BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Blogo perkraustymas

2012-04-03

Viskas. Šimašius blogas dėl daugelio priežasčių emigruoja iš
www.blogas.lt  į  www.popo.lt , kur bus visai neBlogas laisviems ir
atsakingiems žmonėms.

 

Ačiū www.commonsense.lt
už draugišką spyrį į užpakalį, kuris paskatino šiam persikraustymui. Ačiū
Rokiškiui Rabinovičiui iš
rokiskis.popo.lt
kad padėjo persikraustymo reikalus sutvarkyti.

 

Techninės detalės: simasius.blogas.lt
įrašai yra perkeliami į
simasius.popo.lt
, tačiau komentarai su visomis tonomis spamo nepersikelia, tad seni įrašai su komentarais paliekami ir senajame
bloge tol, kol jie čia bus laikomi (nuorodą visada bus randama iš
simasius.popo.lt) .

 

Naujovės bloge:

-         
gražiau,

-         
patogiau,

-         
be reklamų,

-         
daugiau informacijos (kol kas – šis tas iš mano
senesnių akademinių darbų, bet bus daugiau)

 

Mielieji, laukiu jūsų skaitančių ir komentuojančių.

 

Remigijus Šimašius

http://simasius.popo.lt/

+Remigijus Šimašius

Rodyk draugams

Gyvoji Lietuvos Konstitucija

2012-03-12

Delfi užsakymu atlikta apklausa parodė tai, kas apie Konstituciją (ir turbūt bendrai apie teisę) kirba žmonių galvose. Svarbiausia konstitucinė teisė žmonėms yra nuosavybės ir būsto neliečiamybė, ir kitos klasikinio liberalizmo ginamos laisvės. Mažiausiai svarbi - teisė burtis į profsąjungas ir streikuoti, o taip pat kiti išradimai, kuriais siekta modifikuoti liberalią visuomenės santvarką.

Manau, tai atspindi sveiką, principingą ir racionalų požiūrį. Tėvynė, laisvė, taika prasideda savo kieme. Jei nebus saugumo ir laisvės čia, neverta net kalbėti apie kitus dalykus. Būtent todėl nuosavybės neliečiamumas, sąžinės laisvė yra tai, kas svarbiausia.

Konstitucija yra puikus, net jei ne visada (tinkamai) panaudojamas įrankis teisingumui ir taikai įtvirtinti. Faktas, kad ne viskas Konstitucijoje, ne visos joje įtvirtintos žmogaus teisės, ne visa, ką apie Konstituciją pasako Konstitucinis teismas, yra prigimtinių teisių atspindys.

Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai, tačiau mano supratimu būtent prigimtinės žmogaus teisės yra svarbiausios, o kitos, kad ir kur įtvirtintos, kad ir kaip gražiai skambančios teisės, jų negali iškreipti.
Žmonės gi pasakė, kad jiems pirmiausiai rūpi būtent prigimtinės laisvės: žmogaus nuosavybės, asmens, privataus gyvenimo neliečiamumas, sąžinės laisvė. Tuo tarpu tos konstitucinės teisės, kurios gal tik kartais pavadinamos prigimtinėmis, lieka antroje (paskutinėje) vietoje. Kaip prigimtinės teisės teorijos šalininkas džiaugiuosi tokiu žmonių matymu.

Žmonių nuomonė, beje, gal paskatins kiek dažniau prisiminti ir tinkamą prasmę suteikti kiek primirštam ir retai interpretuojamam Konstitucijos 18 straipsniui.

Nesakau, kad teisinius klausimus reikia spręsti apklausomis. Tačiau ne tik Konstitucinio teismo sprendimai yra gyvoji konstitucija. Gyvoji konstitucija yra tai, kokių vertybių laikosi žmonės. Kaip liberalas džiaugiuosi tokiomis žmonių vertybėmis.

Rodyk draugams

Vasario 16 – tai šis tas apie Laisvę

2012-02-16

Kai švenčiame valstybines šventes, vis pasisuka kalba apie didelius toli ir aukštai esančius dalykus: nepriklausomybė, valstybingumas, tauta, vienybė. Džiaugiamės ką kaip tauta esame pasiekę, įdedame į šiuos pasiekimus savo prasmę. Džiaugiamės kai kas nors kitas šią prasmę pamato taip pat kaip mes. Pykstame, kai prasmė įžiūrima skirtingai. Tik pažiūrėkime į alternatyvius vienas prieš kitą nukreiptus šventinius mitingus ar eisenas…

O aš vasario 16-osios proga noriu pakalbėti apie asmeniškus dalykus. Nes be asmeniškų dalykų - laisvės, atsakomybės, garbės, supratimo, sugyvenimo, laimės siekimo - nebus ir jau mano minėtų didžiųjų.

Geriausią būdą paminėti vasario 16-ąją atradau prieš du metus. Kažkokie gerieji žmonės (nors kažkodėl tik į žiemos pabaigą) vis išlieja paprastutį ledą Vilniuje Lukiškių aikštės viduryje. Tai štai - geriausia, kaip galima pajusti Nepriklausomybės dienos nuotaiką - tai su šeima smagiai pačiužinėti tiksliai ten, kur kažkada priešais KGB langus stovėjo paminklas Leninui.

Dar yra gera žinoti, jog esi pats atsakingas už savo gyvenimą. Nori - apiburnoji visus iš eilės: verslininkus, valdžią, kaimynus, gimines ir kitus. Ilgainiui ir lieki su tais, kurie irgi mėgsta burnoti, ir tais, apie kuriuos mėgsti burnoti.

Nori - sieki sau ir savo šeimai laimės ir geresnio gyvenimo, pastebi kitų pasiekimus ir gerus darbus. Ir ilgainiui pradedi gyventi tarp panašių į save, nes tie, kam patinka gyventi avinų bandoje pasuka į kitą pusę ir burnoja, kad ne tinkamo ragų kalibro ožys tą avinų bandą veda, netinkami aviganiai į krūvą sugainioja.

Dar gera būtų žinoti, kad Tėvynei meilę galima parodyti pagal savo įsivaizdavimą, poreikius ir išgales. Pavyzdžiui, žurnalistai prieš tokias šventes vis paklausia - tai kaip su ta mano iniciatyva nebebausti už vėliavos neiškėlimą? Ogi niekaip… Seime lengviau priimamos idėjos baudas padidinti.

Man atrodo, kad laisvė (o ne pareiga) kelti Lietuvos vėliavą yra tai, dėl ko reikia didžiuotis, džiaugtis, ir dėl ko verta kelti trispalvę. Nes ji simbolizuoja ne tik didelius ir tolimus dalykus, bet ir artimus bei žmogiškus - laisvę, atsakomybę, laimės siekimą.

Rodyk draugams

Paskutinis totalitarizmo spjūvis

2012-01-12

Sausio 13-oji diena prieš 21 metus - tai paskutinis totalitarizmo spjūvis, kurį mums teko patirti Lietuvoje. Kartu tai ir slenkstis, kurį mes peržengėme bei testas, pagal kurį vertiname daug šiandienos gyvenimo aspektų.

Jau praėjusiais metais sausio 13-osios dienos minėjimas Lietuvoje, kiek pastebėjau, įgavo daug naujų atspalvių. Tai nebe diena, kai mus eilinį kartą skriaudė sovietai. Tai diena, kai mes juos nugalėjome. Ir taip kalba ne tik tie, kurie šią dieną išgyveno be asmeninių praradimų. Taip kalbėjo ir tie, kurie tą dieną prarado artimuosius. Ir tikrai - jų auka nebuvo šiaip sau beprasmė mirtis. Tai buvo pergalės kaina. Ir esminis žodis čia yra pergalė.

Nelabai suprantu tų, kam ši pergalė atrodo per menka, arba kurie kalba, kad ne už tai, ką šiandien turime, mes kovojome. Kai mano tėtis su manimi, kaip tik septynioliktąjį gimtadienį atšventusiu jaunuoliu, iš Tauragės autobusu vyko į Vilnių, žinojo, kad čia ne šiaip lengvas pasivažinėjimas ar ekskursija.

Buvo aišku, kad tai gresia gyvybės, sveikatos praradimu. Bet nevykimas ir nestovėjimas gyvajame skyde grėsė laisvės ir, nepabijosiu to žodžio, ateities praradimu. Todėl rizikavimas savo ir savo vaiko gyvybe tada buvo ne tik pateisinamas, bet visiškai suprantamas. Šių daugybės žmonių apsisprendimų dėka mes šiandien turime laisvę ir galimybes siekti laimės Lietuvoje ar svetur.

Lietuva dar atsimena laisvės kainą, žino ne tik laisvės, bet ir priespaudos skonį. Daugelis visuomenių Europoje to nebežino ir mūsų pareiga yra neįkyriai, bet aiškiai liudyti laisvės prasmę. Kad to reikia, puikiai parodė praėjusieji metai.

Niekaip kitaip kaip tik akibrokštu negalima vertinti, kai Austrija ne tik paleidžia vieną įtariamųjų sausio 13-osios byloje, bet ir siunčia kitus nuolaidžiavimo totalitariniam režimui ženklus:

  • - Priima komplimentus iš Rusijos, kad valstybė išlaikė „teisinės valstybės testą”;
  • - Vadina sausio įvykius Vilniuje ne nusikaltimu, o istorija, ir faktus apie šiuos įvykius, atitinkamai, ne nusikaltimo įrodymais, o istoriniais faktais;
  • - Nemato reikalo ištarti, kad tai, kas įvyko, yra klaida, dėl kurios apgailestauja.

Kita vertus, džiugu matyti, kai visų Europos Sąjungos valstybių atstovai vienbalsiai priima dokumentus, kuriuose aiškiai ir vienprasmiškai išsakomas palaikymas Lietuvos argumentams, pasmerkiami komunistiniai nusikaltimai, primenama, kad jų tyrimas - bendras reikalas, o bendradarbiauti tiriant šiuos nusikaltimus - teisinė ir moralinė būtinybė.

Man asmeniškai sausio 13-oji - diena, kuri primena, kad daug kas yra trapu. Tačiau dar labiau primena, kad norint apginti tai, kas svarbu, nepakanka pasėdėti, pažiūrėti ir apibambėti įvykius, o reikia nueiti, sudalyvauti ir laimėti.

Rodyk draugams

Buldozerio spurtas ar teisiniai manevrai?

2012-01-06
 

Painus reikalas su tomis nelegaliomis statybomis Kuršių Nerijoje. Pabandysiu aiškiai pateikti keletą tezių, kurios, manau, yra kertinės toliau sprendžiant klausimą griauti ar negriauti, įteisinti ar neįteisinti.

 1. Teismo sprendimas dėl griovimo yra galutinis ir neskundžiamas.

 2. Jei bus griaunami pastatai, kurie buvo pastatyti pagal išduotus leidimus, iškils klausimas dėl nuostolių kompensavimo savininkams.

 3. Nuostoliai, jei/kiek jų būtų priteista, būtų mokami iš biudžeto, t.y., visų mokesčių mokėtojų sąskaita.

 4. Visi pastatai, dėl kurių priimtas sprendimas juos griauti, yra pastatyti gavus leidimus.

5. Vienareikšmis pagrindas statybas pripažinti nelegaliomis atsirado tada, kai Konstitucinis Teismas nustatė, kad Kuršių Nerijos nacionalinio parko planavimo schema yra privalomas, o ne rekomendacinis dokumentas (ir dėl to neteisėtais buvo pripažinti šio plano neatitinkantys detalieji planai).

 6. Jei pagal leidimus pastatyti pastatai būtų nugriauti, tai pakirstų pasitikėjimą, kad bet kuris leidimas, išduodamas šiandien, nebus pripažįstamas negaliojančiu ateityje su analogiškomis pasekmėmis. Šią nuostatą vienareikšmiai išsako ir potencialūs investuotojai.

 7. Tais atvejais, kai statoma be leidimo ir prieštaraujant teritorijų tvarkymo dokumentams, be jokios abejonės statyba turi būti stabdoma, o pastatas griaunamas. (Tokių atvejų irgi yra, bet dėl jų dar teismo procesai nesibaigę).

 8. Tais atvejais jei/kai pastatyta nukrypstant nuo leidimų, be abejo, tai būtina ištaisyti.

 9. Iki sprendimo įvykdymo teisė numato visas galimybes susitaikymui tarp valstybės ir pastatų savininkų sudarant taikos sutartį.

 10. Spręsti klausimą dėl taikos sutarties galima tiek, kiek pastatai neprieštarauja anksčiau išduotiems leidimams, jei jeigu Kuršių Nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje būtų numatyta galimybė stovėti statiniams arba rekonstruotiems statiniams.

 11. Reziumuojant: galimi du teisėti žingsniai šiuo metu - nugriauti pastatus arba sudaryti taikos sutartį ir įteisinti juos (tokius, kokie yra arba su modifikacijomis).

Rodyk draugams