BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2011

Neišsižadėk savo artimo kelyje

2011-04-22

Didysis penktadienis - diena, kai minime Teisiojo nukryžiavimą, o rytoj galėsime sau priminti, kaip netgi stiprieji jo gali išsižadėti. Tačiau mano komentaras - apie gerokai žemiškesnius dalykus.

Nežinau kiek tiesos yra pranešimuose, kad mokesčių inspekcija gaudo pakeleivius pavežančius vairuotojus (http://verslas.delfi.lt/automoto/mokesciu-inspektoriai-tikrino-ar-vairuotojai-neveza-pakeleiviu.d?id=44681681).

Viskas normalu, jei gaudomi nelegalūs vežėjai, kuriems tai verslas.

Tačiau absoliučiai nenormalu, jei gaudomi ar įspėjimais bauginami geranoriški vairuotojai, kurie paveža pakeleivingą žmogų ar kurie kooperuojasi kartu važiuoti į darbą, studijas ar kitur.

Mano supratimu, mokesčių inspekcija turėtų labai aiškiai paskleisti žinią, kad nėra pažeidimas ne tik pavežti pakeleivį, bet ir dalintis kelionės išlaidomis.

Tikrai viliuosi, kad mokesčių inspekcija imsis atitinkamų veiksmų, kurie išsklaidytų žmonių abejones. Priešingu atveju galime prieiti iki to, kad gal net ir keleivis, pavėžėtas nemokamai, bus apmokestintas kaip gavęs  pajamas natūra?..

Savo ruožtu galiu pažadėti šio klausimo nepamiršti ir imtis kas nuo manęs priklauso, kelti klausimą Vyriausybėje ar kitur, kad žmonės jaustųsi drąsiai kai elgiasi geranoriškai, paslaugiai, galiausiai netgi ekologiškai. Pavyzdžiui pavežėdami savo artimą.

Rodyk draugams

Apie ekonomiką ir teisę (pokalbis su tais, kuriems rūpi)

2011-04-19

Visai neseniai turėjau puikią progą įdomiai padiskutuoti su interaktyviai ekonomikos žinių besisemiančiu jaunimu, kuris buriasi Lietuvos laisvos rinkos instituto kuruojamame projekte „Ekonomika aktyviai“. Noriu pasidalinti su jumis diskusijos metu išsakytomis mintis į iškeltus įvairius klausimus.

Progresyviniai mokesčiai - nauda ar daugiau žala būtų mūsų šalies ekonomikai?

Manau, kad būtų vienareikšmiai žala dėl to, kad labiau apmokestintų didesnės pridėtinės vertės kūrimą, o juk kaip tik didesnės pridėtinės vertės kūrimas deklaruojamas kaip Lietuvos tikslas ekonomikoje. Manau, kad pats progresinių mokesčių idėjos kėlimas yra paremtas daugiau pavydo, negu ekonominiais argumentais.

Kas jūsų nuomone Lietuvoje daugiausiai trukdo plisti teisingumui? Gal tai tiesiog visuomenės nusistatymas, jog Lietuvoje niekada nebuvo ir nebus teisingumo?

Manau, kad šis įsitikinimas pagal svarbumą tikrai yra ne paskutinėje vietoje. Tačiau teisingumui trukdo ir ne iki galo sklandžiai funkcionuojantis teisingumo aparatas. Neretai teisingumas paskęsta biurokratijos pinklėse. Pvz., kai reikalai kurie gali būti išsprendžiami elektroniniu būdu, automatiškai, yra užvilkinami ilgose procedūrose. Neretai teisingumo sistema į pirmą vietą iškelia procedūras, o ne realius žmonių interesus. Man vienas iš svarbiausių iššūkių ir didžioji dalis iš mano teiktų įstatymų projektų Seimui yra susiję būtent su šių problemų sprendimu. Tarkime, nuo šių metų sausio pirmos dienos įsigaliojęs administracinio nurodymo institutas leidžia pirmą kartą tais metais administracinės teisės pažeidimą padariusiam žmogui be ilgų procedūrų sumokėti pusę minimalios baudos ir taip išvengti vaikščiojimo į valdiškas įstaigas, o teisėjai, policininkai, kiti pareigūnai gali labiau koncentruotis į rimtų problemų šalinimą. Pagal statistiką, per tris mėnesius teismų krūvį administracinėse bylose tai sumažino 15 proc. Žmonių laiko taupymo yra dar daugiau, o teisingumo sistema, esu įsitikinęs, įgyja daugiau prestižo ir pasitikėjimo.

Kur geriau studijuoti, Lietuvoje ar užsienyje?

Man atrodo, kad priklauso nuo konkrečios situacijos. Gana keistai atrodo, kai dalis žmonių renkasi studijas „Vilniuje“ arba „užsienyje“. Svarbiau yra kas bus studijuojama ir kurioje konkrečiai aukštojoje mokykloje šios studijos bus kokybiškiausios ir jums prieinamos.

Kaip sustabdyti valstybės skolos augimą?

Mažiau išlaidauti. Valstybės skola auga vieninteliu būdu: skolinantis. O skolinamasi tam, kad valstybė padengtų tas išlaidas, kurių nepadengia mokestinės pajamos. Mokesčių didinimas yra visiškai blogas sprendimas skolinimuisi mažinti, nes ir apsunkina gerovės kūrimą, ir gali būti absoliučiai neefektyvus padidinti valstybės pajamas. O taupymo rezervų Lietuvoje yra.

Kokia, jūsų nuomone yra ideali ekonomikos santvarka? Kokias funkcijas paliktumėte valstybei?

Manau, kad šiek tiek utopiška yra svarstyti apie idealią ekonomikos santvarką. Gyvename realiame laike ir erdvėje. Todėl reikia galvoti ir daryti kad mūsų laike ir erdvėje ekonominė santvarka būtų geresnė negu yra šiandien. O tam reikalinga mažesnė valstybės našta ir barjerai teisėtai žmogaus veiklai.

Ką manote apie tai, kad valstybės institucijose dirba nemažai teisininkų, bet institucijos vis tiek samdosi teisininkų paslaugas iš išorės?

Principai galioja ne tik teisininkams, bet ir kitoms profesijoms, ypač toms, kur reikalinga ypatingai aukšta kvalifikacija. Akivaizdu, kad jeigu valstybės institucijos susiduria su ypatingai dideliu darbo krūviu tarkime vieną mėnesį per kalendorinius metus, tai tokiais atvejais yra geriau pasamdyti žmones iš šalies, o ne įdarbinti valstybės tarnautojais. Tačiau tais atvejais, kai kalbama apie politikos formavimą arba koordinavimą, daugeliu atveju šias funkcijas turėtų atlikti valstybės tarnautojai.

Kaip susijusi teisė ir ekonomika?

Labai. Teisė jeigu ją suvoksime ne tik kaip daugybės smulkmeniškų reguliavimų rinkinį įtvirtina tai, kas yra ekonomikos pagrindas – privačią nuosavybę, be kurio ekonominė veikla būtų neįmanoma. Ekonominis požiūris teisėje yra reikalingas tam, kad teisė išliktų realistiška ir nereikalautų iš žmonių neįmanomų dalykų. Apgailestauju, kad Lietuvoje deja nėra taip įprasta ekonomistams išmanyti teisės esmę, o teisininkams gerai išmanyti ekonomiką.

Kaip manote, kokie svarbiausi jūsų kaip teisingumo ministro darbai?

Kalbant apie jau atliktus darbus, tai manau, jog labai smarkiai padidėjo viešumo ir skaidrumo teisės aktų rengime ir priėmime. Taip pat nemažai prisidėjau prie daug didesnio viešumo viešuosiuose pirkimuose. Daugeliu kitų atvejų nenorėčiau išskirti atskirų darbų, nes rezultatas susideda iš atskirų mažų darbų ir sąlygų žmonių veiklai pagerinimo atskirose srityse. Praėjusių metų viduryje yra priimtas Viešojo administravimo įstatymo pakeitimas, pagal kurį įsigaliojo visiškai nauji verslo priežiūros standartai, kurie verslą prižiūrinčias institucijas turi padaryti efektyvesnes, o nepagrįstą naštą verslui iš esmės sumažinti. Jei kalbėtume apie būsimus darbus, tai svarbiausiose srityse yra parengti teisės aktų projektai, kurie laukia priėmimo Seime, o šios sritys yra susijusios su laisvės atėmimo įstaigų modernizavimu ir bausmių sistemos modernizavimu, taip pat geresnių sąlygų sudarymo tobulinant registrų sistemą, sąlygų korupcijai mažinimo.

Ar mokesčiai gali būti teisingi? Ar jie gali sukurti socialinį teisingumą?

Ne kartą teko argumentuoti, kad mokesčiais sukurti socialinio teisingumo yra neįmanoma. Manau, kad tikrai keltinas tikslas, kad mokesčiai būtų kiek įmanoma mažiau iškraipantys žmonių pasirinkimus, kiek įmanoma mažiau sukeliantys neigiamų pasekmių, tačiau kelti teisingumo siekį mokesčių srityje neretai būna gana pavojinga ir tą labai akivaizdžiai matome šiandien, kai vardan mokesčių teisingumo yra keliama ir stumiama progresinių mokesčių idėja, kuri realybėje atspindi ne teisingumą, bet pavydą ir aroganciją.

Kaip manote, ar teisinga yra tai, kad didieji prekybos centrai taiko įvairias akcijas maisto produktams, taip triuškindamos mažesnes parduotuves. Galbūt tai turėtų būti kontroliuojama?

Manau kad prekybos centrai apsidžiaugtų, jei tokia situacija būtų „kontroliuojama“, nes tai labai sumažintų konkurenciją mažmeninėje prekyboje. Beje, ir šiandien dėl minėtos „kontrolės“ labiau kenčia smulkus verslas. Dėl didesnės kontrolės išloštų būtent prekybos centrai, o vartotojai turėtų mokėti daugiau. Kalbant apie smulkius prekybininkus, manau kad jie turi savo nišą ir tikrai gali ją rasti, ir neretais atvejais sėkmingai randa.

Rodyk draugams

Kam naudinga lenkus sukiršinti su Lietuva?

2011-04-15

Kiekvienas konfliktas tarp kaimyninių tautų, tarp tos pačios valstybės tautinės daugumos ir mažumos yra nenaudingas nei visai visuomenei, nei tautinėms mažumoms, nes didėja neapykanta, nepasitikėjimas, apsunksta praktinių problemų sprendimas.

Tačiau dažniausiai yra tokių, kam tai naudinga. Kam naudinga, kad Lietuvos lenkai būtų pikti ant Lietuvos, Lietuvos valdžia ant Lenkijos, o Lenkijos valdžia – ant Lietuvos?

Pirmiausiai tai lenkų nacionalistiniams politikams Lietuvoje. Pareiški, kad lietuviai turi integruotis į Vilniaus kraštą (suprask, visi privalomai išmokti lenkiškai ir t.t.) ir tada gali vaidinti auką prieš savo rinkėjus, prieš Lenkijos politikus. Spėju, kad ir parama iš Lenkijos, ir rinkėjų balsai per rinkimus – beveik garantuotai bus labiau sukonsoliduoti į srautą būtent šio politiko naudai.

Dar tai naudinga Lenkijoje nacionalistiškai nusiteikusiems politikams. Po priešiškumo pasireiškimų galima ilgai žaisti tautiečių gelbėjimo korta ir sulaukti vietinių perdėm nacionalistinių pažiūrų tautiečių palankumo.

Naudinga ir analogiškiems Lietuvos nacionalistiškai nusiteikusiems politikams. Jie gali eskaluoti Lenkijos ir lenkų grėsmę ir po savo sparnu telkti tautiečius, tarp kurių – uolių nacionalistų irgi netrūksta. O jei dar tautininkišką partiją kaip tik galvoji atkurti – tai apskritai Lenkų rinkimų akcijos vadų karingi pareiškimai
yra tiesiog dovana.

Leisiu sau istorinį ekskursą (istorikai pataisys jei esu netikslus). Dar prieš karą Sovietų žvalgyba turėjo uždavinį palaikyti kuo didesnę įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kiek žinoma, netgi Tautininkų partija iš Maskvos reguliarų finansavimą gaudavo. Kas galėtų paneigti, kad šiandien patiriama įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos vėlgi visų naudingiausia yra būtent Rusijai?

Kai kam naudingą neapykantos ugnį tarp tautų pakurstyti nesunku. Per pastaruosius metus pavyzdžių netrūko:

  • Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje vadovo šovinistiniai pareiškimai apie būtinybę lietuviams integruotis į Vilniaus kraštą;
  • Lietuvių politikų karštas priešinimasis, kad būtų realizuota žmogaus teisė į pavardės rašymą originalo kalba pase, jei tai rašoma lotyniško pagrindo rašmenimis. Nesvarbu, kad tai nesukels jokių žymesnių nesklandumų visuomenėje, nesvarbu, kad tai žymiai aktualiau yra netgi ne lenkams, lietuviams, kurie gyvena mišriose santuokose su germanų, skandinavų ar anglosaksų tautų atstovais ar šiose santuokose gimusiems vaikams;
  • Karinga Lenkijos, o kartais ir Lietuvos politikų povyza vienas kito atžvilgiu.

Tokiame fone tikėtis sklandaus bendradarbiavimo, racionalaus šveitimo problemų sprendimo (pavyzdžiui, kad Vilniaus krašte lietuviškos mokyklos nebūtų diskriminuojamos, o lenkiškose būtų gaunamas Lietuvoje būtinas išsilavinimas) tikėtis sunku. Visa tai tikrai nenaudinga ir geros valios bei sveiko proto žmonėms.

Išvada viena – sveiko proto reikia santykiams tarp tautų. Reikalaukime to iš kitų, o svarbiausia – elkimės taip patys.

Rodyk draugams

Verslo priežiūros pokyčiai

2011-04-12

Pirmadienį Vyriausybė pritarė mano ir Ūkio ministro teiktai ataskaitai apie tai, kaip sekasi įgyvendinti verslo priežiūros reformą.

Ta proga noriu pasidalinti su jumis ataskaita (nenustebkite, ten įvardinti ir teigiami, ir neigiami dalykai), trumpa prezentacija ir Vyriausybės pasitarimo protokolu, kuriame kalbama apie būsimus veiksmus.

Papildomai noriu pasidalinti tam tikrais pastebėjimais.

Pirma, priežiūros institucijos pamažu reformuojasi ir pratinasi prie naujų standartų. Atsiranda naujų gerų praktikų pavyzdžių. Pavyzdžiui, vis dažniau iš anksto informuojama apie planinius patikrinimus, daugiau aiškumo apie tai, pagal kokius teisės aktus yra tikrinama, daugiau dėmesio skiriama konsultacijoms, galiausiai – elementariam mandagumui ir supratingumui.

Antra, pamažu pradedama suvokti, kad verslo priežiūros reforma yra ne tam, kad verslas galėtų daryti „bet ką“. Taip, reguliavimas turi būti mažesnis, tačiau rizikos vertinimas, prioritetų nusistatymas, konsultavimas padeda efektyviau siekti priežiūros tikslų. Ir atvirkščiai – buka kova su viskuo, kas formaliai neteisinga, orientavimasis tik į procesus ir biurokratizmą, tikslų pasiekti neleidžia.

Trečia, esminis lūžis vis dar neįvykęs. Ypač tai matau stebėdamas institucijas, kurios viduje bando diegti naujus standartus, ir visgi „nusigrybauja“.

Pavyzdžiui, kad ir Maisto ir veterinarijos tarnybos nevykęs reidas prie „be E“. Akivaizdu, kad negalima meluoti ant etikečių. Bet jei mes iš tikrųjų norime rūpintis vartotoju (o juk tai ir turi būti pagrindinis tarnybos tikslas), tai tikrinti reikia ar nemeluojama realybėje, o ne popieriuje.

Tai, kad tarnyba nustatė, jog reiks turėti popierius, patvirtinančius, kad produktas yra be „e“, sukuria naują reguliavimą. Juk produktas, kuriame nėra „e“ ir produktas, kuris turi sertifikatą, kad jame nėra „e“ – ne tas pats. Jei netikite – paklauskite „Mėslitos“ savininko ;)

Sertifikatų reikalavimas (kurio teisėtumas labai abejotinas) gal ir naudingas vienam ar kitam didžiajam gamintojui, tačiau kaip su smulkiu verslu, kaip su savo darže be jokių chemikalų augintomis daržovėmis?

Pasiimu mineralinio buteliuką ir matau „šaltinio vanduo“, „gazuotas“, „dalis geležies pašalinta“, „premium“ ir kitokių užrašų. Suprantu, kad dalis jų prieštarauja vienas kitam. Bet džiaugiuosi, kad gamintojui nereikia kiekvienam teiginiui turėti po pažymą, nes tai būtų absurdas, vedantis ne į sveiką ir sąžiningą produktą, o į popierizmą, išaugusią kainą vartotojui ir žlugusį smulkesnį verslą. Tai turi suprasti ir verslo prižiūrėtojai, jei jiems iš tikrųjų rūpi ne butaforinė kova, o vartotojų teisės ir saugumas.

Ketvirta, yra daugybė institucijų, kurios vis dar nesiteikia apskritai įgyvendinti naujų standartų. Pavyzdžiui, iš 9 didžiausių priežiūros institucijų 2 nesugebėjo pateikti teisės aktų sąrašų, pagal kuriuos prižiūri verslą, tik 4 taiko vienokį ar kitokį labiau apibrėžtą rizikos vertinimą ir, atitinkamai bent šiek tiek žino kaip prioritetizuoti veiklą, tik 2 – 3 skelbia savo planinių patikrinimų planus.

Taigi, kol kas dar esame tokioje padėtyje, kai reformai dirva išpurenta ir sėklos subertos, tačiau laistyti gerus daigus ir ravėti piktžoles dar teks nemažai.

Suprantu, kad tarp šimtų darbuotojų, dirbančių priežiūros institucijose, bus visokio požiūrio. Tačiau standartas yra nustatytas ir atsakomybė už jo nesilaikymą yra labai realistinis scenarijus. Kita vertus, naujų standartų laikymasis sukuria visai kitą, geresnę, darbo atmosferą tiems, kam ne prie širdies Kafkiškasis biurokratizmo rojus.

Pabaigai noriu palinkėti priežiūros institucijų darbuotojams dirbti taip, kad jūsų klientai jus minėtų tik su pagarba, o verslo darbuotojams – visada naudotis tomis teisėmis, kurias suteikia įstatymas ir neleisti su jumis elgtis netinkamai. Visų prašau padėti realizuoti ilgai lauktus pokyčius verslo priežiūros srityje.

 

Rodyk draugams

Tarnybinė etika kreivų veidrodžių pasaulyje

2011-04-04

Prieš pereidamas prie esmės turiu deklaruoti visą eilę savo sąsajų ir asmeninių interesų su aptariamu klausimu:

  • rašau apie žmogų, su kuriuo ilgą laiką kartu dirbau ir darbas galiausiai peraugo netgi į asmeninę draugystę;
  • šis žmogus dar neseniai dirbo pareigose, kurias prieš keletą metų užėmiau aš;
  • pritariu toms mintims, už kurių išsakymą mūsų demokratinėje valstybėje nuo etikos sargų jis gavo barti.

O reikalo esmė tokia. Giedrus Kadziauskas, tapęs Ūkio viceministru, klausiamas nuomonės apie kasos aparatus pasakė, kad po kurio laiko reikėtų įvertinti ar šis reguliavimas pasiteisino.

Pasakė visiškai teisingai ir pagal šios Vyriausybės deklaruojamus principus. Vertinti naujų reguliacinių priemonių efektyvumą numato šios Vyriausybės programa, jos teikiami įstatymai Seimui, kiti nutarimai.

Tariamą problemą VTEK vadovas iškėlė dėl to, kad Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kuriame Giedrius Kadziauskas dirbo iki tol, apskritai pasisakė prieš kasos aparatų privalomą diegimą į naujas sritis.

Pasak VTEK vadovo, iš privataus sektoriaus atėjęs asmuo metus laikomas susijęs su buvusia darboviete, todėl tokių dalykų komentavimas gali būti laikomas interesų konfliktu.

Būtų visiška tiesa, jei naujas viceministras pasakytų, kad buvusiai darbovietei reikia skirti valstybinius užsakymus. Tačiau nematyti, kad šiuo atveju situacija visai kita, yra mažų mažiausiai netoliaregiška. Pateiksiu keletą argumentų.

Giedrius Kadziauskas apskritai Ūkio viceministru pradėjo dirbti dėl to, kad Ūkio ministras, kaip jis pats teigia, teigiamai vertino jo darbus dirbant institute.

Jei institute žmogui sėkmingai pavyko analizuoti verslo sąlygas ir teikti dėl to pasiūlymus valdžiai, dirbti saulėtekio komisijoje, tai pasirodė priimtina ministrui - ar tai reiškia, kad būtent šiais klausimais viceministras užsiiminėti negali?..

Kaip su kitais atvejais? Jei iki tol buvau Vilniaus universiteto teisės fakulteto dėstytojas, reiškiau mintis apie teisę, tai tapęs ministru turėčiau apie teisę nebekalbėti? Ar kalbėti, tačiau kitaip nei iki tol?

O ar gydytojas, tapęs sveikatos ministru, turėtų nustoti kalbėti apie mediciną (bent jau taip, kaip kalbėjo būdamas gydytoju)?

O jei profesinės sąjungos aktyvistas išrenkamas Seimo nariu – ar jis Seime turi atstovauti jau visus rinkėjus, bet gink Dieve nebekalbėti apie darbo santykius iš darbuotojo pozicijų?

Tęsti, suprantama, galima be galo. Aišku tik viena. VTEK pirmininko pateiktas traktavimas užduoda esminį klausimą - ar užėmus politinio pasitikėjimo pareigas reikia išsižadėti visko, ką iki tol darei?.. Tada ir bus taip, kaip kad nesenai komentavau kai kurių konservatorių norą įvesti progresinius mokesčius: konservatoriai bus renkami kaip dešinieji, o elgsis kaip socdemai, ir atvirkščiai.

Nemanau, kad bus kam nors (o ypač etiniais aspektais) geriau, jei žmogus bus kviečiamas užimti pareigas dėl savo darbų ir minčių, bet nuo pareigų užėmimo momento jų turės išsižadėti. Taip pat nemanau, kad toks traktavimas, kokį pateikė VTEK pirmininkas kyla iš įstatymo ar Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo.

Esu už tai, kad vieši ir privatūs interesai būtų atskleidžiami, kad būtų preciziškai žiūrima kaip jų nesupainioti. Kai kur, manau, šių standartų nesilaikoma labai skrupulingai. Tačiau tai nereiškia, kad vardan interesų tariamo nepainiojimo reikia pametus protą keliauti į kreivų veidrodžių karalystę.

Rodyk draugams