BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Biurokratinis šerkšnas ant Lietuvos namų

2012-02-07 parašė Remigijus Šimašius

Sugalvojo kartą Europos Sąjunga, kad su klimato kaita reikia kovoti visais įmanomais būdais. Ir nustatė, kad reikia visus namus bei patalpas sertifikuoti pagal energetinį efektyvumą. (Tema tikrai aktuali, ypač kai lauke minus 20 ir langai daug kur iš vidaus apšerkšniję.)

Kad sunkiau būtų šio sertifikavimo išvengti, ES dar nusprendė nustatyti, kad parduodant butus reikia patikrinti ar yra toks sertifikatas, o skelbimuose dėl buto pardavimo reikia nurodyti sertifikato numerį bei energetinio efektyvumo klasę.

Nesiginčysiu apie klimato kaitą, tačiau žinau šį tą apie betikslę biurokratiją. Jei seno buto pirkėjas nori sužinoti kiek energetiškai efektyvus jo perkamas turtas, jis patikrina šildymo sąskaitas. Sertifikatas reikštų šimtuką-kitą į sertifikuojančio kišenę. Bet jei tai būtų reikalinga pirkėjams, šis produktas būtų atsiradęs ir be tokių pareigų primetimo direktyvomis ir įstatymais.

Vyriausybė pritarė Statybos įstatymo projektui, kuris įgyvendina šią direktyvą, Panašu, kad šį kartą tai bus padaryta ne taip, kaip patogiau už perkėlimą atsakingiems biurokratams (pavardžių neminėsiu), o taip, kad sertifikatai netaptų galvos skausmu tiems, kurių labui neva yra sukurti, t. y., pirkėjams ir pardavėjams (bent jau kai kalba eina apie nekomercinį senų butų pardavimą).

Pirma, pritarta siūlymui, kad senesni namai (kurie ir taip visiems aišku, kad yra mažiausios energijos efektyvumo klasės), sertifikuojami tiesiog viešai paskelbiant šį jų neefektyvumą. Žmogus, parduodantis tokį butą, galės jį sertifikuoti, jei manys, kad energetinis naudingumas pagerintas, tačiau jei nenorės, to atskirai daryti neprivalės.

Antra, nutarta įstatymo projekte nustatyti, kad viešai skelbiant apie buto pardavimą, informacija apie sertifikatus turės būti nurodyti ne visada, o tik Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka. Ir tarp tokių atvejų nebus reikalavimų sertifikatą nurodyti skelbime apie asmeninio buto pardavimą kokiame „Alio reklamos” ar panašiame leidinyje.

Džiaugiuosi, nes ir ES direktyva įgyvendinta, ir nuo jos didžiojo biurokratinio speigo apsisaugota. Jei ES manys kitaip - tegul bylinėjasi.

Belieka padėkoti Aplinkos ministrui, kuris atsižvelgė į mano išsakytus siūlymus dėl tvarkos supaprastinimo. (Reikia pasakyti, kad Aplinkos ministerijos tarnautojai, kurie leido, kad keistos nuostatos atsirastų direktyvoje, buvo pasiruošę tas nuostatas  tiesiog „kirpti” ir „įklijuoti” į Lietuvos teisę).

Taip pat dar reikia palinkėti, kad rengiant tas būsimas Vyriausybės tvarkas netyčia jos vėl netaptų biurokratizmo artefaktais, o atspindėtų realias problemas ir neužkrautų mūsų dar vienu biurokratinio šerkšno sluoksneliu.

Rodyk draugams

ACTA – kas per žvėris ir kiek jis baisus?

2012-02-01 parašė Remigijus Šimašius

Interneto visuomenė kaip avilys dūzgia nuo bandymų apriboti interneto laisvę ir neregėtais tempais bei mastais konsoliduojasi šią laisvę ginti. Visose šalyse buvo eskaluojama JAV diskutuoti ir galiausiai nepriimti SOPA ir PIPA aktai (nukreipti prieš piratavimą ir patentų pažeidimus, bet numatantys naujus ir vargiai ar pagrįstus apribojimus).

Tačiau tuo metu Vakarų valstybės pasirašė tarptautinę ACTA sutartį (Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu). Interneto laisvės gynėjai nerimauja, valstybės tyli.

Kadangi man šios svarbios sutarties pasirašymas irgi buvo naujiena, pabandžiau išsiaiškinti detaliau apie jos turinį ir apie procedūras.

Taigi, kas tai per žvėris? Kiek jis baisus? Kaip jis čia atsirado? Kiek suvaldomas?

Ką numato ACTA?

Viena vertus, ACTA tarsi ir nesukuria kažko naujo, Pasirašančios šalys sutaria kaip bendradarbiaus toje srityje, kuri ir taip įtvirtinta jų nacionalinėje teisėje, t.y., intelektinės nuosavybės pažeidimų draudimas.

Be to, geras dalykas yra tas, kad daugelyje vietų paliktas didelis lankstumas įgyvendinti susitarimą.

Dažniausiai naudojama išlyga -

„…kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga”.

Nieko blogo nematau, kad

„Kiekviena Šalis nustato tinkamą teisinę apsaugą ir veiksmingus teisinės gynybos būdus, neleidžiančius išvengti veiksmingų techninių apsaugos priemonių, kurias autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai naudoja savo teisėms ginti ir kuriomis ribojami neteisėti veiksmai, susiję su jų kūriniais, kūrinių atlikimu ir fonogramomis, kurių naudoti neleidžia atitinkami autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai arba tai draudžiama teisės aktais.”

Kitaip tariant, kiekvienas gamintojas, leidėjas, gali diegti apsaugos nuo kopijavimo priemones.

Kita vertus, kai kurios procedūrinės nuostatos ar sankcijos yra naujos ir kelia rimtų klausimų.

Pavyzdžiui,

„Šalis gali taikyti baudžiamojo proceso tvarką ir sankcijas už kinematografinių kūrinių kopijavimą be leidimo kino filmo rodymo patalpoje, kuri dažniausiai būna atvira visuomenei”.

Be to,

„Kiekviena Šalis nustato sankcijas už 23 straipsnio (Nusikalstamos veikos) 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus nusikaltimus, kurios apima įkalinimą ir pakankamai dideles pinigines baudas, kad būtų atgrasoma nuo galimų pažeidimų ateityje, ir kurios atitinka už panašaus sunkumo nusikaltimus skiriamų sankcijų lygį.”

Kai pas mus ir taip viskas kriminalizuojama reikia to ar nereikia - įgyjame dar vieną postūmį į tą pačią abejotiną kryptį…

Interneto laisvei rimtą grėsmę gali kelti tai, kad

„Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.”

Tiesa, ir šiuo atveju numatyta išlyga:

„Ši tvarka taikoma taip, kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga.”

Tačiau suprantame, kad kaip konkrečiai tai atrodys - toli gražu neaišku.

Kaip ACTA atsirado? Kas toliau?

Tiesą sakant, nežinau iš kur ir kada ji kilo. Tačiau man nepatinka tai, kad sutartis buvo pasirašyta meistriškai išvengiant diskusijų ES ir tuo pačiu Lietuvoje.

ACTA ateitis dar nėra aiški. Kai kurios šalys tikrai ją ratifikuos, kai kurios gal ne. Tikiuosi, kad rimta diskusija dėl ratifikavimo bus ir Lietuvos Seime.

Net tokiu atveju, jei sutartis bus ratifikuota, daugeliu atvejų esminiai sprendimai priklausys nuo jos įgyvendinimo, pirmiausiai ES lygiu.

***

Mano išvada yra tokia - karta atsistojus ant klaidingų vėžių sunku iš jų išsukti. Intelektinės nuosavybės gynimo vėžės yra su daugeliu klaustukų ir su gerokai mažesniu atsakymų skaičiumi.

Joks teisinis institutas neturi gyvuoti, jei jis kertasi su nuosavybe į materialius objektus, su žodžio laisve ar su ekonominės veiklos laisve. Deja, intelektinės nuosavybės (daugiausia patentų, mažiau - autorinių teisių ar prekių ženklų srityje) institutas ir jo praktinis taikymas tuo pasižymi su kaupu.

Šiuo konkrečiu atveju dėl ACTA dar galima padaryti, kad žalos žmogaus laisvei būtų kuo mažiau. Tačiau dar svarbiau yra įsivertinti ar tikrai ant tvirtų pamatų stovi visa intelektinės nuosavybės gynimo industrija. Ar tikrai ji tarnauja kūrėjams, ar daugiau pačiai šiai industrijai.

Rodyk draugams

Euro gelbėjimo sutartis gali išgelbėti stagnaciją

2012-01-30 parašė Remigijus Šimašius

Praėjusią savaitę Vyriausybė pasitarime dviem ministrams nepalaikant (įskaitant ir šio komentaro autorių) nusprendė prisijungti prie Sutarties dėl ekonomikos ir monetarinės sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo.

Visi žinome kam reikalinga ši Sutartis - parodyti visų šalių rinkėjams, kad ES ir kiekviena šalis atskirai „daro viską”, kad tik atsilieptų į ekonomikos ir finansų krizę atskirose valstybėse, ir, kad išgelbėtų eurą kaip stabilią valiutą.

Sutartis tarsi ir nieko naujo nepasako - pakartoja senus kriterijus ir įsipareigojimus dėl subalansuoto biudžeto, valstybės skolos apribojimo, reikalingų struktūrinių reformų, atsakingos ekonominės politikos. Ir daugelis šių dalykų absoliučiai teisingi.

Tačiau aš šiai Sutarčiai nepritariu ir noriu paaiškinti kodėl.

Visų pirma - nemanau, kad galima pritarti Sutarčiai kol dėl jos nėra sutarta. Galima pritarti tik deryboms dėl jos ar išreikšti principinę poziciją. Juo keisčiau yra vienareikšmiai paskelbti apie prisijungimą prie Sutarties, kol jos nėra Lietuvos arenoje. Nėra, nes jos nematė visuomenė, į lietuvių kalbą vertimo irgi nėra.

Lisabonos sutarties ratifikavimas prieš ketverius metus pirmiesiems, de facto jos net neskaičius, nedaro mums garbės, ir tokių klaidų kartoti nereikėtų.

Antra, Sutartis turi būti įvertinta atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai požiūriu. Nesakau, kad ji prieštarauja Konstitucijai, tačiau Europos institucijų galios įsikišti, kai Sutartyje numatytų kriterijų nesilaikoma, tam tikrais atvejais su Konstitucija gali kirstis.

Tokiu atveju, jei manome, kad siūloma tvarka gera, reikia išsiaiškinti, kokios galios aktu tai turi būti įtvirtinta.

Atsisiejant nuo Sutarties manau, kad iš tiesų visai sveika būtų nuostatas dėl nedeficitinio biudžeto įtvirtinti netgi Konstitucijoje (ir tam netgi nereikia jokios sutarties). Tai gerokai racionalizuotų teisėtų-neįmanomų lūkesčių svarstymą Konstituciniame teisme ir Seime.

Jei nuostatas dėl valstybės finansų prieš prisijungdami prie Sutarties išdiskutuotume ir įtvirtintume patys, tai rodytų mūsų tikrą pasiryžimą jų laikytis. Be to, nuostatos galėtų būti įtvirtintos tinkamiausiu Lietuvai būdu. Kol neapsisprendėme ko mums reikia ir kaip tai įtvirtinti, neturėtume skubėti jungtis prie ES iniciatyvų.

Trečia, nedeficitinis biudžetas yra gerai. Tai - aiškiai deklaruojamas Sutarties paviršius. Bet yra ir šis tas giliau.

Kaip nustatyti nedeficitinį biudžetą turi nustatyti kiekviena valstybė, o ne Teisingumo teismas Liuksemburge, kaip, esant ginčui, siūloma Sutarties projekte. Man panašu, kad tai ves ne prie atsakingesnio pinigų leidimo (ES čia ne geresnė nei valstybės narės), o prie faktinio mokesčių politikos harmonizavimo, kuris naudingas tikrai ne Lietuvai.

Lygiai taip pat neturiu pagrindo viltis, kad Sutarties projekte nustatytas ekonominės politikos koordinavimas skatins būtinas ekonomines reformas. Būtinos ekonominės reformos, vietoje to, kad būtų įgyvendintos kuo greičiau, prieš tai „turės būti išdiskutuotos ex-ante ir, kai to reikia, suderintos tarpusavyje”.

Nemeluokime bent jau sau: norint išlipti iš krizės ir išvengti krizių ateityje, būtina atsakinga ekonominė politika. Tačiau ją reikia vykdyti pas save namuose, o ne tartis dėl jos koordinavimo Europos mastu.

Jei norime būti Euro klubo nariais, Sutartį teks pasirašyti. Tačiau Sutarties veikimas, kaip ir Euro ateitis, - neaiški, tad kol kas geriau rūpintis namų darbais (kuriuos, tikiu, ir turi galvoje Prezidentė, palaikydama Sutartį), o ne per ankstyvu prisijungimu prie Sutarties.

Rodyk draugams

Nevyriausybininkams: trumpiname distanciją, nurenkame barjerus

2012-01-26 parašė Remigijus Šimašius

Šią savaitę jau trečius metus iš eilės sudalyvavau nevyriausybinių organizacijų (NVO) forume, kurį organizuoja… Microsoft. Microsoft turi savo planų - parodyti kaip myli pilietinę visuomenę ir, netgi, nemokamai jai duoda programų licencijų. O man tai - gera proga susisteminti ką pavyko pasiekti gerinant NVO padėtį ir tai papasakoti. Nei šis nei tas būtų kai kuriomis mintimis nepasidalinti ir su savo skaitytojais.

NVO Steigimasis. Jau rudens naujos viešosios įstaigos bei asociacijos gali steigtis pigiau ir paprasčiau: sutaupyti kelis šimtus litų, kuriuos mokėdavo notarui, ir sutaupyti kelis vizitus į įvairias kontoras. Tai tiems žmonėms, kurie turi (arba ta proga įsigyja) elektroninio parašo sertifikatus ir kuria NVO pagal patvirtintus tipinius steigimo dokumentus. Žodžiu, paprasta, patogu, modernu.

Steigimasis - svarbus žingsnis, turintis ir svarbią simbolinę reikšmę. Tačiau dar svarbiau, kas vyksta paskui. Juridinių asmenų registras jau modernizuojamas taip, kad NVO valdymo organų sprendimai galės būti priimami (ir tuo pačiu registruojami) virtualioje registro aplinkoje.

Tai reiškia, kad susirinkimas galės būti distancinis, bus galima naudotis dokumentų šablonais, nebereikės atskirai nešti dokumentų registruoti. Vėlgi - paprasčiau, patogiau.

Neliečiamo kapitalo fondai. Jau esu apie tai rašęs - Lietuvoje esančių ar su Lietuva susijusių turtingų žmonių nėra tiek jau mažai. Nors daugelis juos laiko godžiais beširdžiais, tačiau dauguma jų kuria dėl kūrybos džiaugsmo ir nestokoja idėjų bei noro dalintis.

Seimui praėjusiais metais pateikiau įstatymo projektą (beje, projektą iniciavo piliečių grupė), kuris numato aiškų ir saugų mechanizmą kaip tokie žmonės galėtų paremti ilgalaikius NVO projektus. Pinigai būtų laikomi ir investuojami, o naudojamas tik kapitalo prieaugis.

Galiu tik priminti, kad tokiais pagrindais veikia nemažai stipendijų fondų JAV, arba garsusis Nobelio fondas Švedijoje.

Šis įstatymas, tikiuosi, bus priimtas jau pavasario pradžioje, nes Seime jau sėkmingai praėjo beveik visas procedūras.

Kiti įstatymai. Nevarginsiu jūsų detaliais pristatymais, tačiau panašioje stadijoje yra ir dar bent du įstatymai. Asociacijų įstatymas numato lankstesnę šių NVO valdymo formą. NVO finansavimo įstatymas įveda tam tikrus skaidrumo principus, kai pinigus NVO skiria valstybės institucijos.

Grupės ieškinys. Kaip tik šią savaitę visuomenės ir įvairių institucijų dėmesiui atidaviau įstatymų pakeitimų paketą, įteisinantį grupės ieškinį. Pagal jį grupės ieškinį galės teikti ir asociacijos. Manau, tai nauja dirva, kuri ko gero jau senokai turėjo būti parengta NVO įgyvendinant savo misiją.

Projektai buvo rengiami kruopščiai, metodiškai ir atsakingai. Produktą turime subalansuotą, tad manau, kad vėliausiai nuo kitų metų ši grupės ieškinio idėja taps realybe.

Teisėkūros atvirumas. Viešą interesą, kaip jis bebūtų suprantamas, ginančioms NVO ypatingai svarbu, kad valdžia dirbtų skaidriai. Tad primenu, kad jau kadencijos pradžioje iniciavau esminį pokytį.

Visi ministerijų rengiami teisės aktų projektai yra vieši nuo tos dienos, kai jie išsiunčiami kitai valstybės įstaigai. Nebereikia jokio projekto viešinimo, nes projekto išsiuntimas (o tai būtina tarpinė stadija, prasidedanti tik parengus projektą) įvyksta jo patalpinimo viešoje Seimo informacinėje sistemoje būdu. Prisimenu kaip buvo kalbama kad viešinimas brangus ir sudėtingas procesas. Pasirodo, kad brangumo nulis, patogumo daugiau, o patį rezultatą siūlau įvertinti čia.

Kas dar? Yra dar dalykų, kuriais savo skaitytojų nevarginsiu. Tačiau noriu vieno dalyko paprašyti. Jei kas praleista, pražiūrėta - duokit man žinią. Dar turiu laiko nemažai ką įgyvendinti. Iš NVO, kaip ir bet ko kito, turi būti reikalaujama įveikti kuo mažiau barjerų ir nubėgti kuo mažesnę distanciją, kad galima būtų pradėti dirbti ir siekti savo tikslų.

Rodyk draugams

Net susigrąžinti skolas reikia protingai

2012-01-20 parašė Remigijus Šimašius

Vyriausybė patvirtino išieškojimų valstybės naudai koncepciją. Pagal ją dar šį pavasarį Seimui bus pateikti įstatymų projektai, o jų įgyvendinimas ganėtinai pakeis tradicinį kreditorių - skolininkų - antstolių - valstybės tarpusavio bendravimo paveikslą.

Kreditoriai. Koncepcija pirmiausia kalba apie išieškojimą, kai kreditorius yra valstybė, kuriai šiuo metu išieškojimo santykiuose atstovauja keliasdešimt institucijų, kiekvieno išieškojimo atveju atskirai besikreipiančių į antstolius. Net ir tuomet, kai antstolių darbas nesėkmingas (o daugiau nei pusės skolų taip ir nepavyksta išieškoti), valstybei tenka sumokėti antstoliui už paslaugas.

Yra ir koncepcijos priėmimą paskatinusių išimčių: mokesčių inspekcija mokesčių nepriemokas iš sąskaitų nusirašo pati, o tais atvejais, kai jai prireikia antstolių paslaugų, antstoliams „geranoriškai” sutikus jiems nieko nemoka (nors, manau, visi supranta, kad už tokios „lengvatos” taikymą apmoka jų neturintieji).

Valstybė nuo šiol veiks kaip vienas kreditorius, t. y. surinks visą informaciją apie savo skolininkus į vieną vietą ir spręs, kada ir kokias priemones taikyti. Tai leis sutaupyti vykdymo išlaidas, pavyzdžiui, nevykdyti išieškojimo paraleliai pagal kelis reikalavimus tam pačiam skolininkui, nesiimti brangiai kainuojančių priemonių, kai  skolos išieškojimas yra beviltiškas.

Sukurtais efektyvesniais skolos išieškojimo būdais galės naudotis ir privatūs kreditoriai, kurie neretai susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir valstybės institucijos.

Antstoliai. Su kiekviena išieškojimo byla nebus dirbama atskirai, kaip su ypač brangiai kainuojančiu projektu, o pirma bus bandoma algoritmų pagrindu veikiančiomis  informacinėmis technologijomis tiesiog rasti lėšų sąskaitose (kaip minėjau, tai jau taikoma išieškant mokesčių nepriemokas). Atskiru projektu konkreti skola ir konkretus skolininkas taps tik tada, kai automatiniai mechanizmai nesuveiks.

Aišku, tai antstoliams gresia darbo sumažėjimu ir atitinkamai - pajamų praradimu. Bet kokiu atveju tikiuosi, jog antstoliai suvokia, kad pokyčiai vyksta ne dėl vieno ar kito ministro įgeidžio, o dėl to, kad pats gyvenimas verčia keistis. Kaip rodo patirtis, neigiančiųjų gyvenimo nulemtų pokyčių būtinybę padėtis neišvengiamai blogėja, kol galų gale jie patys tampa tik istorijos dalimi.

Beje, tai, kad gyvenimas juda į priekį, tikiuosi, jau suprasta, nes dar prieš pusmetį Antstolių rūmai deklaravo, kad tokių permainų padaryti neįmanoma. Tik atsiradus galimybei išieškojimus iš piniginių lėšų daryti be antstolių per mokesčių inspekciją, tai jau pripažino ir Antstolių rūmai. Kadangi manau, kad iš principo geriau, kai visi dirba savo darbą (pavyzdžiui, skolas išieško antstoliai), tikiuosi, kad antstoliai į šį traukinį dar suspės ir neteks visų modernizuotų išieškojimų iš sąskaitų perduoti mokesčių Inspekcijai tik todėl, kad antstoliai manė, jog tai neįmanoma.

Skolininkai. Skolininkai galės jaustis saugesni dėl neišpūstų vykdymo išlaidų, nors ir bus labiau spaudžiami susimokėti skolas. Sumažės šiandien tokių dažnų istorijų, kai skolininkas teigia, kad jis nė kiek nesislapsto ir nevengia skolų, o antstoliams jo beieškant keistais būdais, vykdymo išlaidų prikapsi iki nesuprantamų aukštumų.

Valstybė. Valstybė pagaliau galės rimtai padėti kreditoriams išieškoti skolas (o skolininkams kartu sumažinti išieškojimo išlaidas). Tai įvyks pasitelkiant įvairius registrus ir bendravimo su žmonėmis taškus, kad skolininkas būtų paprasčiau informuojamas apie skolą. Prireikus bus galima taikyti apribojimus skolininkui mėgautis gyvenimo malonumais ar leisti pinigus vienam ar kitam tikslui, jei jis piktybiškai vengia sumokėti skolą.

Kaip konkrečiai viskas atrodys?

  • Duomenys apie skolininkus suplauks į vieną registrą ir bus valdomi bendrai.
  • Bet kuris kreditorius galės apsispręsti kokias išieškojimo priemones taikyti (logiška, kad paprastai pirmiausia bus renkamasi paprastesnės ir pigesnės priemonės, nes už paslaugas avansą moka išieškotojas). Tiesa, tai galima daryti ir iki šiol, tačiau pats priemonių pasirinkimas yra ribotesnis. Jis bus išplėstas:
  • o tik informuoti skolininką (pavyzdžiui, ateina skolininkas pasidaryti naujo paso, registruoti automobilio, socialinės pašalpos ir pan., o jam sako: „Tam ir tam esi tiek ir tiek skolingas, prašau pasirašyti, kad gavote šią informaciją”) ir naudoti kitus minėtą neprievartinį sumokėjimą skatinančius būdus;
  • o išieškoti tik iš skolininko piniginių lėšų, t. y. automatiškai skolą nurašayti iš banko sąskaitų (be abejo, šioje srityje dar reikia šį tą sutvarkyti, kad šis nurašymas būtų sklandus ir asmens teisių nepažeidžiantis);
  • o išieškoti skolą ir iš kito skolininko turto taikant didesnes ar mažesnes skolininko ir jo turto paieškos priemones.
  • Galiausiai (kaip ir iki šiol) išieškojimo kaštus padengs skolininkas (jei turi iš ko).

Pabaigoje noriu priminti, kad skolas reikia grąžinti ir tai yra svarbiausias antstolių ir labai svarbus teisinės sistemos rūpestis. Tačiau vykdant šį uždavinį reikia neužmiršti, kad net susigrąžinti skolas reikia protingai ir taip, kad pati procedūra ar jos kaina netaptų nereikalinga papildoma bausme skolininkui, dėl kurios jis skatinamas  vengti pačios baudos mokėjimo.

P. S. Iš antstolių ir kai kurių kitų sulaukiu daugybės viešų pastabų, kad koncepcija nederinta, stumiama paskubomis. Atsakau jums - turėkite gėdos. Dar vasarą vyko daugybė susitikimų su Antstolių rūmais ir viskas detaliai apkalbėta. Tai, kad tuomet koncepcija netiko (nes neva neįmanoma taip supaprastinti), yra visai kita tema. Diskutuoti nėra tas pats, kas atsižvelgti į visus norus, kad būtų išsaugotas esamas pajamų šaltinis. O kad dabar, kas buvo neįmanoma tapo jau įmanoma, - kaltinti belieka tik save.

Rodyk draugams