BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gruodis, 2010

Atsakomybė ar draudimai? Bažnyčia ar valstybė?

2010-12-21

Apie žodžio laisvę

Ar gali bažnyčia agituoti nebalsuoti už tas partijas ir politikus, kurie pasisako už alkoholio kontrolės liberalizavimą?

Žodžio laisvė iš Lietuvos Konstitucijos niekur nedingo. O tai reiškia, kad žmonės, susijungę į bažnyčią, lygiai taip pat gali sakyti savo nuomonę. Ir be reikalo čia visi, netgi mano kolegos liberalai pyksta. Nebūtina išsigąsti, kai bažnyčia gąsdina. Tačiau uždrausti aštriai kalbėti - tai laidoti laisvos visuomenės pamatus.

Mieli seimūnai, nebijokite jei bažnyčia iškabins jūsų pavardes skelbimų lentose - tai jų teisė, kaip ir jūsų teisė bei pareiga priimti gerus įstatymus.

Apie kovą su alkoholiu

O dabar panagrinėkime klausimo turinį - ar ir kaip kovoti su alkoholiu, kaip vertinti siūlytus panaikinti prekybos laiko apribojimus.

Žmogus gyvenime susiduria su daugybe pagundų. Norint, kad pagundos netaptų realizuotu blogiu (kad ir alkoholizmu, pasigėrimu) galimi du keliai.

Pirma galimybė - pašalinti pagundos objektą, kitaip tariant, paveikti žmogų supantį aplinkinį pasaulį.

Antra galimybė - padėti žmogui dorotis su pagundomis.

Suprantu, kad antrasis kelias yra sudėtingas, nepatikimas ir galiausiai vis tiek kažkas paslys ir pasiduos pagundai.

Tačiau ar apskritai įmanomas pirmasis kelias? Net nenoriu plėstis apie dabartinių draudimų veiksmingumą.

Taip, dėl šio draudimo  prekiauti alkoholiu po 10 valandos vakaro man net keletą kartų teko prie kasos palikti butelį vyno ar alaus, kai šeimai savaitei perku produktus po dienos darbų (ir, deja, dažnai po dešimtos valandos). Aš nekeliauju ieškoti „taško”. Tačiau ar tai yra siekiamas rezultatas?

Ar to taško ieškoti nekeliauja tas, kas yra priklausomas nuo alkoholio? O jei keliauja, ar jo neranda? Ar įmanoma padaryti, kad jo nerastų? Kas geriau - legali parduotuvė, ar nelegalus taškas? Kur lengviau svaigalai bus parduodami nepilnamečiui? Kur labiau tikėtina, kad bus nupirktas produktas, nuo kurio ne tik mokesčiai nesumokėti, bet kuris gal net sukels ūmų apsinuodijimą?

Dar svarbiau yra tai, kad jei pašalinsi vieną pagundą, poreikis niekur nedings. Psichologai seniai kalba apie Lietuvoje esančią problemą - iš esmės suicidinio elgesio sindromą. Manau, pagrįstai teigiama, kad savižudybės, alkoholizmas, „ereliškas” vairavimas, o taip pat daugybė priklausomybių, pradedant narkotikais ir baigiant tabaku ar kava, yra tos pačios problemos apraiškos. Būtent šią problemą reikia ir spręsti.

Kad būtų aiškiau apie ką kalbu - pailiustruosiu ir kitu pavyzdžiu. Jei norime, kad nusikaltęs bausmę atliekantis asmuo nenusikalstų (tarkime, nebevogtų), tai juk nebandome padaryti taip, kad pasaulyje dingtų materialinės vertybės. Sėkmingos resocializacijos programos (kurios pamažu pradedamos diegti ir Lietuvoje) remiasi prielaida, kad žmogus turi išmokti kontroliuoti save.

Kita iliustracija - žinomas sindromas kai studijuoti išvažiavę ar aštuoniolikos metų sulaukę jaunuoliai tiesiog „nutrūksta nuo grandinės”. Per gyvenimą ne kartą yra tekę matyti tai iš arti. Ar tik nebus taip, kad ilgą laiką draudus vieną ar kitą „vaisių” ir akcentavus tik „negerk”, „nerūkyk”, „mokykis”, gausime atvirkštinį rezultatą, kai tik bus galimybė tos kontrolės išvengti.

Tad gal geriau ne tik vaikų auklėjimą, bet ir sielų ganymą, ir valstybės politiką kreipti kita linkme? Gal geriau nuolat ir sau, ir visiems aplinkiniams priminti, kad „žmogau, pats esi atsakingas už save ir savo artimuosius, būk protingas”. Ir tada „negerk” bei „nerūkyk” ateis savaime?

Nesuprantu bažnyčios pozicijos, kad įstatymuose reikia palikti visus (o gal net numatyti daugiau) alkoholio ribojimų. Juk žmogus turi valios laisvę ir tai yra Dievo, o ne valstybės dovana.

Jei žmogus susilaiko nuo nuodėmingo elgesio dėl to, kad jis yra uždarytas kalėjime, tai dar nereiškia, kad jis nėra nuodėmingas. Kovoti už blaivybę (akivaizdu, kad su girtumu tirpsta ir žmogaus valia) būtina, tačiau tai nereiškia, kad kova turi pasireikšti represinėmis priemonėmis, kurias ir numato dabartiniai įstatymai.

Bažnyčia, imdamasi alkoholio draudimo per įstatymus, tampa panaši į valstybę. Valstybė, nepalikdama laisvės žmogaus apsisprendimui, tampa panaši į sektą.

Mieli dvasios ganytojai, neužmirškite, kad jūsų darbas padedant atskirti kas yra gėris, o kas yra blogis yra ne mažiau svarbus nei policininko ar kalėjimo prižiūrėtojo, kuris blogį gaudo už rankos ir laiko jį uždarytą.

Rodyk draugams

Imti kyšius yra nenormalu

2010-12-16

Suprantu, kad Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio nuskambėjusi frazė, kad normalu yra tai, jog policininkai ima kyšius, yra ištraukta iš konteksto. Tačiau net ir ištraukta iš konteksto ši frazė nėra normali.

Gerbiamas kolega, imti kyšius yra ne tik nenormalu. Tai yra neetiška ir baudžiama kriminalinėmis bausmėmis. Tikiuosi, kad tokie pareiškimai neprives iki siūlymų koreguoti Baudžiamąjį kodeksą nustatant, kad jei uždirbi mažai, o pagunda didelė, kyšininkavimas nebaudžiamas.

O tuokart galima paminėti ir kitą su kyšininkavimu susijusią problemą, kurią kelia Seimo narys - mažus atlyginimus.

Taip, dalies policininkų atlyginimai yra nedideli. Tačiau tai nei kiek nepateisina kyšininkavimo dėl daugybės priežasčių, iš kurių įvardinsiu bent kelias.

Pirma, gėrio ir blogio sąvokos gali egzistuoti tik tiek, kiek jos išlaiko universalumo testą. Marksistinis polilogistinis požiūris (mažai uždirbu viena moralė, daug - kita) yra ne tai, kas gali apskritai išlaikyti visuomenę darnoje.

Antra, tiesa ta, kad dalis žmonių iš tiesų nesirenka policininko karjeros būtent dėl to, kad ten atlyginimai yra ne patys didžiausi. Turiu nemažai tokių kurso draugų ir kitų kolegų iš teisės srities. Nevertinu tai gerai ar blogai, nes kiekvienam - savo pasirinkimas (pats savo karjerą visada rinkausi pirmiausiai ne pagal atlyginimo perspektyvas). Tačiau tie, kurie vis tik pasirinko būti policininku už mažą atlyginimą ir imti kyšius yra neverti policininko vardo ir darbo. Tikiu, kad tokių policijos sistemoje mažuma.

Trečia, deja, realybė yra tokia, kad vis tik pasitaiko policininkų, kurie padaro taip, kad žmogui neduoti kyšio yra sudėtinga, nes šalia paskiriamų administracinių sankcijų yra specialiai sukuriama papildomų keblumų. Maždaug, „o kur dirbate?”, arba netgi „ach skubate, tai apžiūrėkime iš lėto nuodugniai ar jūsų vaistinėlė tinkamai sukomplektuota”.

Ketvirta, kalbant apie tai kodėl saugumas mokesčių mokėtojams kainuoja daug, o policininkai uždirba mažai, negaliu nepastebėti esminių dalykų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje (policijoje ir kitose statutinėse tarnybose) netgi teisininkai, buhalteriai, psichologai ar viešųjų ryšių specialistai vis dar dažniausiai yra statutiniai pareigūnai. Būkime atviri - jiems antpečiai dirbti ne padeda, o trukdo. Tačiau jie į pensiją išeina kur kas anksčiau nei kiti darbuotojai, o išėjus į pensiją (dažnai dėl įtartinai netikėtų ligų) jiems pensiją moka ta pati policija.

Ir štai čia bent jau man akis bado gerbiamo Seimo nario nenuoseklumas. Būtent jis yra autorius alternatyvaus Probacijos įstatymo projekto, kurio esmė yra neleisti įteisinti galimybės pigiau ir patogiau kontroliuoti kaip į laisvę išėję nuteistieji laikosi jiems paskirtų apribojimų (pvz., namų arešto, draudimo artintis prie kitų asmenų ir pan.) bei  neleisti išstatutinti pataisos inspektorių (kodėl tai reikia daryti esu ne kartą rašęs).

Kitaip tariant, būtent šis Seimo narys siūlo neleisti efektyviau vykdyti veiklos taip, kad tikslai būtų pasiekti geriau, pareigūnai galėtų dirbti lengviau (galbūt netgi ateityje daugiau uždirbti), o mokesčių mokėtojams tai kainuotų mažiau.

Pabaigai noriu pasakyti, kad nesąžininga būtų teigti, kad visi policininkai (ar net dauguma) ima kyšius. Toks įspūdis susidaro galbūt tik dėl to, kad policininkų daug ir jie arti žmogaus.

Vertindamas kaip skirtingose institucijose kovojama su kyšininkavimu, matau, kad policijoje imamasi ir radikalių priemonių išgaudant savus kyšininkus, ir diegiamos modernios prieš kyšininkavimą nukreiptos techninės priemonės, ir apskritai problema suvokiama bei sprendžiama, o ne laikomasi stručio politikos, kas, deja, kai kur kitur yra įprasta.

Tačiau esminė žinia, kurią noriu dar kartą pabrėžti - imti kyšius nėra normalu.

Rodyk draugams

Kai sirgti apsimoka

2010-12-09

Ekonomikoje yra žinoma aksioma, kad gauni tai, ką skatini. Skamba ciniškai, tačiau jei ekonomiškai skatinsi ligas, tai ligų bus daugiau.

Galima daug diskutuoti, kiek mūsų sveikatos sistema apskritai skatina sirgti (bent jau man neatrodo normalu, kad visą gyvenimą gėręs pilietis nuo kepenų cirozės gydomas už valstybės pinigus…). Tačiau kai kuriais atvejais sirgimas tiesiog apdovanojamas.

Jei iš statutinės tarnybos būsi pašalintas dėl netinkamumo tarnybai, tai valstybinė pensija bus dvigubai didesnė nei paliekant tarnybą jos tiesiog nepratęsus. Dar daugiau, jei iš tarnybos asmuo pašalinamas dėl pažeidimų, jis apskritai netenka pensijos.

Tikrai nenoriu pasakyti, kad visi, paliekantys tarnybą dėl sveikatos, yra netikri ligoniai. Manau, kad būtent tiems asmenims, kurie iš tiesų dėl tarnybos prarado sveikatą tikrai turėtų būti kompensuojama su kaupu. Tačiau žinau, kad daliai statutines pareigas užimančių asmenų susirgti vis tik apsimokėjo.

Bent jau iš mano, kaip ministro, patirties - beveik visais atvejais, kai laisvės atėmimo įstaigų vadams akivaizdžiai grėsė nemalonumai, jie staiga susirgdavo, nors prieš tai kas metus tikrindavosi sveikatą ir būdavo pripažįstami sveikais.

Beje, sirgti apsimoka ne tik statutinėje tarnyboje, o ir kitur, kai prisidirbus gresia nemalonumai. Taip pat sirgti naudinga, kai esi advokatas ar liudytojas byloje, kurioje advokatai pasirinko vilkinimo, o gal net bylos tempimo iki senaties taktiką.

Tikiuosi, kad mano kolegos Sveikatos ir Vidaus reikalų ministrai atkreips dėmesį į šią problemą ir kartu galėsime rasti sprendimų.

Be abejo, nustačius galimo sukčiavimo atvejus, būtina, kad pilnai įsijungtų teisėsaugos institucijos. Tačiau štai ir keletas galimų sisteminių sprendimų:

  • Papildomai tikrinti gydytojų išduotas pažymas tais atvejais, kai kyla abejonių, kad susirgti galimai apsimokėjo. Pavyzdžiui, asmeniui buvo iškelta arba keliama drausminės atsakomybės ar kita byla, artėja asmens tarnybos laiko pabaiga ar asmuo kitaip buvo pasisakęs, kad planuoja palikti tarnybą (tarkim, jei būtų suabejota, kad pvz., A. Zadneprovskis savo ligą susimuliavo ir turint galvoje tai, kad jis dar anksčiau pareiškė, jog eis į rinkimus, t.y., paliks statutinę tarnybą, pagal bendrą tvarką, ko gero, tokie atvejai turėtų būti tiriami detaliau).
  • Papildomai analizuoti ir tikrinti tuos atvejus, kai negalimumas eiti tarnybos dėl sveikatos konstatuojamas nustatant tokias ligas, kurios yra nesunkiai susimuliuojamos.

Suprantu, kad problema tokia įsisenėjusi, kad daug kam tapo patogios kasdienybės dalis. Aš nemanau, kad tai galima ignoruoti. Bent jau aš nesu nusiteikęs ramiai stebėti, kaip prisidirbę ar šiaip savo interesų besivaikantys asmenys tyčiojasi iš Lietuvos žmonių.

Rodyk draugams

Teisingumo fronte kai kas naujo

2010-12-07

Dar atrodo taip neseniai rašiau ką nuveikiau per pirmuosius savo buvimo teisingumo ministro metus. O dabar ir antrieji prabėgo, o tai jau ir pusė kadencijos.

Vėl jūsų dėmesiui noriu pateikti savo matymą apie pastangų ir rezultatų balansą per šiuos du metus. Apžvelgsiu, kas padaryta, o jei nepadaryta - kodėl.

Teisėkūra

Jau pernai gyriausi, kad teisėkūroje yra įvykęs esminis viešumo lūžis. Viską, ką viena vyriausybinė institucija siunčia kitai institucijai „derinti”, automatiškai tampa vieša. Netgi pats siuntimas vyksta nebe paštu (tiesa, yra dar užsilikusių išimčių), bet elektroniniu būdu, įkeliant dokumentus į viešą internetinę sistemą. Tai leidžia visuomenei greičiau pamatyti kas vyksta ir, reikalui esant, sureaguoti.

Žinau, kad tam, jog galėčiau ramiai sakyti, kad šioje srityje pasiekiau tai, ką buvau išsikėlęs, trūksta dviejų dalykų. Pirma, tai Teisėkūros pagrindų įstatymo. Viliuosi, kad Seimas (jame esantys politikai ir valstybės tarnautojai) ras jėgų priimti naujus aukštesnius standartus. Kartais reiks ir susimažinti. Turiu galvoje mano siūlymą panaikinti Seimo „dukterinę” valstybės įmonę „Valstybės žinios” ir į naują - pigesnį ir patogesnį lygmenį pakelti teisės aktų skelbimą.

Antra, ko trūksta, tai realiai naujos kultūros teisėkūroje. Pripažinsiu, kad ne visada turiu vienodą požiūrį netgi su savo kolegomis Vyriausybėje, nekalbant apie Seimą, kaip ir kokie turi gimti teisės aktai. Deja, kol politikams atrodys, kad galima priiminėti ir rimtai svarstyti kartais neadekvačius įstatymus, arba įstatymus kurti bet kaip, tol situacija nepasikeis. Tam tikrų priemonių ir galių padėtį gerinti Vyriausybėje turiu ir jomis naudojuosi. Belieka tikėtis, kad kur šuoliukais, o kur bent lašas po lašo situacija gerės.

Teisinės institucijos

Pradėsiu nuo tų institucijų, kurios tiesiogiai yra mano veiklos sferoje. Džiaugiuosi, kad juridinių asmenų registras plėtojamas taip, kad jau dabar galima įsteigti paprasčiausias įmonių rūšis internetu pigiau, paprasčiau. Paprasčiau įmones galima ir uždaryti.

Dar daugiau pokyčių laukia kitais metais - ne tik internetu bus galima steigti nevyriausybines organizacijas, bet ir įmonėms elektroniniu būdu, be vizitų į registro įstaigą, tvarkyti daugelį einamųjų reikalų, įskaitant organizuoti valdymo organų posėdžius, kurių sprendimai automatiškai internetu patektų į registrą.

Apie daugybės notarinių išrašų ir nuorašų atsisakymą jau rašiau ir anksčiau. Notaro nebereikia internetu steigiant juridinius asmenis.

Gaila, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas, nespėdamas su kitais darbais, pakeliui dar rado laiko ir užkirsti man kelią vykdyti notarinių paslaugų kainodaros reformą, beje, žadėtą Vyriausybės programoje.

Antstolių srityje problemų tikrai netrūksta. Tačiau džiaugiuosi, kad jau pradėti diegti arba baigiami parengti sprendimai, kurie išspręstų bene pagrindinę problemą - santykinai didelius mažų skolų išieškojimo kaštus. Kita vertus, tikrai nebūsiu tarp tų, kuris teigs, kad mažos skolos turi būti užmirštos, o antstolis turi būti švelnus skolininkui, o ne ištikimas kreditoriui ir savo funkcijai.

Teismai, prokuratūra - atskira tema. Deja, nei vienoje iš šių sričių nesu tas, kuris pagal mūsų Konstituciją ar įstatymus gali priimti organizacinius sprendimus. Džiaugiuosi ypatingai reikliu ir principingu Prezidentės požiūriu į teisėjų atranką ir karjerą. Tikiuosi, kad ilgainiui (o gal ir gana greitai) tai pakeis (tiksliau, jau keičia) vis dar vyraujančią šiose srityse kultūrą, kuri pasireiškia gana cinišku požiūriu, kad „pas mus viskas gerai, tik jūs (visuomenė) nelabai suprantate”.

Deja, kol kas, ypač su teismais, ne viskas taip gerai. Daugybei dorai teisėjais dirbančių žmonių šešėlį meta korupciniai aspektai. O dažno nenoras efektyviau organizuoti darbą tiesiog paralyžiuoja visą sistemą ir bandymus tą sistemą keisti.

Įstatymai, iš esmės modernizuosiantys teisminius procesus (o tai reiškia trumpesnes eiles, geresnę kokybę, geresnę išorinę kontrolę), Seime guli jau daugiau kaip metai.  Tikiuosi, kad bent valdančioji koalicija susikonsoliduos priimti šiuos jau perbrendusius sprendimus (kaip ir sprendimus teisėkūroje ar bausmių sistemoje).  Po intensyvaus poros metų įtikinėjimo, kad teisinei sistemai trūksta ne kiek pinigų ir žmonių, kiek naujų darbo metodų, matau, kad teisėjai permainoms yra pasiruošę.

Teisinėje sistemoje pavyko pasiekti ir esminių teigiamų pokyčių. Tikras lūžis yra nuo sausio 1-osios pradėsiantis veikti administracinio įsakymo institutas. Jis leis nepiktybiniams, nusižengimo neginčijantiems pažeidėjams sumokėti mažesnę baudą. Visoms institucijoms, pradedant policija ir baigiant teismais, ši naujovė padės atsisakyti beviltiško biurokratinio darbo. Tada jos atitinkamai galės labiau koncentruotis ten, kur yra didžiosios problemos.

Verslo kontrolė

Galiu pasidžiaugti, kad dalinai jau įsigaliojo, o pilna apimtimi nuo sausio 1-osios dienos įsigalios mano parengtas Viešojo administravimo įstatymas, numatantis visiškai kitokio tipo verslo priežiūrą.

Žinau, kad jo veikimas kol kas nėra labai akivaizdus, tačiau kartu žinau, kad lūžis jau yra įvykęs. Verslas jau šiandien turi įrankį gintis teismuose, todėl kviečiu visais atvejais, kai verslo priežiūra vyksta ne taip, kaip turėtų, nenuleisti rankų ir apginti savo teises - įrankių tikrai yra.

Įvertinti kiek pasiekta (kartu ir įvertinti atsakingus, jei kas nepasiekta) bus galima gavus metines institucijų ataskaitas. Tada, kai kiekvienos institucijos vadovas gaus ne tik aiškų ne politinį signalą, bet ir pajus, kad nuo to, kaip jis tinkamai taiko naujus standartus, priklausys jo asmeninė karjera, tada ir įvyks daugiausiai verslui juntamų pokyčių.  Taip pat yra daugybė kitų dalykų, kuriuos darau ar dar reikės padaryti šioje reguliavimo ir verslo priežiūros naštos mažinimo srityje. Plačiau apie tai - kitą kartą.

Bausmių sistema

Turiu pripažinti, kad Vyriausybės noras mažinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skaičių dėl daugybės objektyvių ir subjektyvių aplinkybių ne tik nerealizuotas, bet pasireiškia priešingomis - kalinių gausėjimo tendencijomis.

Situacija tikrai nepasikeis tol, kol nebus duota žalia šviesa probacijos reformai (vėlgi, projektai jau pusmetį guli Seime, tačiau jų realus svarstymas tik ką prasidėjo ir yra neatsakingai įklampinamas). Neslėpsiu - koktu matyti, kaip daugybė dorais besidedančių žmonių savo energiją skiria ne savo darbui gerinti, o savo nepagrįstoms privilegijoms saugoti (mat mano siūloma reforma be kita ko numato pustrečio šimto žmonių išstatutinimą, vadovų skaičiaus mažinimą).

Kitas svarbus veiksnys - Seimas pagaliau turi sustoti sukęs laisvės atėmimo bausmių didinimo karuselę. Juk visuomenė saugi ne tada, kai visi baudžiami ir sodinami už grotų, o tada, kai visuomenėje mažai nusikalstama, o nusikaltus - nebegilinami nusikalstamumo įgūdžiai, o atvirkščiai - grįžtama prie teisėto gyvenimo būdo.

Kartais esu klausiamas - ar daug kas nustebino pradėjus eiti dabartines pareigas. Prisipažinsiu, kalėjimų sistema buvo man tolimiausia iš visų mano atsakomybės sričių. Būtent ji labiausiai nustebino. Kai kuriais atvejais pozityviai, tačiau dažniausiai - labai negatyviai. Tie, kas atidžiau seka mano veiksmus šioje srityje turėtų pastebėti personalinių ir organizacinių pokyčių. Jų, galiu anonsuoti, bus ir daugiau.

Kova su korupcija

Viena vertus, tarsi galime ir šiek tiek pasidžiaugti - juk korupcijos suvokimo indeksas jau antri metai iš eilės pagerėjo, gerėja ir kiti Lietuvos tarptautiniai įvertinimai korupcijos srityje. Ekspertai atkreipia dėmesį, kad to priežastys didžia dalimi susijusios su žingsniais, padarytais šios Vyriausybės. Tai viešumas viešuosiuose pirkimuose, teisėkūroje, valstybės tarnyboje, visa eilė žingsnių atsakomybės neišvengiamumo link.

Tačiau ne kartą esu pabrėžęs, kad vienintelė sėkminga kovos su korupcija strategija yra ne kovoti prieš korupciją, o kovoti už tokią teisinę aplinką, kai korupcijai tiesiog nėra prielaidų. Šia prasme daugelis dalykų, apie kuriuos rašiau (verslo priežiūros, teisėkūros reforma ir kt.), o taip pat tokie dalykai kaip nuo šių metų pradėję veikti garso įrašai visuose teismuose, yra svarbiau nei žiniasklaidoje dažnai linksniuojamas, pvz., išplėstinis turto konfiskavimas ar kiti su bausmėmis susiję dalykai.

Žiūrint į priekį, tikiuosi tolimesnio situacijos pagerėjimo, ypač verslo kontrolės ir teismų srityje, tačiau esu įsitikinęs, kad reikia ir rimtesnių lūžių skaidrumo ir efektyvumo link sveikatos bei teritorijų planavimo srityje.

Pabaigai

Apibendrinimui noriu pasakyti, kad gerų pokyčių yra visose strateginės srityse. Toli gražu ne visus juos suminėjau (detalesnę ataskaitą galima rasti čia). Net jei daugelis iš jų ir nėra pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, tai duoda ir duos gerus rezultatus žmonėms.

Man asmeniškai kitų metų nemaži iššūkiai susiję ir su tuo, kaip kai kuriuos pokyčius (pirmiausiai verslo priežiūros reforma) privesti iki galutinio realizavimo.

Kita vertus dar didesnė dalis sprendimų (geresnės procedūros teismuose, teisėkūros reforma, probacijos reforma) laukia palaiminimo Seime.

Rodyk draugams

Lygybės paradoksai

2010-12-03

Retai sutiksime kilnesnių principų, nei visų žmonių lygybė prieš Dievą ar prieš įstatymą. Tačiau lygybė prieš įstatymą gali įgauti ir keistai paradoksalių formų, jei pametamas sveikas protas.

Štai Lygių galimybių kontrolierė pastebėjo, kad neteisėtas yra minimalaus ūgio reikalavimas priimant į statutinę tarnybą, neatsižvelgiant į pareigų rūšį ir darbo specifiką. Visiška tiesa, kai kalbame apie kontrolierės pastebėtą atvejį, t.y. kuomet  tokie reikalavimai keliami kalėjimo psichologui.

Kita vertus, vargu ar būtų tiesa, jei kalbėtume apie garbės kuopos karį (kurie paprastai būna tarpusavyje panašaus, o apskritai - nemažo ūgio). Dar keisčiau jei panaikintume ūgio reikalavimus, tarkime, lakūnui, kuris, jei yra didelio ūgio, gal net netilptų į tam tikro modelio lėktuvą.

Taigi, kontrolierė yra teisi. Tačiau dėliodama lygybės argumentus dėl kito statutinius pareigūnus liečiančio aspekto, ji ima sau prieštarauti. Dar vienas jos raštas teigia, kad Seime svarstoma probacijos reforma yra diskriminacinė, nes pagal ją numatoma išstatutinti už nuteistųjų integraciją į visuomenę atsakingus pataisos inspekcijų darbuotojus. Kontrolierės pateikti argumentai verti atskiro aptarimo.

O kol kas palyginkime šias dvi kontrolierės pozicijas. Pirmuoju atveju ji kelia klausimą, kodėl statutiniams pareigūnams taikomus reikalavimus turi atitikti ir kalėjimuose dirbantys psichologai (turintys statutinio statusą), nors jų pareigoms atlikti nereikia specialaus fizinio pasirengimo ar ypatingų fizinių duomenų.

Tačiau kai antruoju atveju aš argumentuoju ir siūlau įtvirtinti, kad geras probatorius turi ne greitai bėgti ir gerai daryti prisitraukimus, o būti intelektualiai, psichologiškai pasiruošęs, turėti didelę širdį ir tėvišką ar motinišką kantrybę  - ji teigia, kad tai diskriminacija.

Taigi, kur dingsta nuoseklumas, ypač kai kalba eina apie gana panašių funkcijų atlikimą?

Jeigu prisiminsime seną gerą logiką ir kelsime sau bent nuoseklumo reikalavimą, tai išeitis, laikantis prielaidos, kad abu raštai pagrįsti, iš esmės tik viena - palikti visiems privilegijas (anksčiau išeiti į pensiją) ir įpareigojimus (paklusti įsakymams) kaip statutiniams, o reikalavimus - na, juos, panaikinti. Vargu ar tokius tikslus keliame statutinėms struktūroms…

Kaip nusakė amerikiečių komikas Thom Lherer, tokiu atveju diskriminaciją statutinėse organizacijose panaikintume iki logiškos pabaigos. T.y., nebediskriminuotume ne tik dėl rasės, tikėjimo, seksualinės orientacijos ir panašių dalykų. Nediskriminuotume ir dėl gabumų.

Gal tai ir juokas, tačiau kaip sakė jau kitas - rusų - komikas, kiekviename juoke yra dalis juoko…

Rodyk draugams