BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2012

Apie Kanonų teisę teisėje

2012-02-14

Kažkada steigiant Vilniaus universiteto Teisės fakultetą buvo diskutuojama, ar verta jame dėstyti civilinę teisę, kai yra kanonų teisė.

Šiandien tie laikai praėjo. Kaip ir laikai, kai buvo ginčijamasi apie prigimtinės, Dieviškosios ir sukurtosios teisės santykį. Tačiau būtent šiandien pristatytas pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas Kanonų teisės kodeksas.

Renginys smagus, auditorija labai garbinga ir solidi. Krūva pelnytų sveikinimų visiems, kas prisidėjo.

O aš sveikinimo žodyje ir su skaitytojais turiu progą pasidalinti mintimis apie teisės sisteminius reikalus.

Teisininkai įpratę žiūrėti į teisę kaip į piramidinę struktūrą - tobulą rūmą, kuris jei ir yra netobulas, tai bent jau traktuojamas kaip toks. Tokia teisė tai medis, kuris turi aiškų konstitucinį kamieną ir tik iš jo išaugančias šakas, toliau smulkesnes šakeles ir galiausiai lapelius ant jų.

Realybė yra kiek kitokia. Teisė panašesnė į mišką, kur auga daug didesnių ir mažesnių medžių, o jų šakos yra persipynusios. Viena vertus, medžiai stelbia vienas kitą. Kita vertus, vienam išgriuvus, dažniausiai labiau susilpnėja ir kitas.

Kaip teisingai pastebėjo ir savo puikioje knygoje „Teisė ir revoliucija” aprašė Haroldas Bermanas, Vakarų teisės tradicijai būdingas, be kita ko, ir teisinių sistemų koegzistavimas, o Kanonų teisė, beje, laikytina pirmąja modernia pozityviosios teisės sistema.

Tai daugeliui teisininkų yra tarsi erezija. Atsimenu, kai gyniausi daktaro disertaciją ir gyniau panašias tezes, prof. Egidijus Kūris draugiškai pastebėjo, kad tokių tezių gynimas teisės srityje - tai lyg gintis disertaciją teologijoje, kuri įrodinėtų, kad Dievo nėra.

Nepaisant to, šis teisinių sistemų koegzistavimas yra akivaizdus faktas. Užtenka pažiūrėti kad ir į santuokos institutą, paprotinę teisę įvairiose srityse ir daugybę kitų situacijų, kad suprastume, jog valstybės kuriama teisė nėra teisės visuma, o tik (nors ir dominuojantis) jos fragmentas.

Dar daugiau - ne tik paprotinė teisė, bet ir Kanonų teisė šiandien yra tokios teisės, kurias dažniau reiktų ne ignoruoti, bet iš jų pasimokyti.

Rodyk draugams

Biurokratinis šerkšnas ant Lietuvos namų

2012-02-07

Sugalvojo kartą Europos Sąjunga, kad su klimato kaita reikia kovoti visais įmanomais būdais. Ir nustatė, kad reikia visus namus bei patalpas sertifikuoti pagal energetinį efektyvumą. (Tema tikrai aktuali, ypač kai lauke minus 20 ir langai daug kur iš vidaus apšerkšniję.)

Kad sunkiau būtų šio sertifikavimo išvengti, ES dar nusprendė nustatyti, kad parduodant butus reikia patikrinti ar yra toks sertifikatas, o skelbimuose dėl buto pardavimo reikia nurodyti sertifikato numerį bei energetinio efektyvumo klasę.

Nesiginčysiu apie klimato kaitą, tačiau žinau šį tą apie betikslę biurokratiją. Jei seno buto pirkėjas nori sužinoti kiek energetiškai efektyvus jo perkamas turtas, jis patikrina šildymo sąskaitas. Sertifikatas reikštų šimtuką-kitą į sertifikuojančio kišenę. Bet jei tai būtų reikalinga pirkėjams, šis produktas būtų atsiradęs ir be tokių pareigų primetimo direktyvomis ir įstatymais.

Vyriausybė pritarė Statybos įstatymo projektui, kuris įgyvendina šią direktyvą, Panašu, kad šį kartą tai bus padaryta ne taip, kaip patogiau už perkėlimą atsakingiems biurokratams (pavardžių neminėsiu), o taip, kad sertifikatai netaptų galvos skausmu tiems, kurių labui neva yra sukurti, t. y., pirkėjams ir pardavėjams (bent jau kai kalba eina apie nekomercinį senų butų pardavimą).

Pirma, pritarta siūlymui, kad senesni namai (kurie ir taip visiems aišku, kad yra mažiausios energijos efektyvumo klasės), sertifikuojami tiesiog viešai paskelbiant šį jų neefektyvumą. Žmogus, parduodantis tokį butą, galės jį sertifikuoti, jei manys, kad energetinis naudingumas pagerintas, tačiau jei nenorės, to atskirai daryti neprivalės.

Antra, nutarta įstatymo projekte nustatyti, kad viešai skelbiant apie buto pardavimą, informacija apie sertifikatus turės būti nurodyti ne visada, o tik Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka. Ir tarp tokių atvejų nebus reikalavimų sertifikatą nurodyti skelbime apie asmeninio buto pardavimą kokiame „Alio reklamos” ar panašiame leidinyje.

Džiaugiuosi, nes ir ES direktyva įgyvendinta, ir nuo jos didžiojo biurokratinio speigo apsisaugota. Jei ES manys kitaip - tegul bylinėjasi.

Belieka padėkoti Aplinkos ministrui, kuris atsižvelgė į mano išsakytus siūlymus dėl tvarkos supaprastinimo. (Reikia pasakyti, kad Aplinkos ministerijos tarnautojai, kurie leido, kad keistos nuostatos atsirastų direktyvoje, buvo pasiruošę tas nuostatas  tiesiog „kirpti” ir „įklijuoti” į Lietuvos teisę).

Taip pat dar reikia palinkėti, kad rengiant tas būsimas Vyriausybės tvarkas netyčia jos vėl netaptų biurokratizmo artefaktais, o atspindėtų realias problemas ir neužkrautų mūsų dar vienu biurokratinio šerkšno sluoksneliu.

Rodyk draugams

ACTA – kas per žvėris ir kiek jis baisus?

2012-02-01

Interneto visuomenė kaip avilys dūzgia nuo bandymų apriboti interneto laisvę ir neregėtais tempais bei mastais konsoliduojasi šią laisvę ginti. Visose šalyse buvo eskaluojama JAV diskutuoti ir galiausiai nepriimti SOPA ir PIPA aktai (nukreipti prieš piratavimą ir patentų pažeidimus, bet numatantys naujus ir vargiai ar pagrįstus apribojimus).

Tačiau tuo metu Vakarų valstybės pasirašė tarptautinę ACTA sutartį (Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu). Interneto laisvės gynėjai nerimauja, valstybės tyli.

Kadangi man šios svarbios sutarties pasirašymas irgi buvo naujiena, pabandžiau išsiaiškinti detaliau apie jos turinį ir apie procedūras.

Taigi, kas tai per žvėris? Kiek jis baisus? Kaip jis čia atsirado? Kiek suvaldomas?

Ką numato ACTA?

Viena vertus, ACTA tarsi ir nesukuria kažko naujo, Pasirašančios šalys sutaria kaip bendradarbiaus toje srityje, kuri ir taip įtvirtinta jų nacionalinėje teisėje, t.y., intelektinės nuosavybės pažeidimų draudimas.

Be to, geras dalykas yra tas, kad daugelyje vietų paliktas didelis lankstumas įgyvendinti susitarimą.

Dažniausiai naudojama išlyga -

„…kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga”.

Nieko blogo nematau, kad

„Kiekviena Šalis nustato tinkamą teisinę apsaugą ir veiksmingus teisinės gynybos būdus, neleidžiančius išvengti veiksmingų techninių apsaugos priemonių, kurias autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai naudoja savo teisėms ginti ir kuriomis ribojami neteisėti veiksmai, susiję su jų kūriniais, kūrinių atlikimu ir fonogramomis, kurių naudoti neleidžia atitinkami autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai arba tai draudžiama teisės aktais.”

Kitaip tariant, kiekvienas gamintojas, leidėjas, gali diegti apsaugos nuo kopijavimo priemones.

Kita vertus, kai kurios procedūrinės nuostatos ar sankcijos yra naujos ir kelia rimtų klausimų.

Pavyzdžiui,

„Šalis gali taikyti baudžiamojo proceso tvarką ir sankcijas už kinematografinių kūrinių kopijavimą be leidimo kino filmo rodymo patalpoje, kuri dažniausiai būna atvira visuomenei”.

Be to,

„Kiekviena Šalis nustato sankcijas už 23 straipsnio (Nusikalstamos veikos) 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus nusikaltimus, kurios apima įkalinimą ir pakankamai dideles pinigines baudas, kad būtų atgrasoma nuo galimų pažeidimų ateityje, ir kurios atitinka už panašaus sunkumo nusikaltimus skiriamų sankcijų lygį.”

Kai pas mus ir taip viskas kriminalizuojama reikia to ar nereikia - įgyjame dar vieną postūmį į tą pačią abejotiną kryptį…

Interneto laisvei rimtą grėsmę gali kelti tai, kad

„Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.”

Tiesa, ir šiuo atveju numatyta išlyga:

„Ši tvarka taikoma taip, kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga.”

Tačiau suprantame, kad kaip konkrečiai tai atrodys - toli gražu neaišku.

Kaip ACTA atsirado? Kas toliau?

Tiesą sakant, nežinau iš kur ir kada ji kilo. Tačiau man nepatinka tai, kad sutartis buvo pasirašyta meistriškai išvengiant diskusijų ES ir tuo pačiu Lietuvoje.

ACTA ateitis dar nėra aiški. Kai kurios šalys tikrai ją ratifikuos, kai kurios gal ne. Tikiuosi, kad rimta diskusija dėl ratifikavimo bus ir Lietuvos Seime.

Net tokiu atveju, jei sutartis bus ratifikuota, daugeliu atvejų esminiai sprendimai priklausys nuo jos įgyvendinimo, pirmiausiai ES lygiu.

***

Mano išvada yra tokia - karta atsistojus ant klaidingų vėžių sunku iš jų išsukti. Intelektinės nuosavybės gynimo vėžės yra su daugeliu klaustukų ir su gerokai mažesniu atsakymų skaičiumi.

Joks teisinis institutas neturi gyvuoti, jei jis kertasi su nuosavybe į materialius objektus, su žodžio laisve ar su ekonominės veiklos laisve. Deja, intelektinės nuosavybės (daugiausia patentų, mažiau - autorinių teisių ar prekių ženklų srityje) institutas ir jo praktinis taikymas tuo pasižymi su kaupu.

Šiuo konkrečiu atveju dėl ACTA dar galima padaryti, kad žalos žmogaus laisvei būtų kuo mažiau. Tačiau dar svarbiau yra įsivertinti ar tikrai ant tvirtų pamatų stovi visa intelektinės nuosavybės gynimo industrija. Ar tikrai ji tarnauja kūrėjams, ar daugiau pačiai šiai industrijai.

Rodyk draugams