BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Asmeniškumai’ kategorija

Kaip rašantis apie rašančius

2012-02-29

Arba

Per mažai pastebėti geri blogai

Gyvenimas mano dėliojasi taip, kad kažkada vyravęs potraukis skaityti, stebėti, klausytis vis labiau išvirsta į poreikį rašyti. Taigi, vis parašau. Dėl to, kad turiu, ką pasakyti. Dėl to, kad stebėdamas ir skaitydamas vis kažką pamatau kuo verta pasidalinti. Dėl to, kad noriu, kad mane suprastų. Dėl to, kad tai padeda pasiekti mano tikslus.

Džiugu, kad yra žmonių, kurie tuos rašymus įvertina. Turiu galvoje tai ir tai.

Ačiū dar kartą. Juolab, kad vienas iš įvertinimų yra ir draugiškas spyris į užpakalį (postūmis į priekį) atnaujinti į naują kokybinį lygmenį savo blogo išvaizdą, funkcionalumą ir tyrumą (laisvumą nuo reklamų).

Kaip supratau, gavus įvertinimus gražu būtų ir kitus įvertinti. Daug kas, iš to, ką mėgstu, jau yra įvertinta. Natūralu, nes kas skaito mane, aš juos skaitau, o mes kartu viens kitą paskaitome :) Taigi, nebevardinsiu nei vieno, kurių įrašus Google + esu kada pakomentavęs ar kokį pliusą pridėjęs. Visa tai yra gerai ir gražu. Paminėsiu blogus, kurių nelabai daug pastebėjau kituose bloguose. Kitaip tariant, apie tuos, kurie turbūt nepakankamai dar pastebėti.

Pirmiausia (taip taip, galima mane apkaltinti, kad vis neatsiskiriu nuo ten, kur pradėjau):  llri.blogas.lt. Tai vieta, kur galima rasti minčių, susijusių su ekonomika, bet ne ekonomistinių, paremtų sveiku protu, bet ir kai kuo daugiau - nuosekliomis žiniomis ir sąžiningais tyrimais. Autoriai įvairūs. Google+ kol kas nesireiškia, bet kai kurie jau yra: Rūta Vainienė, Žilvinas Šilėnas, Vytautas Žukauskas, Adolfas Mackonis.

Druskininkų naujienos - neįtikėtinai pozityvus ir sveiko proto redaktorius, kurio blogą rekomenduoju sekti. Reikia pripažinti, kad Google + daugiau nei oficialiame bloge gerų dalykų Romas Sadauskas pasidalina, ir ten, manau, yra pakankamai žinomas.

Mindaugas Kiškis ir jo blogas yra tas blogas, kurį reikia būtinai skaityti, jei įdomu kas ta ACTA ir visi aplink esantys intelektinės (ne)nuosavybės klausimai.

Ir dar noriu paminėti Tomą Vilucką ir jo blogą, kuris netipiškai, o giliai ir taikliai rašo apie katalikų bažnyčią. Tiesa, trūksta man tame bloge, kad Tomas dar labiau akis atvertų ir atrastų naujus laisvės horizontus (ne tik per tikėjimo prizmę). Tada būtų apskritai puiku. Bet ir dabar, jei tik tematika kažkiek domina, labai verta skaityti.

Tai šitiek iš manęs apie stilingus blogus. Visada džiugu, kai yra ką geruoju paminėti.

Rodyk draugams

Mano liudijimas apie keturračio motociklo vairuotoją

2010-06-19

Siekdamas išvengti klaidingų interpretavimų apie žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją (ir joje pateikiamas interpretacijas) noriu detaliau informuoti apie tai, kokias galimai su A. Ūso mirtimi susijusias aplinkybes mačiau sekmadienį ir ką paliudijau prokurorams.

Sekmadienį apie pietus teko važiuoti iš Butrimonių į savo Sodybą, kuri yra už keliolikos kilometrų nuo Butrimonių. Kartu važiavo mano sodybos kaimynas, kurį pakeliui buvau pavėžėjęs iki parduotuvės.

Maždaug pusiaukelėje prisivijau keturratį motociklą, kurį ketinau aplenkti, tačiau nesiryžau to daryti, nes motociklininkas važiavo vingiuotai, keistai manevravo. Todėl apie porą kilometrų važiavau jam iš paskos, kol jis nusuko į pievą. Tada padidinęs greitį nuvažiavau ir daugiau nei motociklo, nei motociklininko nemačiau.

Noriu pabrėžti, kad negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, kad mačiau A. Ūsą, nes vairuotojas buvo su šalmu. Taip pat negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, kad keturračio vairuotojas buvo girtas.

Pirmadienį tik sužinojęs apie A. Ūso mirtį bei tai, kad ji ištiko netoli Butrimonių, pasitikrinau elektroninės žiniasklaidos priemonėse detales ir pamatęs, kad nufotografuotas keturratis yra toks pats arba labai panašus, kaip ir mano matytasis, iš karto paskambinau laikinai einančiam generalinio prokuroro pareigas R. Petrauskui ir pasakiau apie tai, ką mačiau sekmadienį. Tą pačią dieną savo darbovietėje priėmiau prokurorą, kuriam daviau detalius parodymus apie visas mano matytas aplinkybes.

Noriu pabrėžti, kad padarydamas tai, ką tokiu atveju turėtų padaryti kiekvienas iš mūsų - pranešdamas apie matytas aplinkybes ir paliudydamas jas prokurorams - pilnai suvokiau, kad šiai informacijai pasirodžius viešumoje nebus išvengta įvairių interpretacijų ir net manipuliavimo. Mano liudijimas yra susijęs tik su pilietinės pareigos vykdymu bei įsipareigojimu tiesai, ir nei kiek nėra susijęs su mano asmenine pozicija vykdomų tyrimų atžvilgiu.

P.S. Po liudijimo sulaukiau daug klausimų, tad noriu pažymėti, kad apie savo matytas aplinkybes, kurios visuomenei yra ar gali būti aktualios, pasakiau viską ir daugiau iš esmės neturiu ką pridurti.

Tik noriu patikslinti vieną aspektą. Kadangi dauguma klausimų susiję su tuo, kodėl nepranešiau apie tariamai girtą vairuotoją policijai, noriu dar kartą pabrėžti, kad aš niekada neteigiau, kad vairuotojas buvo girtas, nes man tuo metu taip ir nepasirodė. Be to, mano matyto asmens vairavimas nebuvo toks, kuris keltų pavojų kitiems eismo dalyviams ar sudarytų avarinę situaciją - o būtent tokiu atveju, manau, turėčiau informuoti policiją - todėl ir neskambinau pareigūnams. Be to, asmuo vėliau pasitraukė iš važiuojamosios kelio dalies.

Suprantu, kad daugeliui vaizduotėje iškyla įvairūs vaizdiniai apie įvykio aplinkybes. Mano atveju tuo metu tai atrodė ganėtinai eilinė situacija, kurias, spėju, dažnam eismo dalyviui tenka matyti ne kasdien, tačiau ir ne taip jau retai.

Dar noriu atkreipti dėmesį į tai, kad viešumoje, netgi po mano tiesioginio parašymo apie tai, ką aš mačiau, ir toliau kai kurios detalės (iš kur važiavau, tariami mano teiginiai apie girtumą) pateikiamos netiksliai. Todėl tikiuosi, kad bus vadovaujamasi mano asmeniškai pateikta informacija, jos neiškraipant - tokia, kokią perdaviau ir prokurorams.

Pagarbiai,

Remigijus Šimašius

Rodyk draugams

Tėvynė yra laisvė (arba Apie Lietuvos ateities strategiją)

2010-04-17

 Turiu garbės dalyvauti Valstybės pažangos taryboje, kuri konsultuodamasi su visuomene brėš gaires, kaip Lietuva turi atrodyti po dvidešimties metų. Apskritai esu gana skeptiškas tokių strategijų atžvilgiu, tačiau be jų galbūt irgi gyventi nevalia. Tad išdėstysiu savo požiūrį ką ta strategija turi numatyti ir ko negali numatyti. O taip pat noriu pakviesti savo skaitytojus irgi pasidalinti mintimis.

Pradėkime nuo to, kad valstybė yra ar bent jau turėtų būti laisvų žmonių sąjunga. Tai reiškia, kad strategija negali ir neturėtų brėžti jokių vizijų kaip „turi atrodyti Lietuva”. Ji negali ir neturi užsiimti socialine inžinerija, kad šviesiai ateičiai būtų parengti jos standartus atitinkantys žmonės.

Lietuva turi kilti iš laisvų jos žmonių, o tai reiškia, kad Lietuvoje visada turi būti konkurencija tarp idėjų. Ir ne valdišku pasirinkimu turi būti nuspręsta, kurios idėjos gyvens, o kurios bus paliktos nerealizuotos. Tai turi būti žmonių iniciatyvos reikalas.

Išdidžiai nešioju Kovo 11-osios progai skirtą ženklelį, kuris skelbia „Tikime laisve”. Jei tikrai tikime, tai turime sutelkti pastangas į žmogaus išlaisvinimą. Laisvi žmonės realizuos daugybę gražių idėjų, kurios galėtų tapti epitetais, apibūdinančiais Lietuvą 2030-aisiais. Pavyzdžiui, kad ir pastaruoju metu nuskambėjęs puikus šūkis: „Lietuva - trys milijonai kūrėjų”.

Tam, kad žmogus taptų laisvu ir atsakingu šeimininku savo tėvynėje, būtina daug kur pasitempti ir daug ką pasiekti. Pavyzdžiui, kad mokykloje vyrautų ne muštras ir kalimas, o bendradarbiavimas ir kūryba (nesakau, kad viskas mokyklose blogai, bet iki „gerai” irgi dar labai toli).

Svarbu, kad žmogus būtų savo likimo kalvis visomis prasmėmis: kad žinotų, jog pirmiausia nuo jo paties priklauso kokia jo bus pensija senatvėje ar sveikatos aprūpinimas ligos atveju - kad ne nuo valstybinės sistemos jis priklauso, o nuo savo veiksmų.

Be galo svarbu, kad kuriantis ir dirbantis žmogus žinotų, jog jis yra vertas didžiausios pagarbos ir dėmesio. Kad valdžia pirmiausiai galvoja apie tokį žmogų, o tik paskui apie kitus (nes be dirbančių ir kuriančių apie kitus ir tegalėsi tik galvoti, bet nebus iš ko ir kaip jais rūpintis).

Svarbu visada ir visur laikytis principo, kad žmogaus laisvė yra tai, kas negali būti paaukota vardan kitų gražių tikslų. Svarbu neužmiršti, kad atsakomybė turi būti tai, kas lydi laisvę.

Dar kuriant ateities strategijas svarbu nepasiduoti iliuzijai, kad galimas kažkoks trumpesnis kelias į laimę nei asmeninės pastangos. Laimės ekonomika yra nauja mada, ypač tarp pasaulio politikų, kurie jaučia, kad savo žmonėms negali pažadėti materialinės gerovės. Tokios idėjos keliamos ir svarstant Lietuvos ateities viziją.

Nesakau, kad materialinė gerovė turi būti valdžios besąlyginis tikslas. Tačiau juo labiau neturi būti „didžiausias laimės kiekis didžiausiam skaičiui žmonių”, kaip kad savo formulėje dėstė žymusis utilitaristas Jeremy Bentham.

Laimė yra asmeninis dalykas, kuris ir pasiekiamas asmeninėmis pastangomis. Jei valdžios pastangos būtų nukreiptos į laimės siekimą, tai receptai būtų paradoksalūs. Reiktų, pavyzdžiui, visiems liepti auginti šunis (nes Britų psichologai nustatė, kad žmogaus laimingumo jausmas labiausiai iš visų veiksnių koreliuoja su šuns turėjimu).

Arba tektų eiti dar toliau - tiesiog skatinti vartoti vaistus, kurie skatina kankorėžinę liauką, atsakingą už malonumo hormono serotonino gamybą. Vertėtų tik prisiminti, kad visi narkotikai būtent tai ir daro, o kai kurie šiandien jau uždrausti (Heroinas, LSD) buvo reklamuojami kaip visai normalus būdas atsipalaiduoti ir pagerinti savijautą.

O sugrįžtant prie Lietuvos strategijos noriu priminti Justino Marcinkevičiaus žodžius, kurie skambėdami Atgimimo laikų dainoje turbūt daugeliui virpino (o bent jau man ir tebevirpina) širdį. Juose Tėvynė aiškiai atsako, kad ji yra žmogaus laisvė. Juose Tėvynė atsisako uždaryti žmogų savyje „kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro”. Manau, kad tai puikus principas Lietuvai ir dabar, ir po dvidešimties metų.

Rodyk draugams

Apie viešuosius ir privačiuosius interesus

2010-04-09

Viešieji ir  privatūs interesai - sritis, sulaukianti ypatingo jautrumo. Tačiau jautrumas, mano supratimu, nebūtinai visada veda prie adekvatumo. Pateiksiu du pavyzdžius, su kuriais teko susidurti, ir kurie iliustruoja, kad su mūsų supratimu apie viešųjų ir privačiųjų interesų derinimą, mano nuomone, ne visada viskas tvarkoje.

Pirmas pavyzdys - motinystės (tėvystės) išmokos. Prieš porą savaičių Vilniaus centre su šeima vaikščiojau po ūkininkų mugę. Vienas žmogus priėjęs prie manęs nusistebėjęs (ir turbūt pasipiktinęs) pareiškė, kad aš elgiuosi nenuosekliai ir jam nesuvokiamai. Mat viešumoje pasisakinėju prieš šiandienines dideles motinystės (tėvystės) išmokas, o štai pats vežimėlyje vežuosi metų neturinčią atžalą. Suprask, kas jau kas, bet jaunas tėvas tikrai turėtų suvokti kaip svarbu yra dosnios motinystės (tėvystės) išmokos.

Žmogui klausimas (priekaištas) pasirodė labai natūralus. Tačiau mane jis šokiravo. Aš tikrai nuo pat pradžių (dar kai ankstesnės kadencijos Seimas beveik vieningai manė, kad gali sau leisti būti dosnus) pasisakiau ir dabar pasisakau, kad dabartinės išmokos yra neadekvačiai per didelės. Jei mano pozicija šiuo klausimu būtų suformuota to, kad mano šeimai yra geriau gauti didesnes išmokas - tai būtų tiesioginis ir akivaizdus viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktas bei jo sprendimas viešųjų interesų (kaip aš juos suprantu) nenaudai.

Galiu atskirti viešą ir privatų gyvenimą. Viešame gyvenime kaip politikas palaikau nebūtinai tai, kas naudinga mano privačiam gyvenimui šiandien. Jei to negalėčiau, jei aš jausčiau, kad šeimos interesai man daro įtaką priimant politinius sprendimus, mano pareiga būtų nusišalinti nuo sprendimų priėmimo.

Žinoma, supratimas apie mūsų pačių, mūsų vaikų, šeimos gerovę, perspektyvą, manau, neatsiejamas nuo sprendimų priėmimo. Privatus patyrimas kaip sprendimų variklis vargu ar yra savaiminis blogis. Bet jei kalbame apie trumpalaikę individualią naudą (pavyzdžiui, dosnios socialinės išmokos gavimas šiandien), tuomet pasikartosiu - asmeninė situacija yra pagrindas nusišalinimui nuo sprendimo priėmimo lygiai taip pat kaip buvimas akcininku bendrovėje, kuri gaus tiesioginę naudą iš viešo sprendimo ar kitais panašiais atvejais.

Antras pavyzdys - politikai žiniasklaidoje. Prieš kelis mėnesius per Vyriausybės valandą Seime sulaukiau klausimo su priekaišto gaidele. Klausimo esmė - kodėl tiek mažai dėmesio skyriau Teisingumo ministerijos organizuotam Konstitucijos egzaminui, kodėl nevažinėjau po visur ir nedalyvavau įvairiuose renginiuose.

Mano atsakymas paprastas. Manau, kad politikui nedera viešai reklamuotis renginiuose ir žiniasklaidoje, kai tai yra daroma už mokesčių mokėtojų pinigus. Jei renginį finansuoja ministerija, nemanau, kad tai turi tapti viešumo tribūna politikui. Bent jau aš ir mano viceministrai laikomės tokio standarto.

Vėlgi, suprantu kad nereikia perlenkti lazdos. Politikas turi dalyvauti tam tikruose renginiuose netgi tada (o kartais ypač tada), kai jie finansuoti jo vadovaujamos institucijos. Dažnai tai yra tiesiog pareigos atstovauti valstybę vykdymas. Tačiau saikas, padorumas ir sveikas protas turi nubrėžti ribas. Deja, realybė, ypač buvusioje Vyriausybėje, buvo tokia (įskaitant, kiek teko girdėti, ir su tuo pačiu Konstitucijos egzamino projektu), kad tos ribos kartais brėžiamos per toli.

Rodyk draugams

Kovo 11-sios dovana

2010-03-10

Ne kiekvienai kartai taip pasisekė kaip manajai. Štai mano seneliai gali pasidalinti prisiminimais kaip vaikystėje augo pusiau laisvoje aplinkoje, vėliau kentė karo, genocido baisumus, kaip miškuose ar Sibire neteko artimųjų, o dar vėliau patyrė ilgą totalitarizmo šaltį. Galiausiai netgi atnešta laisvė grynai buitine prasme būtent šiai kartai kai kartais tapo sunkia našta.

Tikiuosi, kad po daug metų kartu su savo kartos žmonėmis galėsiu dalintis kitokiais atsiminimais, kurie jau šiandien yra mano kartos savasties dalis. Žinau ką reiškia žmogui gyventi totalitarinėje sovietinėje sistemoje ir tikiuosi to niekada nepamiršti. Kartu galiu pasidžiaugti, kad ši sistema griuvo ir mes turime galimybę būti laisvi. Ne tik pasidžiaugti, bet ir pasididžiuoti, kad ir lašelis mano indėlio buvo įdėta šiems pokyčiams palaikyti.

Kinijoje, kiek teko girdėti, populiaru yra palinkėti gyventi nuobodžiais laikais. Labai džiaugiuosi, kad prieš dvidešimt metų teko išgyventi tokius įdomius įvykius, o tie įvykiai atnešė tokias pozityvias permainas.

Nuoširdžiai nesuprantu kai kurių žmonių, kurie teigia, kad dvidešimt metų ėję į laisvą Lietuvą jos neberado. Suprantama, kad sovietinės žvaigždės blizgesys buvo ryškesnis nei šiandien. Tačiau ar reikia dėl to kaltinti nepriklausomybę, laisvę, ar tinkama proga tokiems pašnekėjimams yra kovo 11-oji? Aš nemanau.

O gal tokias pesimistines nuotaikas sukelia tik trumpa atmintis. Sakau tiesiai - neįsivaizduoju sveiko proto žmogaus, kuris, jei sovietiniais laikais nebuvo privilegijuotas, galėtų sutikti keisti dabartinę Lietuvą į sovietinę.

Jei šiandien ko trūksta ar kas ne taip (o to tikrai yra), daugeliu atveju galime pasakyti, kad tik mes patys esame kalti. Kartais tai mūsų asmeniniai sprendimai, kartais bendri politiniai. Tačiau net jei politika Lietuvoje ne tokia, kokios norėtume, klausimą vis tiek galime nukreipti į save - ką aš pats padariau, kad būtų geriau? Apkaltinti ką nors kitą (Maskvą, Briuselį, valdžią, oligarchus, spekuliantus) dėl mūsų bėdų visada lengviau. Tačiau turėti bent galimybių pačiam savo ir savo tėvynės padėtį taisyti - didelė dovana.

Sveikinu visus ir save su Lietuvos ir mūsų visų asmenine laisve. Džiaukimės ja, naudokimės ja, dalinkimės ja.

Rodyk draugams