BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2010

Mokesčiai nėra gėrybė

2010-05-26

Valstybės finansų subalansavimas šiandien yra tikrai labai svarbus uždavinys. Ypač svarbu to neužmiršti, kai jau pradedama kalbėti apie ekonomikos atsigavimą, o šis atsigavimas gali būti ir netikras. Juk daugelyje rinkų, labai tikėtina, tai tėra naujas ekonominis burbulas, išpūstas masinės valstybių sukeltos kredito ekspansijos.

Valstybės finansų subalansavimui, kaip žinia, yra du būdai: mažinti išlaidas arba didinti pajamas.

Išlaidų mažinimo srityje padaryta nemažai, bet per mažai. Socialinių išlaidų mažinimas ir Sodros sistemos subalansavimas dar laukia. Ne mažiau svarbu ir įvairios struktūrinės reformos, valstybės aparato tolimesnis susitraukimas. Dalis šių reformų atpigintų valstybės paslaugas ten, kur jos gali pigti. Kita dalis sumažintų valstybės lėšų leidimą ten, kur galima apsieiti be valstybinio finansavimo. Dar kitos reformos padidintų išlaidų efektyvumą ten, kur jis dabar per mažas.

Kalbu apie daugelį sričių, įskaitant ir tas, už kurias esu visiškai ar dalinai atsakingas: kalėjimų sistema, probacija, valstybės garantuojama teisinė pagalba, teisėkūra ir teisės skelbimas, teismų veikla. Tad čia ir man, ir kitiems Vyriausybės nariams, ir Seimui yra ką pasiraitojus rankoves veikti. Neretai toks įspūdis, kad veikiama arba per lėtai, arba prioritetai ne tie.

Pajamų didinimo srityje nuveikta irgi daug, bet dažnai ne tai, ko reikėjo. Per mažai dėmesio skirta verslo sąlygų pagerinimui. Užtenka pažiūrėti kaip „juda” darbo santykių liberalizavimas, teritorijų planavimo ir statybos leidimų paprastinimas, verslo kontrolės normalizavimas, ar, galiausiai, teisinių procedūrų supaprastinimas teismuose ir kitur. Kai kur projektai net neparengti, o kur (daugeliu atveju) jie užstrigę Seime. Apie visus dalykus jau esu rašęs ir kalbėjęs ne kartą.

Tačiau kalbant apie valstybės pajamų didinimą akivaizdu, kad prieš pusantrų metų kiek persistengta su mokestinėmis priemonėmis. Buvo priimtos ne tik tuo metu būtinos antikrizinės priemonės, bet ir tiek mokesčius padidinantys sprendimai, kad jie, deja, nepuošia dešiniosios Vyriausybės. Tiesa, vėliau daug kas pataisyta ir į gera (yra ir sumažintų tarifų, ir pagerintų procedūrų), ta linkme dirbama ir toliau, tačiau iki balanso dar reikia gerokai pasistengti.

Šiandien TVF sako, kad mums, be kita ko, reikia dar naujų mokesčių. Premjeras sako, kad su naujais mokesčiais nereikia laukti tiek, kiek su Lietuvos krikštu prieš šešis šimtus metų ir kad mokesčiai nėra savaiminė blogybė.

Manau, kad TVF siūlymai dėl naujų mokesčių yra netinkami. Šiandien reikia ne naujų mokesčių, o daugiau galimybių vykdyti ekonominę veiklą (apie jas jau minėjau). Tada ir valstybės finansai bus subalansuoti (žinoma, jei bus ir taupymo priemonės), ir gyvenimas bus geresnis.

O pabaigai kiek sofistinės analizės apie pasakymą, kad mokesčiai nėra savaiminė blogybė. Visiems, kam taip atrodo, siūlau patiems į biudžetą savanoriškai pervesti daugiau. Nenorim? Tai kodėl šnekam apie mokesčių gerumą? Tiesa, jei ir pervesime, tai bus jau labdara, o ne mokestis… Tad tegul moka kiti - priverskim, ar ne?

Tačiau tokiu atveju sakydami, kad mokesčiai nėra blogybė mes tuo pačiu teigiame, kad prievarta taikoma kitų asmenų atžvilgiu irgi nėra savaiminė blogybė. Negerai gaunasi su ta ne savaimine blogybe…

Tad gal geriau bent jau pripažinkime faktą, kad mokesčiai nėra gėrybė, bet našta, kuri būtų geriau, jei būtų mažesnė. Geriausiu atveju mokesčiai - kaina už tam tikras gėrybes. Tai konstatavus bent jau galėsime racionaliai diskutuoti kiek ta našta išvengiama, kiek ne, kokia ir kiek jos turi būti, kad pasiektume kažkokių kitų tikslų.

Rodyk draugams

Apie žemę, saugomą nuo žmogaus. O gal žmogui?

2010-05-20

Daugelis yra girdėję Senojo testamento frazę, Dievo išsakytą Adomui: „..pripildykite žemę ir valdykite ją!”. Tai tarsi moralinis įgaliojimas ir pateisinimas su žeme žmogui elgtis kaip savo sode.

Yra ir turi būti vietų, kur gyvenama ir kurios sukultūrintos. Yra ir turi būti vietų, kurios visai neliečiamos, paliekant darną kurti gamtai, arba žmogaus liečiamos tik ribotai.

Tačiau svarbu nepamesti bendros minties - žemė yra žmogui, o ne žmogus žemei.

Deja, dabartinė saugomų teritorijų sistema ir reguliavimas Lietuvoje kelia nemažai abejonių, ar vis dar esame ant šios kultūrinės humanizmo platformos. Panašu, kad teritorijos Lietuvoje saugomos ne žmogui, o nuo žmogaus, užmirštant, kad netgi žmogiškosios veiklos apribojimai turi būti daromi dėl žmonių. Kaip iliustraciją noriu pateikti Lietuvos visuomeninės kraštotvarkos draugijos laišką įvairioms institucijoms, kuris vaizdžiai ir dalykiškai iliustruoja tai, kur mes nusiritome. Šias problemas ne kartą kėlė ir kitos organizacijos.

Gyventi saugomoje teritorijoje iš tiesų tapo ne privilegija, o tarsi prakeiksmas. Koks gali būti saugojimas ir plėtojimas, kai šuns būdos pastatymas savo vienkiemyje jau yra teisės pažeidimas?

Su gerbiamais skaitytojais noriu pasidalinti ir savo mintimis, kurias, remiantis šiuo laišku, persiunčiau institucijoms, atsakingoms už kraštotvarką.

Suprantu, kad tai ne teisingumo ministro sritis. Tačiau teisingumo šioje srityje tikrai trūksta, o aš noriu visokeriopai prisidėti, kad saugodami mes atsigręžtume į žmogų.

Rodyk draugams

Inovacijų padebesiai ir pamatai

2010-05-18

Praėjusį penktadienį teko dalyvauti „Inovacijų dienoje” ir diskutuoti apie tai, kaip padaryti, kad Lietuva taptų inovatyvi 3 milijonų kūrėjų šalis.

Nesistengsiu čia pateikti sisteminio požiūrio į tokį platų klausimą ar apžvelgti kas, ką ir kodėl sakė renginyje. Pasidalinsiu tik kai kuriomis mintimis, kurios, manau, itin aktualios, kai kalbame apie inovacijas.

  • Inovacijos yra puiku, tačiau tai neturi tapti religija. Tai, kas turi būti pakeista, reikia keisti, o tai, kas turi būti išlaikyta, reikia išlaikyti. Inovacijos yra gerai, kiek tai padeda pasiekti gerus tikslus, padaryti, kad žmogus taptų laimingesnis, inovacijos nėra gėris pats savaime.
  • Inovacijos neturi būti citadelė, atribota nuo kasdienio gyvenimo. Inovacija turi tapti kasdieniu reiškiniu, o ne egzistuoti tik kažkur biochemiko ar nanotechnologo laboratorijoje. Inovatyvumas - tai ir geros naujovės šluojant gatves, šeriant kiaules, išnešiojant laikraščius bei darant bet kokį kitą darbą.
  • Inovacijos neturi tapti verslu, panašiu į inovacijų biurokratiją, kurį atpažįstame iš savotiško žargono: „paraiška”, „parama”, „šaukimas” (paraiškai), „skatinimas”, o kartais, deja, ir perteklinio vartojimo tokių žodžių kaip „partnerystė”, „bendradarbiavimas”, „prioritetai”, „strategija”. Inovacijos, kurios remiasi parama ir skatinimu, iš tikrųjų net nėra inovacijos (nes jos nepagerina gyvenimo), o priešingai - yra išteklių švaistymas. Inovacija turi būti tai, kas iš esamų, o ne papildomai gautų išteklių, pasiektų daugiau, arba su mažiau išteklių pasiektų tuos pačius tikslus.
  • Inovacijoms esminis dalykas yra konkurencija. Konkurento alsavimas į nugarą arba dulkės iš po konkurento padų yra tas akstinas, kuris verčia savanoriškai diegti inovacijas.

Ir negaliu nepastebėti, kokia kartais yra realybė, susijusi su inovacijomis. Kaip tik prieš renginį dalyvavau teismų pirmininkų susirinkime, kur kalbėjau apie teisės aktų projektus, palengvinsiančius teisėjų ir teismų klientų darbą.

Džiugu, kad daugelis pirmininkų supranta ir priima poreikį keistis bei palaiko, tarkime, procesų optimizavimo, elektronizavimo iniciatyvas (pvz., kad ir Civilinio proceso pakeitimo projektą). Tačiau keista, kad yra ir tokių, kuriems elektroninis paštas atrodo kaip baubas, nekalbant apie kitas, gerokai gyvenimą visiems palengvinsiančias elektronines priemones.

O grįžtant prie inovacijų - dar kartą noriu pabrėžti, kad tai būdas, priemonė efektyvesnei valdžiai, produktyvesniam verslui, geresniam laisvalaikiui. Kiekvienas iš mūsų kasdienėje savo veikloje šių tikslų turime siekti, tad ir dideles skambias bei mažas, buitines inovacijas diegti kasdien.

Rodyk draugams

Apie Darbo kodekso normalizavimą

2010-05-14

Nors dažniausiai kalbama apie darbo kodekso liberalizavimą, nemanau, kad tai tinkamas terminas. Vargu ar dabartinį reglamentavimą galime vadinti net ir normaliu, kai darbuotojui draudžiama tartis su darbdaviu dėl daugybės dalykų. Ar normalu, jei negalima paprastai susitarti dėl lankstaus darbo grafiko? Arba laisvai suderėti dėl darbo tam tikram terminui? 

Nenuostabu, kad toks reglamentavimas prisideda ir prie bedarbystės. Niekas neįdarbins darbuotojo, jei yra galimybė (bet, suprantama, ne garantija), kad verslas gali plėstis, nes nepasitvirtinus šiai galimybei darbuotojo atleidimas bus neįmanomas ar sunkus. Joks verslas nesiners sau tokios kilpos ant kaklo, net jei tai reiškia galimybių sau ir darbuotojams praradimą.

Retas įdarbins papildomus darbuotojus, jei jo užsakymai svyruoja ir vieną dieną ar savaitę reikia dirbti daugiau, o kitą - nėra ką veikti. Jei neleidžiama dirbti lanksčiai, bus dirbama tiesiog mažiau. O pinigų kai nedirbi, kaip žinia, nei verslininkui, nei, atitinkamai, darbuotojui, niekas nemoka. 

Po ilgų derybų tarp Vyriausybės, verslo asociacijų ir profsąjungų pagaliau pavyko pasiekti tam tikrų kompromisų. Vyriausybė pateikė Seimui projektus, pagal kuriuos galima išspręsti nemažai šiandien esančių problemų. Numatytos didesnės galimybės sudaryti terminuotas sutartis, nustatyti lankstesnį darbo grafiką, paprasčiau sutarti dėl darbuotojo atleidimo (tuo pačiu išmokant jam didesnę kompensaciją).

Kiek neramina streikų skelbimo palengvinimas. Graikijos sindromas būtų katastrofa Lietuvai. Tačiau turiu pabrėžti, kad tai iš tikrųjų yra ne tiek palengvinimas, kiek aiškesnis reglamentavimas.

Vyriausybės pasiūlytas Darbo kodekso normalizavimas - geras žingsnis. Tikiuosi, kad Seimas jam pritars, o svarstant siūlomus pakeitimus juos vertins ne kaip liberalios politikos nuostatas, iki kurių, kaip minėjau, dar toli, o kaip žingsnį link normalaus reguliavimo.

Vis dėlto apmaudu, kad iš šio paketo iškrito kai kurie dalykai, kurie darbo santykių reglamentavimą būtų ir priartinę prie tokio, kurį galima būtų laikyti normaliu. Pateiksiu porą pavyzdžių.

Pirma, kažkodėl siūloma, kad dalis nuostatų galiotų laikinai, du metus. Pavyzdžiui, nuostatos dėl lankstesnio terminuotų darbo sutarčių sudarymo ar dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia, netaikant įspėjimo termino. Šie pakeitimai neturėtų būti siūlomi kaip laikinos antikrizinės priemonės ir būtų naudingi ilgalaikėje perspektyvoje, tad kodėl turėtume įtvirtinti jų laikinumą?

Kitas neadekvatumas, kurio kažkodėl nedrįsta atsisakyti - reikalavimas visose, net mikroįmonėse sudaryti kolektyvines sutartis norint sutarti dėl tam tikrų dalykų, pvz., dėl nemokamų atostogų suteikimo ar darbo apmokėjimo sąlygų. Sutikime, gana keistas žanras, kai kolektyvinė sutartis yra,  tarkime, dviejų ar trijų darbuotojų kolektyve… Bent jau mažose įmonėse dėl tokių dalykų būtų galima sutarti ir paprasčiau - darbo tvarkos taisyklėmis ar tiesiog individualiai. 

Daug kartų tokie pakeitimai buvo išvadinti darbuotojų pažeidžiamumo didinimu. Tačiau galimybių padidinimas nėra pažeidžiamumo didinimas, nors daugiau (šiuo atveju ne tiek ir daug - darbą) turintis žmogus ir turi daugiau ką prarasti. Lankstesnės galimybės tartis atneštų abipusę naudą.

Rodyk draugams

Jei aš būčiau kontrolierius…

2010-05-05

Vyriausybė vakar pagaliau pritarė nutarimui, kuriuo pradedami realūs pokyčiai kontroliuojančių institucijų pasaulyje. Visos Lietuvoje veikiančios institucijos sugrupuojamos į 9 grupes, kurios savo viduje turės derinti kontrolės planus, metodus, parengti reguliavimo sąvadus, pateikti išvadas dėl perteklinio reguliavimo.

Dar Seime guli ir priėmimo laukia (pavasario sesijoje planuojama priimti) Viešojo administravimo įstatymo pataisos, pagal kurias kontroliuotojai įpareigojami būti padėjėjais, o baudėjo vaidmens imtis tik atskirais atvejais. Jie įpareigojami bendradarbiauti su kontroliuojamaisiais taip, kad mažėtų pažeidimų, o ne daugėtų baudų, pranešti apie neadekvataus reguliavimo atvejus savo ataskaitose, o tuo remiantis būtų galima koreguoti teisės aktus.

Man šie pokyčiai (darau prielaidą, kad jie bus visiškai realizuoti) patinka. Dėl to juos ir esu iniciavęs. Man rūpi, kad nebūtų korupcijos, žmonėms nebūtų trukdoma dirbti ir kurti, kad institucijų veikla būtų orientuota į tikslo pasiekimą, o ne į kovą su pažeidėjais dėl tokių reikalavimų, kurių arba neįmanoma laikytis, arba jų laikymasis duoda nulinę ar net minusinę naudą visuomenei.

Dažnai girdžiu klausimą, o kaip šiuos pokyčius priima kontroliuojančios institucijos. Daroma prielaida, kad viskam visi turi priešintis.

Iš tiesų ne viskas kaip sviestu patepta. Yra dalykų, kur pasipriešinimas tokioms permainoms nemažas. Tačiau ir prieš kelis mėnesius susitikęs su daugiau nei penkiasdešimties tokių institucijų atstovais, ir iš kasdienio bendravimo, ir iš įsivaizdavimo kas būtų, jei pats būčiau kontrolierius, galiu pasakyti, kad to pasipriešinimo yra daug mažiau nei manoma.

Taip, kontrolieriai kaip ir visi kiti žmonės bijo prarasti savo darbą, bijo, kad sumažės jo reikšmė ir įtaka, baiminasi, kad nebus pasiekti tie tikslai, vardan kurių tiek dirbta.

Tačiau kontrolieriai kaip ir visi kiti žmonės nori, kad jie būtų gerbiami ir laukiami (o ne jų bijotų), vertinami (o ne kaltinami veltėdžiavimu, kabinėjimusi ar korupcija) ir, kad galėtų ramia sąžine dirbdami pasiekti tų tikslų, už kurių įgyvendinimą iš mokesčių mokėtojų gauna atlyginimą.

Esu įsitikinęs, kad mano minėti pokyčiai leis tai pasiekti. Todėl ir palaikymo tarp kontroliuojančių institucijų šiems pokyčiams yra nei kiek ne mažiau nei pasipriešinimo.

Rodyk draugams