BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Aukštojo mokslo reformos sukonstitucinimo aspektai

2012-01-04

Reformos pradžia

Stovėjau prie aukštojo mokslo reformos ištakų. Tuomet konstatavau, įrodinėjau, kad aukštojo mokslo sistema sustabarėjusi, orientuota geriausiu atveju tik į save, kad be konkurencijos elemento aukštojo mokslo sistema pasmerkta toliau degraduoti, kad aukštasis mokslas turi tarnauti studentui, o plačiąja prasme – visuomenei.

Tuomet tai daug kam buvo šokas. Daug kas, ypač kolegos dėstytojai, įrodinėjo, kad aukštasis mokslas – ne paslauga, o gyvenimo būdas (kas tokiu atveju yra studentai – nesakė). Kiekvienas universitetas įrodinėjo kaip valdžia turi jį padaryti išskirtiniu ir duoti daugiau pinigų (kaip padaryti, kad ateitų daugiau gabių studentų, buvo antraeilis uždavinys).

Tada susiformavo grupė už aukštojo mokslo reformą, atsirado partijų susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos gairių (visų pirma vadovaujant Liberalų sąjūdžiui ir nemaža dalimi taipogi konservatoriams). Šios partijos apie problemas ir būdus joms spręsti labai aiškiai šnekėjo prieš rinkimus, o per rinkimus gavo mandatą reformai.

Po rinkimų aukštasis mokslas tapo iš esmės vienintele iš didelių reformų, kuri buvo praktiškai realizuota.

Ne visi šia reforma patenkinti. Argumentų daug, įvairių, bet pagrindinės dvi linijos. Pirmas argumentas prieš reformą yra tas, kad aukštojoje mokykloje reikalus turi spręsti iš esmės pati profesūra, tad nuostata, jog rektorių renka taryba, kurioje daugumos neturi pačios profesūros išrinkti atstovai, yra autonomijos pažeidimas. Antroji linija – pati idėja, kad aukštajame moksle galima konkurencija yra šventvagystė.

Pirmuoju aspektu Konstituciniame Teisme dar 2009 metais buvo nagrinėjama senesnė byla, ir Teismas pasisakė įvairiais aspektais. Po nutarimo paskelbimo garbi konstitucionalistų darbo grupė nagrinėjo ar nereikia keisti Mokslo ir studi įstatymo ir nustatė, kad ne. (Šioje grupėje buvo ir vienas jau dabartinio Konstitucinio Teismo teisėjas, pasirašęs po šiomis išvadomis ir dėl to vienintelis nusišalinęs nuo paskutinės bylos šia tema nagrinėjimo.)

Reforma įsibėgėja ir duoda savo vaisius. Geri universitetai džiaugiasi, kad turi daugiau gerų studentų, geri būsimieji studentai džiaugiasi aiškumu dėl studijų finansavimo ir renkasi geras aukštąsias mokyklas, prasčiau pasirodančios aukštosios mokyklos suka galvą kaip išgyventi. Žodžiu, didėja konkurencija, ji atrinkinėja geriausius ir blogiausius, ir visa tai veda link skaidrumo ir kokybės.

Reformos ne pabaiga

2011 metų pabaigoje Konstitucinis Teismas išnagrinėjo didžiulį Seimo narių grupės pareiškimą dėl Mokslo ir studi įstatymo konstitucingumo. Iš karto reikia pasakyti, kad pareiškimas margas kaip pasaulis. 27 abejonės dėl konstitucingumo - vienos suko į vieną pusę, kitos į kitą.

Konstitucinis Teismas daugelį abejonių pripažino nepagrįstomis. Nors tai kažkodėl nutylima, bet Konstitucijai neprieštaraujančiomis buvo pripažintos tokios abejonių sukėlusios nuostatos kaip akademinės etikos kontrolieriaus teisė įtakoti Akademinės etikos kodekso turinį; įpareigojimas valstybinėms aukštosioms mokykloms persitvarkyti į viešąsias įstaigas; teisė įgyti teologijos licenciato laipsnį.

Nepretenduoju į išsamią 140 psl. dokumento (http://www.lrkt.lt/dokumentai/2011/n111222.htm) ir atskirų jo nuostatų analizę. Visgi, yra kai kas, į ką iš karto reikia atkreipti rimtą dėmesį.

Dėl rektorių rinkimo tvarkos ir susijusių dalykų kalbama plačiausiai. Galime pasveikinti su pergale tuos, kurie mano, kad aukštosios mokyklos turi būti uždaresnės. Ko gero reiks tikslinti Mokslo ir studi įstatymą ir nutolti nuo Skandinavijoje ir JK bei JAV egzistuojančios išorinės kontrolės tradicijos bei padaryti porą žingsnelių atgal link to, ką turėjome iki reformos. Pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų darbuotojai turbūt turės turėti daugiau balsų renkant rektorių nei išoriniai asmenys, mažiau bus kontrolės, viešumo ir aiškumo dėl valstybinių aukštųjų mokyklų ataskaitų ir finansinės veiklos.

Teks palaužyti galvą kaip realiai, o ne tik formaliai įgyvendinti valstybės pareigą užtikrinti universitetams paskirtų lėšų tinkamą panaudojimą apribojus teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl to.

Mažiau kalbama, bet dar aktualiau yra išsiaiškinti, ar ir kaip turės būti keičiami tie įstatymo aspektai, kurie sukūrė bent jau konkurencijos pamatus aukštajame moksle ir padidino studijų prieinamumą gabiausiems. Apie kai kuriuos aspektus ir pakalbėkime.

Primenu, kad po reformos studijų krepšelius gauna tie, kas geriausiai išlaikė bendrojo lavinimo valstybinius egzaminus, jie šiuos krepšelius gali neštis į bet kurią Lietuvos aukštąją mokyklą (į privačias tik dalinai ir ta dalis didinama palaipsniui), studentai tik minimaliai rotuojami studijų eigoje.

Įstatymo nuostatos dėl rotacijos ir beveik garantuotos stipendijos priklausomai nuo stojimo rezultatų - joks lietuviškas išradimas. Taip veikia beveik visos universitetinės stipendijos JAV, o tyrimai nustatė, kad garantuotumas dėl stipendijos (išskyrus galimybę ją prarasti kritiniu atveju) padidina mokslo prieinamumą mažiau pasiturintiems gabiems žmonėms. Konstitucinis teismas pasakė, kad rotacija turi būti dažnesnė. Ką gi, reiks atsisakyti dar vieno reformos privalumo ir pakeisti sistemą taip, kad ji būtų a la teisingesnė, bet realiai – mažiau prieinama.

Daugiausiai klaustukų sukelia sprendimo aspektai dėl krepšelio. Iš esmės Konstitucinis Teismas sako, kad studentą krepšelis į privačią aukštąją mokyklą gali atsekti ne visada, o tik tam tikrais atvejais, valstybinės mokyklos tampa privilegijuotos. Cituoju:

„36. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 54-2140, 61, 101) 70 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad paskirstant aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas turi būti atsižvelgiama į valstybinių aukštųjų mokyklų galimybes patenkinti valstybės nustatytą poreikį parengti atitinkamų sričių (krypčių) specialistų ir kad geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusių stojančiųjų pasirenkamoms nevalstybinėms aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamos studijų vietos gali atitekti tik tais atvejais, kai atitinkamų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai “Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas”, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

Kaip šie principai išvedami iš Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies man lieka mistika (turbūt trūksta fantazijos). Bet toks galutinis Teismo verdiktas. Žodžiu, teks sukti galvą kaip padaryti, kad ir vilkas (studentai turbūt pagal Konstitucinio Teismo liniją) būtų sotus, ir avis (valstybiniai universitetai, remiantis nutarimo logika) sveika.

Kita vertus, šias nuostatas reiks vertinti kontekste su ta sprendimo dalimi, kuri teigia, jog įstatyme įtvirtintas draudimas finansuoti užsienio aukštųjų mokyklų filialus yra antikonstituciškas (51 – 52 psl.). Beje, visiškai sutinku su šiuo konstatavimu, ir džiaugiuosi, kad įstatymas dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo buvo aiškinamas iš esmės būtent tokiu būdu, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas. Bent jau ta prasme, kad filialų studentai automatiškai nebuvo pašalinami iš krepšelio veikimo sistemos.

Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).

Pabaigai – sėkmės švietimo ministrui išsaugant geruosius reformos vaisius ir priderinant reformą prie to Konstitucijos vaizdo, kurį savo paskutiniu nutarimu išreiškė Konstitucinis Teismas.

Rodyk draugams

“Eilinis pilietis” apie mokestinius viražus

2011-12-09

Mieli skaitytojai, kaip ir turbūt kiti politikai, gavau štai tokį sveiko proto atsakingumo dorybės kupiną laišką. Noriu juo pasidalinti. Mano tik mažas pastebėjimas - kiekvienas pilietis yra eilinis. Duok Dieve kiekvienam turėti tiek išminties, kiek turi šio laiško autorius.

Remigijus Šimašius

Laba diena,

Net ir visiškai politika bei pastarųjų savaičių aktualijomis nesidomintis eilinis pilietis negalėjo nepastebėti masinėse informavimo priemonėse aprašomų vykstančių diskusijų ir samprotavimų apie vieną iš biudžeto deficito mažinimo alternatyvų - naujus mokesčius. Kaip tik toks pilietis esu ir aš.

Turime, t.y. turite jūs, tautos išrinktieji, puikia progą nepakartoti “naktinių” įstatymų klaidų ir/ar nepademonstruoti savo trumparegiškumo.

Visų pirma, nuo pat mažens buvau mokomas, kad į bet kokią problemą reikia žiūrėti kompleksiškai, sistemiškai, o ne ją pulti spręsti fragmentiškai, nematant visumos, neįvertinus galimų sprendimų padarinių, ilgalaikės perspektyvos. To paties buvau mokomas universitete bakalauro, magistrantūros studijose Lietuvoje bei užsienyje, sisteminį požiūrį plačiai taikiau savo disertacijoje. Žvelgiant į kai kurių politikos veikėjų pasisakymus apie naujus mokesčius, net man, eiliniam, tačiau išsilavinusiam piliečiui darosi keista. Ir netgi pikta, kad žmonių gerovė yra tokių veikėjų rankose. Taip, papildomų pajamų ar sąnaudų mažinimo rezervų reikia rasti, faktas, tačiau tai reikia daryti išanalizavus visas galimas alternatyvas ir tik tada pasirinkti geriausią (akcentuoju - geriausią, o ne paprasčiausią). Tuo tarpu dabar susidaro toks vaizdas, kad valdžia sugeba problemas spręsti tik paprasčiausiais būdais - nuskriaudžiant senjorus arba įvedant vieną ar kitą
papildomą mokestį. Tai problemos neišspręs ir, mano nuomone, turės neigiamų ilgalaikių pasekmių.

Toliau siūlomus/svarstomus sprendimus vertinsiu šiek tiek subjektyviai, t.y. per savo, eilinio piliečio prizmę. Tačiau turinčio ekonominį išsilavinimą. Taip pat prašau turėti omenyje tai, kad tiek mano, tiek mano tėvų viso gyvenimo santaupos buvo banke Snoras. Aš ko gero prarasiu nedaug, o tėvai praras viską. Ne gana to, tėvai buvo pasiėmę būsto paskolą šiame banke tam, kad broliui nupirktų nuosavą būstą. Palūkanos už laikomus pinigus banke, už vertybinius popierius dengė būsto paskolos palūkanas. Pagal Lietuvos įstatymus jie neteks visų turėtų pinigų (vargu bau, ar bus rasta bent maža dalis turto padengti banko įsipareigojimams), o paskola liks “ant kupros”. Milijoninė paskola. Iš ko ją išmokėti, kai tėvai pensininkai ir
neteko visų santaupų? Pardavus būstą (pirktas bumo metu), pavyktų atgauti ko gero pusę sumos.

Taigi, turint tai omenyje, vertinkime mokesčius.

NEKILNOJAMOJO TURTO mokestis. Brolis bedarbis, gyvena tėvų nupirktame bute už paimtą paskolą. Būstas santykinai brangus. Tėvai dirbantys pensininkai, paskolos turbūt nepajėgs išmokėti. Patys gyvena bute,
kurį įsigijo labai seniai su savo, amžiną atilsį, tėvų pagalba. Butas geroje vietoje Vilniuje, keturių kambarių, tikriausiai kainuoja nemažai. Tiesa, dar tėvai turi namą kitame mieste, kurį paveldėjo mirus jų tėvams. Tikriausiai jo vertė irgi nemaža. Pats irgi turiu pasiėmęs paskolą visam gyvenimui. Sunku, atsisakau daugelio norų, riboju poreikius. Buto Vilniuje vertė virš 500 tūkst. Lt.

Ar mano tėvai, brolis ir aš esame turtingi? Ar mums turi būti taikomi prabangos, NT mokesčiai? Ne, esame vidurinioji klasė, ant kurios, panašu, norima suversti visą naštą. Apmokestinus NT ir nebepajėgiant išmokėti paskolų, reikia kraustytis į kambario ar dviejų kambarių butus miesto pakraštyje? Tada geriausia išvis negyventi, nes visko, dėl ko stengeisi visą gyvenimą, esi priverstas netekti. Pinigų, laikytų Snore, nes valstybė nesugebėjo sukontroliuoti banko veiklos ir tinkamai informuoti gyventojų apie galimas rizikas, nekilnojamojo turto, nes mokesčių našta tampa nebepakeliama.

Klausimai retoriniai, pamąstymams.

AUTOMOBILIŲ mokestis. Vis matome verkšlenančių pasisakymų ar straipsnių, kad Lietuvos autoparko amžiaus vidurkis vienas didžiausių ar didžiausias Europoje. Tačiau galimais savo sprendimais, panašu,
problemą dar pagilinsime. Juk siūloma apmokestinti “galingus” automobilius, t.y. virs 200 arklio galių. Kas nusprendė, kas yra “galingas”? Kuo galingumas susijęs su automobilio verte, galėjimu mokėti dar daugiau
mokesčių? Tokiu atveju aš už savo 12 metų automobilį su dujomis virš 200 AG turėsiu mokėti, o kitas pilietis, perkantis (ir galintis įpirkti) naują vidutinės klasės automobilį iki 200 AG - ne? Ko mes siekiame? Sumažinti senų automobilių kiekį? Apmokestinkime senus automobilius, bet ne “galingus”, kurių yra nedidelė dalis ir kurie, kaip jau minėjau, nepasako nieko apie savininko finansines galimybes. Kita vertus, šiuolaikiniais standartais galingas automobilis tikriausiai yra bent 400 AG. Žodžiu, logikos 0. Reikia surinkti daugiau mokesčių? Tada jau geriau apmokestinti visus automobilius, o ne pseudo galingus nelogiškais ir neproporcingais mokesčiais. Arba bent jau riškimės prie automobilio vertės, nes situacija, kai aš moku už
savąjį 12 metų senumo, o už naują tarkime Audi A4, su gera komplektacija kainuojantį apie 140 tūkst. Lt, nemoka neatrodo logiška. Bet juk tokiu atveju naujus automobilius pradės registruoti užsienyje arba tiesiog dar labiau mažinsime naujų automobilių pardavimus. Vėl blogai. Žodžiu, panašu, kad šis mokestis  problemos nespręs. Arba spręs iškreiptai.

Jei tokie mokesčiai būtų įvesti, ko gero arba tektų emigruoti pardavus viską, ką turime, arba imtis kitų radikalių priemonių, nes tokia situacija nežavi:

-Snore laikyti pinigai dingsta, paskola lieka. Valstybės dėka.

-Už su paskola įsigytą būstą reikia mokėti. Šalia palūkanų.

-Taip pat reikia mokėti už automobilius, kurie yra seni, bet “galingi”.

Iš ko gyventi? Dėl ko gyventi? Kad valstybė dar ko nors nesužiūrėtų, neužtikrintų kontrolės, dalis žmonių prarastų pinigus ir visiems dar uždėtų papildomų mokesčių (oro, drabužių ir pan.)?

Atsižvelgiant į visa tai, raginu pažvelgti plačiau, sistemiškai ir kokybiškai išnagrinėti visas alternatyvas: ne tik tas, kurios paprastos, bet abejotino ilgalaikio efekto, bet ir tokias kaip valstybinio turto privatizavimas,
nereikalingo turto pardavimas, valstybinio sektoriaus efektyvinimas (man, kaip verslo atstovui, kartais kraupu matyti, kaip “efektyviai” dirbama, naudojami resursai, valdomi projektai) ir pan. Taip pat, mano nuomone, negalima neatsižvelgti į žinomų ekonomistų, LLRI ekspertų nuomones.

Jeigu skaitote šią eilutę, ačiū už sugaištas 5 minutes jūsų brangaus laiko.

Pagarbiai

Eilinis Lietuvos pilietis

Rodyk draugams

Apdovanojimas dėl laisvės ir atminties

2011-10-21

Užvakar Vengrijoje turėjau garbės atsiimti aukštą Vengrijos valstybinį apdovanojimą - Komandoro kryžių „Už nuopelnus”. Noriu pasidalinti ir su jumis tomis mintimis, kurias sakiau atsiimdamas apdovanojimą.

Apdovanojant gana bendrai paminima, kad jis skiriamas už nuopelnus padedant Vengrijai siekti pirmininkavimo ES tikslų, už bendrų Europos vertybių puoselėjimą skatinant bendrą atmintį apie totalitarinius nusikaltimus.

Realiai suvokiu, kad šis apdovanojimas susijęs su tuo, jog mums kartu pavyko pasiekti, kad ES aiškiai ir nedviprasmiškai įvardintų, kad visi totalitariniai nusikaltimai yra smerktini, visų jų aukos - vienodai gerbtinos ir atmintinos.

Prieš metus, kai Vengrija dar tik ruošėsi pirmininkavimui, Budapešte įtikinėjau Vengrijos teisingumo ministrą ir Lenkijos (dabartinės pirmininkaujančios šalies) teisingumo ministrą, kad mes turime pasiekti, kad Taryba priimtų išvadas ir aiškiai įvardintų bendrą ES poziciją dėl totalitarinių nusikaltimų. Tuomet neatrodė, kad rezultatas lengvai pasiekiamas. Atrodė, kad jis gal ir visai nepasiekiamas, turint galvoje, kad kai kurių ES šalių kultūroje komunizmas yra idealizuojamas, o komunizmo palyginimas su fašizmu toli gražu neatrodo savaime suprantamas.

Galbūt apdovanojimo įteikimas kaip tik yra gera proga atsiprašyti, kad tuomet buvau per daug įkyrus ir per daug spaudžiau savo kolegas ryžtis šiems darbams. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad mūsų bendrų pastangų dėka turime bendrą rezultatą - tiek komunistiniai, tiek nacionalsocialistiniai nusikaltimai ES yra pasmerkti bei įvertinami taip pat kaip ir bet kokie kiti „-istiniai” totalitariniai nusikaltimai.

Kartu noriu pasakyti, kad apdovanojime minimos bendros Europos vertybės nėra tik tušti žodžiai. Apdovanojimą gaunu 1956 m. Vengrijos revoliucijos metinių iškilmėse. Tuomet revoliucija buvo sutriuškinta.

Manau, kad Vengrijos revoliucija tuomet pralaimėjo ne todėl, kad Sovietų Sąjunga buvo labai stipri. Ji pralaimėjo dėl Centrinės Europos vienybės stokos.

Juk 1956 metai buvo  kaip tik keli metai po to, kai galutinai numalšintas pasipriešinimas sovietams Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Vakarų Ukrainoje. Kitos gi Centrinės Europos šalys buvo izoliuotos nuo Vengrijos įvykių.

Prieš dvidešimt metų sovietų režimas darė paskutinius savo nusikaltimus Centrinėje Europoje. 1991 metais pats su tėčiu stovėjau prie parlamento kaip dalis gyvojo skydo laisvei apginti. Ten buvo ir mano žmona, kurios tuo metu nepažinojau, ir daugybė kitų jaunų žmonių.

Kodėl mes laimėjome tada? Ne tik todėl, kad buvome pasiryžę. Laimėjome ir todėl, kad solidarumą, pagalbą parodė daugybė šalių. Į Seimą atvyko daugybės šalių parlamentarai, masinės palaikymo Lietuvai demonstracijos vyko net Maskvoje.

Prieš dvidešimt metų Lietuva nebuvo tokioje pat situacijoje kaip kartu su savo kaimynais pokaryje, kaip Vengrija 1956  metais, kaip Čekoslovakija 1968 metais, kaip Lenkija 1980 metais. Prieš dvidešimt metų buvo daugiau vienybės ir tai padėjo laimėti mums visiems.

Tai, kad mums kartu pavyko pasiekti svarbių rezultatų Europos Sąjungoje pasmerkiant visus totalitarinius nusikaltimus, kad mus palaikė ir Vakarų Europos šalys, suteikia viltį, kad tokia vienybė mus sutelktų ir iškilus problemoms ateityje.

O pabaigai noriu padėkoti ir nusilenkti ne tik visiems, kurie kovojo už laisvę ar nukentėjo nuo totalitarizmo, bet ir valstybės tarnautojams Teisingumo bei kitose ministerijose, o taip pat savo užsienio kolegoms, kad šie dalykai yra neužmirštami ir tinkamai įvertinami.

Rodyk draugams

Atsakymai į tai, kas rūpi

2011-05-16

 

Penktadienį turėjau puikią progą atsakyti į visus rūpimus klausimus delfi.lt portalo skaitytojams. Klausimų sulaukiau iš tiesų nemažai, tačiau nespėjau į juos visus atsakyti. Dalį jų galite rasti delfi.lt konferencijų skiltyje, o dar dalį atsakymų pateiksiu čia. Taigi, dalinuosi.

Ignas: Korupcija Lietuvoje. Kaip, jūsų nuomone, ji stipriai yra įsivešėjusi, kiek pastangų ir laiko prireiks su ja kovojant ir ką ši vyriausybė daro bei yra pajėgi padaryti, kad korupcijos liktų kuo mažiau?

Manau, kad gyvename savotiškame paradokse. Esu įsitikinęs, kad daugelis žmonių netgi korupcijos pažeistose srityse yra sąžiningi. Tačiau korupcija sudėtinga  tuo, kad ji apeina sąžiningus žmones, ir, radusi kokį judošių visą sistemą padaro korumpuotą. Bet kokiu atveju korupcijos yra daug daugiau nei turėtų būti. Kita vertus, džiaugiuosi prisidėdamas prie realaus korupcijos mažinimo kalėjimuose, teismuose, viešuosiuose pirkimuose, ir kitur.

Mazvydas: Laba diena Mr. Teisingumo Ministre,  kaip galėtumėte įvardinti Laisvosios rinkos instituto veikla? Aš tiesą sakant, matau tiktai fiktyvumą, korupciją.

Gerbiamas Mažvydai. Aš didžiuojuosi, kad ilgą laiką dirbau Institute, ir galiu paliudyti, kad tai turbūt viena skaidriausiai veikiančių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje.  Manau, kad Institutas įnešė, ir tikiuosi dar įneš daug svaraus indėlio į kokybiškesnę viešą diskusiją apie ekonominę politiką bei ekonomikos suvokimą bendrai.

Valdas: Kiek tiesos tame gande, kad tą dieną kai žuvo Andrius Ūsas jūs jį matėt?

Tiesa tik ta, kad kai sužinojau iš žiniasklaidos apie Ūso mirtį, tada atlikau savo pareigą paliudyti teisėsaugos pareigūnams, kad važiuodamas keliu į savo sodybą mačiau žmogų ant keturračio motociklo, kuris buvo panašus į žiniasklaidoje skelbiamose nuotraukose užfiksuotą keturratį. Beje, man labai gaila, kad laikraštis, kuris pirmas iš prokuratūros sužinojo apie mano liudijimą, kiek man žinoma, sąmoningai mano teiginius „pakoreagavo”, ir dėl to sukėlė visą eilę spekuliacijų.

Ignas: Norėčiau paklausti jūsų, kaip Teisingumo ministro nuomonės. Kodėl, jūsų nuomone, stringa tokie procesai kaip V.Uspaskicho bylos, Komskių kontrabandos istorija. Ar valstybė pajėgi padaryti tam galą? Ar mūsų teisinis aparatas pernelyg silpnas? Juk vis dėlto galimai kalti žmonės niekieno netrukdomi pakankamai ilgus metus jau po suabejojimo jų sąžine eina atsakingas pareigas.

Tikrai negalėčiau pasakyti už visas bylas, ar kažką apibendrinto teigti, tačiau esu įsitikinęs, kad senaties eigos sustabdymas imuniteto turėjimo laikotarpiu būtų neblogas sprendimas bent jau dėl dalies bylų.

Borka: Ar skaitai delfyje atsiliepimus apie save? Ką apie tai galvoji?

Kartais paskaitau ir vis pagalvoju, kad gal ir neverta, nes pykčio juose visgi per daug. O po to vėl paskaitau J

Tomas: Laba diena, norėčiau paklausti, kas sunkiausia Jūsų darbe? Ar nepavargstate nuo nuolatinės kritikos ir daugelio žmonių nepakantumo? Ne paslaptis, kad Vyriausybes veiklą daugelis vertina labai kritiškai ir bet koks sprendimas sulaukia pasipriešinimo iš įvairių interesų grupių.

Gerbiamas Tomai, kritika kartais yra postūmis į priekį, bet nepagrįstos kritikos tikrai yra irgi labai daug. Be abejo tai vargina, tačiau kita vertus per ilgą dalyvavimo viešajame gyvenime patirtį nebesu labai pažeidžiamas šiuo atžvilgiu. Bent jau man padeda ir žinojimas, kad galiausiai turi likti ištikimas tiesai, ir geriau būti kritikuojamam kitų ir žinoti, kad esi teisus, negu atvirkščiai. O darbe sunkiausia tai, kad didelė dalis sumanymų nejuda taip greitai, kaip to norėtųsi dėl ir objektyvių aplinkybių, ir subjektyvių faktorių (pavyzdžiui, konstruktyvumo ir geranoriškumo stokos mūsų politikoje).

Realybe: Sveiki. Visąlaik norėjau sužinoti kuo skiriasi teisingumo ministras nuo vidaus reikalų ministro?

Kompetencija yra gana aiškiai atskirta. Tačiau kita vertus iš tiesų kai kuriose šalyse abiem reikalais rūpinasi vienas ministras ir tai turi daug privalumų.

Ignas: Sveiki. Ar nemanote, jog jūsų gana aktyviai propaguojami libertarizmo principai yra atgyvenę, pernelyg mažai paremti sėkmės pavyzdžiais bei kitais faktais ir Europos valstybėse, kurioms pavyko sukurti gerovę, nėra taikomi, nes kuria socialinę nelygybę? Galų gale kas lėmė tai, kad tapote, ko gera, vienu iš nedaugelio tikrų libertarų (klasikinių liberalų) Lietuvoje?

Gerbiamas Ignai, jei taip manyčiau, tai nebūčiau liberalas. Iš tiesų man labai keista, kad viešoje erdvėje yra tiek daug teigiančių, kad liberalizmas atgyveno, kai tuo tarpu realiai taip teigiantieji pasiūlo ne ką kitą, bet sistemą, kuri buvo iki jo, ir kuri paremta totaliniu ekonominiu reguliavimu, pasirinktinai taikomomis žmogaus teisėmis, žmonių klasifikavimu pagal tam tikrus požymius ir atitinkamai skirtingų teisių suteikimu toms žmonių grupėms ir pan. O lėmė mano pažiūras išsilavinimas. Tiesiog skaičiau daug gerų knygų ir daug apie tai mąsčiau. 

 IK: Ačiū, Ministre, už nuostabų darbą, deja, Jūsų vieno pastangų nepakanka norint sukurti teisinę valstybę…

Jaučiuosi pervertintas, bet labai ačiū. Tokie komentarai, neslėpsiu, padrąsina ir įkvepia.

Ogis: Ar tiesa, kad Tadas Baltuška yra Jūsų giminaitis ir tik dėl to ribotų gabumų jaunuolis gali išsidirbinėti Šiaulių VGTP kiek tik nori?

Netiesa. Apskritai į šį klausimą noriu atsakyti tik todėl, kad labai stebiuosi, kiek Lietuvos žmonės netiki, kad kas nors Lietuvoje gali vykti normaliai, t.y., skaidriai, teisingai, be protekcijų. Pavyzdžiui, vieno konkurso į tardymo izoliatorių metu, pasak anoniminių komentatorių, pasirodo, aš sugebėjau iškart proteguoti visus keturis konkurso dalyvius… Iki šiol stebiuosi, kad yra tiek daug žmonių, kurie tuo, atrodo, niekada nepatikės. Beje, jei turite konkrečių pastabų dėl bet kurio pareigūno darbo, kviečiu jomis pasidalinti.

Anupras: Paaiškinkite man tokį dalyką: vienas pilietis nuvarė supuvusį kadetą tai gavo 4 m „poilsio”, o vienas kaimynas mūsų kaime nužudė sugėrovą tai jam teismas skyrė tik 7 m. Nejaugi gyvybė ne daugiau už išklerusį automobilį, kad bausmės tik vos 3 m skiriasi?

Gerbiamas Anuprai, byloje turbūt yra daug aplinkybių, todėl tikrai joks politikas neturėtų sau leisti komentuoti taip be pilnos medžiagos. Tai gali būti susiję su tuo, kelintą kartą teistas žmogus, ar jis prisipažino, ar buvo kitų lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių ir pan.

Ruta: Vakar buvo kalbama apie medicinos darbuotojų atlyginimų kėlimą nuo liepos 1 d. Ar numatoma kelti ir įkalinimo įstaigų medicinos darbuotojų atlyginimus?

Tikrai taip. Tai yra absoliučiai būtina. Nepateisinama, kad sunkesnėmis sąlygomis dirbantys medikai šiandien gauna mažiau už kitus medikus.

Smilte: Dar norėjau Jūsų pasiteirauti, ką Jūs nuveikėte būdamas ministru?

Laukiau šio klausimo. Nuveikiau mažiau nei tikėjausi, bet yra kuo ir pasigirti.

Jau beveik metus galioja Viešojo administravimo įstatymas, kuris suteikia naujas galimybes verslui apsiginti nuo netinkamos institucijų veiklos bei leidžia vykdyti tolimesnę verslo priežiūros reformą priežiūros efektyvumo ir draugiškumo verslui link.

Jau minėtas administracinis nurodymas, kuris nuo šių metų sausio pirmos dienos nepiktybiniams administraciniams (tarkime kelių eismo taisyklių) pažeidėjams leidžia sumokėti baudą išvengiant ilgų nereikalingų procedūrų, nuo jų apsaugodamas ir teisėsaugą.

Pasistūmėjo reikalai registrų srityje. Pavyzdžiui, modernizuojamas nekilnojamojo turto, juridinių asmenų registras, kuris jau leidžia taupyti lėšas ir laiką visiems.

Lietuvoje padaugėjo viešumo - mano iniciatyva Vyriausybėje rengiami teisės aktų projektai tapo vieši, pirmasis nuo savęs pradėjau viešųjų pirkimų viešumo kampaniją, kai nebeįmanoma paslėpti kas, kada, iš ko, už kiek pirkta.

Vyksta sisteminė laisvės atėmimo įstaigų pertvarką siekiant efektyvesnės bausmių sistemos ir elementariai daugiau tvarkos joje.

Kai kurie darbai nors ir nėra labai sisteminiai, tačiau didžiuojuosi, kad jie padaryti ir duoda puikų rezultatą. Pavyzdžiui, ilgai buvo diskutuojama dėl gyvybės langelių įteisinimo. Po mano iniciatyva išsiuntinėto aplinkraščio pagaliau buvo suvokta, kad niekas išskyrus pokyčių baimę jų steigti nedraudžia. O juk tai padėjo išsaugoti realias kūdikių gyvybes.

Galiausiai paminėčiau ir tai, kad nors ir turėdami tik tris ministrų portfelius, kartu su Liberalų Sąjūdžio kolegomis giname laisvės vertybes priimant sprendimus Vyriausybėje. Tikrai ne visada tai pavyksta, tačiau mūsų juk tik trys.

Virgis: Labas. Turiu klausima teisingumo ministrui apie teisingumą. Anąmet buvo pradėta 160 ikiteisminių tyrimų dėl nesantaikos kurstymo…na pasakysiu taip-žmonės internete gėjus pravardžiavo, siūlė čigonus vyti lauk, žydus darkart šaudyt ar kunigus pedofilais vadino…žinot, nei vienas komentaras manęs nesudomino ir neprivertė mušti gėjų, šaudyt žydų ir panašiai, bet tiems komentatoriams buvo skirtos tūkstantinės baudos ir atimti kompiuteriai. O štai Tomaševskis mane ir visus lietuvius įsiutino, bet prokurorai nemato jo pasakymuose nusikalstamos veiklos pagal 170 straipsnį. Kaip tai nemato, jei visa Lietuva įsiutinta? Kur čia teisingumas?

Gerbiamas Virgi, man irgi labai nepatiko Jūsų minimi pono Tomaševskio pastebėjimai. Apskritai esu nusivylęs radikalizmo stiprėjimu Lietuvoje. Tačiau ne kiekvienas dalykas, kuris yra nepriimtinas, turi būti baudžiamas baudžiamąja tvarka. Tikiuosi, kad p. Tomaševskio veiklą įvertins ir jo rinkėjai, šalininkai, kurie turėtų suprasti, kad toks kelias niekur neveda.

Saulinas: Kokius pagrindinius darbus galėtumėte įvardinti, kuriuos dar planuojate nuveikti iki kadencijos pabaigos?

Darbų liko tikrai nemažai. Pagrindinius išskirčiau šiuos:

Padaryti, kad teismai dirbtų efektyviau ir patogiau žmogui, teisingiau. Tam turi būti priimta visa eilė papildomų mano siūlomų priemonių (teismų darbo elektronizavimas, biurokratizmo pašalinimas iš teismų, komercinio arbitražo modernizavimas ir kita).

Modernizuota bausmių sistema siekiant, kad ji užtikrintų didesnį saugumą, t.y., kad atlikęs bausmę žmogus būtų labiau nei šiandien atgrasintas nuo nusikalstamo kelio ir nukreiptas į sąžiningą kelią.

Modernizuoti įvairūs registrai, kurie leistų reikalus tvarkytis greičiau, pigiau, patogiau. Dalis dalykų jau padaryta (turiu galvoje pirmiausiai juridinių asmenų registravimą), dalis greit bus užbaigta, o dėl dalies dar reikės įstatyminių sprendimų (pavyzdžiui, gimimų, mirties ir kitų liudijimų elektronizavimas).

Taip pat tikiuosi, kad bus priimtas parengtas naujas Administracinių nusižengimų kodeksas, kuris pakeis dar nuo sovietmečio galiojantį kodeksą.

Klausimas: Kada pasibaigs sovietinio pobūdžio žmonių gąsdinimai ir teismai už komentaruose išsakytą nuomonę?

Kiek man žinoma, teismai vyksta tik dėl įžeidimų, šmeižto ar neapykantos propagavimo. Nežinau ar tai galima vadinti sovietiniu dalyku, tačiau jei manote, kad balansas yra pažeistas, prašau netylėti ir konkrečias pastabas teikti arba Seimui per atskirus Seimo narius, arba galima ir man kaip teisingumo ministrui.

zuikis007: Ar turite hobį?

Taip, turiu. Mėgstu meistrauti, gaminti valgį, intelektualias diskusijas. Taip pat mano pomėgis yra klanų turizmas ir bendrai keliavimas gamtoje (kartais tai dabar vadinama ekoturizmu), tačiau pastarajam pomėgiui šiuo metu nelabai daug laiko begaliu skirti.

Smilte: Norėčiau paklausti, kokios yra numatytos priemonės panaudoti, kad būtų suvaldyta korupcija teisingumo sistemoje?

Viešumas, asmeninė atsakomybė, atskaitomybė, protingos procedūrinės taisyklės yra tie receptai, kurie padės. Visose srityse yra vykdomi rimti pokyčiai, apie dalį iš jų jau minėjau.

J.M. ir V.M.: Ar mes gyvename teisinėje Valstybėje, jeigu šiandieninė valdžia Konstitucinio Teismo sprendimą, kad pensijų senatvės pensininkams sumažinimas prieštarauja LR Konstitucijai, laiko „niekiniu”, o tokį pat sprendimą kitai piliečių kategorijai (neįvardinsime) šventai vykdo?Ar galima sveiku protu suvokti, kad pensijų atstatymui reikia rengti Įstatymus iki 2011 m. spalio pabaigos (t. y. daugiau nei metai), ar čia paslėpti kiti tikslai? Ar senatvės pensininkams, valdžios jau ciniškai vadinamiems „išlaikytiniais” negalioja LR Konstitucija? Tai kaip mūsuose su tuo Teisingumu, tariamu ir tikru?? Dėkojame.

Ačiū už klausimą. Atsiprašau visų pensininkų, valstybės tarnautojų ir kitų, kuriems krizės metu buvo sumažintos pensijos, išmokos ar darbo užmokestis. Tačiau visi žinome kokia yra Lietuvos finansinė situacija. Net iš šiandieninių sumažintų pensijų kas dešimtas litas yra skolintas, o skolas reiks grąžinti ateityje. Galiu atsakingai pasakyti, kad be šių ir kitų taupymo priemonių Lietuvą būtų ištikusi dalia, ne geresnė nei Graikijos, kitaip tariant - finansinis krachas, dėl kurio pensijos apskritai būtų gal net nustotos mokėti nes paprasčiausiai nebūtų iš ko. Noriu pabrėžti, kad viskas, kas daroma yra daroma prisilaikant įstatymų ir Konstitucijos.

Danas: Kodėl nepasmerkėte kosmopolitų, kad Kaune jie strypais mušė patriotą mokslininką?

Gerbiamas Danai, naudodamasis proga tikrai noriu pasmerkti visus, kurie naudoja smurtą ar kursto jį naudoti ar sąmoningai provokuoja jį naudoti.

Robertas: 1.Noriu Jūsų pasiteirauti kodėl nuteistiems negalima turėti vienpusio ( t.y. tokia funkcija kai gali gauti informaciją bet nieko išsiųst negali) interneto? Jei būtų internetas galėtų kaliniai mokytis ir taip plėsti savo akiratį. 2. Kodėl nutiestam pusbroliui programuotojui negalima perduoti kompiuterio? Juk jo žinios per 3,5 m. nuplauks per nieką, o praradęs kvalifikaciją tai bus jam dar didesnė pagunda daryti naujus nusikaltimus ir taip gaunasi užburtas ratas. Be to turėdamas kompiuterį jis galėtų uždarbiauti ir taip nepelnytų „išlaikytinio” etiketės.

Gerbiamas Robertai, pagal dabartines taisykles kompiuteriai nėra priskiriami prie draudžiamų daiktų, todėl nežinau dėl kokių priežasčių ši teisė nebuvo suteikta. Parašykite Teisingumo ministerijai konkrečiai, tuomet galėsiu atsakyti. Dėl vienpusio ryšio jūs esate teisus. Mes svarstome tokią galimybę. Tačiau tai kainuoja, yra įvairių techninių, infrastruktūros apribojimų, todėl galutinio atsakymo kol kas nesu pasiruošęs duoti.

jonas: Kodėl tamsta taip nekenčiate lietuvių, lietuviškumo? Ar priskiriate save agresyviems kosmopolitams? Kodėl finansuojate lenkų universitetą kuris nori rengti specialistus lenkų autonomijai? Lietuviškiems - kas lieka? Kodėl reikalaujate lenkų abėcėlės įvedimo? Juk tai konfliktas dešimtmečiams. Ar lietuviai žino lenkų abėcėlę? Gal pradėkite nuo lenkų abėcėlės mokymo Lietuvoje?

Gerbiamas Jonai, aš apskritai savęs nepriskiriu kosmopolitams. Lietuva yra mano Tėvynė, esu, tikiuosi, kaip ir jūs jos patriotas ir niekur iš čia nesiruošiu keltis, o kaip tik dirbti ir gyventi mūsų puikioje šalyje. Noriu patikslinti, kad pavardžių rašymas ne tik lietuviškos abėcėlės, bet ir kitomis lotyniškomis raidėmis užtikrintų visų mūsų bendrapiliečių teises, taikų sugyvenimą ir nei kiek neprieštarautų nei viešajai tvarkai, nei patriotiškumui.

Gerbiamieji, dabar jau tikrai nebegaliu spėti atsakyti į visus likusius klausimus. Jei kas tikrai aktualaus, prašau kreiptis į mane tiesiogiai visais galimais kanalais ir mielai Jums atsakysiu.

Rodyk draugams

Tai už ką vis dėlto balsuoti?

2011-02-22

Ne kaip ministras, o kaip rinkėjas noriu pasidalinti mintimis, kurios kyla prieš rinkimus.

Prieš kiekvienus rinkimus apima lengva panika. Lyg ir nėra už ką balsuoti, lyg ir po rinkimų visi elgiasi vienodai, lyg ir mano balsavimas tik suteikia mandatą elgtis taip, kaip nenorėčiau, kad būtų elgiamasi. Tad gal apskritai neiti balsuoti? Kita vertus, akivaizdu, kad jei ne aš, tai kažkas valdžią vis tiek išrinks, o ir elgiasi valdžioje ne visi vienodai, ir siekius turi netapačius.

Tad sau atsakymą, kad geriau nepatingėti ir balsuoti esu davęs. Nedrįstu teigti, kad kas nebalsuoja, tas jau blogas visuomenės narys, tačiau balsavimas leidžia prisiimti atsakomybę už rūpimas problemas ir suteikti jų sprendimui tam tikrą kryptį. Galiausiai, protingas balsavimas gali užkirsti kelią politiniams klounams spręsti kitų žmonių likimus.

Tačiau kaip balsuoti šiuose savivaldos rinkimuose? Noriu pasidalinti kai kuriais kriterijais, kuriuos sau ir renkamiesiems keliu, kai ateina laikas rinkti valdžią.

Tikrai nereikia balsuoti už tokius, kurie:

  • Vieną sako, kitą daro (turiu mintyje ne aplinkybių ar koalicijos partnerių prispausti, bet šiaip, tiesiog persigalvoja);
  • Vieną sako vieniems, kitą sako kitiems (maždaug, pensininkams padidinsime pensijas, mokytojams atlyginimus, bedaliams socialines išmokas, o mokesčius sumažinsime);
  • Nieko konkretaus nesako (jei kalbos ir pažadai prieš rinkimus apsiriboja mintimis „gana”, „bus kitaip”, „sveiki” ar panašiai, tai vargu ar bus gana, vargu ar kitaip bus geriau, ir kažin ar „sveiki” netaps „viso gero”);
  • Bando pateikti save kaip tokius, kokie nėra („krikščionių” partijos krikščioniškumas man, kaip krikščioniui, kelia ypač daug abejonių);
  • Yra prisidirbę arba yra daug pagrindo nepasitikėti šiais žmonėmis (štai, pavyzdžiui, mano gimtojoje Tauragėje tikrai abejonių kyla, kuomet su kuriais vietos valdančiais politikais teismas uždraudžia bendrauti garsiam nusikalstamo pasaulio veikėjui, siejamam su kontrabandinėmis veikomis);
  • Nemoka prisistatyti (jei rinkimų kampanija neaiški ir suvelta, ar iš tiesų žmogus žino ką ir kaip planuoja nuveikti?);
  • Yra pikti, piktinasi bloga situacija, tačiau nesiūlo jokių sprendimų (visi mes matome, kad daug kas blogai, tačiau piktumas dažniausiai leidžia tik surasti tikrus ar tariamus kaltuosius, tačiau slepia nežinojimą kaip padaryti, kad būtų gerai);
  • Keičia partijas kaip kojines (spėju, kad rinkėjai tokiems dar mažiau gali rūpėti nei kojinės). To netaikau asmenims, kurie pakeitė partiją dėl labai aiškių priežasčių (pavyzdžiui, buvo ne pakeliui su tais, kurie atitinka aukščiau paminėtus punktus).

Galbūt verta balsuoti už tuos, kurie:

  • Nuveikę konkrečių gerų darbų politikoje ar visuomeniniame gyvenime (galima tikėtis, kad kažką gero nuveiks ir išrinkti);
  • Turi nuoseklų požiūrį į gyvenimą (galima tikėtis nuoseklumo ir būnant valdžioje);
  • Turi idėjų, kurios nebūtinai sutampa su visų keliamomis idėjomis arba mato kitokį kelią joms realizuoti (jei idėjos ir būdai joms įgyvendinti tik kartojasi, ar tik renkamajam nepritrūko fantazijos?);
  • Nebijo būti nepopuliarūs (noras būti populiariam - tai ne tarnavimas rinkėjams, o tarnavimas savo reitingams, kuris dažnai gali būti daromas rinkėjų sąskaita ar savo priešrinkiminių pažadų realizavimo sąskaita);
  • Yra pozityvaus mąstymo (be jo apskritai galima tik destrukcija).

Jau iš politinės reklamos internete ir TV kviečiu balsuoti už Liberalų sąjūdį (Nr. 143), „už žmones, kurie neleidžia valdžiai švaistyti”. Jaučiuosi smarkiai įsipareigojęs šiuo savo kvietimu. Tačiau jaučiuosi ir įgalintas. Nors net nesu partijos narys ir asmeniškai nesu įrašytas į savivaldos rinkimų sąrašus, jaučiuosi turintis teisę ir pareigą sekti, kad iš tiesų nebūtų švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, kad iš tiesų visada vyktų skaidrūs ir atviri konkursai.

Mielieji, esam laisvi ir atsakingi žmonės, tad balsuoti kviečiu vadovaujantis savo galva, išsirenkant tuos, kurie patys yra laisvi ir atsakingi, bei į kitus žiūri kaip į laisvus ir atsakingus.

Rodyk draugams