BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Diskusijos dėl Intelektinės nuosavybės pagaliau prasidėjo

2012-02-22 parašė Remigijus Šimašius

Diskusijose dėl ACTA turime neužmiršti, kad tai, apie ką kalbame šiandien, buvo neliečiamos temos vakar. Vyksta nauja pradžia. Kai tabu skraistė nukrito, pliūptelėjo tiesiog vulkanas raštingai ir kvalifikuotai surašytų minčių intelektinės nuosavybės tema. Kol kas tai daugiau visuomenės balsas, nei solidi akademinė analizė. Tačiau jau šis tas.

Netgi lietuvių kalba idėjų, pasiūlymų, pastebėjimų yra tikrai daug. Nors pats šios temos tam tikrais aspektais domiuosi gana senai, per kelias savaites irgi sužinojau nemažai naujo.

Taigi, diskusija prasidėjusi. Šį tą iš šios pradžios siūlau paskaityti lietuvių kalba. Pateikiu tai, ką pats pastebėjau. Ko nepastebėjau - gal kiti pastebės, tai papildysiu:

Blogeris Rokiškis sveikas racionalus požiūris keliuose jo komentaruose, o ypač šiuose http://rokiskis.popo.lt/2012/02/10/pratesiant-apie-acta-taip-as-esu-antipiratas/  http://rokiskis.popo.lt/2012/02/07/acta-tylus-antsnukis-kiekvienam/

Blogerio Leo Lenox teisiniai ir vertybiniai pastebėjimai keliuose blogo įrašuose. Jie randami čia: http://leolenox.wordpress.com/e-life/dura-lex-sed-lex-acta/

Naujosios IT kartos požiūris į piratavimą: http://blndztrrst.wordpress.com/2012/02/21/piratavimas-intelektine-nuosavybe-ir-dideliu-ismatavimu-nesusipratimai/ 

Gal kai kur ir suvulgarintas, bet vertas paskaitymo įrašas „Buržujaus rašinėliuose”: http://www.kleckas.lt/blog/apie-acta-sutarti-zmoniu-kalba

Kai kurie iliustratyvūs Daivos Repečkaitės pavyzdžiai apie IN pažeidimus, kurie gal nėra tokie baisūs?..: http://www.daivarepeckaite.com/2012/02/aptarkime-acta/

Andrius Užkalnis, kuris piktokai gina intelektinę nuosavybę: http://protokolai.com/2012/02/20/as-ir-jus-is-skirtingu-planetu/  http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/protestai-del-acta-sezoninis-panikos-priepuolis

Antipiratinės asociacijos narys Vytas Simanavičius gina ACTA: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/vytas-simanavicius-acta-sutartis-nukreipta-pries-pazeidejus-ir-zmogaus-teisiu-nevarzo-18-195802#axzz1n7RQ718y

Dešimties mitų apie ACTA paneigimas (parengė Europos Komisija): http://www.urm.lt/index.php?413449954

Dešimties mitų apie ACTA paneigimo paneigimas: http://www.uzimk.lt/nuomones-ir-ivykiu-analize/124-europos-komisijos-dokumento-10-mitu-apie-acta-paneigimas

Nors ir ne tiesiogiai į temą, bet svarbu - apie tai, kaip autoriai gali uždirbti ir be copyright: http://30dienu.lt/tema/elektronine-leidyba-kuriniu-apsauga-nuo-nelegalaus-kopijavimo/

Nekukliai užbaigsiu savimi: http://simasius.blogas.lt/acta-%e2%80%93-kas-per-zveris-ir-kiek-jis-baisus-605.html

http://simasius.blogas.lt/apie-acta-%e2%80%93-kodel-sprogimas-butent-siandien-614.html 

http://simasius.blogas.lt/apie-acta-%e2%80%93-kodel-sprogimas-butent-siandien-antroji-dalis-618.html

Dar daugybė gerų minčių paskleista diskusijose internetiniuose forumuose. Bent jau per savo Google+ daug ką gero pastebėjau, kad net gaila, jog tai nepaskelbta kaip atskiri komentarai.

Iš užsienietiškų šaltinių rekomenduočiau nuolat patikrinti tai: Center for the Study of Innovative Freedom http://c4sif.org/

Rodyk draugams

Apie ACTA – kodėl sprogimas būtent šiandien? (Antroji dalis)

2012-02-18 parašė Remigijus Šimašius

Pirmoje dalyje klausiau, kodėl ACTA sukėlė tokį visuomeninį sprogimą. Juk buvo ir daugiau, didesnių žingsnių į tą pačią pusę. Pavyzdžiui ir po poros savaičių Lietuvoje įsigaliosiantis kompensavimas” autoriams iš pinigų, gautų papildomai apmokestinus mobilų telefoną ar fotoaparatą. Rašiau, kad čia daug kur sutapimų ir perpildytos kantrybės taurės efekto. Žadėjau toliau nerti giliau.

Įspėju, kad giliau - viskas ir sudėtingiau. Savo trumpame įraše nesudėliosiu visų argumentų ir atsakymų į galimus klausimus ar kontrargumentus. Tiesiog pateiksiu savo nuomonę apie kitas didžiojo sprogimo priežastis. Taigi…

Ketvirta, vis daugiau žmonių pradeda manyti, kad intelektinės nuosavybės apsauga yra skirta ne autoriams ir išradėjams apsaugoti, o didžiulei teisinei industrijai finansuoti. Autoriais ir išradėjais patogu manipuliuoti (ir tai sėkmingai daroma). Tačiau tikėjimas, kad jie, o kartu ir pažanga, yra dabartinės sistemos laimėtojai susvyruoja, kai pažiūri kokia dalis iš „kompensacijų” autoriams ir atitenka. Arba kai pamatai kiek uždirba teisinės firmos, besispecializuojančios intelektinės nuosavybės srityje. Arba kai sužinai kaip didžiausios korporacijos masiškai registruoja ir supirkinėja patentus ne dėl mokslinių inovacijų, o dėl teisinio saugumo (arba galimybės paduoti į teismą konkurentus). Arba kai paaiškėja, kad teisiniai skyriai, analizuojantys patentus, tyrimų centruose pradeda praaugti tyrimų skyrius.

Beje, šioje vietoje tiktų pasakyti, kad kai kurie išradėjai specialiai nepatentuoja savo išradimų, kad informacija nenutekėtų (išradimo patentavimas - tai ir priverstinis (!) jo išviešinimas). Galiausiai netgi tais atvejais, kai įmonės gauna daug naudos iš patentinės apsaugos, dėl to paties ir nukenčia. Pavyzdžiui, jei ne intelektinės nuosavybės koncepcija, Europos Komisija nebūtų Microsoft privertusi išviešinti savo programines paslaptis.

Penkta, intelektinės nuosavybės sistema tampa vis labiau komplikuota, o gyvenime dėl to kyla visiška painiava. Pavyzdžiui, jei pažiūrėsime į populiariausių mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių gamintojų bei programinės įrangos tiekėjų (Apple, Google, Microsoft, Siemens, Nokia, etc.) tarpusavio teisinius ryšius, tai pamatysime, kad dėl patentų iš esmės visi bylinėjasi su visais. Tai tikrai neprideda aiškumo šioje taip dinamiškai besiplėtojančioje srityje, kainuoja milžiniškus pinigus, o inovacijas ne skatina, bet stabdo.

Šešta, žinių dalinimosi greitis bei gamybos (tiražavimo) kaštai daugeliui autorinių produktų yra nukritę turbūt šimtus kartų - tik pagalvokime kiek kainuoja patalpinti knygą (dainą, videoklipą, filmą) internete palyginus su atspausdinimu ar kitokiu tradiciškesniu išleidimu. Deja, tradiciniai gamybos centrai (leidyklos,

Holivudo kompanijos ir kiti) siekia išlaikyti nedaug temažėjančią kainą. Tai daugeliui yra nesuvokiama, o žiūrint praktine prasme - ne itin gyvybinga.

Beje, krenta ir intelektinių produktų patekimo į rinką kaštai. Pagrindinė priežastis - masto ekonomika. Šiandien intelektinis produktas pagamintas bet kur pasaulyje automatiškai ir betarpiškai pasklinda visur.

Septinta, vis mažiau ir mažiau žmonių yra įsitikinę, kad intelektinės nuosavybės įrankiai yra būtinas mokslinės veiklos ir kūrybos garantas. Daugybė ganėtinai naujų reiškinių vis labiau patvirtina šias abejones. Tik pažiūrėkime: atvirasis kodas, blogeriai, savanoriškai nemokamai internete skelbiami autoriniai kūriniai (kurie, kaip taisyklė, beje, padidina pardavimus), marketingo strategijos kai nemokamai prieinamas bazinis ar reklamomis aplipintas produktas, o už patogesnį, neapsunkintą, jau reikia mokėti.

Kai daugybė žmonių pamato poreikį naujiems produktams, galimybes juos gauti pigiau, ir patentų apribojimus, kurie šias galimybes nubraukia, daug kam kyla netgi iracionalus pyktis.

Aštunta, pasaulyje atsirado nemažai tokių intelektinės nuosavybės saugomų išradimų, kurių naudingumu ir etiškumu daug žmonių abejoja. Pavyzdžiui, ar žmogaus genetinis kodas ir jo modifikacijos gali būti patentuojami?

Devinta, kitose, mažiau kontraversiškose srityse taip pat iškeliamas klausimas - ar tikrai tyrimai visada turi būti dirbtinai skatinami suteikiant išradėjams ir jų finansuotojams teisinę monopoliją šiuos išradimus diegti.

Dirbtinai skatinant labai investuoti į tyrimus kyla šalutinių pasekmių. Pavyzdžiui, daugiau resursų atitraukiant į patentinių produktų kūrimą mažiau dėmesio skiriama tam, kad šių tyrimų rezultatai greičiau
pasiektų rinką, t.y., eilinius vartotojus.

Pats investavimas į tyrimus atliekamas ne tiek dėl to, kad matoma potenciali jų nauda, kiek dėl to, kad bent menkiausią išradimą užpatentavus kitam, įmonė patirs neproporcingą žalą ir faktiškai bus išstumta iš inovatyvių produktų rinkos.

Tačiau kol kas neaptarėme turbūt svarbiausios priežasties, kodėl dėl ACTA sukilo toks ažiotažas, ir kodėl dėl intelektinės nuosavybės apsaugos skeptiškai pasisako toli gražu ne tik kairieji svajotojai (kurių svajos apie nuosavybės panaikinimą, tikiuosi, niekuomet neišsipildys).

Dešimtoji ir giliausioji priežastis, manau, yra tai, kad pati intelektinės nuosavybės koncepcija
nėra nuosekli.
Apie tai esu rašęs dar 2004 metais savo straipsnelyje „Intelektinė (ne)nuosavybė ir jos grimasos”.  Diskusijos dėl intelektinės nuosavybės koncepcijos jau daugiau kaip dešimtmetį vis intensyvėja akademiniame pasaulyje.

Vis dažniau iškeliami klausimai ar intelektinė nuosavybė yra nuosavybė, ar tik valstybės privilegija, kaip turėtų būti ginami autorių ir išradėjų interesai pasikeitus intelektinės nuosavybės koncepcijai.

Taigi, diskusijos šiandien vyksta ne tik dėl ACTA. Nebėra tabu tai, kas ilgą laiką buvo nekvestionuota. Tai ne tik intelektinės nuosavybės apsaugos atskiros priemonės, bet ir visa intelektinės nuosavybės koncepcija.

Ir skeptišką nuomonę dėl ACTA skelbia ne tik žmonės, manantys, kad visko nusipelno dykai, piratai ar tie, kurie svajoja socializmo rojų.

Pabaigai noriu reziumuoti, kad išradimai, tyrimai, kita intelektinė veikla mūsų gyvenime vaidina vis didesnį vaidmenį. Intelektinės nuosavybės saugomi objektai per pastaruosius dešimtmečius plėtojosi revoliucingai, o pat intelektinės nuosavybės koncepcija ir jos mechanizmai - evoliucionavo ta pačia kryptimi nuo 19 amžiaus pabaigos. Ko gero, atėjo laikas įsivertinti, ar nereikia radikalesnių permainų ir pačiam intelektinės nuosavybės institutui.

Rodyk draugams

Vasario 16 – tai šis tas apie Laisvę

2012-02-16 parašė Remigijus Šimašius

Kai švenčiame valstybines šventes, vis pasisuka kalba apie didelius toli ir aukštai esančius dalykus: nepriklausomybė, valstybingumas, tauta, vienybė. Džiaugiamės ką kaip tauta esame pasiekę, įdedame į šiuos pasiekimus savo prasmę. Džiaugiamės kai kas nors kitas šią prasmę pamato taip pat kaip mes. Pykstame, kai prasmė įžiūrima skirtingai. Tik pažiūrėkime į alternatyvius vienas prieš kitą nukreiptus šventinius mitingus ar eisenas…

O aš vasario 16-osios proga noriu pakalbėti apie asmeniškus dalykus. Nes be asmeniškų dalykų - laisvės, atsakomybės, garbės, supratimo, sugyvenimo, laimės siekimo - nebus ir jau mano minėtų didžiųjų.

Geriausią būdą paminėti vasario 16-ąją atradau prieš du metus. Kažkokie gerieji žmonės (nors kažkodėl tik į žiemos pabaigą) vis išlieja paprastutį ledą Vilniuje Lukiškių aikštės viduryje. Tai štai - geriausia, kaip galima pajusti Nepriklausomybės dienos nuotaiką - tai su šeima smagiai pačiužinėti tiksliai ten, kur kažkada priešais KGB langus stovėjo paminklas Leninui.

Dar yra gera žinoti, jog esi pats atsakingas už savo gyvenimą. Nori - apiburnoji visus iš eilės: verslininkus, valdžią, kaimynus, gimines ir kitus. Ilgainiui ir lieki su tais, kurie irgi mėgsta burnoti, ir tais, apie kuriuos mėgsti burnoti.

Nori - sieki sau ir savo šeimai laimės ir geresnio gyvenimo, pastebi kitų pasiekimus ir gerus darbus. Ir ilgainiui pradedi gyventi tarp panašių į save, nes tie, kam patinka gyventi avinų bandoje pasuka į kitą pusę ir burnoja, kad ne tinkamo ragų kalibro ožys tą avinų bandą veda, netinkami aviganiai į krūvą sugainioja.

Dar gera būtų žinoti, kad Tėvynei meilę galima parodyti pagal savo įsivaizdavimą, poreikius ir išgales. Pavyzdžiui, žurnalistai prieš tokias šventes vis paklausia - tai kaip su ta mano iniciatyva nebebausti už vėliavos neiškėlimą? Ogi niekaip… Seime lengviau priimamos idėjos baudas padidinti.

Man atrodo, kad laisvė (o ne pareiga) kelti Lietuvos vėliavą yra tai, dėl ko reikia didžiuotis, džiaugtis, ir dėl ko verta kelti trispalvę. Nes ji simbolizuoja ne tik didelius ir tolimus dalykus, bet ir artimus bei žmogiškus - laisvę, atsakomybę, laimės siekimą.

Rodyk draugams

Apie ACTA – kodėl sprogimas būtent šiandien?

2012-02-15 parašė Remigijus Šimašius

Kai į Lietuvą atsirito pasaulyje vykstančios diskusijos ir protestai dėl ACTA, daug kam iškilo klausimas - kodėl gi būtent dabar, būtent dėl šio dokumento toks sprogstamasis ažiotažas?..

Klausimas tik sustiprėja, kai paaiškėja, kad lyg ir nieko radikaliai naujo dokumentas nenumato, daugelis nuostatų Lietuvoje jau galioja, o grėsmingiausiai skambančios nuostatos yra su žodeliais „gali”, o ne „privalo”.

Dar keisčiau šie protestai gali pasirodyti dėl to, kad protestuoja - lyg ir auksinis jaunimas bei modernūs intelektualai. (Nedaug surasime protestų, kur didelė dalis protestuotojų realiai skaitė dokumentą). Negi jiems nerūpi autoriai ir išradėjai?..

Todėl daug kas suskumba protestus marginalizuoti, prilyginti kairiesiems „okupuok Wall Streetą”  ir panašiems judėjimams, kurių dalyviai neskiria kas sava, o kas svetima, negerbia kitų darbo ir nuosavybės, žodžiu, piratai.

Patys protestuotojai irgi neapsisprendžia kuo jie grindžia savo pasisakymus prieš ACTA - tik atskirų nuostatų grėsme interneto laisvei ar laisvei apskritai, ar visgi tuo, kad ACTA atspindi gilesnes problemas ir yra dar viena iliustracija, kad su intelektinės nuosavybės apsauga žengiame kažkur ne ten.

Kadangi intelektinės nuosavybės tema domiuosi jau senokai, turiu tam tikrų pastebėjimų apie būtent šio sprogimo priežastis.

Pirma, ACTA ilgą laiką buvo slapta, aptarinėjama tik su išrinktaisiais, nutekinta per Wikileaks. Tai, kad dokumentas prieš kelis mėnesius išviešintas - nedaug tepagelbsti, nes išviešinimas panašesnis į formalumą, o ne į realios diskusijos inicijavimą.

Žodžiu, ACTA jau turi sąmokslo teorijos aureolę, kuri savaime leidžia manyti, kad kažkas ne taip, o dar paprasčiau - „mus bando kvailinti”.

Antra, ACTA seka po bandymo JAV priimti SOPA ir PIPA aktus. Pastarieji ne tik turi savo sąmokslo teorijos aureolę. Jie, nors ir JAV teisės produktai, buvo numatę radikalesnius žingsnius saugant autorines teises bei patentus visame pasaulyje.

Tik priminsiu, kad dėl šių aktų interneto bendruomenė mobilizavosi taip, kad net Google aktyviai agitavo prieš, o daugybė interneto projektų, tarp jų ir Wikipedia, buvo paskelbę streiką (buvo dieną užsidarę).

SOPA ir PIPA atmetimas, viena vertus, sukūrė pergalės nuotaiką tarp šių iniciatyvų priešininkų (o po pergalės dažniau norisi vėl veržtis į mūšį). Kita vertus, ACTA iš karto daug kam pradėjo atrodyti kaip tikrasis Trojos arkliukas, kuriam SOPA ir PIPA tebuvo dūmų uždanga.

Trečia, vis naujomis priemonėmis ginant intelektinę nuosavybę ACTA yra ne vienintelis, o dar vienas žingsnis. O taurė (šiuo atveju, kantrybės), kaip žinia, nebūtinai persipildo tada, kai į ją šliūkšteli daugiausiai. Ji persipildo tada, kai į ją (šiuo atveju jau ilgai pildytą) šliūkšteli tiek, kad bėga per viršų.

Esmė ta, kad jau dešimtmetį ir daugiau mes vis išgirstame istorijas, kaip vienur ar kitur buvo perlenkta lazda su intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Tai skautai nubaudžiami už tai, kad neišsipirkę licencijos prie laužo gitara brazdindami populiariuosius šlagerius dainavo.  Tai pasirodo pranešimų, kad net moksliniuose straipsniuose norint pacituoti kitą tekstą reikia autorinių teisių turėtojo leidimo atsiklausti. Tai fotografas nubaudžiamas už savo paties nuotraukos skelbimą internete. Tai skaitmeniniai fotoaparatai ir telefonai apmokestinami kad būtų iš ko „kompensuoti” autoriams.

Trumpai tariant, kaip kad rašė prof. Lawrencas Lessingas, negalima laimėti žmonių širdžių palankumo, kai į teismą atidavinėji jų vaikus.

Kol kas trumpai aptarėme daugiau emocines ir su konkrečiomis aplinkybėmis susijusias priežastis, dėl ko būtent dabar kilo toks pasaulinis ažiotažas dėl ACTA. Tačiau priežasčių yra ir labiau sisteminių. Apie jas - pratęsiu kitoje straipsnio dalyje.

Rodyk draugams

Apie Kanonų teisę teisėje

2012-02-14 parašė Remigijus Šimašius

Kažkada steigiant Vilniaus universiteto Teisės fakultetą buvo diskutuojama, ar verta jame dėstyti civilinę teisę, kai yra kanonų teisė.

Šiandien tie laikai praėjo. Kaip ir laikai, kai buvo ginčijamasi apie prigimtinės, Dieviškosios ir sukurtosios teisės santykį. Tačiau būtent šiandien pristatytas pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas Kanonų teisės kodeksas.

Renginys smagus, auditorija labai garbinga ir solidi. Krūva pelnytų sveikinimų visiems, kas prisidėjo.

O aš sveikinimo žodyje ir su skaitytojais turiu progą pasidalinti mintimis apie teisės sisteminius reikalus.

Teisininkai įpratę žiūrėti į teisę kaip į piramidinę struktūrą - tobulą rūmą, kuris jei ir yra netobulas, tai bent jau traktuojamas kaip toks. Tokia teisė tai medis, kuris turi aiškų konstitucinį kamieną ir tik iš jo išaugančias šakas, toliau smulkesnes šakeles ir galiausiai lapelius ant jų.

Realybė yra kiek kitokia. Teisė panašesnė į mišką, kur auga daug didesnių ir mažesnių medžių, o jų šakos yra persipynusios. Viena vertus, medžiai stelbia vienas kitą. Kita vertus, vienam išgriuvus, dažniausiai labiau susilpnėja ir kitas.

Kaip teisingai pastebėjo ir savo puikioje knygoje „Teisė ir revoliucija” aprašė Haroldas Bermanas, Vakarų teisės tradicijai būdingas, be kita ko, ir teisinių sistemų koegzistavimas, o Kanonų teisė, beje, laikytina pirmąja modernia pozityviosios teisės sistema.

Tai daugeliui teisininkų yra tarsi erezija. Atsimenu, kai gyniausi daktaro disertaciją ir gyniau panašias tezes, prof. Egidijus Kūris draugiškai pastebėjo, kad tokių tezių gynimas teisės srityje - tai lyg gintis disertaciją teologijoje, kuri įrodinėtų, kad Dievo nėra.

Nepaisant to, šis teisinių sistemų koegzistavimas yra akivaizdus faktas. Užtenka pažiūrėti kad ir į santuokos institutą, paprotinę teisę įvairiose srityse ir daugybę kitų situacijų, kad suprastume, jog valstybės kuriama teisė nėra teisės visuma, o tik (nors ir dominuojantis) jos fragmentas.

Dar daugiau - ne tik paprotinė teisė, bet ir Kanonų teisė šiandien yra tokios teisės, kurias dažniau reiktų ne ignoruoti, bet iš jų pasimokyti.

Rodyk draugams