BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2010

Tėvynė yra laisvė (arba Apie Lietuvos ateities strategiją)

2010-04-17

 Turiu garbės dalyvauti Valstybės pažangos taryboje, kuri konsultuodamasi su visuomene brėš gaires, kaip Lietuva turi atrodyti po dvidešimties metų. Apskritai esu gana skeptiškas tokių strategijų atžvilgiu, tačiau be jų galbūt irgi gyventi nevalia. Tad išdėstysiu savo požiūrį ką ta strategija turi numatyti ir ko negali numatyti. O taip pat noriu pakviesti savo skaitytojus irgi pasidalinti mintimis.

Pradėkime nuo to, kad valstybė yra ar bent jau turėtų būti laisvų žmonių sąjunga. Tai reiškia, kad strategija negali ir neturėtų brėžti jokių vizijų kaip „turi atrodyti Lietuva”. Ji negali ir neturi užsiimti socialine inžinerija, kad šviesiai ateičiai būtų parengti jos standartus atitinkantys žmonės.

Lietuva turi kilti iš laisvų jos žmonių, o tai reiškia, kad Lietuvoje visada turi būti konkurencija tarp idėjų. Ir ne valdišku pasirinkimu turi būti nuspręsta, kurios idėjos gyvens, o kurios bus paliktos nerealizuotos. Tai turi būti žmonių iniciatyvos reikalas.

Išdidžiai nešioju Kovo 11-osios progai skirtą ženklelį, kuris skelbia „Tikime laisve”. Jei tikrai tikime, tai turime sutelkti pastangas į žmogaus išlaisvinimą. Laisvi žmonės realizuos daugybę gražių idėjų, kurios galėtų tapti epitetais, apibūdinančiais Lietuvą 2030-aisiais. Pavyzdžiui, kad ir pastaruoju metu nuskambėjęs puikus šūkis: „Lietuva - trys milijonai kūrėjų”.

Tam, kad žmogus taptų laisvu ir atsakingu šeimininku savo tėvynėje, būtina daug kur pasitempti ir daug ką pasiekti. Pavyzdžiui, kad mokykloje vyrautų ne muštras ir kalimas, o bendradarbiavimas ir kūryba (nesakau, kad viskas mokyklose blogai, bet iki „gerai” irgi dar labai toli).

Svarbu, kad žmogus būtų savo likimo kalvis visomis prasmėmis: kad žinotų, jog pirmiausia nuo jo paties priklauso kokia jo bus pensija senatvėje ar sveikatos aprūpinimas ligos atveju - kad ne nuo valstybinės sistemos jis priklauso, o nuo savo veiksmų.

Be galo svarbu, kad kuriantis ir dirbantis žmogus žinotų, jog jis yra vertas didžiausios pagarbos ir dėmesio. Kad valdžia pirmiausiai galvoja apie tokį žmogų, o tik paskui apie kitus (nes be dirbančių ir kuriančių apie kitus ir tegalėsi tik galvoti, bet nebus iš ko ir kaip jais rūpintis).

Svarbu visada ir visur laikytis principo, kad žmogaus laisvė yra tai, kas negali būti paaukota vardan kitų gražių tikslų. Svarbu neužmiršti, kad atsakomybė turi būti tai, kas lydi laisvę.

Dar kuriant ateities strategijas svarbu nepasiduoti iliuzijai, kad galimas kažkoks trumpesnis kelias į laimę nei asmeninės pastangos. Laimės ekonomika yra nauja mada, ypač tarp pasaulio politikų, kurie jaučia, kad savo žmonėms negali pažadėti materialinės gerovės. Tokios idėjos keliamos ir svarstant Lietuvos ateities viziją.

Nesakau, kad materialinė gerovė turi būti valdžios besąlyginis tikslas. Tačiau juo labiau neturi būti „didžiausias laimės kiekis didžiausiam skaičiui žmonių”, kaip kad savo formulėje dėstė žymusis utilitaristas Jeremy Bentham.

Laimė yra asmeninis dalykas, kuris ir pasiekiamas asmeninėmis pastangomis. Jei valdžios pastangos būtų nukreiptos į laimės siekimą, tai receptai būtų paradoksalūs. Reiktų, pavyzdžiui, visiems liepti auginti šunis (nes Britų psichologai nustatė, kad žmogaus laimingumo jausmas labiausiai iš visų veiksnių koreliuoja su šuns turėjimu).

Arba tektų eiti dar toliau - tiesiog skatinti vartoti vaistus, kurie skatina kankorėžinę liauką, atsakingą už malonumo hormono serotonino gamybą. Vertėtų tik prisiminti, kad visi narkotikai būtent tai ir daro, o kai kurie šiandien jau uždrausti (Heroinas, LSD) buvo reklamuojami kaip visai normalus būdas atsipalaiduoti ir pagerinti savijautą.

O sugrįžtant prie Lietuvos strategijos noriu priminti Justino Marcinkevičiaus žodžius, kurie skambėdami Atgimimo laikų dainoje turbūt daugeliui virpino (o bent jau man ir tebevirpina) širdį. Juose Tėvynė aiškiai atsako, kad ji yra žmogaus laisvė. Juose Tėvynė atsisako uždaryti žmogų savyje „kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro”. Manau, kad tai puikus principas Lietuvai ir dabar, ir po dvidešimties metų.

Rodyk draugams

Apie viešuosius ir privačiuosius interesus

2010-04-09

Viešieji ir  privatūs interesai - sritis, sulaukianti ypatingo jautrumo. Tačiau jautrumas, mano supratimu, nebūtinai visada veda prie adekvatumo. Pateiksiu du pavyzdžius, su kuriais teko susidurti, ir kurie iliustruoja, kad su mūsų supratimu apie viešųjų ir privačiųjų interesų derinimą, mano nuomone, ne visada viskas tvarkoje.

Pirmas pavyzdys - motinystės (tėvystės) išmokos. Prieš porą savaičių Vilniaus centre su šeima vaikščiojau po ūkininkų mugę. Vienas žmogus priėjęs prie manęs nusistebėjęs (ir turbūt pasipiktinęs) pareiškė, kad aš elgiuosi nenuosekliai ir jam nesuvokiamai. Mat viešumoje pasisakinėju prieš šiandienines dideles motinystės (tėvystės) išmokas, o štai pats vežimėlyje vežuosi metų neturinčią atžalą. Suprask, kas jau kas, bet jaunas tėvas tikrai turėtų suvokti kaip svarbu yra dosnios motinystės (tėvystės) išmokos.

Žmogui klausimas (priekaištas) pasirodė labai natūralus. Tačiau mane jis šokiravo. Aš tikrai nuo pat pradžių (dar kai ankstesnės kadencijos Seimas beveik vieningai manė, kad gali sau leisti būti dosnus) pasisakiau ir dabar pasisakau, kad dabartinės išmokos yra neadekvačiai per didelės. Jei mano pozicija šiuo klausimu būtų suformuota to, kad mano šeimai yra geriau gauti didesnes išmokas - tai būtų tiesioginis ir akivaizdus viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktas bei jo sprendimas viešųjų interesų (kaip aš juos suprantu) nenaudai.

Galiu atskirti viešą ir privatų gyvenimą. Viešame gyvenime kaip politikas palaikau nebūtinai tai, kas naudinga mano privačiam gyvenimui šiandien. Jei to negalėčiau, jei aš jausčiau, kad šeimos interesai man daro įtaką priimant politinius sprendimus, mano pareiga būtų nusišalinti nuo sprendimų priėmimo.

Žinoma, supratimas apie mūsų pačių, mūsų vaikų, šeimos gerovę, perspektyvą, manau, neatsiejamas nuo sprendimų priėmimo. Privatus patyrimas kaip sprendimų variklis vargu ar yra savaiminis blogis. Bet jei kalbame apie trumpalaikę individualią naudą (pavyzdžiui, dosnios socialinės išmokos gavimas šiandien), tuomet pasikartosiu - asmeninė situacija yra pagrindas nusišalinimui nuo sprendimo priėmimo lygiai taip pat kaip buvimas akcininku bendrovėje, kuri gaus tiesioginę naudą iš viešo sprendimo ar kitais panašiais atvejais.

Antras pavyzdys - politikai žiniasklaidoje. Prieš kelis mėnesius per Vyriausybės valandą Seime sulaukiau klausimo su priekaišto gaidele. Klausimo esmė - kodėl tiek mažai dėmesio skyriau Teisingumo ministerijos organizuotam Konstitucijos egzaminui, kodėl nevažinėjau po visur ir nedalyvavau įvairiuose renginiuose.

Mano atsakymas paprastas. Manau, kad politikui nedera viešai reklamuotis renginiuose ir žiniasklaidoje, kai tai yra daroma už mokesčių mokėtojų pinigus. Jei renginį finansuoja ministerija, nemanau, kad tai turi tapti viešumo tribūna politikui. Bent jau aš ir mano viceministrai laikomės tokio standarto.

Vėlgi, suprantu kad nereikia perlenkti lazdos. Politikas turi dalyvauti tam tikruose renginiuose netgi tada (o kartais ypač tada), kai jie finansuoti jo vadovaujamos institucijos. Dažnai tai yra tiesiog pareigos atstovauti valstybę vykdymas. Tačiau saikas, padorumas ir sveikas protas turi nubrėžti ribas. Deja, realybė, ypač buvusioje Vyriausybėje, buvo tokia (įskaitant, kiek teko girdėti, ir su tuo pačiu Konstitucijos egzamino projektu), kad tos ribos kartais brėžiamos per toli.

Rodyk draugams

Šiaudinio patriotizmo triumfas

2010-04-08

Kaip teigia antraštės, Seimas pasirinko ginti lietuvių kalbą, o ne žmonių pavardes. Kalba eina apie įstatymo projektą, kuriuo buvo siūloma leisti pavardes rašyti lotynų kalbos pagrindo rašmenimis originaliai, o nebūtinai jas sulietuvinant. Tai būtų taikoma kai yra dokumentai, pagrindžiantys tokią pavardę, ir kai pats žmogus to nori.  Pabrėžiu, kad kalba eina apie lotynų kalbos pagrindo rašmenis, o ne arabų ar kinų, kaip pagražindami, o gal sąmoningai meluodami, neretai teigė siūlymo priešininkai.

Apie argumentus kodėl Lietuvos piliečiams reikalingas naujas reglamentavimas, kuris leistų visiems vadintis savo vardais ir pavardėmis, o ne iškraipytais, tegul ir „lietuviškiau” skambančiais variantais esu jau rašęs anksčiau, apie tai išsamiai minima ir įstatymo projekte bei jo aiškinamajame rašte, tad nesikartosiu.

Šįkart tenoriu išreikšti savo apmaudą, kad Seimas pasirinko didžiavalstybinę pseudopatriotinę poziciją, o ne žmogaus teises ir orumą. Taip tarsi patvirtinta: „žmogau, tu esi sraigtelis ir nieko neturi savo, net vardo ir pavardės, kurią mes galime tau pakeisti kaip norime”.

Nežinau ar suvokia šiaudinio patriotizmo atstovai, kad kalbai tai nepadės, tėvynės meilės nepridės, o daliai Lietuvos žmonių tokia Seimo išreikšta pozicija yra spjūvis į veidą ir postūmis nusisukti nuo Lietuvos.

Rodyk draugams

Apie privalomąjį sveikatos (ne)draudimą Lietuvoje (ir Barako Obamos sveikatos programą)

2010-04-02

Šiandien apie privalomojo sveikatos draudimo įmokas diskutuojama itin karštai. Viešumoje koneveikiama daugybė situacijų, detalių ir aspektų, kurie gadina žmonėms gyvenimą. Nenoriu leistis į šias detales, tačiau išsakysiu keletą pastebėjimų apie reikalo esmę.

Visų pirma, privalomasis sveikatos draudimas su draudimu siejasi iš esmės tik pavadinimu. Jei tai būtų tikras draudimas, jo įmokos būtų susietos su draudimo įvykių rizika. Būtų aišku, ką tiksliai gauname už šias įmokas, o negavę galėtume eiti į teismą ir prisiteisti. Nieko tokio šiandien iš esmės nėra. Privalomasis sveikatos draudimas nėra tikras draudimas. Tai tiesiog sveikatos mokestis, turintis draudimo įmokos elementų ir administraciškai teikiamos sveikatinimo paslaugos, turinčios draudimo sistemos elementų. Tad ir kalbėti apie jį draudimo terminais galime tik labai sąlygiškai.

Antra, tiesa ta, kad visada yra dalis visuomenės, kuri neturi pajamų, nuo kurių mokėtų mokesčius ir nėra užsiregistravusi darbo biržoje dėl kuo įvairiausių priežasčių. Sveikatos mokesčio (arba privalomojo draudimo įmokų) rinkimas iš tokių žmonių remiasi prielaida, kad visi žmonės turi turėti teisę į sveikatos paslaugas.

Jei pritariame šiai prielaidai, tuomet logiška reikalauti ir kad visi mokėtų įmokas. Suprask, jei neturi darbo ir jo neieškai - tai tau jo ir nereikia, bet kadangi vis tiek turi „teisę” į sveikatinimo paslaugas, tai susimokėk bent kažkiek už šią teisę…

Tačiau jei nepritariame prielaidai, kad visi turi vienodą teisę į valdiškas sveikatinimo paslaugas (o bent jau aš ir nemanau, kad yra pagrindo tam pritarti), tai ir požiūris į sveikatos mokestį (privalomojo draudimo įmokas) turi būti visai kitoks. Tiesiog jei žmogus nemano, kad jam reikia draudimo paslaugų, tai jis ir nesidraudžia. Kai suserga, jam tektų priminti, kad niekas kitas čia nekaltas.

Vertėtų pastebėti, kad jei žmogus realiai neturi pinigų, o jam reikia susimokėti 72 litus už sveikatinimo paslaugas, tai gali būti ir taip, kad jis tuos 72 litus savo šeimos biudžete turės nubraukti nuo kitų išlaidų. Gali būti, kad tai bus kokybiškesnis maistas, šildymas ar kitos sanitarinės sąlygos. Tokiu atveju labai abejočiau, kad privalomas sveikatos draudimas pridėtų sveikatos.

Suprantu, kad tai yra ir ideologinė diskusija. Ar valdžia a priori laiko žmones avinais, kurie nesupranta kokia rizika, susijusi su sveikata, jiems gresia gyvenime, kokie turi būti jo išlaidų prioritetai, ir todėl priverčia „draustis”? Aš nemanau.

Matėme, kokia diskusija panašiais klausimais vyko JAV. JAV Barako Obamos visuotinio sveikatos draudimo planas patvirtintas. Tačiau mes nebūtinai turime laikytis panašių principų. Juk egzistuoja ne tik žmogaus teisė į sveikatinimo paslaugas. Teisė priimti sprendimus dėl savo gyvenimo (draustis ar nesidrausti) yra ne mažiau svarbi. Kaip ir pareiga patirti tokio pasirinkimo pasekmes pačiam, o ne primesti jas visuomenei.

Rodyk draugams