BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2011

Nevyriausybinių organizacijų naujos galimybės

2011-01-28

Nevyriausybinės organizacijos - svarbi visuomenės organizavimosi forma, o aš, kaip teisingumo ministras, turiu tam tikras pareigas, kad ši forma gyvuotų. Šias pareigas suprantu gana plačiai ir noriu pasidalinti, kas šioje srityje dirbama, ko galima tikėtis. Šiuos dalykus pristačiau jaukiame nevyriausybinių organizacijų renginyje.

Nevyriausybinės organizacijos susiduria su daugybe iššūkių. Daugelis susiję su finansais, visuomenės nuostatomis, tačiau kai kurie - su teisiniu reglamentavimu. 

Konsultavimasis priimant valdžios sprendimus

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad nuo šio mėnesio nevyriausybinės organizacijos įgauna naujas galias priimant viešus sprendimus. Pagal Vyriausybės patvirtintas teisėkūros taisykles, nevyriausybinė organizacija gali bet kuriai ministerijai pranešti, kad norėtų, jog su ja būtų derinami teisiniai projektai tam tikroje srityje.

Gavusi tokį pranešimą ministerija privalo derinti teisės aktų projektus ne tik su kitomis ministerijomis, bet ir su nevyriausybine organizacija bei įvertinti jos pastabas. Seime priėmus Teisėkūros pagrindų įstatymą nevyriausybinių organizacijų galios dalyvauti viešų sprendimų priėmime bus dar didesnės.

Nevyriausybinių organizacijų steigimas

Nevyriausybinės organizacijos steigimas šiandien vis dar yra nepateisinamai sudėtingas. Tad noriu informuoti, kad vėliausiai po pusmečio pagaliau pradės veikti sistema, pagal kurią nevyriausybinė organizacija galės būti steigiama pagal tipinius įstatus be notarinio patvirtinimo distanciniu būdu. Be abejonės, tai bus ypač patogu atokiau didžiųjų miestų besisteigiančioms mažesnėms organizacijoms.

Neliečiamas kapitalas

Vyriausybė jau yra pritarusi ir atidavusi Seimui Labdaros ir paramos fondų įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos įteisinamas neliečiamas kapitalas. Neliečiamas kapitalas - tai tokia paramos forma, kai parama investuojama, o konkrečiais metais organizacija gali sunaudoti tik paramos prieaugį. Tokiu principu veikia Nobelio fondas ir daugybė kitų paramos projektų.

Šiandien yra nemažai turtingų lietuvių ar su Lietuva susijusių žmonių. Deja, jie ne visada gali drąsiai paremti nevyriausybines organizacijas, nes Lietuvoje nebuvo nei aiškių sąlygų, nei aiškių saugiklių kaip veikti neliečiamo kapitalo fondams.

Tikiuosi, kad įstatymas atvers naujas galimybes paramai. Galima pridurti, kad JAV, kur Gates ir Buffet pastūmėjo milijardierių iniciatyvą bent pusę savo turto po mirties palikti paramai, tokios paramos apytikslė suma yra jau apie 300 mlrd. dolerių. Lietuviai dar ne tokie turtingi, bet gerumui turi būti sudarytos visos sąlygos.

Nevyriausybinių organizacijų apibrėžimas valdiškam finansavimui gauti

Iš pradžių nebuvau didelis šalininkas, kad reikia atskirai įstatymu apibrėžti, kas yra nevyriausybinė organizacija. Tačiau reikia pripažinti, kad toks apibrėžimas bent jau vienoje srityje yra būtinas. Kai valstybės ar savivaldos institucijos remia nevyriausybinių organizacijų projektus, dažnai iškyla klausimas kas ta nevyriausybinė organizacija. Vienos neretai būna be pagrindo eliminuojamos, kitos nepagrįstai priskiriamos prie nevyriausybinių organizacijų. Projekto rengimas nebuvo lengvas, buvo daug skirtingų požiūrių. Tačiau priartėta prie konsensuso, projektas iš esmės parengtas, ir aš tikiuosi, kad jis padės įnešti daug aiškumo ir tvarkos į nevyriausybinių organizacijų viešą finansavimą.

Asociacijų įstatymo pakeitimai

Galiausiai noriu paminėti, kad baigiamas rengti Asociacijų įstatymo pakeitimas, pagal kurį būtų sutvarkyta daugybė praktinių asociacijų veiklos aspektų. Tiesa, praėjusių metų pabaigoje Seimas itin skubiai pataisė (nors iš esmės pagadino) asociacijų įstatymą griežtai sureglamentuodamas balsavimo tvarką asociacijų visuotiniuose susirinkimuose. Buvo sprendžiamos vienos asociacijos - Linavos - problemos. Tačiau sukurta tokia situacija, kad kai kuriose didelėse asociacijose nebeįmanoma surengti narių susirinkimo.

Kviečiu nevyriausybines organizacijas tiek dėl šio, tiek dėl kitų projektų pasisakyti, jei matoma, ką dar galima pataisyti. Kartu noriu pasidžiaugti tuo, nuo ko pradėjau - teisės aktų projektai jau daugiau kaip metai visi yra vieši, ir pasisakyti dėl jų yra sudarytos patogios galimybės.

Galiausiai užbaigdamas savo pasisakymą noriu priminti, kad nevyriausybinės organizacijos tuo ir yra stiprios, kad jos yra nevyriausybinės. Tai yra visuomeninė iniciatyva, kuri kartais labai efektyviai duoda vaisius. Tad kviečiu nevyriausybines organizacijas patikėti savo jėgomis, prisistatyti visuomenei, ir labiau kreipti dėmesį į tai, kaip pritraukti savanorius, paramą, o ne kaip priversti, kad valdžia vienas ar kitas problemas spręstų valdiškai ir už mūsų visų pinigus.

Rodyk draugams

Sveikata: negi kyšiai mieli?

2011-01-17

Prieš savaitę plačiai nuskambėjo, kaip aš neva tiesiog imu ir siūlau įteisinti priemokas sveikatos sistemoje. Į tai gana skausmingai sureagavo ir Sveikatos ministras, pasiūlęs man nesikišti į jo daržą.

Kadangi žiniasklaida ne visada būna veidrodis be iškraipymų, tai jaučiu pareigą detalizuoti tam tikrus viešumoje pasirodžius teiginius ar netgi juos patikslinti, grąžinant tą prasmę ir kontekstą, kuris ir buvo mano realiai nuskambėjusiuose, o ne cituojamuose teiginiuose.

Mano rūpestis - kad būtų realiai pradėta kovoti su korupcija (apie tai jau rašiau).

Sveikatos sritis - viena iš šešių korupcijos paveiktų arba korupcijai jautrių sričių. Tad prieš pradėdami diskusiją dėl priemonių korupcijai pažaboti tinkamumo atsakykime sau į kelis klausimus:

  • Kaip mes vertiname faktą, kad apklausoje penktadalis Lietuvos gyventojų pasakė, kad pernai davė kyšį sveikatos sistemoje?
  • Kaip mes vertiname faktą, kad analogišką darbą dirbantys gydytojai privačiame ir valdiškame sektoriuje neretai gauna atlyginimą, kuris skiriasi kelis kartus? Ir kodėl net geriausi specialistai nebūtinai pabėga į privačią sveikatos priežiūros įstaigą?
  • Koks yra pirmas ir pagrindinis klausimas palatos draugams tik patekus į ligoninę?
  • Ką labiau šiandien skriaudžia dabartinė sistema - žmones, kurie turi daug socialinių ryšių ir yra gerai gydomi „po blatu”, ar tuos, kurie tokių ryšių neturi ir į dideles ligonines su didelėm bėdom atvyksta, pavyzdžiui, iš nedidelių miestelių.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad sveikatos srityje (kaip ir kitose penkiose srityse) korupcijos nepastebėti neįmanoma.

Ši  sritis turi savo specifiką ir todėl priemones kovai su korupcija turi pasiūlyti atitinkamas ministras. Aš, kaip koordinuojantis rengiamą kovos su korupcija planą netoleruosiu tik vieno - butaforinių priemonių ir iliuzinės kovos.

O kalbant apie priemokas - prisegu savo atsakymus portalui ekspertai.eu, kurie iškėlė skaudžius klausimus.

1. Ar Konstitucijos 53 straipsnis įtvirtina savo piliečių nemokamą gydymą?
Konstitucijos 53 straipsnis nustato, kad Valstybė laiduoja žmogui pagalbą susirgus, ir įpareigoja tokios pagalbos teikimo tvarką nustatyti įstatymu. Tai reiškia, kad valstybė turi nustatyti kas yra medicininė pagalba, o kas ne, kada, kokiomis sąlygomis nemokamos pagalbos laidavimas turi būti realizuojamas. Pavyzdžiui, ar visiems apmokama brangi plastinės chirurgijos pagalba nusprendus, tarkime, šiaip pasigrąžinti, o ne likviduoti traumos padarinius. Arba, ar visiems reikia apmokėti visas brangias psichoterapijos paslaugas. Arba, ar valstybė turi apmokėti lyties keitimo operacijų sąnaudas. Mano manymu, Konstitucija kalba apie tai, kad kritiniu atveju nei vienas neturi būti paliktas be būtinos medicinos pagalbos, kai visuomenėje yra realios galimybės ją suteikti. Tačiau Konstitucija neįpareigoja visuomenės sąskaita gydyti tų, kurie sąmoningai savo veiksmais sukelia neigiamas pasekmes savo sveikatai, pavyzdžiui, rūkydami arba vartodami alkoholį, nei finansuoti, pvz., lyties keitimo operacijų ir pan. Kaip elgtis mažiau akivaizdžiais atvejais - be abejo yra išsamesnės diskusijos reikalas, o galiausiai tai yra Sveikatos apsaugos ministerijos atsakomybė, ką visada labai aiškiai pabrėžiu.

Taip pat pažymėčiau, kad spręsti priemokų klausimą yra numatoma ir 2010 - 2015 metų Sveikatos sistemos plėtros plano projekte.

2. Kuo remiantis buvo apskaičiuoti ir nustatyti reikalingi nemokamam gydymui PSD įmokų dydžiai?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.

3. Kokių įstatymų pagrindu yra įvedamos mokamos gydymo paslaugos, t.y. kokius teisės principus įgyvendinant, įvedamos mokamos paslaugos. Bendras Konstitucijos įtvirtintas principas - laiduojamas gydymas, o nemokamą gydymo teikimo tvarką nustato įstatymai. Kodėl Konstitucija neįpareigoja kurti mokamo gydymo įstatymų?
Mokamos paslaugos privačiose, o atskirais atvejais ir valstybinėse įstaigose, turi teisę egzistuoti Civilinio kodekso pagrindu, ir tai išplaukia iš sutarčių laisvės principo bei Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinto ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principo, o taip pat Jūsų minėto Konstitucijos straipsnio nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata. Iš to išplaukia vienareikšmė nuostata, kad mokamos paslaugos sveikatoje negali būti uždraustos.

4. Kiek per 2010 metus surinkta PSD?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.

5. Koks 2010 metais buvo PSD surinkimo planas ir kokie lėšų nemokamam gydymui poreikiai buvo 2010 metais?
Į šį klausimą gali atsakyti Sveikatos apsaugos ministras ar ministerijos darbuotojai.

6. Prašome Teisingumo ministro patikslinti, ką jis turėjo omenyje, sakydamas, kad “žmogus turi jaustis gerai ir bendrosios praktikos srityje”?
Aš tokio teiginio nesu sakęs. Žiniasklaidoje mano pozicija dėl kovos su korupcija sveikatos srityje daug kur buvo pateikta ištraukiant teiginius iš konteksto. Kalbant apie šį konkretų teiginį - jis apskritai yra ne mano teiginys ir man lygiai taip pat nesuprantamas. Beje, kalbėdamas apie problemas ir sprendimus, kaip tik sakiau, kad pas bendrosios praktikos gydytoją patenkantis pacientas labiau suvokia, kad nuo paciento pasirinkimo priklauso ir gydytojo atlyginimas bei gerovė, todėl paskatos korupcijai čia yra mažesnės, nei pacientui lankantis pas specialistą. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad tai buvo įmanoma pasiekti ir neįvedant priemokų, todėl atitinkamą patirtį siūlau plėsti, o kaip konkrečiai, be abejo turėtų pasakyti Sveikatos apsaugos ministras.

7. Ar Teisingumo ministras diskutuojantis su Sveikatos apsaugos ministru dėl papildomų priemokų įvedimų sveikatos apsaugos srityje jau yra paruošęs pateikti Seimui Konstitucijos 53 straipsnio pataisą “dėl dalinai mokamo gydymo principo valstybinėse gydymo įstaigose įtvirtinimo”?
Kaip minėjau, nemanau, kad priemokų tam tikrose srityse egzistavimui būtinas Konstitucijos keitimas, todėl ir nematau poreikio jų siūlyti. Kita vertus, manau, kad dabartinė situacija reikalauja realių pokyčių, nes nepateisinama yra situacija, kai kas penktas Lietuvos gyventojas per metus yra priverstas duoti kyšį tam, kad gautų geresnę sveikatinimo paslaugą, arba ją gautų greičiau.

Prie atsakymų dar pridurčiau, kad, kaip jau buvo minėta, pagal Konstitucijos 53 straipsnį valstybė privalo rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Nemokama medicinos pagalba valstybinėse gydymo įstaigose, kurios teikimo tvarką privalu nustatyti įstatymu, tėra viena iš tokios pagalbos teikimo formų.

Atkreipčiau dėmesį į tai, kad 53 straipsnyje neveltui nurodyta pareiga įstatymu įtvirtinti nemokamą gydymą nurodant tik vieną paslaugų teikėją - valstybines gydymo įstaigas. Tai nereiškia nei to, kad sveikatos paslaugas gali teikti tik valstybinės įstaigos, nei to, kad valstybinės įstaigos turi teikti tik nemokamą medicininę pagalbą, nei to, kad nemokamą medicininę pagalbą gali teikti tik valstybinės įstaigos, nei to, kad sveikatos paslaugos gali būti tik nemokamos.

Taip pat noriu aiškiai pabrėžti, kad nemanau nei, kad korupcijos visas problemas išspręs priemokos, nei, kad jas reikia įteisinti visur, kur įmanoma.

Tiesiog reikia pasiekti, kad žmonės galėtų legaliai gauti geras sveikatinimo paslaugas. Kai kuriais (!) atvejais priemokos tam neišvengiamos. Kažin ar būtų buvę įmanoma išgyvendinti priemokas už geresnę palatą, kai visas palatas paversti geromis pinigų nėra, o galimybės legaliai susimokėti už komfortą irgi nėra?

Žinau viena, kad Lietuvos žmonėms dabartinė sistema nėra nei priimtina, nei patogi. O gal kam nors visgi yra?

Rodyk draugams

Teisėsauga: akvariumas geriau nei juodoji dėžė

2011-01-07

Teisingumas šiandien dažnai panašus į juodąją dėžę. Visom prasmėm.

Pavyzdžiui, magas įkiša į juodą dėžę triušį, o ištraukia balandį arba raudoną rožę. Visi suprantame, kad jokio stebuklo - viduje ar aplink veikia kažkokia sistema. Tačiau mes tos sistemos nesuprantame. Kartu kiekviena kartą ir nežinome kas bus ištraukta iš dėžės. Žinome tik, kad greičiausiai ne tai, kas įdėta. Ar kartais neprimena vieno ar kito atvejo teisingumo sistemoje Lietuvoje?

Arba kita juodoji dėžė - lėktuve. Kai įvyksta lėktuvo katastrofa, visi desperatiškai ieško juodosios dėžės, kuri kartais padeda nustatyti kas ir kaip vyko iki katastrofos. Vėlgi - teisingumo sistemoje įvykių seka ir priežastingumas neretai detaliai nagrinėjami būtent po katastrofiškų įvykių. Tuo tarpu nuolatinė analizė gal ir vyksta, tačiau bent jau mane jos kokybė, išsamumas ir rezultatyvumas kol kas netenkina.

Kodėl sakau, kad teismai ir teisingumo sistema turi būti tarsi akvariumas?

Iš teismų, prokuratūros, policijos mes tikimės, kad jie bus skaidrūs ir suprantami išorės stebėtojui.

Norime, kad matytume ir suprastume kas vyksta teisėsaugoje - kokios žuvys ten plaukioja, kaip jos yra maitinamos, o jei pasidomėtume - kaip ir kodėl jos ten atsirado ir kaip tai paveikia teisėsaugos - akvariumo ekosistemą.

Norime, kad šis akvariumas būtų reguliariai valomas ir mes tai galėtume vizualiai įvertinti.

Norime, kad deguonies padavimas, apšvietimas, vandens cirkuliacija ir kiti srautai vyktų pagal aiškias taisykles, o jų režimas būtų koreguojamas priklausomai nuo situacijos.

Deja, mes žinome, kad daliai žuvų patogiau gyventi drumstame vandenyje, o daugelis žuvų kažin ar gerai jaučiasi, kai jas nuolat galima stebėti.

Šiame trumpame metaforiniame manifeste nenoriu leistis į detalias procedūras ką reikia daryti, kad šie pokyčiai įvyktų. Apie tai jau esu rašęs. Apie kitus parašysiu ir dar.

Džiaugiuosi matydamas, kad mano išdėstytas teisėsaugos vaizdinys yra  vis labiau priimtinas ne tik didžiajai daliai Lietuvos gyventoju, bet ir vis didesnei daliai teisėjų, prokurorų, policininkų. Lūžis tikrai dar neįvyko, tačiau galimybes jam matau: projektai didžiąja dalimi yra, nusiteikimas keistis auga, net politinis spaudimas teisėsaugai kai kada išauga iš populistinių marškinių.

Rodyk draugams

Kova su korupcija: pakaks kalbų, daugiau darbų!

2011-01-06

Kad Lietuvoje ne viskas gerai su korupcija (tiksliau su sąžine, skaidrumu, taisyklių laikymusi), gana akivaizdu. Tačiau nuo problemos konstatavimo Lietuvos žmonės, manau, jau pavargę. Žmonėms reikia kitko - sprendimų.

Korupcijos srityje šie sprendimai jau pribrendę. Seimui pavasario pradžioje Vyriausybė teiks ketverių metų kovos su korupcija programą, kuri pakeis galiojančią, manau, nelabai vykusią, programą. Išdėstysiu savo nuostatas, kaip manau reikėtų pakeisti dabartinėje programoje (ir visų institucijų praktikoje) atsispindinčias nuostatas.

Šiandieninės kovos su korupcija problemas ir, atitinkamai, sprendimus, matau kelis.

Pirma, kovojame su korupcija apskritai, tačiau neišryškiname tikrųjų labiausiai korupcijos pažeistų sričių.

Tačiau kovojant su korupcija apskritai ir rezultatai gaunami apskriti. Korupcijos žemėlapis, apklausos apie kyšių davimą ir kita informacija leidžia aiškiai identifikuoti korupcijos labiausiai pažeistas sritis.

Mano manymu gana vienareikšmiai galima teigti, kad šios didžiausios rizikos sritys yra: viešieji pirkimai, teisėkūra, verslo priežiūra, teismai ir kitos teisinės institucijos, sveikatos sistema, teritorijų planavimo bei statybų kontrolės sistema.

Būtent šiose srityse ir būtinos ne šiaip einamosios, o radikalios, sistemas pertvarkančios priemonės. Ypač norėčiau išskirti teisėkūros, įstatymų leidybos sritį. Su ja susiduria gal ir ne daugelis, tačiau jei jau Lietuvoje yra, kaip Prezidentė sako, oligarchinio užvaldymo grėsmė, tai ji galima tik per teisinius sprendimus. Šioje srityje turi padėti viešumas, ir čia pavyko labai pasistūmėti. Tačiau kaip užtikrinti, kad teisė būtų gerbiama, o įstatymai nebūtų pritaikomi prie atskirų grupinių interesų - uždavinys ir itin sudėtingas, ir itin aktualus, ir reikalaujantis itin daug susiklausymo.

Kiekvienai iš minėtų sričių turiu pasiūlymų, o kartais ir parengtų ar jau įgyvendintų projektų. Pasiūlymus kaip tik dabar susitikinėdamas aptarinėju su atitinkamais ministrais. Tačiau konkrečiau apie kiekvieną sritį - jau atskira kalba.

Antra, nėra keliami realistiniai, tačiau kartu ir ambicingi siekiai, ką ketinama pasiekti ir kaip tai numatoma išmatuoti.

Šiandieninis kovos su korupcija planas, kurio ataskaita kaip tik teikiama Seimui, orientuotas ne į rezultatą - mažesnę korupciją - o į priemones. Daugybę pliusų galima susidėti ties priimtais įstatymais ar įgyvendintomis programomis. Tačiau kas iš to? Ogi niekas. Mano supratimu, jeigu ir yra teigiamų pokyčių, tai daugiausiai dėl visiškai kitų priežasčių nei tie pliusai, kurie puikuosis kovos su korupcija programos ataskaitoje.

Keliu sau tikslą, kad naujoji programa atspindėtų ir naują požiūrį. Kiekvienoje iš mano įvardintų sričių turi būti aiški atsakomybė, aiški kryptis, ir aiškūs rezultato matavimo kriterijai. Pavyzdžiui, kiek sumažės žmonių, sakančių, kad davė kyšį gydytojui ar policininkui, kaip sumažės ir visiškai atitiks rinkos kainas viešieji pirkimai.

Kalbant apie atsakomybę - kova su korupcija turi būti ne atskirai izoliuota sritis. Kiekvienas ministras, atsakingas už atskirą korupcijai jautrią sritį, kartu su Seimu turi būtų atsakingas ir už korupcijos išgyvendinimą toje srityje. Kalbėdamiesi su atitinkamais ministrais (Aplinkos, Ūkio, Sveikatos) bandome surasti raktą į sėkmę kovojant su korupcija atitinkamai statybų, viešųjų pirkimų, sveikatos srityse.

Taip pat svarbu ir tai, kad nebūtų bijoma įgyvendinti kiekvienoje srityje pribrendusias priemones. Pavyzdžiui, gana aišku, kad jei sveikatos sistemoje nebus daugiau aiškumo už ką apmoka ligonių kasos, o už ką ne, jei nebus įteisintos priemokos tais atvejais, kai valstybė negali sumokėti už paslaugas realios kainos, tai ir kyšininkavimas nebus išgyvendintas.

Trečia, nėra pasinaudojama sėkminga kitų valstybių, o kai kuriais atvejais - ir mūsų pačių patirtimi.

Su korupcija kovojant taikoma tarsi viskas, kas tik įmanoma, tačiau iš tikrųjų sėkmingais pavyzdžiais nesekama.

Analizuojant užsienio valstybes akivaizdu, kad reguliavimo mažinimas akivaizdžiai duoda naudą. Štai šiuo keliu itin pažengusioje Gruzijoje net du trečdaliai žmonių sako, kad situacija su korupcija šalyje pagerėjo. Lietuvoje reguliavimo mažinimas, deja, kol kas net nelabai siejamas su korupcijos mažinimu.

Kitas pavyzdys, kaip sisteminė reforma praktiškai išsprendžia korupcijos problemą - tai bendrojo lavinimo valstybiniai egzaminai Lietuvoje. Dar prieš keliolika metų tai buvo nuolat dėl korupcijos linksniuojama sritis, o šiandien apie korupciją iš šios srities nėra nei žinių, nei gandų.

Ketvirta, pernelyg žavimasi represinėmis priemonėmis, o tikrųjų mechanizmų, kurie suasmenintų sprendimų priėmimą, vis dar nėra.

Iš tiesų būtina ir neišvengiama kai kuriais atvejais bausmėmis didinti korupcijos atgrasumą. Tai nemaža dalimi paskutiniu metu jau ir padaryta Teisingumo ministerijos, Prezidentės bei Seimo pagalba.

Tačiau asmeninė atsakomybė bus ne tada, kai egzistuos griežtos bausmės. Asmeninės atsakomybės principas bus įdiegtas, kai iš tiesų bus galima identifikuoti kas sprendė, ir ar sprendė objektyviai. Deja, kol formalius administracinius sprendimus, tarkime detalaus plano tvirtinimas, leidimų išdavimas, bus sprendžiami savivaldybės taryboje pagal politinius kriterijus, tol asmeninės atsakomybės nebus. Taryba ir kiti politikai turi tvirtinti taisykles, o sprendimus pagal šias taisykles turi priimti konkretūs tam įgalioti asmenys.

Penkta, kažkodėl dažnai daroma prielaida, kad duoti kyšius yra malonu duodančiajam, todėl akcentuojamos švietimo problemos moralizuojant.

Taip, tiesa yra ta, kad prie kyšininkavimo sistemos daugelis Lietuvoje įprato. Daugelis žmonių jaučiasi geriau, kai papildomai susimoka už „nemokamą” gydymą, todėl leidžiasi prievartaujami, daug kam patogu išsipirkti nuo kelių policijos.

Taigi, kyšiai veikia, tačiau tai nėra tokia sistema, kurią savo noru rinktųsi Lietuvos žmonės. Niekas, išskyrus kyšio ėmėjus, nenori, kad egzistuotų korupcija. Jei žmogus jausis tikras, kad ir nedavus kyšio jo teisės nebus sutryptos, jis mielai tuos pinigus pasiliks kalėdinėms dovanoms savo vaikams, o ne, tarkime, verslo prižiūrėtojams.

Sugrįšiu prie pradžios - ne mažiau nei daugelis Lietuvos žmonių pavargau nuo nuolatinės ir dažnai imitacinės kovos su korupcija. Norint, kad korupcija esmingai sumažėtų būtina ne nuolat su ja kovoti, o pagaliau pradėti tiesiog kryptingai dirbti ir priimti pribrendusius sprendimus tose srityse, kuriose korupcija pasireiškia skaudžiausiai.

Suprantu, ko taip rūpinasi Prezidentė, įvardindama korupcijos grėsmes Lietuvai. Tačiau įvardinti grėsmes neužtenka - reikia ryžtingų sprendimų, kuriuos ir siūlau priimti, kad drąsiai galėtume sakyti, jog Lietuva yra valstybė, kurioje viešpatauja laisvė ir teisė, o ne oligarchai, kvailumas ir korupcija.

Rodyk draugams