BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2012

Euro gelbėjimo sutartis gali išgelbėti stagnaciją

2012-01-30

Praėjusią savaitę Vyriausybė pasitarime dviem ministrams nepalaikant (įskaitant ir šio komentaro autorių) nusprendė prisijungti prie Sutarties dėl ekonomikos ir monetarinės sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo.

Visi žinome kam reikalinga ši Sutartis - parodyti visų šalių rinkėjams, kad ES ir kiekviena šalis atskirai „daro viską”, kad tik atsilieptų į ekonomikos ir finansų krizę atskirose valstybėse, ir, kad išgelbėtų eurą kaip stabilią valiutą.

Sutartis tarsi ir nieko naujo nepasako - pakartoja senus kriterijus ir įsipareigojimus dėl subalansuoto biudžeto, valstybės skolos apribojimo, reikalingų struktūrinių reformų, atsakingos ekonominės politikos. Ir daugelis šių dalykų absoliučiai teisingi.

Tačiau aš šiai Sutarčiai nepritariu ir noriu paaiškinti kodėl.

Visų pirma - nemanau, kad galima pritarti Sutarčiai kol dėl jos nėra sutarta. Galima pritarti tik deryboms dėl jos ar išreikšti principinę poziciją. Juo keisčiau yra vienareikšmiai paskelbti apie prisijungimą prie Sutarties, kol jos nėra Lietuvos arenoje. Nėra, nes jos nematė visuomenė, į lietuvių kalbą vertimo irgi nėra.

Lisabonos sutarties ratifikavimas prieš ketverius metus pirmiesiems, de facto jos net neskaičius, nedaro mums garbės, ir tokių klaidų kartoti nereikėtų.

Antra, Sutartis turi būti įvertinta atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai požiūriu. Nesakau, kad ji prieštarauja Konstitucijai, tačiau Europos institucijų galios įsikišti, kai Sutartyje numatytų kriterijų nesilaikoma, tam tikrais atvejais su Konstitucija gali kirstis.

Tokiu atveju, jei manome, kad siūloma tvarka gera, reikia išsiaiškinti, kokios galios aktu tai turi būti įtvirtinta.

Atsisiejant nuo Sutarties manau, kad iš tiesų visai sveika būtų nuostatas dėl nedeficitinio biudžeto įtvirtinti netgi Konstitucijoje (ir tam netgi nereikia jokios sutarties). Tai gerokai racionalizuotų teisėtų-neįmanomų lūkesčių svarstymą Konstituciniame teisme ir Seime.

Jei nuostatas dėl valstybės finansų prieš prisijungdami prie Sutarties išdiskutuotume ir įtvirtintume patys, tai rodytų mūsų tikrą pasiryžimą jų laikytis. Be to, nuostatos galėtų būti įtvirtintos tinkamiausiu Lietuvai būdu. Kol neapsisprendėme ko mums reikia ir kaip tai įtvirtinti, neturėtume skubėti jungtis prie ES iniciatyvų.

Trečia, nedeficitinis biudžetas yra gerai. Tai - aiškiai deklaruojamas Sutarties paviršius. Bet yra ir šis tas giliau.

Kaip nustatyti nedeficitinį biudžetą turi nustatyti kiekviena valstybė, o ne Teisingumo teismas Liuksemburge, kaip, esant ginčui, siūloma Sutarties projekte. Man panašu, kad tai ves ne prie atsakingesnio pinigų leidimo (ES čia ne geresnė nei valstybės narės), o prie faktinio mokesčių politikos harmonizavimo, kuris naudingas tikrai ne Lietuvai.

Lygiai taip pat neturiu pagrindo viltis, kad Sutarties projekte nustatytas ekonominės politikos koordinavimas skatins būtinas ekonomines reformas. Būtinos ekonominės reformos, vietoje to, kad būtų įgyvendintos kuo greičiau, prieš tai „turės būti išdiskutuotos ex-ante ir, kai to reikia, suderintos tarpusavyje”.

Nemeluokime bent jau sau: norint išlipti iš krizės ir išvengti krizių ateityje, būtina atsakinga ekonominė politika. Tačiau ją reikia vykdyti pas save namuose, o ne tartis dėl jos koordinavimo Europos mastu.

Jei norime būti Euro klubo nariais, Sutartį teks pasirašyti. Tačiau Sutarties veikimas, kaip ir Euro ateitis, - neaiški, tad kol kas geriau rūpintis namų darbais (kuriuos, tikiu, ir turi galvoje Prezidentė, palaikydama Sutartį), o ne per ankstyvu prisijungimu prie Sutarties.

Rodyk draugams

Nevyriausybininkams: trumpiname distanciją, nurenkame barjerus

2012-01-26

Šią savaitę jau trečius metus iš eilės sudalyvavau nevyriausybinių organizacijų (NVO) forume, kurį organizuoja… Microsoft. Microsoft turi savo planų - parodyti kaip myli pilietinę visuomenę ir, netgi, nemokamai jai duoda programų licencijų. O man tai - gera proga susisteminti ką pavyko pasiekti gerinant NVO padėtį ir tai papasakoti. Nei šis nei tas būtų kai kuriomis mintimis nepasidalinti ir su savo skaitytojais.

NVO Steigimasis. Jau rudens naujos viešosios įstaigos bei asociacijos gali steigtis pigiau ir paprasčiau: sutaupyti kelis šimtus litų, kuriuos mokėdavo notarui, ir sutaupyti kelis vizitus į įvairias kontoras. Tai tiems žmonėms, kurie turi (arba ta proga įsigyja) elektroninio parašo sertifikatus ir kuria NVO pagal patvirtintus tipinius steigimo dokumentus. Žodžiu, paprasta, patogu, modernu.

Steigimasis - svarbus žingsnis, turintis ir svarbią simbolinę reikšmę. Tačiau dar svarbiau, kas vyksta paskui. Juridinių asmenų registras jau modernizuojamas taip, kad NVO valdymo organų sprendimai galės būti priimami (ir tuo pačiu registruojami) virtualioje registro aplinkoje.

Tai reiškia, kad susirinkimas galės būti distancinis, bus galima naudotis dokumentų šablonais, nebereikės atskirai nešti dokumentų registruoti. Vėlgi - paprasčiau, patogiau.

Neliečiamo kapitalo fondai. Jau esu apie tai rašęs - Lietuvoje esančių ar su Lietuva susijusių turtingų žmonių nėra tiek jau mažai. Nors daugelis juos laiko godžiais beširdžiais, tačiau dauguma jų kuria dėl kūrybos džiaugsmo ir nestokoja idėjų bei noro dalintis.

Seimui praėjusiais metais pateikiau įstatymo projektą (beje, projektą iniciavo piliečių grupė), kuris numato aiškų ir saugų mechanizmą kaip tokie žmonės galėtų paremti ilgalaikius NVO projektus. Pinigai būtų laikomi ir investuojami, o naudojamas tik kapitalo prieaugis.

Galiu tik priminti, kad tokiais pagrindais veikia nemažai stipendijų fondų JAV, arba garsusis Nobelio fondas Švedijoje.

Šis įstatymas, tikiuosi, bus priimtas jau pavasario pradžioje, nes Seime jau sėkmingai praėjo beveik visas procedūras.

Kiti įstatymai. Nevarginsiu jūsų detaliais pristatymais, tačiau panašioje stadijoje yra ir dar bent du įstatymai. Asociacijų įstatymas numato lankstesnę šių NVO valdymo formą. NVO finansavimo įstatymas įveda tam tikrus skaidrumo principus, kai pinigus NVO skiria valstybės institucijos.

Grupės ieškinys. Kaip tik šią savaitę visuomenės ir įvairių institucijų dėmesiui atidaviau įstatymų pakeitimų paketą, įteisinantį grupės ieškinį. Pagal jį grupės ieškinį galės teikti ir asociacijos. Manau, tai nauja dirva, kuri ko gero jau senokai turėjo būti parengta NVO įgyvendinant savo misiją.

Projektai buvo rengiami kruopščiai, metodiškai ir atsakingai. Produktą turime subalansuotą, tad manau, kad vėliausiai nuo kitų metų ši grupės ieškinio idėja taps realybe.

Teisėkūros atvirumas. Viešą interesą, kaip jis bebūtų suprantamas, ginančioms NVO ypatingai svarbu, kad valdžia dirbtų skaidriai. Tad primenu, kad jau kadencijos pradžioje iniciavau esminį pokytį.

Visi ministerijų rengiami teisės aktų projektai yra vieši nuo tos dienos, kai jie išsiunčiami kitai valstybės įstaigai. Nebereikia jokio projekto viešinimo, nes projekto išsiuntimas (o tai būtina tarpinė stadija, prasidedanti tik parengus projektą) įvyksta jo patalpinimo viešoje Seimo informacinėje sistemoje būdu. Prisimenu kaip buvo kalbama kad viešinimas brangus ir sudėtingas procesas. Pasirodo, kad brangumo nulis, patogumo daugiau, o patį rezultatą siūlau įvertinti čia.

Kas dar? Yra dar dalykų, kuriais savo skaitytojų nevarginsiu. Tačiau noriu vieno dalyko paprašyti. Jei kas praleista, pražiūrėta - duokit man žinią. Dar turiu laiko nemažai ką įgyvendinti. Iš NVO, kaip ir bet ko kito, turi būti reikalaujama įveikti kuo mažiau barjerų ir nubėgti kuo mažesnę distanciją, kad galima būtų pradėti dirbti ir siekti savo tikslų.

Rodyk draugams

Net susigrąžinti skolas reikia protingai

2012-01-20

Vyriausybė patvirtino išieškojimų valstybės naudai koncepciją. Pagal ją dar šį pavasarį Seimui bus pateikti įstatymų projektai, o jų įgyvendinimas ganėtinai pakeis tradicinį kreditorių - skolininkų - antstolių - valstybės tarpusavio bendravimo paveikslą.

Kreditoriai. Koncepcija pirmiausia kalba apie išieškojimą, kai kreditorius yra valstybė, kuriai šiuo metu išieškojimo santykiuose atstovauja keliasdešimt institucijų, kiekvieno išieškojimo atveju atskirai besikreipiančių į antstolius. Net ir tuomet, kai antstolių darbas nesėkmingas (o daugiau nei pusės skolų taip ir nepavyksta išieškoti), valstybei tenka sumokėti antstoliui už paslaugas.

Yra ir koncepcijos priėmimą paskatinusių išimčių: mokesčių inspekcija mokesčių nepriemokas iš sąskaitų nusirašo pati, o tais atvejais, kai jai prireikia antstolių paslaugų, antstoliams „geranoriškai” sutikus jiems nieko nemoka (nors, manau, visi supranta, kad už tokios „lengvatos” taikymą apmoka jų neturintieji).

Valstybė nuo šiol veiks kaip vienas kreditorius, t. y. surinks visą informaciją apie savo skolininkus į vieną vietą ir spręs, kada ir kokias priemones taikyti. Tai leis sutaupyti vykdymo išlaidas, pavyzdžiui, nevykdyti išieškojimo paraleliai pagal kelis reikalavimus tam pačiam skolininkui, nesiimti brangiai kainuojančių priemonių, kai  skolos išieškojimas yra beviltiškas.

Sukurtais efektyvesniais skolos išieškojimo būdais galės naudotis ir privatūs kreditoriai, kurie neretai susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir valstybės institucijos.

Antstoliai. Su kiekviena išieškojimo byla nebus dirbama atskirai, kaip su ypač brangiai kainuojančiu projektu, o pirma bus bandoma algoritmų pagrindu veikiančiomis  informacinėmis technologijomis tiesiog rasti lėšų sąskaitose (kaip minėjau, tai jau taikoma išieškant mokesčių nepriemokas). Atskiru projektu konkreti skola ir konkretus skolininkas taps tik tada, kai automatiniai mechanizmai nesuveiks.

Aišku, tai antstoliams gresia darbo sumažėjimu ir atitinkamai - pajamų praradimu. Bet kokiu atveju tikiuosi, jog antstoliai suvokia, kad pokyčiai vyksta ne dėl vieno ar kito ministro įgeidžio, o dėl to, kad pats gyvenimas verčia keistis. Kaip rodo patirtis, neigiančiųjų gyvenimo nulemtų pokyčių būtinybę padėtis neišvengiamai blogėja, kol galų gale jie patys tampa tik istorijos dalimi.

Beje, tai, kad gyvenimas juda į priekį, tikiuosi, jau suprasta, nes dar prieš pusmetį Antstolių rūmai deklaravo, kad tokių permainų padaryti neįmanoma. Tik atsiradus galimybei išieškojimus iš piniginių lėšų daryti be antstolių per mokesčių inspekciją, tai jau pripažino ir Antstolių rūmai. Kadangi manau, kad iš principo geriau, kai visi dirba savo darbą (pavyzdžiui, skolas išieško antstoliai), tikiuosi, kad antstoliai į šį traukinį dar suspės ir neteks visų modernizuotų išieškojimų iš sąskaitų perduoti mokesčių Inspekcijai tik todėl, kad antstoliai manė, jog tai neįmanoma.

Skolininkai. Skolininkai galės jaustis saugesni dėl neišpūstų vykdymo išlaidų, nors ir bus labiau spaudžiami susimokėti skolas. Sumažės šiandien tokių dažnų istorijų, kai skolininkas teigia, kad jis nė kiek nesislapsto ir nevengia skolų, o antstoliams jo beieškant keistais būdais, vykdymo išlaidų prikapsi iki nesuprantamų aukštumų.

Valstybė. Valstybė pagaliau galės rimtai padėti kreditoriams išieškoti skolas (o skolininkams kartu sumažinti išieškojimo išlaidas). Tai įvyks pasitelkiant įvairius registrus ir bendravimo su žmonėmis taškus, kad skolininkas būtų paprasčiau informuojamas apie skolą. Prireikus bus galima taikyti apribojimus skolininkui mėgautis gyvenimo malonumais ar leisti pinigus vienam ar kitam tikslui, jei jis piktybiškai vengia sumokėti skolą.

Kaip konkrečiai viskas atrodys?

  • Duomenys apie skolininkus suplauks į vieną registrą ir bus valdomi bendrai.
  • Bet kuris kreditorius galės apsispręsti kokias išieškojimo priemones taikyti (logiška, kad paprastai pirmiausia bus renkamasi paprastesnės ir pigesnės priemonės, nes už paslaugas avansą moka išieškotojas). Tiesa, tai galima daryti ir iki šiol, tačiau pats priemonių pasirinkimas yra ribotesnis. Jis bus išplėstas:
  • o tik informuoti skolininką (pavyzdžiui, ateina skolininkas pasidaryti naujo paso, registruoti automobilio, socialinės pašalpos ir pan., o jam sako: „Tam ir tam esi tiek ir tiek skolingas, prašau pasirašyti, kad gavote šią informaciją”) ir naudoti kitus minėtą neprievartinį sumokėjimą skatinančius būdus;
  • o išieškoti tik iš skolininko piniginių lėšų, t. y. automatiškai skolą nurašayti iš banko sąskaitų (be abejo, šioje srityje dar reikia šį tą sutvarkyti, kad šis nurašymas būtų sklandus ir asmens teisių nepažeidžiantis);
  • o išieškoti skolą ir iš kito skolininko turto taikant didesnes ar mažesnes skolininko ir jo turto paieškos priemones.
  • Galiausiai (kaip ir iki šiol) išieškojimo kaštus padengs skolininkas (jei turi iš ko).

Pabaigoje noriu priminti, kad skolas reikia grąžinti ir tai yra svarbiausias antstolių ir labai svarbus teisinės sistemos rūpestis. Tačiau vykdant šį uždavinį reikia neužmiršti, kad net susigrąžinti skolas reikia protingai ir taip, kad pati procedūra ar jos kaina netaptų nereikalinga papildoma bausme skolininkui, dėl kurios jis skatinamas  vengti pačios baudos mokėjimo.

P. S. Iš antstolių ir kai kurių kitų sulaukiu daugybės viešų pastabų, kad koncepcija nederinta, stumiama paskubomis. Atsakau jums - turėkite gėdos. Dar vasarą vyko daugybė susitikimų su Antstolių rūmais ir viskas detaliai apkalbėta. Tai, kad tuomet koncepcija netiko (nes neva neįmanoma taip supaprastinti), yra visai kita tema. Diskutuoti nėra tas pats, kas atsižvelgti į visus norus, kad būtų išsaugotas esamas pajamų šaltinis. O kad dabar, kas buvo neįmanoma tapo jau įmanoma, - kaltinti belieka tik save.

Rodyk draugams

Popierizavimas skurdina

2012-01-17

Na taip - kompiuterio ekrane virtualus kalbos redaktorius žodį „popierizavimas” pavingiuoja raudonai. Neva tokio nėra. Yra. Tik raudonai jį reikia pabraukti dėl kitų priežasčių - jis kainuoja.

Pateiksiu porą iliustracijų kaip sutaupo elektronizavimas (pasirodo ir šį žodį kalbos redaktorius pabraukia raudonai…) ir kaip pabrangina popierizavimas.

Elektronizavimas pigina

Bent jau savo darbo srityje stengiuosi pranešimus ir dokumentus perkelti į elektroninę erdvę, kai tai pigiau ir patogiau. Pavyzdžiui, anksčiau valstybės institucijos teisės aktų ir sprendimų projektus „derinti” siuntinėdavo viena kitai paštu. Ką tai reiškia? Spausdinimo išlaidos, pašto išlaidos, laiko išlaidos (užtrunka kol laiškas ateina), kurjerių išlaidos (kai nori sutaupyti laiko, laišką neša kurjeris - valstybės įstaigos darbuotojas, kuris apmokamas kaip specialistas).

Dabar dokumentas tiesiog įkeliamas į Teisės aktų projektų informacinę bazę. Dėl to nebėra visų šių išlaidų. Teisės aktų projektų viešinimas, kuris būdavo darbui imlus (ir tai tarnavo kaip pretekstas daug ko neviešinti) pradėjo kainuoti nulį ir būti taikomas automatiškai visada. Galite patikrinti Seimo teisės aktų projektų informacinėje sistemoje.

Arba kitas pavyzdys - anksčiau teismo šaukimai, kai jų neįmanoma įteikti, būdavo skelbiami laikraščiuose. Dabar tai daroma internete. Neseniai iš vieno nacionalinio laikraščio sužinojau, kad dėl to laikraštis prarado milijoną metinių pajamų. Kiti laikraščiai irgi nemažai prarado. Ir šis praradimas - tai grynas sutaupymas teismams ir teismo bylos šalims.

Dar vienas pavyzdys - elektroninis įmonių ir NVO steigimas, be kita ko išvengiant privalomo notaro dalyvavimo ir pasinaudojant tipiniais įstatais, leidžia sutaupyti steigiantiems įmones bent kelis šimtus litų. Ši paslauga ir toliau tobulinama, tad galiu pažadėti, kad popierizmo bus sumažinta ir jau veikiančioms įmonėms.

Apie gerus elektronizavimo pavyzdžius galima ir daugiau, bet reikia pasakyti ir apie popierizavimą. Šį kartą  šį tą liūdnesnio.

Popierizavimas brangina

Seimas jau buvo pritaręs Vyriausybės projektui, kad oficiali perkančiųjų organizacijų informacija apie viešuosius pirkimus yra skelbiama tik internete. Tai turėjo įsigalioti nuo šio sausio 1 dienos. Būtų sutaupyti keli milijonai perkančioms organizacijoms (t.y., mokesčių mokėtojams) ir verslui, kuris dalyvauja viešuosiuose pirkimuose.

Deja, įvairioms partijoms (daugiausiai opozicinėms) priklausanti neformali ir niekur nepaskelbta grupė „Valstybės žinių” draugai” pasiekė savo. Įstatymo nuostata pakeista taip, kad skelbimai „Valstybės žinių” „Informaciniame priede” lieka privalomi. Apie tai jau rašiau.

Pasirodo, sugrąžintas ne tik senasis popierinis skelbimo būdas, bet dar ir kainos pakeistos taip, kad už skelbimus nuo sausio 1  dienos reikia mokėti daugiau: už mažos vertės pirkimus (kurių ir yra daugiausiai) vietoje 90 Lt. + PVM bus 180 Lt. + PVM. Be to, sukuriama neefektyvi dviguba našta - iki tol Viešųjų pirkimų tarnyba perduodavo duomenis „Valstybės žinioms”, o dabar tai turės daryti pačios perkančios organizacijos.

Pabaigai

Nesu toks elektronizavimo fanas, kad siūlyčiau jį diegti bet kur ir bet kada, tačiau kai elektronizavimas yra paprasčiau, pigiau, patogiau, likti popierizmo krante yra nedovanotina.

Rodyk draugams

Paskutinis totalitarizmo spjūvis

2012-01-12

Sausio 13-oji diena prieš 21 metus - tai paskutinis totalitarizmo spjūvis, kurį mums teko patirti Lietuvoje. Kartu tai ir slenkstis, kurį mes peržengėme bei testas, pagal kurį vertiname daug šiandienos gyvenimo aspektų.

Jau praėjusiais metais sausio 13-osios dienos minėjimas Lietuvoje, kiek pastebėjau, įgavo daug naujų atspalvių. Tai nebe diena, kai mus eilinį kartą skriaudė sovietai. Tai diena, kai mes juos nugalėjome. Ir taip kalba ne tik tie, kurie šią dieną išgyveno be asmeninių praradimų. Taip kalbėjo ir tie, kurie tą dieną prarado artimuosius. Ir tikrai - jų auka nebuvo šiaip sau beprasmė mirtis. Tai buvo pergalės kaina. Ir esminis žodis čia yra pergalė.

Nelabai suprantu tų, kam ši pergalė atrodo per menka, arba kurie kalba, kad ne už tai, ką šiandien turime, mes kovojome. Kai mano tėtis su manimi, kaip tik septynioliktąjį gimtadienį atšventusiu jaunuoliu, iš Tauragės autobusu vyko į Vilnių, žinojo, kad čia ne šiaip lengvas pasivažinėjimas ar ekskursija.

Buvo aišku, kad tai gresia gyvybės, sveikatos praradimu. Bet nevykimas ir nestovėjimas gyvajame skyde grėsė laisvės ir, nepabijosiu to žodžio, ateities praradimu. Todėl rizikavimas savo ir savo vaiko gyvybe tada buvo ne tik pateisinamas, bet visiškai suprantamas. Šių daugybės žmonių apsisprendimų dėka mes šiandien turime laisvę ir galimybes siekti laimės Lietuvoje ar svetur.

Lietuva dar atsimena laisvės kainą, žino ne tik laisvės, bet ir priespaudos skonį. Daugelis visuomenių Europoje to nebežino ir mūsų pareiga yra neįkyriai, bet aiškiai liudyti laisvės prasmę. Kad to reikia, puikiai parodė praėjusieji metai.

Niekaip kitaip kaip tik akibrokštu negalima vertinti, kai Austrija ne tik paleidžia vieną įtariamųjų sausio 13-osios byloje, bet ir siunčia kitus nuolaidžiavimo totalitariniam režimui ženklus:

  • - Priima komplimentus iš Rusijos, kad valstybė išlaikė „teisinės valstybės testą”;
  • - Vadina sausio įvykius Vilniuje ne nusikaltimu, o istorija, ir faktus apie šiuos įvykius, atitinkamai, ne nusikaltimo įrodymais, o istoriniais faktais;
  • - Nemato reikalo ištarti, kad tai, kas įvyko, yra klaida, dėl kurios apgailestauja.

Kita vertus, džiugu matyti, kai visų Europos Sąjungos valstybių atstovai vienbalsiai priima dokumentus, kuriuose aiškiai ir vienprasmiškai išsakomas palaikymas Lietuvos argumentams, pasmerkiami komunistiniai nusikaltimai, primenama, kad jų tyrimas - bendras reikalas, o bendradarbiauti tiriant šiuos nusikaltimus - teisinė ir moralinė būtinybė.

Man asmeniškai sausio 13-oji - diena, kuri primena, kad daug kas yra trapu. Tačiau dar labiau primena, kad norint apginti tai, kas svarbu, nepakanka pasėdėti, pažiūrėti ir apibambėti įvykius, o reikia nueiti, sudalyvauti ir laimėti.

Rodyk draugams