BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2011-07-28

Žudynės Norvegijoje ir savigynos teisė

2011-07-28

Norvegijos įvykiai, pražudę dešimtis žmonių, pasėjo daugybę klausimų „kodėl” ir „kaip”. Dažnai bandoma žudiką įvertinti, iš karto pakrikštijame jį bepročiu ir taip galutinai pabėgame nuo adekvataus situacijos vertinimo. Juk jei žudikas beprotis, tai nebereikia bandyti suvokti kas jį paskatino nusikalsti. Bepročių  motyvai nevertinami, ar ne?

Pavadinę jį vos ne antgamtiniu monstru tarsi atpalaiduojame save ir nuo klausimų kaip buvo ar būtų galima tokių atvejų išvengti. Na, ne visai - jau pasigirdo pastebėjimų, kad Lietuvoje tokių ginklų, kuriuos naudojo jis, neįsigysi, todėl ir tokio nusikaltimo, neva, negalėtų įvykti.

Nelabai tuo tikima nei Lietuvoje, nei kitur Europoje, todėl atsiranda ir dar atsiras daugybė tokių, kurie įtikinamai pareikš, kad vis tiek „reikia kažką daryti”.

Kokios priemonės dedamos ant stalo?

Geriau prižiūrėti tokius ekstremistus ir nepatenkintus politiškai korektišku multikultūralizmu. Teisybė. Bet kaip teisingai pastebėta, jei ilgai ignoruosime tam tikrus jausmus, jie prasiverš labiausiai iškreiptomis formomis. Jei neleisime viešai ir atvirai pasakyti, kad su kažkuo mums nepakeliui, kažkas mums nepriimtinas, jei vadinsime tokią diskusiją žmogaus teisių pažeidimu, tai vargu ar turėtume stebėtis, kad prabils jau ne liežuviai, o ginklai. Tad gal geriau vertinkime, ar tikrai mes tinkamai diskutuojame apie visas problemas, ar atskiriame nusikaltėlius nuo tiesiog kitaip mąstančių.

Sugriežtinti cheminių medžiagų, įskaitant trąšas, pardavimą ir kontrolę (pasiūlymai jau sklando net ES lygiu), sugriežtinti ginklų pardavimą ir kontrolę (Norvegijoje tai jau daroma). Pasiūlymai gal ir neverti nurašymo kaip absoliučiai neracionalūs. Tačiau pulti juos iškart palaikyti nereikėtų. Juk ne įrankis kaltas, kad padarytas nusikaltimas. Žmogus išradingas ir įrankių gali prisigalvoti įvairių. Nusikaltimo šaltinis - žmogaus protas, o jo juk mes nei galime, nei, tikiuosi, norime kontroliuoti tai, ką žmonės mąsto. Mes galime nebent kiek įmanoma geriau auklėti savo vaikus ir nesėti visuomenėje baimės (įskaitant baimę kalbėti) bei agresijos atmosferos.

Tad siūlant griežtinti daiktų įsigijimą, siūlau įvertinti ir kitą pusę, bei paklausti savęs, ar šiandien visuomenė yra pakanti savigynai?

Nenoriu nagrinėti ginklų įsigijimo ir kontrolės teisinio reglamentavimo. Aišku, kad kažkoks jis turi būti, aišku, kad kažkuo galėtų būti geresnis nei dabar, aišku, kad kol kas biurokratinės procedūros ir suvaržymai ginklams vis gilinami.

Tačiau dar svarbiau koks viso šio reglamentavimo pagrindimas, pateisinimas. Sukuriamas įvaizdis, kad ginklus siekia turėti tik turintys polinkį į smurtą. Padorioje draugijoje neretai tampa „nebepadoru” sakyti, kad asmuo turi ginklą savigynai ar artimo apgynimui. Jei netikite - pabandykite pasakyti savo geranoriškiems artimiesiems, draugams, kad ketinate įsigyti ginklą.

Dar daugiau - visuomenei vis labiau peršama mintis, kad grėsmės akivaizdoje pačiam eiliniam žmogui neverta rizikuoti ir priešintis, o juo labiau padėti kitam. Vietoje to raginama skambinti policijai, tarsi ji kiekvieną kartą būtų pajėgi laukti už artimiausio kampo.

Gal dėl to ir Norvegijoje daugelis gretimoje saloje poilsiavusių norvegų tiesiog žiūrėjo, o iš stingdančio vandens nuo užpuoliko besprunkančius jaunuolius suskato gelbėti (ir 30 išgelbėjo) tik vienas vokietis ir jo artimieji. Jis, beje, gyvenime buvo laikęs ginklus, ir ne kartą.

Kažkada buvo laikoma norma, kad vyras turi gintis, ginti savo šeimą ar kitus artimuosius. Kad pagal išgales reikia būtent taip daryti žinojau nuo mažumės. Dabar nuo darželio laikų skiepijama totali nesmurto filosofija - net tais atvejais, kai smurtas yra atsakomasis, gynybinis. Net nekalbu apie tai, kad vaikų darželiuose žaisliniai ginklai daug kur tapę tabu, o galimybė jėga pasipriešinti smurtui (o kartu ir kaip neperžengti ribų) per etikos pamokas rimtai neanalizuojama.

Jei kas nukrypsta nuo normos ir apsigina, arba dar daugiau - padeda apsiginti kitam - varginančios teisinės procedūros neišvengiamos, ir sunku patikėti, kad jos neperžengia būtinumo ribų. Juo labiau neaiški gynybai ginklą panaudojusio piliečio teisinė padėtis. Jei agresorius tik sužeistas, jis tikrai turės kaip papasakoti įvykius iš savo varpinės ir kaltas liks dar neaišku kuris. Greičiausiai tas, kuris konflikto metu buvo daugiau nuskriaustas.

Jei mes tikime, kad žmonės iš esmės geranoriški ir socialūs, tai verta tikėtis, kad įrankius, įskaitant ir šaunamuosius ginklus, daugelis panaudotų geriems tikslams.

Jei Norvegijos saloje būtų ne vienas ginkluotas asmuo (nusikaltėlis), o, tarkime, dešimt (turiu omenyje suaugusiuosius), iš kurių bent vienas ar du būtų ryžęsi ginklą panaudoti, vargu ar būtų tiek daug aukų. Todėl reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir traktuoti, kad ginklas padoraus piliečio rankose yra normalu, o savigyna yra gerbtinas dalykas. Ginklai yra grėsminga jėga ir jos negalima palikti tik nusikaltėlių rankose.

Žinau, kad daugelis iš karto parodys už Atlanto. Ten ginklų daug ir viešų šaudymų daug. Tiesa. Bet ne mažiau už amerikiečius ginkluoti ir Šveicarai, o ar girdėjote masinių šaudymų atvejus ten? O galbūt jų kaip tik ten ir nėra dėl to, kad namuose žmonės laiko per milijoną automatinių ginklų?

Galiausiai apie tas pačias Jungtines Amerikos Valstijas kalbant - ar girdėjote, kad masiniai šaudymai būtų buvę ten, kur galima turėti ginklą? Aš kiekvieną kartą pasitikrinu ir tokio atvejo neaptikau.

Tačiau aptikau kitų atvejų - kai įstatymui paklusnūs žmonės palieka ginklus ten, kur juos galima turėti (mašinoje lauke) ir užeina į „beginklę” zoną (kur nors „McDonald‘s”), o paskui jų akyse nušaunamas artimasis, žinant, kad ginklo turėjimas po ranka būtų tam užkirtęs kelią.

Aptikau ir tokių atvejų, kai netgi išbėgama iš tos „beginklės” zonos, pasiimamas turimas ginklas, grįžtama, ir nusikaltėlis sulaikomas privataus asmens, o ne policijos. Tai, kad apie šias istorijas nerodo a la pacifistinė žiniasklaida, nereiškia, kad jų nėra.

Nenorėčiau, kad šis mano komentaras būtų suprastas kaip kvietimas masiškai ginkluotis. Tiesiog noriu, kad nežmoniškai skaudžios tragedijos Norvegijoje akivaizdoje, visgi, nebūtų pamestas sveikas protas.

Pasikartosiu: reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir užtikrinti, kad savigyna nuo nusikaltėlių bei pagalba artimam yra visais atvejais gerbtina.

Rodyk draugams