BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2010

Korupcijos problemų sprendimas - geriau, bet iki gerai dar toli

2010-10-27

Transparency International paskelbė korupcijos suvokimo indeksą. Galima būtų pasidžiaugti, kad situacija antrus metus iš eilės pagerėjo. Lietuva pagal šį autoritetingiausią vertinimą pasiekė tą lygį, kuris rodo, kad šalis geba tvarkytis su korupcijos problema (beje, buvęs premjeras žadėjo atsistatydinti, jei nepasieks postūmio šia kryptimi. Nepasiekė, tačiau ir neatsistatydino.)

Šiandien noriu bent trumpai atsakyti į tris klausimus: kodėl mano nuomone pagerėjo indeksas, kodėl ir kokių problemų su korupcija Lietuva vis dar turi bei ką reiktų daryti?

Atsakyti į pirmą klausimą nesunku. Padaugėjo viešumo ir atvirumo teisėkūroje, viešuosiuose pirkimuose, valstybės tarnyboje, nustatyti nauji standartai viešajame administravime.

Teismuose taip pat padaugėjo skaidrumo: visi teismų posėdžiai įrašinėjami, plečiamas automatinis bylų skirstymas, diegiamos kitos antikorupcinės priemonės.

Manau, kad ir bendras Vyriausybėje vyraujantis požiūris į problemą bei jos sprendimus pagerėjo, atsirado daugiau netolerancijos korupcijai.

Jau priimta arba jau tuoj bus priimtos ir priemonės, susijusios su geresniu korupcinių nusikaltimų tyrimu ir atgrasymu nuo korupcijos.

Džiaugiuosi būdamas daugelio iš šių pokyčių stūmėju. Savo ruožtu, tarptautinį įvertinimą priimu kaip postūmį toliau ir intensyviau eiti šia kryptimi.

Kaip minėjau, toli gražu nėra padaryta viskas. Netgi Hongkonge ar Danijoje, t.y. šalyse,  laikomose praktiškai neturinčiomis problemos su korupcija, įvairūs indikatoriai rodo, kad problemų visgi yra. Ką tuomet bekalbėti apie Lietuvą, kuriai dar toli iki šių šalių lygio.

Mano supratimu, norint iš tikrųjų išspręsti didžiąsias korupcijos problemas Lietuvoje, būtina koncentruotis į labiausiai korupcijos rizikos veikiamas sritis ir pasiūlyti joms tokius sprendimus, kad korupcijai tiesiog neliktų prielaidų.

Tarp svarbiausių sričių paminėčiau, visų pirma, viešuosius pirkimus. Juose būtina apriboti galimybę pirkti iš vieno šaltinio, plėsti centrinę pirkimų sistemą, apriboti galimybes diskriminuoti tiekėjus ar netinkamai apibrėžti pirkimo objektą.

Būtini radikalesni pokyčiai statybų ir teritorijų planavimo srityje - kad administraciniai sprendimai būtų priimti greitai ir pagal objektyvius kriterijus, o ir paties reguliavimo būtų mažiau.

Būtini pokyčiai sveikatos sistemoje - kad nei pacientas, nei gydytojas nebūtų stumiamas į tokią situaciją, kai šešėlinis atlygis yra laikomas normaliu reiškiniu. Toks šešėlinis mokėjimas - tai ne tik šešėlinės ekonomikos apraiška. Tai ir kėsinimasis neteisėtai naudoti viešuosius resursus.

Galiausiai (nors tuo sąrašas, deja, nesibaigia) paminėtina verslo kontrolės reforma. Ji turi būti objektyvesnė, orientuota į pagalbą, o ne į baudimą, akcentuoti rizikingas, o ne lengviausiai identifikuojamas sritis.

Beje, būtent verslo kontrolė yra ta sritis, kur, kaip teigia Transparency International,  reikia ne tik teisės aktų (jų, numatančius esmingus pokyčius, jau yra). Čia ypatingai reikia naujos praktikos, naujo požiūrio. Šia prasme galiu patikinti, kad asmeniškai skiriu ir skirsiu tam ypatingą dėmesį bei to reikalausiu iš kitų. Tiek geri, tiek blogi veiksmai ar neveikimas bus įvertinti patiriant pilną asmeninę atsakomybę už rezultatus.

Kaip minėjau, likusių nepadarytų darbų yra daug daugiau nei pagrindo džiaugtis. Žinoma ir tai, ką daryti. Taigi, bent jau man Transparency International indeksas, rodantis mūsų pažangą, yra tik padrąsinimas pasiraityti rankoves ir dirbti toliau.

Rodyk draugams

Kainų reguliavimas mažintų konkurenciją ir skriaustų vartotojus

2010-10-13

Traukinys juda su pagreičiu pagal politinę logiką. Kažkas pasakė, kad kainos labai išaugo (tikrai - vienos išaugo, kitos nukrito. Galima pažiūrėti statistiką).

Kažkam reikėjo politinių dividendų (kam apkaltinti, kad valdžia nieko nedaro, kam atsimušti, kad tai ne valdančioji dauguma, o blogieji verslininkai).

Kažkam galbūt pritrūko stuburo (panašu, kad Konkurencijos tarybos veiklos akcentai seka paskui politinius).

Kažkam pritrūko ekonominių žinių (maždaug pagal tokį scenarijų “kadangi nematau pakankamai objektyvių priežasčių kainoms augti, tai kainų augimas yra sąmokslas”).

Ir štai turime įstatymo projektą, kuris tuoj nustatys, kad kainas reikia reguliuoti.

Šiame fone drįstu priminti kai kuriuos dalykus, kurie viešojoje erdvėje (o ir Seime) kažkodėl atrodo nebesvarbūs ar apskritai neminimi.

Pirma, kainos nėra ir negali būti objektyvios. Kaina yra pasiūlos ir paklausos rezultatas. Tuo tarpu tiek pasiūla, tiek paklausa kyla iš subjektyvių pirkėjų ir pardavėjų (gamintojų, augintojų, etc.) apsisprendimų. Pamanys pirkėjai, kad laikas užsipirkti daugiau grikių ir dings jie iš lentynų parduotuvėse nepaisant išaugusios kainos.

Beje, tai, kad grikių parduotuvėje tiesiog nebėra, liudija, kad net išaugusi kaina buvo per maža. Arba nuspręs vartotojai pirkti ar nebepirkti ekologiškus produktus, ir jų kaina atitinkamai kils arba kris. Tačiau vėlgi - tol, kol gamintojai nuspręs nustoti tręšti, arba atvirkščiai - pradėti tręšti savo laukus cheminėmis trąšomis.

Taigi, kalbos apie „objektyvius” veiksnius, kurie neva ir turi nulemti kainas parduotuvėse yra ne apie rinkos ekonomiką ir galbūt apskritai nesiremia tinkama ekonomine analize.

Antra, jau esu rašęs, kad nagrinėjant a la objektyvias kainų kitimo priežastis negalima apeiti pinigų politikos ir ekonominio sunkmečio realijų. Deja, šis veiksnys, nors būdamas pagrindinis, vis nustumiamas į kažkelintą planą, jei apskritai teikiamasi į tai atkreipti dėmesį.

Trečia, antkainių reguliavimas yra nei kiek ne geriau nei šiaip kainų reguliavimas. Tiesiog visame kelyje nuo žaliavos iki pirkėjo krepšio, kiekviename etape yra sukuriama vertė. Taip taip - netgi prekyba kuria vertę. Juk be prekybos kaip mes patogiai galėtume įsigyti tų pačių grikių - važiuoti į malūną, o ten - tiesiu taikymu į sandėlį?

Kainų reguliavimas yra, viena vertus, apribojimas kiek tos vertės galima sukurti, kita vertus, kiek iš tos vertės galima uždirbti. Kuris efektas pasireikš - priklauso nuo daugybės aplinkybių. Apribojus vertės kūrimą paaiškės, kad tam tikrų dalykų tam tikru būdu pardavinėti neapsimoka. Apribojus pelną paaiškės, kad konkurencija prekyboje sumažėja.

O kai kuriais atvejais paaiškės, kad daugiau atsakomybės teks permesti gamintojams (ką neretai draudžia jau anksčiau priimti įstatymai). Pavyzdžiui, jei prekiaujama greitai gendančiais produktais - kas prisiima atsakomybę už sugedimo riziką? Galėtų ir prekybininkas, bet jei sugenda, tarkime, apie 20 procentų produkto, tai 20 procentų maksimalus antkainis reikš, jog prekybininkas šios rizikos tiesiog negali prisiimti. O tai ne į gera ir pirkėjui, ir gamintojui, ir apskritai bendram labui.

Ketvirta, besivaikant spekuliantus - kainų didintojus, mes dėmesį nukreipiame nuo tikrų problemų. Pavyzdžiui, kiek kainas padidina neadekvati verslo kontrolė, leidimų, kurių neskubama išduoti, sistema, įvairūs akreditavimai ir licencijavimai, ženklinimo reikalavimai (viskas daroma, be abejo, vartotojo labui)?

Kaip veikia smulkių parduotuvių steigimąsi papildomi apribojimai parduotuvėms, kurios įsikūrusios daugiabučių namų pirmuose aukštuose? O kiek konkurenciją riboja teritorijų planavimo dabartinė sistema?

Kartais atrodo, kad yra daugiau nei protu suvokiama būdų kaip neįsileisti naujų konkurentų į rinką pasinaudojant valdiškomis priemonėmis.

Nežinau ar būsiu išgirstas, bet prieš pasukdami į komandinę ekonomiką, gal geriau penkis kartus iškvėpkime oro ir pamąstykime? Priešingu atveju begindami konkurenciją, ją galime ir palaidoti, o tada vartotojų galimybės bus panašiai liesos, kaip šiandien šilumos ūkyje…

Rodyk draugams

Ukmergės šiluma

2010-10-07

Vakar teko dalyvauti ekstremalių situacijų komitete, o vėliau ir komentuoti situaciją apie Ukmergės savivaldybės ir jos šilumos ūkį pagal sutartį valdančios privačios bendrovės „Miesto energija” konfliktą.

Keletas pastebėjimų šia tema.

Keista, kad savivaldybė, kuri dar pavasarį džiaugėsi patvirtintomis šilumos kainomis, vėliau dideles kainas naudoja kaip pretekstą veiksmams, sukeliantiems ekstremalią situaciją.

Keista, kodėl jei kainos yra per didelės, savivaldybė neina teisiniu keliu ir neprašo, kad Kainų ir energetikos komisija kainas nagrinėtų iš naujo, įvertintų investicijų, sąnaudų, o tuo pačiu ir kainų pagrįstumą. Tai šiandien prašo padaryti tik Vyriausybės ekstremalių situacijų komitetas.

Jei savivaldybei iš tiesų rūpėtų mažesnės sąskaitos už šildymą, ji ne tik būtų kreipusis dėl kainų pagrįstumo. Vargu ar ji tikrai būtų pirmoji Lietuvoje pradėjusi šildymo sezoną (nesilaikant nustatytų kriterijų kada jis pradedamas).

Skamba kaip siužetas iš nevykusio vesterno, tačiau tai kol kas realybė: savivaldybė skelbia ekstremalią situaciją, kurią ji pati sukėlė (turiu mintyje daugybės teisinių ir neteisinių veiksmų grandinę, įskaitant akivaizdų teismų sprendimų ignoravimą), o vėliau šią situaciją panaudoja kaip galimybę savo veiksmams, sukėlusiems ekstremalią situaciją, įtvirtinti - t.y., užvaldyti svetimą turtą. O čia dar mero komentaras, kad iki šiol jis elgėsi „per daug” teisėtai…

Beje, ilgą laiką principingai besielgusi Valstybinė kainų ir energetikos komisija stabdo licenciją įmonei nesilaikydama įstatymo procedūros (be įspėjimo termino).

Ko gero šiam Komisijos sprendimui „padėjo” ir „Miesto energijos” veiksmai, kuriems taip pat pritrūko adekvatumo - bandymas jėga susigrąžinti turtą atrodė apgailėtinai. Jei Kainų ir energetikos komisija būtų įspėjusi įmonę, kad stabdys licenciją, jei ji realiai nevaldys turto, šis nevykęs bandymas atsiimti turtą ir teisėtai tiekti šilumą greičiausiai būtų sulaukęs tęsinio.

Nežinau, ką galvoja savivaldybės meras, bet Vyriausybės žinia yra aiški. Ekstremalią situaciją sukėlė savivaldybė, ji turi galimybę padėtį normalizuoti. Savivalda yra savarankiška, ji savarankiškai bei atsakingai ir turi elgtis. Savivalda neturi tapti savivale nei gyventojų, nei verslo, nei teisinės valstybės apskritai atžvilgiu.

Jei paaiškės, kad savivaldybės elgesys, visgi, nebuvo atsakingas ir teks kalbėti apie dabar mero nepastebimų didelių nuostolių kompensavimą įmonei ar tiesiog didesnes išlaidas (nes, pavyzdžiui, kol kas šildymui buvo deginamas brangesnis rezervinis mazutas), Vyriausybė ieškos visų būdų, kad tai negultų ant kitų savivaldybių gyventojų pečių, o atsakingi asmenys atsakytų pagal įstatymą.

Ir pabaigai dar kartą - jei savivaldybė mano, kad patvirtintos kainos yra neadekvačios - tikrai linkiu geriausios sėkmės ir stiprybės kovojant, kad jos būtų sumažintos.

Vyriausybės vardu noriu pasakyti, kad Vyriausybė seks situaciją, kad ukmergiškiai, kiek dar įmanoma šiandien, nepermokėtų už šildymą, o jei kils grėsmė šilumos tiekimui - skelbs ekstremalią energetinę padėtį ir užtikrins šilumos tiekimą.

Rodyk draugams

Verslo kontrolės brūzgynus beretinant

2010-10-05

Verslo žinios rašo, kad norint prikelti Baltijos tigrą (Lietuvą) reikia padoresnių energijos išteklių kainų, pakeliamų paskolų ir dar pažaboti valstybės tikrintojų apetitą.

Nekalbėsiu apie pirmus du punktus, bet valstybės tikrintojų apetitas yra tai, kas tikrai svarbu, ir ko ėmiausi, nors formaliai žiūrint teisingumo ministras to galėtų ir nedaryti.

Skaitytojus kviečiu atkreipti dėmesį į ataskaitą bei į Vyriausybės pasitarimo sprendimus, kuriuos pats rytoj teikiu Vyriausybei (teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad teikiu iš esmės kartu su Ūkio ministru, tačiau dėl jo komandiruotės tenka būti vienu formalios galutinės redakcijos teikėju).

Nesikartodamas apie tai, kas yra šiuose dokumentuose, noriu pasidalinti tam tikrais neformaliais įspūdžiais apie sėkmes ir nesėkmes.

Pirma, daug kas įmanoma. Nuo š.m. liepos 10 d. įsigalioję Viešojo administravimo įstatymo pakeitimai, apie kuriuos ne kartą esu rašęs, yra iliustracija, kad egzistuoja aiški valia (ne tik valdančiosios koalicijos) pakeisti kontrolierių - kontroliuojamųjų santykius. 

Jie iš policininko - bandito turi tapti labiau panašūs į konsultanto (auditoriaus) - klausiančiojo. Be abejo, kad žodis taptų kūnu, kaip tik ir dirbu bei esu nusiteikęs dirbti dar intensyviau. Tai rimtas įrankis verslui apsisaugoti nuo neadekvataus elgesio jo atžvilgiu.

Antra, situacija nėra vienoda skirtingose įstaigose. Vienur matome rimtų pokyčių, kurie bent jau rodo kryptį į gera. Pavyzdžiui, mokesčių inspekcija per porą metų sugebėjo vos ne dvigubai sutrumpinti vidutinę patikrinimų trukmę ir atsakingai taiko rizikos vertinimo kriterijus.

Yra institucijų jungimo iniciatyvų. Pavyzdžiui, Metrologijos inspekcija jungiama su Ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, parengti teisės aktai sujungti viešųjų infrastruktūrų reguliavimo institucijas bei finansų priežiūros institucijas.

Yra ir kitų teigiamų pokyčių, kurias neretai įvertina ir verslas. Tačiau netrūksta ir tokių apraiškų, kurios nei kiek nesiderina su šios Vyriausybės pasirinkta kryptimi paprastinti reguliavimą ir humanizuoti priežiūrą. Pavyzdžiui, kreipiasi verslininkas leidimo, kuris pagal teisės aktus gali būti išduodamas ar neišduodamas per tris mėnesius. Net nekalbu, kad dinamiško pasaulio sąlygomis tai ko gero per daug. Terminui einant į pabaigą vietoje atsakymo jis sulaukia patikrinimo, ar veikla tikrai nepradėta. Reiškia, resursų apsvarstyti prašymą nėra, o fiziškai ateiti patikrinti - yra.

Arba, kreipiasi verslininkas su prašymu pakonsultuoti, kaip reikia įgyvendinti neaiškų teisės akto reikalavimą. Vietoje konsultacijos sulaukia nuorodos į privačią UAB, kuri tas konsultacijas gali suteikti už užmokestį.

Trečias ryškus mano įspūdis - kad geros idėjos gali būti lengvai diskredituojamos, ypač jei trūksta noro jas diegti ar įgūdžių dirbti kitaip.

Pavyzdžiui, iš anksto pranešant apie patikrinimus institucijos raportuoja, kad kai kuriais atvejais verslas tiesiog išslapsto tuos dalykus, kurie gali jam sukelti problemų. Tačiau juk akivaizdu, kad tokie dalykai yra lengvai pastebimi (ir mano gaunamos ataskaitos tai iliustruoja). Tad kas gi trukdo tokį verslą įsivertinti kaip potencialiai rizikingesnį ir patikrinti jį nuodugniau kitą kartą?..

Ketvirta, kas gali būti sugadinta, gali būti sugadinta lengviau nei atrodo, todėl net jau priimtų nuostatų įgyvendinimui reikia skirti ypatingą dėmesį. Pavyzdžiui, Vyriausybei nurodžius, kad inspektuojančios institucijos turi organizuoti bendrus patikrinimus (siekiant mažinti naštą verslui), šios pradėjo į tikrinimus vaikščioti  būriais. Tuo tarpu bendrų patikrinimų tikslas - koordinuotis, mažinti naštą verslui ir kaštus kontroliuojančioms institucijoms, nejučia nuplaukia į šoną.

Penkta, rezultatų nebus be griežtos asmeninės atsakomybės. Viena iš patirčių - daug kas daroma dėl pliuso, o geri rezultatai imituojami. Pavyzdžiui, paklausus institucijų ar jos matuoja administracinę naštą, susijusią su jų veikla, masiškai atsakyta „taip” (tik viena atsakė „niekaip”. Visų kitų paklausus „kaip”, pasirodo, kad niekaip…).

Galiu užtikrinti, kad į kontroliuojančių institucijų veiklos rezultatus šiais aspektais bus atsižvelgta vertinant institucijų ir jų vadovų darbą už 2010 metus. Vyriausybėje pristatant metines ataskaitas institucijos vadovas turės pagrįsti savo veiklos prioritetus, priemones, kaip pavyko įdiegti minėtojo Viešojo administravimo įstatymą, kaip sekėsi siekti įstatymais iškeltų tikslų taip, kad padėtų verslui ir nesukeltų nereikalingos naštos. O tai, savo ruožtu, turės tiesiogines asmenines pasekmes.

Šešta, pribloškiantys reguliavimo mastai. Vien teisės aktų pavadinimų, pagal kuriuos tikrinama,  kai kuriose srityse yra dešimtys puslapių. Daugiau nei abejoju ar visi reikalavimai pagrįsti. Kol kas neteko susidurti su tuo, kad pati kontroliuojanti institucija identifikuotų, kas iš jos funkcijų yra per brangu, netikslinga ar per biurokratiška. Iki šiol valstybė nėra paskaičiavusi kiek jai kainuoja ūkio subjektų priežiūros funkcijos atlikimas, neaišku, ir kiek tai kainuoja verslui.

Tam, kad spręstume šią reguliavimo tvano problemą kartu su Ūkio ministru siūlome net keletą priemonių, iš kurių paminėsiu svarbiausias:

  • Laikinas reguliavimų įsigaliojimas. Kad nebūtų priimtų ir užmirštų teisės aktų, visus reguliavimus nustatančius poįstatyminius aktus tvirtinti su naikinamuoju ne ilgesniu nei 2 metų terminu. Jam praėjus teisės aktas arba turėtų būti įvertintas ir patvirtintas naujai, arba nustotų galios.
  • Reguliavimų, nustatančių naujus apsunkinimus verslui, įsigaliojimas tik dukart metuose - gegužės 1 d. ir lapkričio 1 d., juos paskelbiant ne vėliau kaip 3 mėn. iki įsigaliojimo datos.
  • Įsipareigojimas siūlant naują reguliavimą atsisakyti kito, galiojančio. Matant, kokie reikalavimai nesenai buvo įdiegti mokyklų valgykloms (reikalavimai kiek teko skaityti tokie, kad ne dažnas namuose sugebėtų ir, besirūpindamas savo vaiku, norėtų jų laikytis), ši mintis man atrodo ypač aktuali.
  • Reikalavimas per metus ketvirtadaliu sumažinti teisės aktų skaičių. Viliuosi, kad sujungus teisės aktus ne tik bus patogiau ir lengviau susigaudyti ko reikalaujama. Tai, vėlgi, privers ministrus iš naujo įvertinti, ar penkmečius ir dešimtmečius egzistuojantys dalykai yra prasmingi ir vis dar reikalingi. Pats kaip tik rengiu tokį planą savo srityje (nors ji ir nėra gausi verslo reguliavimu).
  • Reikalavimas teisės aktų sąrašus paskelbti kaip oficialias konsultacijas, kad bent jau būtų aišku, pagal ką verslas yra tikrinamas konkrečios institucijos, ir už šių konsultacijų laikymąsi nebausti, kaip, deja, vis dar pasitaiko dabar.

Šiame komentare tikrai nepaminėjau nei visų, kad ir kol kas nedidelių pasiekimų, nei visų problemų, kurių susikaupę kalnai, nei visų sprendimų ir siūlymų joms spręsti.

Faktas tas, kad kol kas tenka išmėžti Augėjo arklides, kad gerus pokyčius verslas pajustų ne epizodiškai ir atsitiktinai, o sistemiškai. Džiaugiuosi, kad tame darbe esu ne vienas, ir dėkoju visiems, kurie padeda siekti mažesnės naštos verslui ir adekvatesnės kontroliuojančių institucijų veiklos.

Rodyk draugams