BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2011

Apdovanojimas dėl laisvės ir atminties

2011-10-21

Užvakar Vengrijoje turėjau garbės atsiimti aukštą Vengrijos valstybinį apdovanojimą - Komandoro kryžių „Už nuopelnus”. Noriu pasidalinti ir su jumis tomis mintimis, kurias sakiau atsiimdamas apdovanojimą.

Apdovanojant gana bendrai paminima, kad jis skiriamas už nuopelnus padedant Vengrijai siekti pirmininkavimo ES tikslų, už bendrų Europos vertybių puoselėjimą skatinant bendrą atmintį apie totalitarinius nusikaltimus.

Realiai suvokiu, kad šis apdovanojimas susijęs su tuo, jog mums kartu pavyko pasiekti, kad ES aiškiai ir nedviprasmiškai įvardintų, kad visi totalitariniai nusikaltimai yra smerktini, visų jų aukos - vienodai gerbtinos ir atmintinos.

Prieš metus, kai Vengrija dar tik ruošėsi pirmininkavimui, Budapešte įtikinėjau Vengrijos teisingumo ministrą ir Lenkijos (dabartinės pirmininkaujančios šalies) teisingumo ministrą, kad mes turime pasiekti, kad Taryba priimtų išvadas ir aiškiai įvardintų bendrą ES poziciją dėl totalitarinių nusikaltimų. Tuomet neatrodė, kad rezultatas lengvai pasiekiamas. Atrodė, kad jis gal ir visai nepasiekiamas, turint galvoje, kad kai kurių ES šalių kultūroje komunizmas yra idealizuojamas, o komunizmo palyginimas su fašizmu toli gražu neatrodo savaime suprantamas.

Galbūt apdovanojimo įteikimas kaip tik yra gera proga atsiprašyti, kad tuomet buvau per daug įkyrus ir per daug spaudžiau savo kolegas ryžtis šiems darbams. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad mūsų bendrų pastangų dėka turime bendrą rezultatą - tiek komunistiniai, tiek nacionalsocialistiniai nusikaltimai ES yra pasmerkti bei įvertinami taip pat kaip ir bet kokie kiti „-istiniai” totalitariniai nusikaltimai.

Kartu noriu pasakyti, kad apdovanojime minimos bendros Europos vertybės nėra tik tušti žodžiai. Apdovanojimą gaunu 1956 m. Vengrijos revoliucijos metinių iškilmėse. Tuomet revoliucija buvo sutriuškinta.

Manau, kad Vengrijos revoliucija tuomet pralaimėjo ne todėl, kad Sovietų Sąjunga buvo labai stipri. Ji pralaimėjo dėl Centrinės Europos vienybės stokos.

Juk 1956 metai buvo  kaip tik keli metai po to, kai galutinai numalšintas pasipriešinimas sovietams Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Vakarų Ukrainoje. Kitos gi Centrinės Europos šalys buvo izoliuotos nuo Vengrijos įvykių.

Prieš dvidešimt metų sovietų režimas darė paskutinius savo nusikaltimus Centrinėje Europoje. 1991 metais pats su tėčiu stovėjau prie parlamento kaip dalis gyvojo skydo laisvei apginti. Ten buvo ir mano žmona, kurios tuo metu nepažinojau, ir daugybė kitų jaunų žmonių.

Kodėl mes laimėjome tada? Ne tik todėl, kad buvome pasiryžę. Laimėjome ir todėl, kad solidarumą, pagalbą parodė daugybė šalių. Į Seimą atvyko daugybės šalių parlamentarai, masinės palaikymo Lietuvai demonstracijos vyko net Maskvoje.

Prieš dvidešimt metų Lietuva nebuvo tokioje pat situacijoje kaip kartu su savo kaimynais pokaryje, kaip Vengrija 1956  metais, kaip Čekoslovakija 1968 metais, kaip Lenkija 1980 metais. Prieš dvidešimt metų buvo daugiau vienybės ir tai padėjo laimėti mums visiems.

Tai, kad mums kartu pavyko pasiekti svarbių rezultatų Europos Sąjungoje pasmerkiant visus totalitarinius nusikaltimus, kad mus palaikė ir Vakarų Europos šalys, suteikia viltį, kad tokia vienybė mus sutelktų ir iškilus problemoms ateityje.

O pabaigai noriu padėkoti ir nusilenkti ne tik visiems, kurie kovojo už laisvę ar nukentėjo nuo totalitarizmo, bet ir valstybės tarnautojams Teisingumo bei kitose ministerijose, o taip pat savo užsienio kolegoms, kad šie dalykai yra neužmirštami ir tinkamai įvertinami.

Rodyk draugams

Sovietinė pasaka gyva kaimynystėje

2011-10-13

Jei kas nematėte dokumentinio filmo „Soviet Story” (Sovietų pasaka), tai būtinai pažiūrėkite. Ten puikiai parodyta kaip komunistams pavyko įtikinti vakariečių mases, kad komunistas yra geras žmogus (net jei kartais jam nepavyksta ir dėl to žūva milijonai). Ir kad komunistas visiškai nepanašus į nacį (kurio tikrasis vardas yra, neslėpkim, nacionalsocialistas), iš prigimties kupiną blogų ketinimų.

Taip dvi tarsi du vandens lašai panašios baisios ideologijos padarytos vos ne priešprieša, tarp kurių neva glūdi praraja, tarp kurių neva nėra bendrų socialistinių šaknų.

Šį antradienį teko labai aiškiai pamatyti, kad sovietinės pasakos sukurtas mitas mūsų kaimynystėje yra labai gyvas ir gerbiamas…

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje pristatinėjau Lietuvos ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį, o kitos šalys uždavinėjo klausimus, teikė pastebėjimus ir rekomendacijas. Įvykis aktualus, nes Lietuva tokią procedūrą patiria pirmą kartą.

Nenuostabu, kad svetimame darže besidairantys kitų valstybių atstovai pastebi, kad tai su seksualinėmis, tai su tautinėmis mažumomis kas ne tai, ir šiaip visokių bėdų susakė.

Tačiau Rusijos išsakyta rekomendacija Lietuvai pribloškia. Cituoju (vertimas mano): „Nutraukti bandymus peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo pasekmes, veteranų-antifašistų persekiojimą ir nacistinių nusikaltėlių šlovinimą”.

Į tai belieka atsakyti (ir tai padariau) Jungtinėse Tautose, kad ši rekomendacija remiasi ne faktais, o neteisingais vertinimais.

Lietuva dvidešimtojo amžiaus viduryje buvo okupuota tris kartus: komunistinės Sovietų sąjungos, nacionalsocialistinės Vokietijos ir vėl Sovietų sąjungos. Tenka priminti, kad visi okupantai negerbė žmogaus teisių ir padarė baisių nusikaltimų prieš žmoniją.

Kiekvienos teisinės valstybės pareiga yra padaryti viską, kad karo nusikaltėliai ir kiti nusikaltėliai žmogiškumui atsakytų prieš įstatymą, net jei kai kuriais atvejais šie nusikaltėliai yra heroizuojami ar gavo medalius už savo nusikaltimus.

Bent jau Lietuva daro viską, kad taip ir įvyktų, o Rusiją kviečiu bendradarbiauti, kad nusikaltėliai atsakytų už savo veiksmus.

Jungtinėse Tautose gal ir neįprasta, kad Rusija gautų tiesų atsakymą į savo pareiškimus. Gal todėl mūsų didžiųjų kaimynų Užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kad mano pozicija buvo „liguista”.

Man belieka daryti vieną išvadą - sovietų pasaka Rusijoje dar gyva.

Rodyk draugams

Kiti Konstitucinio Teismo nutarimo aspektai: teisėkūros keblumai

2011-10-06

Tai, ką Konstitucinis Teismas pasakė apie šeimą, jau plačiai narstoma. Vieniems tai absurdiškas, naują (ne geresnę) visuomenę kuriantis ir moralei prieštaraujantis dalykas. Kitiems - pagaliau ištartas sveiko proto balsas, raginantis įteisinti vos ne viską, kas dar nėra įteisinta šeimos srityje.

Kadangi mano pozicija šiuo klausimu yra kažkur per vidurį (o tai skaitytojams paprastai nebūna labai įdomu), tai savo samprotavimus apie šeimą paliksiu kitam kartui, kai pateiksiu atitinkamus projektus dėl partnerystės (tai bus labai greitai).

O šį kartą - apie kitus šio nutarimo aspektus. O būtent: Seimo galias, teisėkūrą, įstatymų leidybą. Čia esančią painiavą bei kaip ją išrišti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad 2008 metais Seimo nutarimu patvirtinta Šeimos koncepcija ir joje įtvirtintas įpareigojimas vienareikšmiai ja vadovautis rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus yra neteisėta. Seimo įpareigojanti valia turi būti išreiškiama įstatymais.

Labai džiaugiuosi, kad Konstitucinis Teismas atkreipė į tai dėmesį.

Viena vertus, rengiant įstatymus iš jų tikimės konceptualumo (kurio šiandien neretai itin trūksta), todėl prieš rengiant įstatymo tekstą apsispręsti dėl koncepcijos yra gera praktika.

Kita vertus, kyla neaiškumai dėl to kas yra koncepcijos, ar ir kiek jos įpareigoja? Tokių neaiškumų turėtų nebūti, nes jie, kaip matome, atveda prie sprendimų, kurie vėliau pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai.

Tikiuosi, kad Seimui tai bus dar vienas priminimas dėl jame svarstomo mano pateikto Teisėkūros pagrindų įstatymo projekto.

Jame be kitų, dar svarbesnių dalykų, kalbama ir apie koncepcijas. Numatyta, kad jei yra patvirtinta tam tikros srities reglamentavimo koncepcija, tai teisės akto rengėjai privalo teisės akto projektą arba parengti pagal koncepciją, arba aiškiai nurodyti, kodėl nuo jos nukrypta ir pateikti argumentus.

Jei minėtas įstatymas jau būtų buvęs priimtas ir koncepcijos samprata bei iš jos kylantys įpareigojimai būtų apibrėžti įstatymo lygiu, Konstitucinio Teismo argumentai būtų buvę kiti, galimai ir abejonių dėl konstitucingumo būtų buvę mažiau, o labiausiai tikėtina, kad ir pats Seimo nutarimas būtų formuluotas kitaip.

Rodyk draugams

Laisvė kaip sankcija (tinka visiems, bet taikoma turtingesniems)

2011-10-04

Tai, kad norint uždirbti, reikia turėti galimybes, lyg ir tokia triviali tiesa, kad nebūtų ką apie tai kalbėti. Tačiau kai kalba užeina apie darbo santykius, tai paaiškėja, kad uždirbti visi norime (ir tai sveikintina bei natūralu), tačiau laisvės dažniausiai - ne.

Bijome, kad laisve naudosis ne eilinis žmogus, o nedraugiškai jo atžvilgiu nusiteikęs darbdavys. Bijome, kad laisvė taps išnaudojimu ir vergove.

Kad baimės šios yra nepagrįstos - jau ne kartą esu argumentavęs. Puikiai matome, kad įstatymai negali apsaugoti nuo gamtos. Samdyti darbuotoją tik tada, kai tai yra naudinga darbdaviui, ir siekti iš to kuo didesnės naudos yra lygiai tiek pat natūralu, kiek ir eiti dirbti tik tada kai tai apsimoka, ir bandyti už savo darbą gauti kiek daugiau. Jokie įstatymai to nepakeis.

Diskusijose dėl Darbo kodekso, darbo santykių liberalizavimo dalyvauju jau bene penkiolika metų. Pasiekimų yra, tačiau jų nedaug. Pagrindinė priežastis - vis iškylantis vaizdinys kaip kraugerys darbdavys, kaip koks dėdė Semas iš senų sovietinių karikatūrų, engia paliegusius išeities neturinčius darbininkus.

Na gerai, jei vis dar gyvename šiais klasių kovos vaizdiniais, tai pabandykim iš kitos pusės. Kam tuomet ginti žmogų, kuris „į rankas” iš savo darbo gauna daugiau nei 5000 litų - daugiau nei vidutinis smulkusis verslininkas?

Jei neleidžiam šlavėjui ar pardavėjui, tai gal leiskim bent teisininkui, informatikui, inžinieriui, geram vadybininkui ar netgi labai kvalifikuotam darbininkui susitarti kiek ir kokiu grafiku jis nori dirbti, kiek ir kada turėti atostogų, kokios garantijos turi būti jį atleidžiant ir dėl kuo įvairiausių kitų klausimų? Kaip tik tokį variantą ir numato kolegos Rimanto Žyliaus siūlomas pakeitimų projektas, apie kurį su juo esam diskutavę prieš kurį laiką.

Juk ne paslaptis, kad dalis važiuojančių dirbti svetur de facto taip ir elgiasi. Štai mano pažįstamas suvirintojas pasirenka uždirbti 7000 litų kitoje šalyje ir dirbti ilgiau bei sunkesnėmis sąlygomis, o ne gauti 4000 litų Lietuvoje ir dirbti mažiau beigi pagal Darbo kodekso aukščiausias garantijas. Gal bent jis, priėmus pakeitimus, galės pasirinkti važiuoti užsidirbti savo 7000 litų nebe į Daniją, o į Klaipėdą?

Ne paslaptis ir tai, kad jei dirbama griežtai pagal Darbo kodeksą, kaip sakė vienas garsus IT verslininkas lietuvis, tai informatikas Kalifornijoje įmonei atsieina pigiau nei informatikas Vilniuje. Tai gal suteikim tam informatikui Vilniuje daugiau galimybių - ne tik emigruoti ar pažeidinėti įstatymus, bet ir teisėtai, pagal tai kas susitarta dirbti lanksčiau, gal daugiau nei 8 valandas per dieną, tačiau ir atlyginimo gauti dvigubai daugiau.

Žodžiu, jei jau bijome laisvės visiems, tai duokime laisvę tiems, kas jos nebijo. Pamatysime - laisvė yra ne sankcija, o galimybė. Ateis laikas, tai supras ir kiti.

Rodyk draugams