tačiau turėti bent galimybių pačiam savo ir savo tėvynės padėtį taisyti - didelė dovana.

Sveikinu visus ir save su Lietuvos ir mūsų visų asmenine laisve. Džiaukimės ja, naudokimės ja, dalinkimės ja.

Rodyk draugams

Estų nugaros sindromas

2010-03-05

Šiandien „Verslo žinios” įdėjo mano citatą iš diskusijos ICC Lietuva renginyje. Joje skamba teiginys, kad verta padėkoti estams už tai, kad neretai sudaro mums galimybę pažiūrėti jiems į nugarą, nes kitaip galbūt apskritai taip ir sėdėtume rūpintojėlio poza nieko nedarydami.

Vienas garbus verslo visuomenės narys užklausė kada mes padarysim bent tokius pat žingsnius kaip estai, kad pritrauktumėm užsienio investuotojus. Kaip pavyzdžiai buvo pateikti reinvestuoto pelno neapmokestinimas ir darbo santykių liberalizavimas.

Diskusijoje dalyvavęs Premjeras atsakė, kad mes dirbam į tą pusę, kad pas mus kiti dalykai geriau.

Kadangi aš būtent dėl šių priemonių, kurias estai jau įsidiegė, ne kartą esu siūlęs ir argumentavęs, tai teisintis, kad „darome” arba kad „ne taip pas mus blogai” nematau reikalo.

Žiūrint realybei į akis reikia pripažinti, kad estams neretai žiūrime į nugarą. Ne visada. Ir toli gražu nesakau, kad pas mus viskas blogai, bet Estijoje tikrai daug kas pasiekta investicijų patrauklumo srityje.

Tačiau, vėlgi, žiūrint realybei į akis - mūsų partijose, netgi ir dalyje valdančiųjų dešiniųjų, netrūksta tokių, kurie veiksmais parodo, kad ekonominio reguliavimo skaidrumas ir Lietuvos patrauklumas investicijoms yra penkioliktaeilės reikšmės dalykas.

Kova su alkoholizmu, tikro ar tariamo paveldo tikras ar tariamas saugojimas, tariamas darbuotojų gynimas nuo išnaudojimo, biudžeto surinkimas šiandien pat ar netgi pavydas prioritetuose daug kam yra aukščiau nei Lietuvos patrauklumas investicijoms.

Taigi, užduokime sau klausimą - jei neturėtume galimybės lygintis su estais - kokia būtų mūsų ekonominė politika?.. Bijau, kad gerokai labiau kvepianti sovietmečiu ir gerokai labiau nutolusi nuo tokios, kokios nori investuotojai bei darbštūs, kūrybingi darbuotojai.

Manęs asmeniškai žiūrėjimas į nugaras neįkvepia. Manau, kad turime ir galime būti pirmi. Gal tuomet mūsų nugaros ką nors įkvėps. Tačiau jei daliai žmonių tik priekyje šmėžuojanti nugara yra argumentas priimti logiškus sprendimus, tai tuomet - ačiū tau, kaimyne.

Rodyk draugams

Teisiniai mokslai ir ežero pakrantė

2010-03-03

Teisingumo ministerija turi vieną objektą, kuris visada linksniuojamas kaip pramoginis - mokymo centrą Molėtų rajone ant ežero kranto.

Iš karto pasakysiu, kad manau, jog visai normalu, kad didelė mokymų dalis vyksta toli nuo miesto šurmulio, kur galima (tenka) atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir atsidėti tik mokymuisi bei kas su tuo susiję. Netgi vakaro pramogos (pirtis, alaus bokalas ar boulingas) nėra savaime blogis.

Jei tai naudojama tinkamai - bendravimas su bendramoksliais po paskaitų yra labai svarbi mokymosi dalis. Pats prisimindamas studijų metus darau išvadą, kad bendravimas ir diskusijos su bendramoksliais davė ne mažiau nei paskaitos.

Tačiau nenormalu tai, kad mokymo centras kartu atlieka ir mokymo organizatoriaus, ir viešbučio bei kavinės paslaugas, kartu su visų mano jau minėtų malonumų parūpinimu.

Situacija keistina dėl keleto esminių dalykų.

Sunku atskirti veiklas (mes gi nenorime, kad mokesčių mokėtojų pinigais būtų subsidijuojamos pramogos).

Biudžetinė įstaiga atlieka verslo funkcijas (maitinimas, kambarių nuoma, pramogų organizavimas).

Dabartinė situacija neekonomiška (Mokymo centras yra pilnai apkrautas komerciškai nepatraukliausiu laiku ir praktiškai tuščias komerciškai patraukliausiu laiku - savaitgaliais bei liepos ir rugpjūčio mėnesiais).

Kai mokymo centras yra ir viešbutis, ir mokymų organizatorius tuo pačiu metu, kyla pagunda mokymus organizuoti tik tame viešbutyje, nors kitos mokymo formos galbūt konkrečiu atveju būtų tinkamesnės.

Mokymo ir viešbučio bei pramogų suplakimas nuolat sukelia diskusijas ir aistras visuomenėje, apie tikras ar tariamas privilegijas. (Teisybė gi yra ta, kad daugybė teisėjų net nenori važiuoti mokytis į tokį mokymo centrą ir mieliau mokytųsi arba arčiau savo namų, arba didmiestyje)

Teisinei bendruomenei (pirmiausiai teisėjams, kurie ir naudojasi šio centro paslaugomis) bei visuomenei pateikiau pasiūlymo projektą, kaip išeiti iš šios situacijos.

Siūlau mokymo centrą (viešbutį) išnuomoti privačiam operatoriui, kartu iš karto išsiperkant mokymui reikalingą laiką. Kadangi privatus operatorius, priešingai nei dabar, laisvai galėtų naudoti likusį laiką (pavyzdžiui, kad ir apgyvendinti svečius, atvykusius į objektus aplink Molėtų observatoriją), tikėtinas rimtas ekonominis efektas. Preliminariais skaičiavimais - iki 250 tūkstančių litų.

Teisėjai ir toliau galėtų būti mokomi mokymo centro patalpose. Kartu nebūtų užkertamas kelias mokymus organizuoti ir kitose vietose - patogiau besimokantiems bei efektyviau.

Mokymo centras galėtų koncentruotis į mokymo, o ne viešbučio funkcijas (atitinkamai pakaktų trijų darbuotojų vietoje keliolikos). Atsirastų daugiau skaidrumo ir aiškumo.

Iš teisėjų bendruomenės kol kas sulaukiu gana emocinės neigiamos reakcijos. Tačiau esu įsitikinęs, kad dabartinė situacija (kurios lyg ir pageidauja teisėjai, turintys įgaliojimus kalbėti teisėjų vardu) tęstis neturėtų.

Tikiuosi, kad visuomenei pateiktas projektas sulauks dėmesio ne tik iš tų, kurie labiausiai suinteresuoti status quo. Tikiuosi, kad Vyriausybė pritars tokiai krypčiai, kuri galėtų pasitarnauti ne tik sprendžiant Teisingumo ministerijos mokymo centro, bet ir kitų panašių įstaigų klausimus.

Rodyk draugams