BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2010

Gerai geriau valdyti, bet dar geriau - parduoti

2010-07-29

Ūkio ministerija pažėrė gerų iniciatyvų:

  • Suskaičiavo komercinį valstybės turtą - jo daug (apie 17 mlrd.);
  • Įvertino kokia šio turto finansinė grąža - apgailėtina (apie 30 mln.);
  • Paskelbė šiuos rezultatus viešai ir taip pirmą kartą aiškiai ir iliustratyviai įvardino problemą;
  • Deklaravo siekį turtą valdyti efektyviai ir pradėjo tam parengiamuosius darbus;
  • Parengė (o Vyriausybė patvirtino) valstybės kontroliuojamų įmonių viešumo gaires.

Visos šios iniciatyvos - tiesiog puikios. Šių žingsnių reikėjo jau senai. Belieka tikėtis, kad toliau bus sparčiai einama šia linkme pasiekiant visus išsikeltus tikslus. Tai nebus lengva, tačiau tikrai įmanoma. Sėkmės ministrui, o aš prisidėsiu kiek galėsiu.

Tačiau yra visame tame ir kita medalio pusė. Ūkio ministerijos vadovybė ir Premjeras vis pabrėžia, kad valstybės turtą reikia ne parduoti, o geriau valdyti. Dar kartą pabrėždamas, kad sutinku su antrąja teiginio dalimi, noriu rimtai kvestionuoti pirmąją.

Pirma, privatizavimas padėtų iš karto visiškai pakeisti santykius atitinkamoje rinkoje. Būtų praktiškai panaikintos galimybės piktnaudžiauti įvairiais aspektais. Įmonių valdytojams - dirbtinai didinti sąnaudas ir taip iškelti įmonių pelną už įmonių ribų, o dalį to pelno nelegaliai pasilikti sau.

Politikams nebeliktų pagundų versti įmones finansuoti dalykus, kurie nėra naudingi įmonei, o dažnai ir mokesčių mokėtojams. Taipogi nebeliktų galimybių įmonėse įdarbinti savus. Darbuotojams - manipuliuoti politiniu spaudimu, kai priimami sprendimai dėl jų darbo vietų.

Kitaip tariant, privatizavimo atveju tie, kas priima sprendimus, pilnai patiria ir tų sprendimų sąnaudas, o tai - geriausias vaistas nuo bet kokio neefektyvumo.

Antra, privatizavimas padėtų valstybei generuoti lėšas. Tai, savo ruožtu leistų arba kompensuoti ankstesnius ar dabartinius atlyginimų ar pensijų mažinimus, kiek tam būtinybę nustatė teisės aktai ar Konstitucinis teismas. Taip pat leistų spręsti ilgalaikes problemas, pavyzdžiui, sugrįžti prie kol kas užšaldytos pensijų reformos ir grąžinti pensijų kaupimą pilna apimtimi ar net jį praplėsti.

Noriu pridurti, kad neteisūs yra tie, kas sako, kad parduoti dabar ne laikas ir reikia laukti ekonomikos atsigavimo. Pasaulio ekonomikos raida toli gražu nebūtinai bus tik šviesi. Gali būti, kad dabartinė santykinai sumažėjusi įmonių kaina visgi yra didesnė nei ta, kurią bus galima gauti po metų ar vėliau. Galiausiai, valstybė neturėti stengtis veikti kaip spekuliantas biržoje, nes kiti tai paprastai daro daug geriau už valstybę.

Trečia, valstybinių įmonių valdymo efektyvumo reikalai - ne ta sritis, kuria turi užsiimti politikai. Nors po Spalio perversmo Rusijoje tapo madinga įmones valdyti politiškai, tačiau vargu ar tai mada, į kurią reiktų lygiuotis ir Lietuvai. Politikų veikla turi būti politikos formavimas, o ne administravimas.

Beje, supainiojus politikos formavimą ir administravimą kyla pavojus, kad gerai nebus atliekama nei viena, nei kita. Kaip ir krepšinyje paprastai geriau teisėjauja žmogus, kuris nėra vienos iš komandų žaidėjas, taip ir taisyklių verslui ir jų įgyvendinimo galima tikėtis objektyvesnių, kai valstybė nėra kartu ir rinkos dalyvis.

Grįžtant prie valstybinių įmonių valdymo reformos darbų - būtų blogai, jei būtų pasiektas dalinis efektyvumas (turtas valdomas efektyviau nei šiandien), tačiau tai taptų kliūtimi pasiekti maksimalų efektyvumą per privatizavimą.

Gerinant valstybinių įmonių valdymą galima tikėtis tam tikro valstybės kontroliuojamo turto pardavimo - atskirų aptarnaujančių įmonių atskyrimo nuo pagrindinės įmonės jas parduodant. Tačiau privatizavimas turi ateiti į tuos sektorius, kuriame jis arba neleidžiamas, arba veikia tik labai ribotai. Tai energetika, susisiekimas, miškų valdymas, o bent iš dalies ir sveikata, švietimas. Ir šių sprendimų reikia neatidėlioti, nes delsimas nieko gero nežada.

Kad privatizavimas yra tikrasis sprendimas liudija netgi Švedijos, kuri, kaip pagrįstai teigiama, puikiai valdo savo turtą, pavyzdys. Kiekvieną kartą, kai prabylama apie galimą valstybinių įmonių privatizavimą, net Švedijoje jų akcijų kaina iš karto šokteli aukštyn. Tai reiškia, kad investuotojai iš įmonių po privatizavimo tikisi didesnio efektyvumo net palyginus su puikiai veikiančiu valstybės valdymu.

Taigi, puiku, kad darome geriau, tačiau pusiniais žingsniais - valstybinio turto geresnio valdymo diegimu - neturėtume atitolinti tikrųjų sprendimų - valstybinio turto privatizavimo.

Rodyk draugams

Vaistai kalėjimų sistemai

2010-07-22

Laisvės atėmimo įstaigos - svarbi struktūra visuomenėje. Be jos nebūtų galimybės taikyti griežčiausią sankciją - laisvės atėmimą. Tad būtina užtikrinti, kad ši sistema būtų veiksminga ir efektyvi.

Ar viskas gerai šiandien?

Deja, vargiai galima teigti, kad dabartinė sistema yra tokia, kokios reikia Lietuvos visuomenei.

Resocializacijai dėmesio skiriama, bet laisvės atėmimo įstaigos didelei daliai žmonių yra ne visuomenės elgesio normų, o nusikalstamumo mokykla.

Kasdienį darbą su nuteistaisiais dirbantys žmonės nėra pakankamai įvertinti, o vadų ir viršininkų apstu. Susipriešinimas tarp administracijų ir eilinių darbuotojų dažnai yra peržengęs sveikos takoskyros ribas.

Nuolat ataidi gandai apie korupciją įstaigose, ir, nors kol kas nėra konkrečių bylų, tačiau teigti, kad viskas puiku taip pat negalima konstatuoti.

Išlaidavimo tradicijos gana gajos, ir bent jau iki taupymo vajaus pradžios buvo net neslepiamos - galima pasidairyti į dalies vadovų automobilius ar aibes pažeidimų viešuosiuose pirkimuose.

Sistema ilgai buvo uždara, ypač kalbant apie įstaigų vadovus (tik nuo šių metų įteisinti atviri konkursai vadovų vietoms užimti).

Uždarumas, savo ruožtu, lėmė neretai tiesiog giminių ir svainių tinklus administracijose.

Kad šiandien ne viskas gerai, netiesiogiai iliustruoja ir tas faktas, jog bet koks bandymas pakeisti padėtį, ypač kiek tai susiję su valdymo struktūros pokyčiais, atitinkamų vadovų buvo nuolat palydimas kaltinimais, kad taip griaunama sistema, sudaromos prielaidos nesaugumui. Ir šie epitetai, ir perspėjimai labai jau simptomiškai pasireiškia būtent tada, kai paliečiama atitinkamo žmogaus kėdė.

Kas keičiama

Nepretenduojant apžvelgti visko, noriu pristatyti, kokie sprendimai buvo ar bus priimti, kad kalėjimų sistema taptų geresnė.

Pirma, sistemiškai pertvarkomos laisvės atėmimo įstaigos, siekiant, kad jų veikla kainuotų pigiau, jos pasiektų geresnius rezultatus ir būtų tolygiai išdėstytos Lietuvoje (žr. informaciją apie strategiją ir jos įgyvendinimą).

Antra, principingai žiūrima į bet kokius pažeidimus. Pavyzdžiui, atliekami tyrimai dėl masinių nusižengimų viešųjų pirkimų srityje. Dar šią savaitę prokuratūrai perdaviau įtarimus sukėlusią medžiagą ištirti ar atliekant viešuosius pirkimus nebuvo padaryta ir nusikalstamų veikų.

Kitas pavyzdys - atliekamas tyrimas dėl viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo pažeidimų. Nesitaikstoma su tais vadovais, kuriems etikos standartai yra sunkiai suvokiama ir įgyvendinama sąvoka.

Trečia, nuosekliai laikytasi nuostatos, kad su veiklos išlaidų mažinimu susiję pokyčiai  turi labiau paliesti administraciją nei eilinius darbuotojus.

Ketvirta, priimami sistemą optimizuojantys sprendimai. Pavyzdžiui, pagal aiškius kriterijus sureglamentavus kiek ir kokiose įstaigose turi būti pavaduotojų, sistemoje bus 12 etatų mažiau šias pareigas užimančių darbuotojų, o tai reiškia 1 mln. litų ekonomiją per metus.

Kitas, dar naujesnis, pavyzdys - vakar Vyriausybei priėmus sprendimą reorganizuoti dalį įstaigų (iš 7 lieka 3) ir atitinkamai 55 darbuotojais sumažinus administracines funkcijas atliekančių darbuotojų (iš jų 8 - dabartiniai vadovai ir pavaduotojai), numatomas dar 2 mln. taupymas per metus.

Tačiau svarbiausia, ką noriu pabrėžti - tai yra daroma nemažinant už saugumą ir resocializaciją  atsakingų darbuotojų skaičiaus, ir nežeminant saugumo ar resocializacijos standartų. Netgi atvirkščiai - šiais sprendimais sudaromos prielaidos įdarbinti daugiau už saugumą ir resocializaciją atsakingų  darbuotojų ir, atitinkamai, pakelti darbo kokybę.

Penkta, nuosekliai einama link išstatutinimo tų darbuotojų, kurie atlieka statutiniams pareigūnams nebūdingas funkcijas. Pirmiausia kalbama apie finansininkus, teisininkus, psichologus, kitus administracijos ir ūkio darbuotojus, tačiau jokiu būdu neliečiant prižiūrėtojų statutinio statuso.

Ko laukiu

Pokyčiai yra ir bus daromi siekiant, kad kalėjimų sistema dirbtų veiksmingai, efektyviai ir skaidriai. Kad laisvės atėmimo įstaigos būtų siejamos su resocializacija ir pavojingų visuomenei asmenų izoliavimu, o ne su subkultūros santykiais įstaigų viduje bei nusikaltimų mokyklos įvaizdžiu.

Žinau, kad yra žmonių, kuriems pokyčiai atrodo nepriimtini. Tačiau labai tikiuosi, kad jiems užteks drąsos kalbėti apie savo interesus, o ne (ko ženklus jau matau šiandien) manipuliuoti viskuo, kas įmanoma: siekiant išlaikyti darbo vietas dezinformuoti darbuotojus ir visuomenę, gąsdinti nuteistųjų riaušėmis (o gal jas kurstyti?..), trimituoti  abstrakčius kaltinimus apie tariamai puikios šiandieninės sistemos tariamą griovimą.

Rodyk draugams

Kad nebūtų dėl ko duoti, arba Kaip mažinti prielaidas korupcijai

2010-07-14

Korupcija yra toks visiems įgrisęs dalykas, kad politikui kova prieš ją yra bene pats saugiausias arkliukas ar prieš rinkimus, ar siekiant pasiteisinti kodėl kažkas vyksta ne taip. Niekas nedrįs prieštarauti kovai su korupcija.

Tačiau tai neatpalaiduoja  nuo klausimo kaip ši kova turi atrodyti. Noriu išdėstyti savo požiūrį ir tai, kaip sekasi jį diegti.

Norint kovoti su korupcija reikia pasistūmėti dviejose srityse: korupcijos prielaidų mažinimas ir represinės antikorupcijos priemonės, o taip pat sklandus kovos su korupcija darbo organizavimas ir koordinavimas tarp skirtingų subjektų.

Nei viena iš šių sričių neturėtų būti ignoruojama, tačiau, mano supratimu, jų svarba skiriasi. Kadangi aš pats manau, kad svarbiausia yra naikinti prielaidas korupcijai, tad šiandien pagrindiniai dalykai apie tai (apie represines priemones ir ne mažiau svarbų darbo bei veiksmų susikoordinavimą kitą kartą).

Yra kelios pagrindinės sritys, kuriose Vyriausybė yra konstatavusi korupcijos prielaidas. Apie keletą jų, tačiau tikrai ne visas, plačiau.

Visų pirma, viešieji pirkimai. Negaliu pasakyti, kad čia padaryta viskas, tačiau praskaidrėjimų yra kalbant apie viešumo reikalavimus, platesnį centrinės pirkimų sistemos panaudojimą, detalesnę viešųjų pirkimų kontrolę. Apie tai rašiau jau anksčiau. Be abejonės, yra ir daugiau dalykų, kuriuos reikia įdiegti, tačiau apie tai atskira plati tema.

Antra, teisėkūra. Čia irgi pokyčių nemažai. Visi žinybose parengti teisės aktų projektai ir kitų žinybų išvados dėl jų tapo vieši ir lengvai randami kiekvienam žmogui. Tam, kad pokyčiai būtų negrįžtamai įtvirtinti ir žengiama toliau, būtina priimti Teisėkūros pagrindų įstatymą, kurį Seimui jau esu atidavęs, ir kuris, tikiuosi, bus priimtas 2010 m. rudens sesijoje.

Trečia, verslo kontrolės išskaidrinimas. Labai svarbi, nors ir iki tol neįvardinta kryptis. Čia svarbus prieš porą savaičių Seime priimtas ir pilnai nuo sausio 1 d. įsigaliosiantis Viešojo administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas. Jame daugybė esminių naujovių, kurios iš esmės turi pakeisti verslą kontroliuojančių institucijų veiklos pobūdį ir stilių. Apie tai detaliau irgi esu savo skaitytojams jau rašęs.

Pagal minėto įstatymo 9 str.  nuostatas Vyriausybė iki 2010 m. rugsėjo 10 d. turi parengti ir pateikti Seimui nemažai ūkio subjektų veiklos priežiūrą reglamentuojančių specialių įstatymų pakeitimo projektų, kurių nuostatos būtų suderintos su šio įstatymo reikalavimais. Jiems priimti reikės aktyvios Seimo veiklos artėjančioje rudens sesijoje.

Beje, džiaugiuosi ir asmeniškai prisidėjęs prie visų šių pokyčių. Dėkoju savo komandai ir ministerijos kolektyvui, kad šiems pokyčiams pasiekti įdėjo daug darbo. Darbo, beje, netrūks ir vėliau, nes pasiekta dar ne viskas.

Kitose dviejose srityse  permainų poreikis irgi didelis, bet pasiekimų kol kas mažiau, arba aš apie juos nežinau.

Taigi, ketvirta, teritorijų ir statybų reguliavimas. Vyriausybė 2010 m. kovo mėnesį patvirtino naujos redakcijos  Teritorijų planavimo įstatymo koncepciją. Jos pagrindu šiuo metu baigiamas rengti naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas, kurį reikia priimti šių metų rudens sesijoje. Šis teisės aktas turėtų lemti lūžį teritorijų planavimo operatyvumo ir skaidrumo srityse.

Penkta, sveikatos sistema. Panašu, kad prielaidų korupcijai su kainų reguliavimu atsirado netgi daugiau. Įsisenėjusi valdiška ar valdžios totaliai kontroliuojama medicinos sistema, kuri skatina vienus imti kyšius, o kitus - juos duoti, kol kas tebeegzistuoja, nors administracinių prielaidų korupcijai valdyti, kiek suprantu, imtasi papildomai.

Mažinant korupcijos prielaidas svarbu ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, teismų darbo sutvarkymas (elektronizavimas, bylų skirstymas, posėdžių įrašai, posėdžių planavimas, elektroninis teismo įsakymas civilinėse bylose, administracinis nurodymas, ATPK bylų teismingumo pasikeitimas). Šiems pokyčiams parengta visa eilė teisės aktų projektų. Gaila, kad jų nespėta priimti pavasario sesijoje. Tikiuosi, kad rezultatyvesnis bus Seimo darbo ruduo.

Galiausiai, svarbu atkreipti dėmesį, kad kuo daugiau valstybės reguliavimo, tuo daugiau valinių sprendimų dėl vieno ar kito aspekto, svarbaus žmogaus gyvenimui. Kuo daugiau dėl žmogaus gyvenimo sprendžia kiti, tuo daugiau pagundų susitarti nelegaliai. Tad valstybinio reguliavimo mažinimas irgi yra esminė priemonė kovoti su korupcija.

Tiesa, kartu negalima apeiti bendro visoms valdžios kontroliuojamoms sritims viešumo klausimo, kuris svarbus tikrai ne tik teisėkūroje ir viešuosiuose pirkimuose. Tačiau apie tai jau irgi esu rašęs atskirai.

Jei atliktume visa tai, apie ką rašau (o tikiu, kad bent jau daugelį dalykų pajėgsime padaryti), tai nebetektų nuolat dejuoti, kad „pirmiau reikia keisti mūsų mentalitetą”. Man, kaip ir kitiems esantiems atsakinguose postuose, reikia daryti viską, kad pakeistume aplinką taip, kad joje lengviau ir geriau būtų gyventi nekorumpuoto mentaliteto žmonėms. Esu tikras kad net tie, kas šiandien linkę duoti kyšius, daugeliu atveju lengvai prisitaikys prie nekorumpuotos aplinkos ir tik džiaugsis korupcijos sumažėjimu.

Pabaigoje noriu pabrėžti, jog tikrai nemanau, kad kovai su korupcija nesvarbu bausmių sistema. Labai svarbu ir bausmės, ir jų neišvengiamumas. Taip pat labai svarbu, kad visa kova su korupcija vyktų kompleksiškai, būtų aiškiai koordinuota, o priemonės įgyvendinamos nedelsiant. Savaime lūžis, po kurio staiga nebeliks korupcijos, neįvyks - jį pasieksime tik intensyviai ir kryptingai dirbdami. Tačiau apie tai plačiau kitą kartą.

Rodyk draugams