BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2011

Nežalieji ežerai ir viešieji nedarbai

2011-06-16

Visi piktinamės, kai aplink nešvara ir šiukšlės. Piktinamės ir tuo, kad ne visi teisės aktų pažeidėjai, net pagauti už rankos ir nubausti, realiai tą bausmę atlieka. Šie du reiškiniai, nors ir tolimi, tačiau kartu ir labai susiję. Juos sieja viešieji darbai - sankcija už administracinės teisės pažeidimus, kuri gali duoti naudos švarinant aplinką ar atliekant daugybę kitų bendruomenėms reikalingų darbų.

Pats iniciavau teisės aktų pakeitimus, pagal kuriuos nuo liepos 1 dienos baudas (kurių neretai nėra iš ko sumokėti) galima paprasčiau pakeisti viešaisiais darbais.

Ne visi pažeidėjai gali ar netgi nori dirbti. Nemanau, kad įmanoma juos priversti, nes vargu ar kam būtų naudingas atbulom rankom šiukšles renkantis chuliganas, o už jo nugaros stovintis policininkas, šiaip jau turintis ir svarbesnių darbų.

Tačiau įmanoma padaryti, kad toks dykaduoniauti linkęs asmuo suprastų, jog jam labiau apsimoka dirbti, o ne nuo darbo pasislėpti. Suprantama, kad ne visada žmogus turi iš ko susimokėti baudą, tačiau nesuprantama, kaip asmuo gali neturėti iš ko susimokėti baudą ir vengti atidirbti viešuosius darbus. Todėl esu įsitikinęs, kad tokiais atvejais jis galėtų patirti vienokių ar kitokių nepatogumų. Pavyzdžiui, vargu ar toks asmuo turėtų gauti tokias pačias socialines išmokas kaip ir kiti, sąžiningesni ir darbštesni žmonės.  Ir priešingai - atidirbęs galėtų tikėtis vienų ar kitų lengvatų.

Dar svarbiau yra tai, kad didelė dalis asmenų, apie kuriuos kalbame, mielai dirbtų viešuosius darbus, tačiau jų niekas nelaukia.

Vienos savivaldybės yra sudariusios sutartis su miestą prižiūrinčiomis įmonėmis, todėl apsimeta, kad mieste visiškai švaru (kuo nelabai tikisi, ir ką iliustruoja, kad ir šis straipsnis). Kitos tiesiog nežino/nesugeba organizuoti viešųjų darbų. Trečios dangstosi, kad viešųjų darbų organizavimo tvarka yra sudėtinga (jie iš dalies teisūs, bet tik iš dalies).

Štai čia noriu atsigręžti ir į save, ir į valstybės bei savivaldybės institucijas. Jau kreipiausi laišku į naujai išrinktus savivaldybių merus, kalbėjau su naujuoju generaliniu policijos komisaru šia tema, savo vadovaujamoje ministerijoje analizuojame viešųjų darbų platesnes galimybes įtraukiant nevyriausybines organizacijas, o reziumuojant noriu paskelbti, kas turi būti daugiau padaryta, kad viešieji darbai vyktų.

Pirma, savivaldybės turi žiūrėti šeimininkiškai ir išnaudoti viešuosius darbus bendruomenės labui. Kai kurios savivaldybės tai ir stengiasi daryti, tačiau tai tikrai nėra vyraujanti tendencija. Priežasčių nieko nedaryti ieškojimas kol kas yra daug populiaresnis nei galvojimas kaip padaryti, kad ir darbai būtų padaryti, ir gyventojams tai nekainuotų, ir teismo sankcijos būtų realizuotos.

Antra, policija turi iš naujo įsivertinti savo vaidmenį viešųjų darbų atlikime - nusiimti nereikalingas savo pareigas, tačiau padėti savivaldybėms, kai tikrai to reikia.

Trečia, visi turime galvoti, kaip tinkamiau išnaudoti viešųjų darbų galimybes. Mano manymu bent jau kitoje - mano kuruojamoje įkalinimo sistemoje - yra daug neišnaudotų galimybių sudaryti sąlygas nuteistiesiems dirbti vietos bendruomenės labui.

Tikrai nemanau, kad viešieji darbai yra panacėja, ar kad šiukšles iš pakelių ar upelių turėtų traukti būtinai tik viešuosius darbus atliekantys asmenys. Beje, viešieji darbai neturėtų būti ir suvokiami tik kaip šiukšlių rinkimas ar kiti paprasčiausi darbai.

Tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad tinkamai organizuoti viešieji darbai nušauna du zuikius: reali sankcija pažeidėjams minimaliomis visuomenės sąnaudomis ir realiai nuveikti visuomenei reikalingi darbai.

Rodyk draugams

Nusikaltimai žmonijai - tiesos įvardinimas po 70 metų

2011-06-13

Prieš 70 metų Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai, kurie buvo nukreipti pirmiausiai sunaikinti, palaužti Lietuvos ekonominį, politinį, kultūrinį elitą.

Prarastų gyvybių nesugrąžinsi, kaip ir nepakeisi fakto, kad Lietuvoje per antrąjį pasaulinį karą sumažėjo trečdaliu gyventojų: žydų tauta tiesiog fiziškai išžudyta, iš likusiųjų drąsiausi žuvo miške, darbščiausi - išvežti į Sibirą, apsukriausi pabėgo į Vakarus.

Tačiau šiandien  noriu pasidžiaugti, kad Europa atsimerkia. Penktadienį Europos Sąjungos Teisingumo taryba priėmė išvadas, kuriose smerkiami visų totalitarinių režimų nusikaltimai, atskirai paminint komunistinius ir nacionalsocialistinius nusikaltimus. Tai gana rimtas žingsnis, nes suteiks mums įrankį, leis realiai siekti, kad jokie Lietuvą nusiaubę nusikaltimai nebūtų pamiršti ar ignoruojami.

Neslėpsiu, reikia mokytis ir mums, suprasti kodėl komunistai vis dar gerbiami kai kuriose valstybėse, kokios totalitarizmo atmainos dar siautėjo Europoje.

Kad mokytis reikia iliustruoja ir faktas, kad žodį „nacionalsocialistinis” lietuviškas klaidų tikrinimo įrankis mano kompiuteryje vis dar pabraukia raudonai - tarsi tokių nebuvo, tarsi liaudiškai vadinami naciai ar fašistai neturėjo savo nacionalinės - socialistinės ideologijos…

Kad penktadienio dokumentas - ne tik deklaracija, tačiau ir galimas persilaužimo taškas, rodo ir tai, kaip įvykis nušviestas pagrindinės žiniasklaidos priemonės, rašančios apie ES reikalus - „EU Observer” (anglišką tekstą galima perskaityti internete).

Šioje EU Observer žinutėje nėra klaidų ir didelių netikslumų (kas neretai būna, užsieniečiams rašant apie Lietuvą). Dokumentas pristatytas kaip Lietuvos laimėjimas. Neprikišama „ex-Soviet” ar „ex-communist”. Nėra jokių nereikalingų referencijų apie Rusiją ir jos reakcijas bei Lietuvos „baimes” Rusijos atžvilgiu. Nėra eilinį kartą nepagrįstai spekuliuojama Holokausto tema, kad Lietuva neva devalvuoja žydų tautos tragediją. Vienintelis dalykas, kuris atrodo keistai - „kita okupacija” parašyta kabutėse.

Žodžiu, mūsų praeities šmėklos tampa labiau suvokiamos ir kitiems. Tad galima drąsiau nusipurtyti jų pančius ir tvirčiau žengti į ateitį.

Rodyk draugams

Burės - spąstai savanorystei

2011-06-02

Vyrausybė pritarė savanoriškos veiklos įstatymo projektui. Pritarėm be kita ko ir skubėdami, nes ant nosies Europos krepšinio čempionatas, kuriame dirbs tūkstančiai savanorių.

Iš karto noriu pasakyti, kad labai džiugu, kad šiai temai skiriamas tinkamas dėmesys, kad sprendžiami savanorių ir nevyriausybinių organizacijų reikalai. Savanorystė tikrai aktuali tema. Savanorystei turi būti atviros visos durys.  Šiandien to nėra, nes  savanoriai patiria teisinį netikrumą, jiems negalima kompensuoti patirtų išlaidų.

Tačiau negaliu nutylėti keleto problemų, kurios lydi įstatymo projektą. Problema ta, kad Savanoriškos veiklos įstatymas problemai spręsti buvo nebūtinas. Užtenka pataisyti GPM įstatymą ir numatyti jame išlaidų kompensavimą savanoriams, duoti nuorodą į tokio išlaidų kompensavimo tvarką, tvirtinamą, tarkime SADM ir/ar FM, ir viskas išsispręstų.

Dabar gi turėsime didelį formalų pliusą (atskirą įstatymą), tačiau jis pats gali sukelti naujų problemų.

Pavyzdžiui, pagal projektą numatyta, kad savanoriams, jaunesniems kai 16 metų sutikimą savanoriauti turi duoti vienas iš tėvų ar globėjų. Faktiškai tai reiškia, kad tokio sutikimo nesant (dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių) penkiolikmetis negalės dalyvauti akcijoje „Darom” ar su mokykla įsijungti į kokią kitą socialinę akciją.

Projektas asmenims iki 14 metų apskritai draudžia būti savanoriais. Ups… Tai kaip tada su tais jaunučiais krepšininkais, kuriems gal tik 13, bet jie tiesiog trokšta padavinėti krepšinio kamuolius per Europos krepšinio čempionatą. Jau net nekalbu apie dešimtmetį, kuris vargu ar pagal įstatymo raidę galės kaimynei senutei padėti nuravėti daržą ar kitaip socialiai pagelbėti.

Ne mažiau aktuali problema yra susijusi su tuo, kad savanoriškas akcijas rengiantys subjektai turi užtikrinti saugią darbo aplinką (žodis „darbas” vis praslysta įstatymo projekte…). Tos pačios akcijos „Darom atveju” - jei susižeisiu ranką ar koją betraukdamas padangas iš griovių kur nors Šilalės rajoje- ar tai reiškia, kad Vilniuje akciją organizavę asmenys turės atsakyti už tai?.. Jei taip, tai savanorių bus ne ieškoma, o kratomasi jų, išskyrus atskirus atvejus, kai organizacija yra išskirtinai pajėgi finansiškai ir išskirtinai stipri organizaciškai.

Praktikoje daugelis problemų bus išspręsta įstatymo ignoravimo būdu. Bet ar tai kelias į teisinę valstybę? Kaip su teisiniu tikrumu? Ar nebus kada kokios parodomosios nubaudimo akcijos? Gal mums verta atsisakyti sovietinės teisės palikimo, kad viskas turi būti detaliai sureglamentuota?

Manyčiau, kad verta priimti liberalią teisės turinio sampratą, kuri realiai žmonėms atveria plačias galimybes, o ne nurodinėja pro kokius vartelius reikia eiti, kad pasiektum gerų tikslų.

Vyriausybės pasitarime buvo sutarta, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, inicijuojanti projektą, šiuos aspektus dar įvertins svarstant projektą Seime ir į juos atsižvelgs, kad įstatymas nesukeltų absurdiškų pasekmių.

Tačiau klausimas kiek reikia įstatymo, kad būtų išspręstos realios problemos, bijau, taip ir lieka neatsakytas. Tiksliai neįvardinta kokios šiandien kyla problemos, kam jos kyla, kaip mes žinosime, kad problemos nebėra, kokie keliai pasiekti, kad problemos išnyktų, kodėl pasirinktas būtent šis kelias.

Tačiau bet kokiu atveju - kviečiu nebijoti savanoriauti, nes savanorystė kyla ne iš įstatymo, o iš noro padėti artimui.

P.S. Beje, kai kitą kartą Vyriausybė bus kritikuojama dėl įstatymų kokybės, labai norėčiau, kad šios strėlės nebūtų nukreiptos į Teisingumo ministeriją, kuri minėtas pastabas buvo išsakiusi.

Rodyk draugams

Vaikystės apsaugai reikia naujos krypties

2011-06-01

Birželio 1-oji - Vaikų gynimo diena. Šventė, kuri turi mus priversti dar kartą susimąstyti, ar viską darome tinkamai, kad vaikystė būtų apsaugota.

Prieš pasidalindamas savo pastabomis apie vaikų apsaugos sistemą Lietuvoje, visų pirma noriu padėkoti visiems žmonėms, kurie augina vaikus, juos moko, juos globoja valstybinėse institucijose, o dar labiau - tiems, kurie tai daro šeimose ar visuomeninėje veikloje.

Tačiau man atrodo, kad tinkamai daroma ne viskas ir turime daug ką pakeisti, kad daugybės žmonių natūralus žmogiškas rūpestis duotų daugiau gero rezultato.

Manau, kad per daug yra šeimų, kuriose vaikai yra negerbiami, per mažai pasitikime ir pasinaudojame gerumu tų žmonių, kurie nori padėti vaikams, per daug resursų sueikvojame tokioms struktūroms ir procedūroms, kurios kartais ne tik padeda vaikams, bet ir apsunkina jų kelią į geresnį gyvenimą.

Kad viskas pakryptų į geresnę pusę, manau, reikia tam tikrų pokyčių.

Pirma, pasitikėti žmonėmis, šeimomis. Tai reiškia, kad turėtume palengvinti šūsnies pažymų surinkimo kelią asmenims, kurie nori būti globėjais ar įtėviais, kad įrodytų savo tinkamumą šioms pareigoms. Patikrinti, kad vaikas patektų į atsakingas rankas svarbu, tačiau šiandien ši patikra yra įsukta į perdėm sudėtingą biurokratinį aparatą.  Tuomet vaikas iš smurtaujančios šeimos patektų pas geranoriškus giminaičius ar kaimynus, o ne į valdiškas institucijas, kuriose vaikui nebūtinai geriausiai. Jau po patekimo pas globėjus socialiniai darbuotojai galėtų padėti globėjams atlikti savo pareigas, prižiūrėti, ar viskas gerai yra naujajame prieglobstyje. Šiuo metu yra priešingai - šeimoje prievartauta mergaitė šiandien gali atsidurti ne pas problemą iškėlusią ir padėti norinčią giminaitę, o į bendrabutį kartu su nepilnametėmis prostitutėmis, kurių problemos visai kito pobūdžio. Beje, miniu ne hipotetinį, o realų atvejį.

Tuomet nereikėtų ir laukti tris ar šešis mėnesius, o dažniausiai - netgi apie pusantrų metų, kol mamos paliktas nereikalingas kūdikis galiausiai atsidurs pas jį įvaikinti norinčią šeimą. Juk puikiai suprantame, kad šis laukimas labiausiai kenkia kūdikiui. Nėra priimtinas jis ir įsivaikinti norinčiai šeimai, kuri tokiu laukimu tiesiog atbaidoma nuo gero darbo vaiko labui.

Turėtume prisiminti, kad tvarkingi popieriai yra svarbu ir kad jie gali daug ką išspręsti, tačiau vaikystėje kiekviena diena, praleista ne ten, kur vaikui yra geriausia, yra gerokai svarbiau už dabartinę biurokratinę mašiną.

Kad situacija pasikeitė į gera suprasiu tada, kai nebesulauksiu beviltiškų aimanų iš geranoriškų žmonių, kad vaikas paimtas iš šeimos ir perkeltas į ne ką geresnę aplinką valdiškoje įstaigoje. Kad yra geriau suprasiu tada, kai matysiu, kad socialiniai darbuotojai, nusprendę paimti vaiką iš šeimos pirmiausia realiai apklausia giminaičius, kaimynus, bendruomenės narius (gal ir net kunigo paprašo po sekmadienio mišių paskelbti apie pagalbos poreikį), ir vaiką laikinai priglaudžia kitoje šeimoje bei jai padeda dorotis su svarbiomis pareigomis, o ne užbombarduoja popierizmo reikalavimais.

Antra, reikia iš tiesų kviesti žmones įsivaikinti paliktus kūdikius ir sudaryti tam geras sąlygas. Tiesą sakant, nesuprantu, kaip taip gali būti, kai dešimtys šeimų laukia kūdikio įsivaikinimui, o kūdikiai atiduodami į pusiau šeimyninį gyvenimą - nuolatinei globai ar paliekami valdiškoje įstaigoje, už kurią, beje, skirtingai nei įvaikinimo atveju, moka valstybė. Man atrodo, kad normalu būtų jei globoti (už pinigus, nuolatinei globai) būtų galima tuos vaikus, kurių niekas nenorėjo įsivaikinti. Vaikas gyventų tikrai labiausiai pasišventusioje šeimoje, o valstybės pinigus (gal net didesnius nei dabar) galima būtų skirti globai kitų vaikų, kurie nebuvo įvaikinti ar kitaip nesulaukė neatlygintinai ištiestos pagalbos rankos.

Trečia, ir tai bene svarbiausia, reikia realiai orientuotis, kad šeimoje vaikui būtų gerai. Jei įvyksta nesusipratimas, vaikas tinkamai neprižiūrimas, kritiniu atveju jis turi būti paimamas iš šeimos. Tačiau dažnai šeimai trūksta tiesiog pagalbos ar net informacijos, o ne tėvystės apribojimų ar administracinių baudų.

Lietuva dar čia nepasiekė daug tariamo progreso, kurio apstu kitose šalyse, kai iš šeimų paimami vaikai, nes kažkurią dieną namuose buvo tuščias šaldytuvas, vaikas buvo baramas dėl blogų pažymių, arba šeima laikosi pasninko, arba vaikas neleidžiamas į mokyklą, o mokomas namuose, arba dar dėl daugybės kitų dalykų, kurie kartais atrodo kaip pretekstas nacionalizuoti vaikus ir atskirti juos nuo šeimų. Tikiuosi, kad ir neprieisime iki tokio vaikų nacionalizavimo iš šeimų, kurios yra atsakingos ir rūpestingos savo vaikui, tačiau nebūtinai pagal vieną biurokratinį kurpalių.

Kita vertus, ką daryti su tikrai probleminėmis šeimomis, yra reali ir gili. Žinau, kad tai išspręs ne viską, bet mano siūlomas pakeitimas Administracinių teisės pažeidimų kodekse, kad už tėvų valdžios netinkamą vykdymą gali būti skiriama nebūtinai bauda, o ir privalomi kursai tėvams, gali kai kuriose šeimose įvykius pasukti geresne linkme.

Kad daug ką galima pasiekti, kad ne visada tam reikia didelių reformų ar įstatymų pakeitimų, noriu pailiustruoti gyvybės langelių pavyzdžiu. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti, kad būtų padėtas taškas diskusijose ar galima, kaip tai daryti, kaip įteisinti ir pan.

Priminsiu, kad prieš du metus išplatinau išaiškinimą, kad kūdikio palikimas gyvybės langelyje nėra jo palikimas gyvybei pavojingoje padėtyje ir neturi būti persekiojamas kaip nusikaltimas, kad vienintelis rūpestis turėtų būti išsiaiškinti, ar vaikas neatsirado tame langelyje prieš tėvų valią, arba ar tėvai neapsigalvojo.

Tai leido daugybei entuziastų, kuriems ta proga norėčiau dar kartą padėkoti, steigti gyvybės langelius ir realiai išgelbėti nekaltų kūdikėlių gyvybes.

Vaikų gynimo dienos proga noriu pasakyti, kad visiems mums tenka pareiga rūpintis vaikais. Akivaizdu, kad pirmiausiai savo, o pagal galimybes - ir kitais. Labai norėčiau, kad ta pareiga būtų vis mažiau parodomoji, vis mažiau su isterijos prieskoniu, beeikvojanti vis mažiau mokesčių mokėtojų resursų, vis mažiau nacionalizuojanti vaikų auklėjimą, o atvirkščiai - paprasta, solidi, efektyvi, privati ir tikrai padedanti vaikui.

Beje, atitinkamas pastabas jau bedirbdamas ministru esu išsakęs ir raštu, ir žodžiu. Tikiuosi, kad jos bus išgirstos. O savo ruožtu toliau darysiu ką galiu ir sugebu, kad būtų ir įgyvendintos.

Rodyk draugams