BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2011

Žudynės Norvegijoje ir savigynos teisė

2011-07-28

Norvegijos įvykiai, pražudę dešimtis žmonių, pasėjo daugybę klausimų „kodėl” ir „kaip”. Dažnai bandoma žudiką įvertinti, iš karto pakrikštijame jį bepročiu ir taip galutinai pabėgame nuo adekvataus situacijos vertinimo. Juk jei žudikas beprotis, tai nebereikia bandyti suvokti kas jį paskatino nusikalsti. Bepročių  motyvai nevertinami, ar ne?

Pavadinę jį vos ne antgamtiniu monstru tarsi atpalaiduojame save ir nuo klausimų kaip buvo ar būtų galima tokių atvejų išvengti. Na, ne visai - jau pasigirdo pastebėjimų, kad Lietuvoje tokių ginklų, kuriuos naudojo jis, neįsigysi, todėl ir tokio nusikaltimo, neva, negalėtų įvykti.

Nelabai tuo tikima nei Lietuvoje, nei kitur Europoje, todėl atsiranda ir dar atsiras daugybė tokių, kurie įtikinamai pareikš, kad vis tiek „reikia kažką daryti”.

Kokios priemonės dedamos ant stalo?

Geriau prižiūrėti tokius ekstremistus ir nepatenkintus politiškai korektišku multikultūralizmu. Teisybė. Bet kaip teisingai pastebėta, jei ilgai ignoruosime tam tikrus jausmus, jie prasiverš labiausiai iškreiptomis formomis. Jei neleisime viešai ir atvirai pasakyti, kad su kažkuo mums nepakeliui, kažkas mums nepriimtinas, jei vadinsime tokią diskusiją žmogaus teisių pažeidimu, tai vargu ar turėtume stebėtis, kad prabils jau ne liežuviai, o ginklai. Tad gal geriau vertinkime, ar tikrai mes tinkamai diskutuojame apie visas problemas, ar atskiriame nusikaltėlius nuo tiesiog kitaip mąstančių.

Sugriežtinti cheminių medžiagų, įskaitant trąšas, pardavimą ir kontrolę (pasiūlymai jau sklando net ES lygiu), sugriežtinti ginklų pardavimą ir kontrolę (Norvegijoje tai jau daroma). Pasiūlymai gal ir neverti nurašymo kaip absoliučiai neracionalūs. Tačiau pulti juos iškart palaikyti nereikėtų. Juk ne įrankis kaltas, kad padarytas nusikaltimas. Žmogus išradingas ir įrankių gali prisigalvoti įvairių. Nusikaltimo šaltinis - žmogaus protas, o jo juk mes nei galime, nei, tikiuosi, norime kontroliuoti tai, ką žmonės mąsto. Mes galime nebent kiek įmanoma geriau auklėti savo vaikus ir nesėti visuomenėje baimės (įskaitant baimę kalbėti) bei agresijos atmosferos.

Tad siūlant griežtinti daiktų įsigijimą, siūlau įvertinti ir kitą pusę, bei paklausti savęs, ar šiandien visuomenė yra pakanti savigynai?

Nenoriu nagrinėti ginklų įsigijimo ir kontrolės teisinio reglamentavimo. Aišku, kad kažkoks jis turi būti, aišku, kad kažkuo galėtų būti geresnis nei dabar, aišku, kad kol kas biurokratinės procedūros ir suvaržymai ginklams vis gilinami.

Tačiau dar svarbiau koks viso šio reglamentavimo pagrindimas, pateisinimas. Sukuriamas įvaizdis, kad ginklus siekia turėti tik turintys polinkį į smurtą. Padorioje draugijoje neretai tampa „nebepadoru” sakyti, kad asmuo turi ginklą savigynai ar artimo apgynimui. Jei netikite - pabandykite pasakyti savo geranoriškiems artimiesiems, draugams, kad ketinate įsigyti ginklą.

Dar daugiau - visuomenei vis labiau peršama mintis, kad grėsmės akivaizdoje pačiam eiliniam žmogui neverta rizikuoti ir priešintis, o juo labiau padėti kitam. Vietoje to raginama skambinti policijai, tarsi ji kiekvieną kartą būtų pajėgi laukti už artimiausio kampo.

Gal dėl to ir Norvegijoje daugelis gretimoje saloje poilsiavusių norvegų tiesiog žiūrėjo, o iš stingdančio vandens nuo užpuoliko besprunkančius jaunuolius suskato gelbėti (ir 30 išgelbėjo) tik vienas vokietis ir jo artimieji. Jis, beje, gyvenime buvo laikęs ginklus, ir ne kartą.

Kažkada buvo laikoma norma, kad vyras turi gintis, ginti savo šeimą ar kitus artimuosius. Kad pagal išgales reikia būtent taip daryti žinojau nuo mažumės. Dabar nuo darželio laikų skiepijama totali nesmurto filosofija - net tais atvejais, kai smurtas yra atsakomasis, gynybinis. Net nekalbu apie tai, kad vaikų darželiuose žaisliniai ginklai daug kur tapę tabu, o galimybė jėga pasipriešinti smurtui (o kartu ir kaip neperžengti ribų) per etikos pamokas rimtai neanalizuojama.

Jei kas nukrypsta nuo normos ir apsigina, arba dar daugiau - padeda apsiginti kitam - varginančios teisinės procedūros neišvengiamos, ir sunku patikėti, kad jos neperžengia būtinumo ribų. Juo labiau neaiški gynybai ginklą panaudojusio piliečio teisinė padėtis. Jei agresorius tik sužeistas, jis tikrai turės kaip papasakoti įvykius iš savo varpinės ir kaltas liks dar neaišku kuris. Greičiausiai tas, kuris konflikto metu buvo daugiau nuskriaustas.

Jei mes tikime, kad žmonės iš esmės geranoriški ir socialūs, tai verta tikėtis, kad įrankius, įskaitant ir šaunamuosius ginklus, daugelis panaudotų geriems tikslams.

Jei Norvegijos saloje būtų ne vienas ginkluotas asmuo (nusikaltėlis), o, tarkime, dešimt (turiu omenyje suaugusiuosius), iš kurių bent vienas ar du būtų ryžęsi ginklą panaudoti, vargu ar būtų tiek daug aukų. Todėl reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir traktuoti, kad ginklas padoraus piliečio rankose yra normalu, o savigyna yra gerbtinas dalykas. Ginklai yra grėsminga jėga ir jos negalima palikti tik nusikaltėlių rankose.

Žinau, kad daugelis iš karto parodys už Atlanto. Ten ginklų daug ir viešų šaudymų daug. Tiesa. Bet ne mažiau už amerikiečius ginkluoti ir Šveicarai, o ar girdėjote masinių šaudymų atvejus ten? O galbūt jų kaip tik ten ir nėra dėl to, kad namuose žmonės laiko per milijoną automatinių ginklų?

Galiausiai apie tas pačias Jungtines Amerikos Valstijas kalbant - ar girdėjote, kad masiniai šaudymai būtų buvę ten, kur galima turėti ginklą? Aš kiekvieną kartą pasitikrinu ir tokio atvejo neaptikau.

Tačiau aptikau kitų atvejų - kai įstatymui paklusnūs žmonės palieka ginklus ten, kur juos galima turėti (mašinoje lauke) ir užeina į „beginklę” zoną (kur nors „McDonald‘s”), o paskui jų akyse nušaunamas artimasis, žinant, kad ginklo turėjimas po ranka būtų tam užkirtęs kelią.

Aptikau ir tokių atvejų, kai netgi išbėgama iš tos „beginklės” zonos, pasiimamas turimas ginklas, grįžtama, ir nusikaltėlis sulaikomas privataus asmens, o ne policijos. Tai, kad apie šias istorijas nerodo a la pacifistinė žiniasklaida, nereiškia, kad jų nėra.

Nenorėčiau, kad šis mano komentaras būtų suprastas kaip kvietimas masiškai ginkluotis. Tiesiog noriu, kad nežmoniškai skaudžios tragedijos Norvegijoje akivaizdoje, visgi, nebūtų pamestas sveikas protas.

Pasikartosiu: reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir užtikrinti, kad savigyna nuo nusikaltėlių bei pagalba artimam yra visais atvejais gerbtina.

Rodyk draugams

Neneparduodama Lietuvos žemė

2011-07-14

Neneparduodama Lietuvos žemė

Atsiprašau savo skaitytojų, kad tokį griozdišką žodį naudoju pavadinime. Tačiau jis man atrodo tinkamiausiai atspindintis realybę dėl žemės pardavimo užsieniečiams apribojimų.

Noriu aptarti du aspektus, susijusius su žemės pardavimu užsieniečiams - ar reikia riboti, ir ar yra toks ribojimas šiandien, kaip ir kodėl susiklostė šiandieninė situacija.

Iki gegužės pirmosios (kaip pardavinėjama nepardavinėjama žemė)

Viena vertus, užsieniečiai žemės pirkti Lietuvoje atseit negalėjo. Tačiau žemę pirkti gali užsienio juridiniai asmenys, o jų steigėjai, kaip žinia, užsieniečiai gali būti. Pagal Konstitucinį įstatymą jau keli metai kaip žemę gali įsigyti ne mažiau kaip tris metus Lietuvoje pragyvenę ir žemės ūkiu besivertę ES šalių piliečiai. Taip pat žemę galima nuomoti neribotam terminui be pilietybės apribojimų. Taip pat formalus apribojimas taikomas tik žemės ūkio ir miško paskirties žemei.

Taigi, norint, jau kiek laiko „de facto” žemę Lietuvoje užsieniečiai galėjo jei ne įsigyti, tai bent jau faktiškai valdyti. Kadangi tai galima atlikti aplinkiniais būdais, o ne tiesiuoju ir paprastuoju būdu, turbūt galima spėti, kad ir naudojasi šia galimybe daugiau ne tiesūs ir paprasti užsieniečiai, o linkę išnaudoti aplinkinius kelius. Ne tie, kurie linkę įstatymų laikytis, o tie, kurie moka prie jų prisitaikyti.

Pačioje Lietuvoje vieni žemės pardavėjai, kurie norėtų pelningai žemę parduoti turi mažiau galimybių parduoti ją užsieniečiams, nes, kaip minėjau, dalis jų visgi nėra linkę įstatymų „apeidinėti”, prisitaikydami prie šių įstatymų kreivumo. Kiti žemės pardavėjai vis laukia neva išganingos dienos, kai žemę užsieniečiams bus leista parduoti formaliai ir tada sukilsiančių žemės kainų. Kas gali paneigti, kad dėl to dirvonuoja dalis Lietuvos laukų, greta esantys ūkininkai neįperka žemės nes jos niekas tiesiog neparduoda ar paprašo nerealios kosminės kainos? Ir ar tai nebus viena iš priežasčių, dėl kurių dalis gyventojų kaime yra įstrigę neefektyviuose ūkiuose, o kita dalis negali stambinti savo ūkių iki ekonomiškai pelningo dydžio?

Ir apskritai - kas galėtų paneigti, kad visas šis draudimų - apėjimų miškelis palankiausias yra stambesniems oligarchams, kurie situacija išmaniai naudojosi?

Visa ši iškreipta teisinė - ekonominė realybė peraugo į politinę. Kažkodėl ilgai (ir iki šiol) visos politinės jėgos, išskyrus liberalus, manė, kad tokią situaciją reikia pratęsti. O kaipgi atsitiko realybėje?

Po gegužės pirmosios (kaip žemę užsieniečiams parduoti leidžiama, bet to nenorima pripažinti)

Šių metų gegužės pirmąją suėjo septyneri metai kai Lietuva yra ES narė. Stodama į ES Lietuva buvo išsiderėjusi septynerių metų pereinamąjį laikotarpį žemės pardavimui ES piliečiams ir tą laikotarpį įtvirtino Konstituciniame įstatyme. Laikotarpis, primenu, baigėsi gegužės pirmąją.

Artėjant gegužės pirmajai suintensyvėjo Lietuvos pastangos pratęsti pereinamąjį draudimo laikotarpį dar trims metams (tokia galimybė numatyta Sutartyje). Nepaisant liberalų nepritarimo atitinkamą poziciją pareiškė Seimo komitetai, o vėliau vargais ne galais antruoju bandymu (po nepavykusio pirmojo) - ir Vyriausybė. Tuo metu, ankstyvą pavasarį,  Žemės ūkio ministerija sėkmingai jau susiderėjo, kad Komisija leistų Lietuvai pratęsti pereinamąjį laikotarpį.

Kadangi vis dar nemažai diskutuojama, ką reiškia Europos Komisijos sprendimas, tai noriu iš karto tai pakomentuoti.

Komisijos sprendimai yra taikomi tiesiogiai, jei tai išplaukia iš paties sprendimo turinio. Šiuo atveju sprendimas leido Lietuvai pratęsti pereinamąjį draudimo laikotarpį. Lygiai taip pat kaip ir Sutarties nuostatos galiojo tiesiogiai, bet tai nedraudė Lietuvai žemės pardavimo apribojimų atsisakyti dar iki šių metų gegužės pirmosios.

Teisės teorijoje yra aiškiai skiriami tokie teisės normos realizavimo būdai kaip draudimo laikymasis ir naudojimasis suteikiama galimybe. Šiuo atveju normos adresatas akivaizdžiai yra Lietuvos Respublika, kuriai suteikiama galimybė pratęsti pereinamąjį draudimo galiojimą.

Tokį vienintelį galimą sprendimo aiškinimą tik dar labiau patvirtina faktas, jog pačiame Komisijos sprendime atkreipiamas dėmesys į tai, kad pereinamuoju laikotarpiu galėtų būti laipsniškai mažinami apribojimai užsienio piliečiams, kas ne tik būtų naudinga Lietuvos žemės ūkio rinkai, bet ir  prisidėtų prie rinkos parengimo visapusiškam liberalizavimui.  Jei sprendimas galiotų automatiškai kaip pereinamojo laikotarpio pratęsimas - ką Lietuva begalėtų mažinti?..

Deja, ši teisinė logika sunkiai priimama ir tai atsiskleidė diskusijose Seime ir viešumoje. Kad būtų aišku kas ir kaip, susakysiu chronologiškai.

Gegužės  5 d. Lietuvos notarų rūmai raštu kreipiasi į Teisingumo ministeriją, Nacionalinę žemės tarnybą ir Europos teisės departamentą. Rašte išdėstoma, kad, Rūmų nuomone, šiandien apribojimų užsieniečiams įsigyti žemę nėra ir prašoma minėtų institucijų nuomonės.

Teisingumo ministerija patvirtina šią nuomonę. ES teisės departamentas - taip pat, papildydamas platesniais argumentais. O štai Nacionalinė žemės tarnyba kažkodėl teigia, kad žemės pardavimo apribojimų laikotarpis yra pratęstas. (Labai tikiuosi, kad šis atsakymas rodo tik nekompetenciją, o ne politinį pataikūniškumą).

Apie susiklosčiusią situaciją informuoju žemės ūkio ministrą, kurio atsakomybės sritis yra inicijuoti arba neinicijuoti įstatymo pakeitimus, kad būtų pratęstas apribojimas, bei Ministrą pirmininką.

Notarų rūmai, gavę atsakymus, gegužės 27 d. apie situaciją informuoja Seimo Teisės ir teisėtvarkos, Kaimo reikalų bei Europos reikalų komitetus.

Birželio 7 d. Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas kreipiasi į Ministrą pirmininką, atkreipdamas dėmesį kad išsiskyrė institucijų nuomonės, ir prašydamas „išanalizuoti ir spręsti” iškeltą problemą.

Birželio 16 d. Ministro pirmininko tarnyba atsiunčia Žemės ūkio ministerijai (ji įvardinta pirmoji), Teisingumo ministerijai ir Europos teisės departamentui prašymą išnagrinėti išdėstytą problemą ir ją kartu spręsti.

Galų gale birželio 29 d. vakare apie problemą mane pašnekina LNK ir parodo „sensaciją” per žinias, o kitą dieną pasirodo negrabiai suręstas „Respublikos” straipsnis kaip išparduodama tėvynė Lietuva.

Birželio 30 d. užregistruojamas Seimo nutarimo projektas, kurio esmė - žemę draudžiama parduoti užsieniečiams. Įvyksta audringas svarstymas Seime. Galiausiai nutarimo teisinė forma pakeičiama į rezoliuciją, ir nors balsavusieji konstatuoja, kad teisine prasme situacija pasikeis tik priėmus Konstitucinį įstatymą, rezoliucija patvirtinama visų, išskyrus liberalų, frakcijų balsais.

Negrįždamas prie esminių klausimų, reikia ar nereikia riboti žemės pardavimą užsieniečiams, šioje situacijoje noriu susumuoti kas man yra tikrai aišku teisine prasme:

  • - Nuo gegužės 1 d. Lietuvoje neegzistuoja draudimas pirkti žemę užsieniečiams.
  • - Tai buvo žinoma už tai atsakingai Žemės ūkio ministerijai, Ministrui pirmininkui, bent trijų Seimo komitetų vadovams.
  • - Politinė valia yra išreikšta nedviprasmiškai - toks draudimas turi egzistuoti ir netgi teigiama, kad jis egzistuoja. Galima spėti, kad Konstitucinis įstatymas rudenį bus nesunkiai priimtas.
  • - Buvo visos galimybės pakeisti Lietuvos įstatymus taip, kad žemės pardavimas užsieniečiams būtų ir toliau ribojamas ir Seimo rezoliucija tam tikslui nėra tinkamas įrankis.
  • - Minėta Seimo rezoliucija paskutinę Seimo sesijos dieną verčiantis per galvą priimta ne todėl, kad tik tada paaiškėjo faktai, o todėl, kad dieną prieš tai apie šiuos faktus lyg sutartinai paskelbė dvi - žiniasklaidos priemonės.
  • - Notarai, kurie tvirtina žemės pardavimų sandorių teisėtumą yra įstumti į nepavydėtiną padėtį, kai teisė sako vienaip, o Seimo rezoliucija - priešingai.
  • - Tiems, kurie nori rasti kaltus dėl to, kad nėra pakeistas Konstitucinis įstatymas, patogiausiai juos rasti savo pažiūrų į žemės pardavimo apribojimą neslepiančio Teisingumo ministro asmenyje, nors būtent jis padarė viską, kad situacija traktuojama pagal teisės principus, teise nebūtų manipuliuojama, ir kad politiniai oponentai šiuo klausimu būtų pilnai informuojami apie teisinę situaciją.

Rodyk draugams

Įsikalbėjimai apie tariamą nebaudžiamumą

2011-07-11

Vasara - sunkus laikas žiniasklaidai. Ne tik dalis žiūrėtojų, klausytojų ir skaitytoju išsivažinėja po pliažus, pamiškes ir turkijas, bet dar ir temų apie ką rašyti mažiau. Seimūnai atostogauja, Vyriausybė priiminėja mažiau sprendimų. Rimtomis temomis rimtai parašyti taip, kad dar ir skaitytoją patrauktum sunku. Belieka surikti, kad dangus griūva.

Štai jums viena griūtis. Mano mėgstamas interneto portalas paskelbia „Įstatymas surakino teisėjų rankas: smulkūs vagišiai liks nenubausti”. Maždaug, dabar jau uždraustas arešto taikymas, viešieji darbai per prievartą negalimi, baudos neišieškomos, tad administracinės teisės pažeidėjams belieka toliau nebaudžiamiems terorizuoti Lietuvos žmones.

Įspūdžiui sustiprinti pasitelkiamas teisėjas, kurio pavardės straipsnyje nėra, tad ir ką sugėdinti dėl neteisingų faktų nėra… Ir šis teisėjas patvirtina - taip viskas bus tik dar blogiau.

Nenuostabu, kad sukyla natūralus skaitytojų pasipiktinimas tokias nesąmones padariusia valdžia. „Kur taip eidami nueisim? Tai - absurdo teatras, bet realybėje.”  „Ačiū Seimui, jūs tikri Patriotai! Jei dar tokie emigruos?!!” „Tai vadinas skatinama vogti.” „Tuoj niekas nieko nebijos - be automato bijosi į gatvę išeiti. O išeisi - atims arba pavogs ir tą patį automatą.” Tai tik dalis komentarų, kuriuos, sekant straipsnio retorika, visiškai suprantu.

Beje, netruks įsijungti ir politikai, kurie situaciją greitai „ištaisys” - viešieji darbai taps priverčiami, arešto bausmė dažniau taikoma ir pan.

O dabar pažiūrėkime į realybę. Pasikeitė keletas dalykų.

Visų pirma, atsirado daugiau galimybių baudą keisti viešaisiais darbais. Būtent viešieji darbai tampa pagrindine sankcija. Žinoma, jei savivaldybės sugebės juos organizuoti, kuo aš, deja, abejoju, ir esu jau apie tai rašęs.

Įstatymo nuostatos, kurios įsigaliojo nuo liepos 1 dienos (nors buvo priimtos, plačiai diskutuotos su kuo tik įmanoma, įskaitant ir teisėjų bendruomenę) apie aptariamus dalykus sako štai ką:

„Šio kodekso numatytais atvejais kaip alternatyvi nuobauda rajono (miesto) apylinkės teismo nutarimu arba kito organo (pareigūno), nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, nutarimu ir pažeidėjo sutikimu bauda ar jos dalis gali būti pakeista ne daugiau negu 400 valandų trukmės nemokamais viešaisiais darbais, skaičiuojant vieną nemokamų viešųjų darbų valandą už dvidešimt litų baudos. Šiuo atveju organas (pareigūnas) nustato terminą, per kurį asmuo privalo atlikti jam paskirtus nemokamus viešuosius darbus.”

„Organas (pareigūnas), skirdamas baudą, atsižvelgdamas į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens sunkią materialinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, šio asmens prašymu gali tuo pačiu nutarimu visą baudą ar jos dalį pakeisti nemokamais viešaisiais darbais.”

„Asmuo, kuriam paskirtos baudos mokėjimas išdėstytas per tam tikrą laikotarpį šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, jeigu pasunkėja jo materialinė padėtis ar yra kitų reikšmingų aplinkybių, gali kreiptis į nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusį organą (pareigūną) dėl nesumokėtos baudos dalies, ne mažesnės kaip aštuoni šimtai litų, pakeitimo nemokamais viešaisiais darbais.”

„Jeigu nėra turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, rajono (miesto) apylinkės teismo (apylinkės teismo teisėjo) nutarimu arba kito organo (pareigūno), priėmusio nutarimą skirti baudą, nutarimu ir pažeidėjo sutikimu bauda gali būti pakeista nemokamais ne ilgesnės kaip 400 valandų trukmės viešaisiais darbais, skaičiuojant vieną nemokamų viešųjų darbų valandą už dvidešimt litų baudos. Nemokami viešieji darbai skiriami tik darbingiems asmenims.”

Kitaip tariant, jei neįmanoma išsiieškoti baudos, sudaromos galimybės keisti ją viešaisiais darbais.

Dėl pažeidėjo sutikimo atlikti viešuosius darbus - Seimas įtvirtino, kad teismas (bet ne kitos institucijos) juos gali skirti ir be pažeidėjo sutikimo. Tiesa, kaip tai atrodys realybėje - kitas klausimas. Tarkime, pažeidėjas kategoriškai atsisako dirbti viešuosius darbus, o šalia stovi policininkas ir sprendžia dilemą - priversti, tarkime, rinkti šiukšles mušimu, grasinimais, ar apsimesti kad darbas vyksta ir taip „išspręsti” problemą. Ar nuo tokio „griežtumo” taptų saugesnė visuomenė - tikrai ne ir netgi atvirkščiai, nes policininkai prižiūrėtu (ne)dirbančius viešuosius darbus, o nusikaltėliai tuo tarpu, atitinkamai, jaustųsi laisviau.

Šiandien gi jei kas atsisako dirbti viešuosius darbus, jam bus skiriama bauda.

Taip, vietoje viešųjų darbų nebus siunčiama į areštinę. Kam nuo to bus blogiau? Gal visuomenei, kuriai nereikės areštinėje sėdinčio nusidėjėlio maitinti ar žiemą šildyti?.. Mano supratimu geriau neieškoti problemų ten, kur jų nėra, o pasiūlyti, ką jau kviečiau daryti, surasti tokių galimų apribojimų asmeniui, kurie būtų jam taikomi, jei asmuo atsisako mokėti baudą ar pakeisti juos viešaisiais darbais. Pavyzdžiui, abejoju ar tokiam asmeniui turėtų priklausyti socialinės išmokos.

Rodyk draugams