BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugsėjis, 2010

Maisto kainų augimas, ekonominė krizė ir ekonomikos gaivinimo planai

2010-09-24

Būdamas teisingumo ministru neturiu galimybės detaliai sekti visas ekonomines naujienas ir vertinti giluminius jas lemiančius veiksnius. Tačiau maisto kainų pokyčiai pasaulyje ir (dažnai netgi dar labiau) Lietuvoje, skatina išsakyti, kaip matau šią situaciją.

Jau ne kartą esu sakęs, kad nesu toks optimistas, kaip daugelis nūdienos analitikų, dėl „recesijos pabaigos”, „dvigubo dugno išvengimo”, „geresnių perspektyvų ekonomikoje” ar panašiai įvardinamos šviesios ateities.

Žinau, kad galime daug padaryti, kad ekonominė padėtis būtų geresnė, tačiau tarptautinė (bent Vakarų) konjunktūra nėra tai, kas mus ištrauks tarsi garvežys. Reikia labai dirbti, keistis patiems, kad, netgi, kai kiti aplinkui skendės problemose, galėtume gerinti savo (Lietuvos) padėtį.

Taigi, nuo pradžių. Šiandieninė ekonominė krizė yra kilusi dėl ilgalaikės labai išaugusios pinigų pasiūlos per centrinius bankus, o vėliau ir finansinius instrumentus - tiek komercinių bankų pinigų multiplikatorių, tiek kitus.

Bandymas gaivinti ekonomiką dar krizės aušroje ar priešaušryje daugelyje valstybių buvo siejamas su dar didesniu pinigų masės didinimu. Tai buvo visiškai klaidingi žingsniai, kurie žmonėms matomus krizės padarinius tik kiek nutolino, tačiau labai pagilino ir situaciją tik blogino. Kad nesusilaukčiau replikų, kad be pigu gudriu būti po laiko, duodu nuorodą į savo komentarą, kurį rašiau 2007 - 2008 metų sandūroje.

Daugelyje valstybių tokia politika tebesitęsia iki šiol (tik pažiūrėkime į TVF veiksmus gelbėjant neefektyvias vyriausybes ar europinį Graikijos gelbėjimo planą…).

Išimtis yra tik kai kurios valstybės. Baltijos šalys iš karto  buvo ta išimtis. Dabar prie jų prisijungia vis daugiau kitų - kas iš reikalo (Graikija), kas dėl susivokimo ir valdžios pasikeitimo (Jungtinė Karalystė, Čekija, Slovakija). Įdomu stebėti, kaip dėl ekonominės politikos nesutaria dešinioji JK ir kairioji JAV vyriausybės.

Lietuvoje, nors ir pasirinktas taupymo, diržų veržimo variantas, netrūksta ir tokio ekonomikos skatinimo, kuris įlieja daugiau pinigų į ekonomiką per ES paramą ir panašius mechanizmus. Nesakau, kad tokiais metodais nereikia lieti pinigų į Lietuvos ekonomiką šiandien, tačiau faktas, kad tai didina pinigų masę (net pripažįstant, kad kiti veiksniai pinigų masę mažina).

Pinigų masės didėjimą galima pajusti per palūkanų normas. Jos šiandien neįtikėtinai mažos. Jei pinigų masė būtų dirbtinai nedidinama, pagal ekonominių krizių dinamiką dėl ekonominių sunkumų versle ir šeimose, skolinimosi kaina turėtų būti išaugusi.

Infliacija, t.y. pinigų masės didinimas, neišvengiamai turi atsispindėti kainų indekso pakitime, t.y. augančiomis kainomis (kitaip tariant tuo, kas liaudyje, žiniasklaidoje ir didžiosios dalies ekonomikos komentatorių supaprastintai ir yra vadinama infliacija).

Tačiau bendras kainų pokytis paprastai pasireiškia ne bendru kainų kilimu, o, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių - pokyčiais tam tikrose srityse. Žvilgtelkim į tas sritis.

Nekilnojamojo turto kainos šiandien negali smarkiai augti, nes žmonės patiria ekonominių sunkumų, neįžiūri spekuliacinės naudos iš nekilnojamojo turto turėjimo.

Daugelio ilgalaikio vartojimo prekių kainos negali augti dėl to, kad nuo jų vartojimo žmonės gali susilaikyti, konkurencija yra didžiulė. Atitinkama ir žaliavų kainos dinamika šioms prekėms.

Tačiau yra dvi prekių grupės, kuriose dinamika yra ryškiai kita.

Pirma, tai žaliavos, kurios tinkamos kaip forma vertei išlaikyti, kitaip tariant, savotiškas pinigų pakaitalas. Čia neabejotinai išsiskiria auksas, kuris, kaip žinia, ilgą laiką buvo, o de facto kažkiek ir tebėra tikrieji pinigai. Galima sakyti ir kitaip - aukso kaina lieka kokia buvusi, o visos valiutos jo atžvilgiu nuvertėja.

Kitos prekės, kurių kaina gali augti, yra tai, kas mums neišvengiama - maistas. Prabangaus maisto kaina veikiama panašių veiksnių kaip ir ilgalaikio vartojimo prekių (rūbų, televizorių ir pan.), nes jo galima ir atsisakyti.

Tačiau elementarus maistas - grūdai (miltai, duona), pienas (ir jo produktai), mėsa - yra tai, ką vartotojai bet kokiu atveju perka (net jei neperka naujų rūbų ar namų).

Štai ir pynė veiksnių, paaiškinančių kas vyksta - kuo susijusi ekonomikos krizė, ekonomikų gaivinimo planai ir būtiniausių maisto prekių brangimas.

Ši istorija turi dar vieną - moralinę - pamoką.

Prisiminkime, kas buvo didžiausi ekonomikos gelbėjimo planų laimėtojai. Tai besiplečiantys centriniai bankai, nebankrutuojančios susimovusios finansinės institucijos, nuo bankroto gelbėjami didieji verslai.

Kas yra tie, kas moka viso to kainą - tai grikių ir duonos valgytojai.

Nežinau, ar mes kada išmoksime šias pamokas… Nesu didelis optimistas, nes progų pasimokyti ir iš knygų, ir iš praktikos jau turėjome daug.

Tačiau pasimokyti verta bent šįkart, kad nei mes šioje situacijoje, nei mūsų vaikai tose situacijose kurios bus, nesielgtų kaip amoralūs kvailiai.

Rodyk draugams

Apie politinę kultūrą teisėkūroje

2010-09-16

Antradienį Seime pateikiau du svarbius įstatymų projektų paketus, numatančius reformas probacijos srityje bei civilinės būklės aktų srityje.

Abu projektai numato esminius  ir labai reikalingus pokyčius, tačiau paliečia šioje srityje dirbančių žmonių interesus. Probuotojus siūloma išstatutinti, todėl jie nebeturėtų teisės į išankstinę pensiją po dvidešimties metų darbo ir sukakus penkiasdešimt metų (išskyrus pereinamuoju metu tą dalį, kurią jau užsitarnavo pagal dabartinius įstatymus). Civilinės metrikacijos įstaigose dėl pakeitimo beveik dvigubai gali sumažėti darbo krūvis, todėl, nors to artimiausiu metu ir neplanuojama, natūraliai baiminamasi dėl darbo vietų išlaikymo.

Probacijos projektų svarstymui Seime pritarta (apie tai jau šiek tiek rašiau). Civilinės būklės aktų reforma grąžinta Vyriausybei tobulinti (apie tai dar parašysiu).

Šį kartą noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš teisėkūros proceso užkulisių, kurie mane ir po beveik dviejų metų ministro pareigose vis dar stebina.

Pirma, abu projektai buvo svarstomi kiek įmanoma viešai ir atvirai, laukiama kuo įvairiausių pastabų (tokia praktika, mano iniciatyva, jau daugiau nei metus turi būti taikoma visiems teisės aktų projektams). Iš esmės nepritariančių pastabų mums,  kaip projekto rengėjams,  kaip ir nebuvo. Tačiau tai netrukdė Seimo nariams sakyti, kad nepritariantys tie ar anie sako taip ir taip…

Galiu pasakyti tiek  - su visais pataisos inspektoriais (būsimais probatoriais) buvau susitikęs ir visiems palikau savo asmeninio elektroninio pašto adresą, prisižadėdamas sureaguoti netgi į anonimines pastabas dėl planuojamos pertvarkos. Nesulaukiau nė vienos pastabos, o Seimo nariai, kaip suprantu, tuo tarpu gavo gausybę skundų.

Kas tai - baimė pasakyti ką galvoji, racionalių  minčių neturėjimas, ar, visgi, senoji tradicija naudotis tik užkulisiniais veiklos metodais ir netikėjimas atvirumu?

Antra, liūdina ir tai, kad argumentų kalba tiesiog užmirštama, kai paliečiami asmenų, dirbančių reformuojamose institucijose, asmeniniai interesai. Projektais siūloma daugybė dalykų, kurių racionalumo nekvestionuoja beveik niekas (nebent tuos politikus, kuriems bet kas, ką siūlo dabartinė Vyriausybė yra blogis). Tačiau visų šių gerų ir reikalingų dalykų įgyvendinimą norima stabdyti dėl keleto tame projekte esančių pasiūlymų - tam tikrų asmenų funkcijų ir, mano nuomone, nepagrįstų socialinių garantijų jiems atsisakymo - kurie yra tik viena iš nedidelių visos šios reformos dalių. 

Trečia, Seime vis dar trūksta kokybiškų ir produktyvių diskusijų bei įsiklausymo į pateikiamus argumentus. Įdėjus daug darbo ir širdies į vieno ar kito teisės akto projekto rengimą, jų autoriai tikisi sulaukti ir įdėmaus teikiamų siūlymų įvertinimo bei konstruktyvių pastabų. Jau nekalbu apie tai, kad atsakymai į užduodamus klausimus turėtų būtų girdimi. Deja, kartais atrodo, kad dauguma Seimo narių savo balsavimą neretai grindžia gandais, o ne savarankišku vertinimu, atidžia problemos analize bei noru rasti jai reikiamus sprendimus. 

Belieka tikėtis, kad ilgainiui teisėkūros kokybė keisis, o kartu taip siekiama atvirumo ir viešumo politika teisėkūroje taps savaime suprantama norma.  Tai leis stiprinti pasitikėjimą visuomenėje ir piliečių norą patiems tiesiogiai dalyvauti šiuose procesuose.

Kadangi teisėkūra yra mano atsakomybės sritis, kaip dar svarbesnį darbą vertinu Teisėkūros pagrindų įstatymo projektą, kuris irgi numato daug gerų permainų ir, deja, sutinka nemažai pasipriešinimo.

P.S. O pristatymus ir diskusijas Seime, į kuriuos referuoju, kviečiu pažiūrėti - tai suteiks ir daugiau spalvų tiems aspektams, apie kuriuos rašau.

Rodyk draugams

Probacijos įstatymas - vardan saugesnės Lietuvos

2010-09-14

Džiaugiuosi, kad šiandien Seimas ryžosi svarstyti įstatymo pakeitimus, susijusius su probacija. Noriu tikėtis, kad ne nekonstruktyvus verkšlenimas tų žmonių, kurių privilegijos yra naikinamos (apie tai dar pasidalinsiu savo įspūdžiais), o rūpestis saugesne Lietuva nusvers galutinius svarstymo rezultatus.

Noriu pasidalinti tomis mintimis, kurias akcentavau šiandien pateikdamas įstatymų projektus Seime (visas pristatymas ir klausimų - atsakymų įrašas yra Seimo tinklapyje. Kai kurie klausimai ir atsakymai labai svarbūs ir iliustratyvūs).

Pirmiausiai noriu priminti, kad saugūs būsime ne tada, kai visi nusikaltėliai bus pagaunami ir pasodinami į kalėjimą, o kai didžioji dalis jų po nuosprendžio nebeturės noro vėl nusikalsti.

Projekto paketas yra vienas iš Permainų koalicijos Vyriausybės darbų. Vyriausybės programoje aiškiai įtvirtinta, kad teisingumo srityje tai - vienas iš trijų prioritetų.

Žinau, kad tai ir didelės dalies kitų žmonių laukiami pokyčiai. Prisimenu diskusijas dėl amnestijos, kai daug kas, suprasdami, kad amnestijai nereikia pritarti mane tikino, kad lauks mano žadėtų sisteminių pokyčių. Prisimenu, kaip diskusijose dėl nuteistųjų naudojamų elektros prietaisų apmokestinimo daug kas, vėlgi, pasigedo šių pokyčių. Kaip tuomet ir minėjau, sisteminiai pokyčiai buvo sistemingai rengiami ir juos šiandien pristatau.

Lietuvos baudžiamoji politika yra išskirtinė - pirmaujame įkalintų asmenų skaičiumi Europoje, nėra išplėtota probacijos sistema. Kita vertus, Pataisos inspekcijose įvyko nemažai pokyčių: naujos programos, mokymai, kartų bei požiūrio kaita.

Projektu siūloma visas kompleksas pakeitimų, kurie sustiprintų probacijos sistemą, labiau orientuotų ją į europietiškus standartus, leistų efektyviau vykdyti nuteistųjų resocializaciją.

Visų pirma - apie institucines permainas, kurios, deja (o ne turiningieji pokyčiai), sulaukė daugiausiai diskusijų. Gal dėl to, kad daugeliui tų, kas beldėsi pas Seimo narius, rūpi ne tiek probacijos sistema, kiek asmeninės socialinės garantijos?..

Penkios teritorinės įstaigos jungiamos į vieną ir keičiamas jos pavaldumas. Tai leis pasiekti ekonomiją (per pusę sumažės administracijos darbuotojų ir atitinkamai padaugės probuotojų). Bus galima užtikrinti bendrą, neišskaidytą probacijos politiką (šiandien, deja, šioje srityje turime bėdų).

Bus užtikrintas didesnis dėmesys probacijai (daugelio šalių patirtis - probacija turi sustiprėti).

Taip pat siūlomas probuotojų išstatutinimas. Atlikus šiuos pokyčius probuotojo statusas atitiks probacijos tikslus ir vaidmenį - probacija galės būti efektyvesnė. Toks statusas atitiks Europos valstybių patirtį (visose ES šalyse probatoriai yra nestatutiniai, o kai kur netgi apskritai privatūs).

Išstatutinimas reiškia, kad probacijos darbuotojams nebebus taikoma privilegija anksčiau išeiti į pensiją, o tai leis visų pirma išsaugoti probuotojų sukauptą patirtį (manau, kad penkiasdešimtmetis probuotojas (kuris kaip tik tokio amžiaus šiandien išeina į pensiją) yra tikrai labiau patyręs ir dažniausiai geriau atlieka savo darbą už dvidešimt kelių metų probuotoją) bei kartu sutaupyti.

Išstatutinimas leis adekvačiau planuoti darbo krūvius, priimti pakaitinius darbuotojus (motinystės atveju išmokas mokės nebe pati įstaiga).

Projektas subalansuotas teisėtų lūkesčių prasme, nes už ištarnautą laiką probacijos įstaigų darbuotojams bus mokama atitinkama pensijos dalis. Taip pat numatoma, kad šie darbuotojai automatiškai bus perkelti į karjeros tarnautojo pareigybes, o tai leis jiems būti tikriems dėl ateities, kartu išvengiant išeitinių kompensacijų mokėjimo.

Kaip minėjau, dar svarbesni yra kiti turinio pakeitimai.

Siūloma įteisinti elektroninio  monitoringo priemones (šiuo keliu suka visos mūsų šalies kaimynės ir plečia savo sistemas). Tai užtikrins geresnę resocializaciją nei nusiklatusius asmenis laikant tik už grotų. Tai bus ir pigiau. Numatoma įrangą nuomotis ir tai kainuotų keliolika litų dienai - apie tris kartus pigiau nei asmenų kalinimas laisvės atėmimo įstaigose. Siūlome papildomai įteisinti ir galimybę atskirais atvejais reikalauti, kad už įrangos taikymą sumokėtų pats asmuo.

Elektroninis monitoringas yra pakaitalas kitiems - brangesniems būdams, kurie naudojami tikrinti, kaip vydomi įpareigojimai (kalbama apie įpareigojimus, susijusius su judėjimo laisvės apribojimu).

Projektais taip pat siūloma įteisinti išankstinį pakartotinio nusikalstamumo rizikos vertinimą ir socialinių išvadų rengimą (Teismo prašymu). Tai palengins teismų darbą ir pagerins jų sprendimų adekvatumą, kuris šiandien, nesant kriterijų, neretai sukelia abejonių. Vertinant pagal aiškias metodikas, šis pokytis turės ir rimtą antikorupcinį aspektą. Nors tai ir papildoma našta probacijos tarnyboms, tačiau kartu ir papildomas palengvinimas.

Siūloma įteisinti platesnį įpareigojimų nuteistajam ratą. Tai leis adekvačiau įvertinti priemones, skirtas resocializacijai, aukos interesus.

Taip pat siūlomas aiškus savanorių, padedančių nuteistiesiems integruotis, statusas ir jų įtraukimo mechanizmas, labai pasiteisinęs kitose šalyse.

Siūloma įteisinti privalomų nurodymų nuteistiesiems  dalyvauti korekcijos programose, kurių laikymasis ar nesilaikymas nusikaltusiam asmeniui sukelia tiesiogines pasekmes, skyrimo galimybę. Tuo pačiu įteisinama galimybė dirbti su neteistaisiais grupėmis, o ne tik individualiai, kaip yra šiuo metu. Galimybė skirti privalomus nurodymus probuotojams suteikia daugiau galių.

Noriu paminėti ir keletą procedūrinių aspektų, susijusių su projektų svarstymu.

Žinau, kad projektas sukėlė daug diskusijų, tačiau tikiuosi, kad mano argumentai yra įtikinantys. Buvo įvertinta užsienio šalių praktika, bendradarbiauta su Europos probacijos asociacija, kuri labai palankiai įvertino pokyčius. Aplankiau visas penkias probacijos įstaigas ir pabendravau su visais pataisos inspektoriais. Žinau jų rūpesčius. Mačiau didžiosios jų dalies akyse užsidegimą dirbti.

Kviečiu palaikyti pokyčius, vardan saugesnės Lietuvos.

Nors šiandien opozicijai grupiniai interesai atrodė svarbiau nei Lietuvos žmonių saugumo vardan vykdomi sisteminiai pokyčiai (tai aiškiai parodė vykusi diskusija ir balsavimas), džiaugiuosi, kad šis kvietimas buvo išgirstas.

Rodyk draugams

Apie atsakomybę ir valios laisvę

2010-09-02

Nesenai buvo paskelbta mano neakivaizdi diskusija su žymiu kovotoju prieš tabaką ir alkoholį Aurelijumi Veryga.  

Sutinku su savo oponentu, kai kalba eina apie tai, kad alkoholis užtemdo protą. Galbūt tik nesutikčiau su tuo, kad ši jo išvada - universali ir nekvestionuotina.

Kažkada psichiatras Olegas Lapinas yra trumpai ir taikliai parašęs apie tai, kodėl žmonija apskritai išrado svaigalus, kokia jų prasmė asmeniui ir visuomenei, bei kaip daryti, kad svaigalai netaptų rykšte. Reikia ne aklo draudimo, o prasmės ir grėsmių pripažinimo bei galėjimo pasirinkti alternatyvas.  

Tačiau su oponentu esame tikrai visiškai skirtingose pusėse, kai kalba eina apie žmogaus laisvę ir atsakomybę.

A. Verygos pasakojimu, Lietuvai dar būnant SSRS sudėtyje visos parduotuvės dirbo kur kas trumpesnį laiką ir tuomet niekas net neįsivaizdavo, jog gali būti kitaip. Dėl šios priežasties, pasak pašnekovo, nors tuomet gal ir buvo santykinai daug geriančių suaugusiųjų, bet geriančių vaikų - ne.

„Tai dabartinės nepriklausomos Lietuvos fenomenas, kurio nėra buvę jokiais laikais - nei Smetonos, nei Stalino, nei Lenino. Tai visiškai naujas dalykas, kurį iš esmės sukūrė ta idėja, kad žmogus gali laisvai spręsti, laisvai rinktis, jam duodame absoliutų prieinamumą, o jis nuspręs pats. Bėda ta, kad šiose situacijose žmonės didele dalimi jau nebesprendžia patys, sprendimo laisvai nepriima. Jie yra priklausomi, todėl pyksta ir piktinasi”, - teigė A. Veryga. (Šaltinis - „Delfi”)

Nesigilinsiu į tai, ar iš tikrųjų Smetonos ar Stalino laikai buvo geresni Lietuvai. Problema daug bendresnė. Taigi, sudėliokime viską nuo pradžių.

Pirma, jei teigsime, kad žmogus nėra laisvas ir nuosekliai tėviškai jį saugosime nuo visų pavojų, tai žmogų ir versime geriausiu atveju vaiku, blogiausiu atveju - vergu. Laisvė suponuoja teisę klysti. Teisės klysti eliminavimas panaikina laisvę.

Antra, einant draudimų keliu iškyla klausimas - kas yra tas, kuris nurodinėja kitiems žmonėms kaip elgtis? Juk reguliavimus sukuria irgi žmogus.

Beje, turiu pridurti, kad draudimai, socialiniai varžtai visuomenėje yra tikrai reikalingi, tačiau jie neturi būti tokie, kurie įdiegiami brutaliausiu būdu vien tik todėl, kad kažkam taip atrodo (pavyzdžiui, kad ir dėl prekybos alkoholiu laiko ribojimo).  Draudimai turi būti suprantami ir priimami, kylantys iš pačios visuomenės, atsakingai pamatuoti bei visapusiškai subalansuoti. Galiausiai, jei draudimai daromi dėl tam tikro tikslo, tai reikia bent jau pažiūrėti ar tas tikslas pasiekiamas, ar neiškyla nenumatytų neigiamų padarinių.

Trečia, akivaizdu, kad laisvi žmonės ne visada priima  teisingus sprendimus ir yra didelis pavojus, kad bet kuris žmogus gali pasiduoti įvairioms pagundoms ateityje. Tai yra laisvės kaina. Kita vertus, tai yra ir reguliavimo kaina, nes pagundoms, kaip žinia, netgi dar labiau gali pasiduoti ir reguliuotojai bei kontrolieriai.

Ketvirta, bandymas apsaugoti visus žmones nuo pagundų ribojant pasirinkimą silpnina gebėjimą pasirinkti protingai ir atsakingai. Net auklėjant vaikus (o juk mes kalbame apie suaugusiuosius) psichologai pataria leisti vaikams rinktis (žinoma, tam tikrose ribose) ir patirti pasirinkimo pasekmes. Negalima pasikliauti vien tik aklu muštru. Net vaikams nuo nuogo muštro paauglystėje užeis didelis noras pabėgti.

Galiausiai, atsakingai veikti turime visose situacijose, o ne tik tose, kur mus išdresiravo vaikystėje ar tiesiog uždraudė pasirinkti, kai jau esame suaugę. Juk ir priklausomybės toli gražu neapsiriboja alkoholiu, tabaku ir narkotikais…

Penkta, pagalvokime apie tai, kokias asmenybes mes norime ugdyti savo šeimose ir Lietuvoje. Tokias, iš kurių atimama teisė rinktis, klysti, patirti savo pasirinkimo pasekmes, t.y. atsakingas asmenybes?

O gal tokias, kurioms visada pasakoma ką reikia ir ko nereikia daryti? Tuomet nesistebėkime kai paaugliai pasiduoda negerų kompanijų įtakoms, suaugę tarsi užhipnotizuoti laikosi reklamos nurodymų, o pamatę, kad savo sprendimuose susimovė, patys nurašo save į visuomenės paribius.

Norint gyventi laisvoje visuomenėje, įskaitant, ko gero, ir laisvę nuo protą aptemdančio alkoholio, aš matau tik vieną kelią - atsakomybės ugdymąsi ir ugdymą.

Rodyk draugams