BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Ekonominė, finansų, socialinė politika’ kategorija

Vartotojai su teisėmis, o ar su galimybėmis?

2012-03-15

Pastebėjimai vartotojų teisių dienos proga

Šis ketvirtadienis - Europos vartotojų teisių diena. Mykolo Romerio universitetas ta proga organizavo konferenciją, kurioje turėjau progos tarti sveikinimo žodį. Stengiuosi nesakyti ceremoninių sveikinimo žodžių, o visada ką nors iš esmės. Taigi, pasidalinsiu keliomis mintimis, ką aš manau apie vartotojų teises ir jų gynimą Lietuvoje.

Visi labai mėgsta kalbėti apie vartotojų teises. Tada juk niekad neprašausi, nes kiekvienas yra vartotojas. Teisybė, bet nepakanka tik pasakyti kaip svarbu vartotojų teisės ar jas gilinti, plėsti, ir vis labiau gerbti bei ginti. Realybė kiek kompleksiškesnė.

Pirmas dalykas, kuris vis užmirštamas, kai kalbame apie vartotojų teises (ir ką ypatingai noriu pabrėžti) - tai konkurencija. Be konkurencijos vartotojas yra geriausiu atveju gerai užlaikomas avinas, aprūpintas ganykla (o dažniau - daugmaž stabiliu pašarų tiekimu) ir apsaugotas nuo vilkų. Esant konkurencijai vartotojas rinkoje yra karalius, suverenas, sprendėjas. Nesant konkurencijos - daug kas dar pamena sovietinius laikus arba turi patirčių su šios dienos monopolistais.

Konkurencija yra būtina prielaida realizuoti vartotojo interesus. To būtina neužmiršti dėliojantis prioritetus ar diegiant vienas ar kitas priemones, ginančias vartotoją. Ne visada tai labai akivaizdu. Pavyzdžiui, ši Vyriausybė lengvino sąlygas mažiems prekiautojams ir maksimaliai pagal Direktyvos nustatytas ribas leido mažose parduotuvėse nenurodyti prekės kainos už kilogramą. Beje, neįtikėtina, kiek smulkiam verslui kai kada gali kainuoti šio kainos už kilogramą reikalavimo vykdymas.

Dalis vartotojų organizacijų sakė, kad tai vartotojų skriaudimas. O aš sakau, kad tai konkurencijos atvėrimas ir galimybių vartotojams sudarymas. Kai kitą kartą eisit į naujai atidarytą mažą bandelių ar dar kokią parduotuvėlę, prisiminkit kiek jums svarbu kaina už kilogramą, o kiek tai - kad ši parduotuvėlė apskritai čia yra.

Kitas dalykas, kurio reikia neužmiršti - kad vartotojo teisės skirtos vartotojo interesams apsaugoti, o ne atvirkščiai.

Būtent dėl šios priežasties pernai patvirtintoje strategijoje įtvirtinome, kad, pavyzdžiui, internetinė prekyba yra ne tiek grėsmės, kurios tyko vartotojo, kiek naujos galimybės. Tas pats apie grupinio apsipirkimo schemas ir kitas naujoves.

O kad teisės supainiojamos su interesais puikiai iliustruoja prekių grąžinimo praktika. Ant popieriaus pas mus vartotojams daugiau teisių nei bet kur kitur Europoje. Realybėje gi jomis su kaupu pasinaudoja apsukrieji, informuotieji, landieji, įkyrieji, privilegijuotieji. Pavyzdžiui, grąžina savaitė iki trejų metų garantinio laikotarpio televizorių, nes perdegė indikacinė lemputė, pasiima visus pinigus ir už pusę jų nusiperka geresnį televizorių.

Pavyzdys, pripažinsiu, senas - ėmiausi žingsnių, kad to nebūtų. Ne todėl, kad apkarpyti vartotojų teises, o tam, kad verslininkai nekurtų dirbtinių barjerų pasinaudoti šiomis teisėmis, kai susiduria ne su privilegijuotais ir informuotais vartotojais, o tiesiog su paprastais kukliais žmonėmis iš gatvės, kurie nusiperka prekę, o kai ji sugenda, pradedami varinėti tarp mažmenininko - didmenininko - aptarnavimo centro ir panašių kontorų.

Dar ginant vartotojų teises svarbu atskirti pelus nuo grūdų ir koncentruotis ne į tariamas, o į tikras problemas. Štai minėtoje konferencijoje stovi ant stalų buteliukai vandens, kurie akis bado kaip „baisus” vartotojų teisių pažeidimas. Esmė - nieko nėra užrašyta lietuviškai. Kiek suprantu lenkiškai - bandoma sudaryti įspūdį, kad vanduo kažkuo išskirtinis ir ypatingai tinka vaikams.

Būtų tiesiog kalambūras, jei nebūtų graudu. Nes kaip tik prieš kelias dienas diskusijoje su verslą prižiūrinčiomis institucijomis buvau įtikinėjamas (nesėkmingai) kaip tai baisu. Ar tikrai tai yra sritis, kur reikia sutelkti priežiūros resursus, surinktus iš visų mokesčių mokėtojų (vartotojų)? Bent jau aš atsigėriau to vandens - ir nieko… Ženklinimo stoka man nei kiek nesukliudė.

Dar kviečiu neužmiršti, kad vartotojai turi didelę galią. Didesnę nei jiems atrodo. Kartais tereikia pasakyti savo nuomonę tam, kas kažką parduoda. Pavyzdžiui, įsigyja kolega kažkokį kuponą per grupinio vartojimo schemą. Nespėja kuponu pasinaudoti. Oficialios institucijos sako, kad vartotojas neapgintas. O kupono pardavėjas sako - jokių problemų - rytoj grąžinsime pinigus.

Vartotojo galią atspindi tai, kaip tokie milžinai kaip Amazon.com vertina vartotojų reitingavimą. Juk akivaizdu, kad tik užsitarnautas pozityvus reitingas yra kelias į verslo sėkmę. Net geriausia reklama ne visada atstos gerus pirkėjų atsiliepimus.

Bent kiek sėkmingesni verslininkai žino, kad jei skundžiasi vienas vartotojas, tai koks šimtas turbūt tiesiog patingėjo pasiskųsti, tad išvadas reikia daryti rimtas. Kai yra konkurencija, šis mechanizmas yra stulbinančios galios.

Net ir būdamas ministru aš pats mieliau naudojuosi šiuo decentralizuotu mechanizmu. Net tada, kai bankas mane nukreipia pas notarą, kuris dirba prastai - aš žinau, kad mano, kaip vartotojo, pasakymas bankui, kad „negi jūs nežinote, jog dauguma notarų dirba žymiai geriau” yra geresnis įrankis, nei kontrolė ir bandymas pagauti už rankos.

Sveikindamas visus su vartotojų diena kviečiu neužmiršti raktinių dalykų:

  • - konkurencija yra būtina prielaida, kad vartotojas gautų tai, ko tikrai nori;
  • - vartotojo realių interesų apsauga yra gerokai svarbiau nei jo teisių formalus įtvirtinimas;
  • - reikia spręsti tikras, o ne tariamas vartotojų problemas;
  • - konkurencinėje aplinkoje vartotojai turi daug galios, ir reikia skatinti šia galia naudotis.

Rodyk draugams

Baudžiauninke, kam moki už šilumą?

2012-03-09

Šaltas vasaris atneša dar karštesnes šildymo sąskaitas, tačiau ne sprendimus šioms sąskaitoms sumažinti…

Kalbėti apie šildymo kainas tapo jau beveik banalu. Vieni prie kryžiaus baigia prikalti šilumos tiekėjus ir jų nepažabojančią (pirmiausiai Vilniaus) valdžią. Kiti atsišaudo kaltindami Energetikos ministeriją, kad ji neišrūpina pigesnių dujų. Visi su viltimi žiūri į namų renovavimą ir atsinaujinančią energetiką ir dar pasikeiksnoja, kad Aplinkos ministerija čia per vangi.

Visi savaip teisūs, ir savaip pasiklydę savo argumentuose ir pasipiktinimuose. Problema ta, kad vis kažkas žino, kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ir yra pasiruošęs tą savo žinojimą realizuoti tiesiog iškart ant visų vartotojų galvų. O pats vartotojas ir jo nuomonė tiesiog užmirštama.

Netikite? Paklauskime tuomet savęs kodėl dėl šilumos kainų taip garsiai nesiskundžia vienkiemių gyventojai, kuriems, nei dujos, nei šilumos tinklai yra nepasiekiami, net jei jie to norėtų?

Taip - ir jie parypuoja, kad brangios malkos, arba anglys, arba elektra, arba mazutas, arba dar koks kuras, arba namo apšiltinimas. Tačiau savo energiją šie žmonės nukreipia kita linkme - jie galvoja, ką gali padaryti, kad jiems būtų geriau, o ne pyksta, kad kažkas kitas kažko (neaišku ko) nepadaro.

Kodėl? Todėl, kad jie gali spręsti už save, o miestų gyventojai (kad ir to paties Vilniaus) tiesiog kaip baudžiauninkai yra laikomi įkaitais. Baudžiava, prieš šimtą penkiasdešimt metų buvusi kaime, moderniais pavidalais atslinko į miestą.

Iliustruoju. Yra miestuose tokie dokumentai, kurie vadinami, pavyzdžiui, „Energijos rūšies parinkimo ir naudojimo specialusis planas ir reglamentas”. Nepaisant painaus pavadinimo tokie dokumentai gyvenimą nupiešia labai primityviai. Jie nustato, kad štai čia (beveik visur) yra „centralizuota šilumos tiekimo zona”, kitur „decentralizuota”, o dar kitur - „mišri”.

Pavadinimai gali įvairuoti, bet esmė ta pati - kas patenka į centralizatorių taikiklį, pasirinkimo nebeturi. Kai neturi pasirinkimo, nebėra ir konkurencijos. Kai nėra konkurencijos, belieka tik stebėtis kodėl kainos dar daugiau neišdidinamos.

Norint, kad už šilumą būtų mokama adekvačiai, tiesiog būtina suteikti žmonėms (atskiroms namų bendrijoms) teisę rinktis ir nustatyti, kad kiekvienas namas gali būti šildomas taip, kaip su paslaugos tiekėjais susitaria atitinkamo namo šeimininkai. Be jau minėtų savivaldybių sprendimų šią teisę riboja ir Statybos techniniai reglamentai, pavyzdžiui STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose”.

Tik esant pasirinkimo galimybei paaiškės ar galima realiai pasiekti, kad šiluma kainuotų pigiau (aišku, kad galima), o jei galima, tai tik save beliks kaltinti, kad nesusiorganizuojama ir geresnis variantas nepasirenkamas.

Žinoma, jums iškyla daugybė klausimų ar argumentų kodėl to negalima daryti. Kai pradedame lankstyti pirštus visi argumentai, pasirodo, susiveda tik į du. Apžvelkime juos.

„Miestas skendės dūmuose”. Viena vertus taip - kaminų bus daugiau. Gal kam ir estetiškiau atrodo keli labai dideli kaminai nei daug mažų. Nesiginčysiu.  Tačiau neužmirškime, kad ir kiekvienas automobilis yra kaminas. Ir dėl to mes neliepiame visiems persėsti prie triskart brangesnių elektromobilių, kurių energijos dūmeliai sklaidosi kažkur kitur, todėl to dūmo tarsi ir nėra…

Kita vertus - argumentas pritemptas ir išpūstas. Konkurencija nereiškia, kad visi puls šildytis individualiai (apie tai po poros pastraipų). Be to, reikia pasakyti, kad bent jau nauji šilumos vartotojai, besigaminantys šilumą patys, turėtų lygiai tiek pat mokėti už aplinkos teršimą, kaip ir centrinės šilumos gamintojai, nes jokiu atveju neturi būti nelygių konkurencijos sąlygų ar kaimynų uždūminimo.

„Dalis gyventojų pasirinks kitokį šildymą, o likusiems kaina bus dar didesnė”. Netiesa. Tai galiotų tik jei tikėtume, kad miestų centrų gyventojai pasistatytų savo katiliukus, o pakraščiuose liktų šildytis centralizuotai. Tuo tarpu jei paimtume kitą, realistiškesnę, prielaidą - kad atsijungtų būtent pakraščiai, kur gabenti šilumą iš vienos miesto vietos yra toli ir brangu, tai kaina likusiems vartotojams gali net atpigti.

Šiandien gi - pagal šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnį, jeigu liks nors vienas vartotojas, tai šilumos tiekėjas privalės tiekti šilumą net į miesto pakraštį vienam vartotojui, net jei tai reiškia, jog už šią šilumą šimteriopai sumokės kiti.

Tačiau svarbiausia - konkurencija nereiškia, kad bus išardytas centralizuotas šilumos tiekimas. Konkurencija reiškia, kad centralizuoto šilumos tiekimo įmonės turėtų patirti vartotojų spaudimą ir stengtis įtikti vartotojams gerokai labiau nei šiandien.

Kad tai vyksta suprasiu kuomet, kai pamatysiu kelis požymius.

Pirma, norint statyti ar rekonstruoti namą ar butą nebus reikalaujama jokių suderinimų su jokiu monopolistu (lygiai kaip nereikalaujama suderinimų kaip bus užtikrinama prieiga prie interneto, telefono, televizijos).

Antra, statant ar rekonstruojant (arba netgi nestatant ir nerekonstruojant) pasipils pasiūlymai šildytis vienu ar kitu būdu, panašiai kaip kad šiandien vis kas paskambina norėdamas, kad pakeisčiau mobilaus telefono operatorių.

Trečia, statytojus, savininkus, bendrijų pirmininkus šilumininkai, dujininkai, elektrikai ir alternatyvios energetikos tiekėjai apipils realiais skaičiavimais kodėl labiau apsimoka jų siūloma paslauga, o jei neapsimoka - pasiūlys realią pagalbą kaip renovuoti būstą, atlikti šilumos auditą, sureguliuoti šilumos vartojimo kiekius, etc. O mes, vartotojai, jų purtysimės kaip kad dažniausiai šiandien purtomės tų, kurie paskambinę telefonu mums siūlo puikias kojines už gerą kainą.

Ketvirta, centralizuotos šilumos tiekėjai pasiūlys šilumos nuolaidas, jei butas ar namas stovi jų išplėtotos infrastruktūros zonoje. (Kita vertus, jie sakys, kad negali pasiūlyti nuolaidos, arba net turi prašyti didesnės kainos, kai namas toli nuo jų infrastruktūros.)

Žodžiu, jei kam tikrai rūpi šilumos vartotojai, o ne kaip pašpilkuoti politinį konkurentą pasinaudojant šilumos vartotojų nepasitenkinimu, tai būtina leisti šilumos tiekimo konkurenciją - panaikinti zonavimą, leisti šilumos tiekėjams mažinti kainą atskiroms vartotojų grupėms, sudaryti vienodas konkuravimo sąlygas.

Net patys dar nesuvokiam kokį didelį efektą tai duotų. Jei netikime - vėlgi žvilgtelkime į telefonijos rinką, kur nepaisant vienas šalia kito besipuikuojančių trijų mobiliųjų telefono operatorių bokštų (ir šalia po žeme praeinančio fiksuoto ryšio kabelio) konkurencija padarė taip, kad kainos jau kuris laikas tik krito.

Rodyk draugams

Apie ACTA – kodėl sprogimas būtent šiandien? (Antroji dalis)

2012-02-18

Pirmoje dalyje klausiau, kodėl ACTA sukėlė tokį visuomeninį sprogimą. Juk buvo ir daugiau, didesnių žingsnių į tą pačią pusę. Pavyzdžiui ir po poros savaičių Lietuvoje įsigaliosiantis kompensavimas” autoriams iš pinigų, gautų papildomai apmokestinus mobilų telefoną ar fotoaparatą. Rašiau, kad čia daug kur sutapimų ir perpildytos kantrybės taurės efekto. Žadėjau toliau nerti giliau.

Įspėju, kad giliau - viskas ir sudėtingiau. Savo trumpame įraše nesudėliosiu visų argumentų ir atsakymų į galimus klausimus ar kontrargumentus. Tiesiog pateiksiu savo nuomonę apie kitas didžiojo sprogimo priežastis. Taigi…

Ketvirta, vis daugiau žmonių pradeda manyti, kad intelektinės nuosavybės apsauga yra skirta ne autoriams ir išradėjams apsaugoti, o didžiulei teisinei industrijai finansuoti. Autoriais ir išradėjais patogu manipuliuoti (ir tai sėkmingai daroma). Tačiau tikėjimas, kad jie, o kartu ir pažanga, yra dabartinės sistemos laimėtojai susvyruoja, kai pažiūri kokia dalis iš „kompensacijų” autoriams ir atitenka. Arba kai pamatai kiek uždirba teisinės firmos, besispecializuojančios intelektinės nuosavybės srityje. Arba kai sužinai kaip didžiausios korporacijos masiškai registruoja ir supirkinėja patentus ne dėl mokslinių inovacijų, o dėl teisinio saugumo (arba galimybės paduoti į teismą konkurentus). Arba kai paaiškėja, kad teisiniai skyriai, analizuojantys patentus, tyrimų centruose pradeda praaugti tyrimų skyrius.

Beje, šioje vietoje tiktų pasakyti, kad kai kurie išradėjai specialiai nepatentuoja savo išradimų, kad informacija nenutekėtų (išradimo patentavimas - tai ir priverstinis (!) jo išviešinimas). Galiausiai netgi tais atvejais, kai įmonės gauna daug naudos iš patentinės apsaugos, dėl to paties ir nukenčia. Pavyzdžiui, jei ne intelektinės nuosavybės koncepcija, Europos Komisija nebūtų Microsoft privertusi išviešinti savo programines paslaptis.

Penkta, intelektinės nuosavybės sistema tampa vis labiau komplikuota, o gyvenime dėl to kyla visiška painiava. Pavyzdžiui, jei pažiūrėsime į populiariausių mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių gamintojų bei programinės įrangos tiekėjų (Apple, Google, Microsoft, Siemens, Nokia, etc.) tarpusavio teisinius ryšius, tai pamatysime, kad dėl patentų iš esmės visi bylinėjasi su visais. Tai tikrai neprideda aiškumo šioje taip dinamiškai besiplėtojančioje srityje, kainuoja milžiniškus pinigus, o inovacijas ne skatina, bet stabdo.

Šešta, žinių dalinimosi greitis bei gamybos (tiražavimo) kaštai daugeliui autorinių produktų yra nukritę turbūt šimtus kartų - tik pagalvokime kiek kainuoja patalpinti knygą (dainą, videoklipą, filmą) internete palyginus su atspausdinimu ar kitokiu tradiciškesniu išleidimu. Deja, tradiciniai gamybos centrai (leidyklos,

Holivudo kompanijos ir kiti) siekia išlaikyti nedaug temažėjančią kainą. Tai daugeliui yra nesuvokiama, o žiūrint praktine prasme - ne itin gyvybinga.

Beje, krenta ir intelektinių produktų patekimo į rinką kaštai. Pagrindinė priežastis - masto ekonomika. Šiandien intelektinis produktas pagamintas bet kur pasaulyje automatiškai ir betarpiškai pasklinda visur.

Septinta, vis mažiau ir mažiau žmonių yra įsitikinę, kad intelektinės nuosavybės įrankiai yra būtinas mokslinės veiklos ir kūrybos garantas. Daugybė ganėtinai naujų reiškinių vis labiau patvirtina šias abejones. Tik pažiūrėkime: atvirasis kodas, blogeriai, savanoriškai nemokamai internete skelbiami autoriniai kūriniai (kurie, kaip taisyklė, beje, padidina pardavimus), marketingo strategijos kai nemokamai prieinamas bazinis ar reklamomis aplipintas produktas, o už patogesnį, neapsunkintą, jau reikia mokėti.

Kai daugybė žmonių pamato poreikį naujiems produktams, galimybes juos gauti pigiau, ir patentų apribojimus, kurie šias galimybes nubraukia, daug kam kyla netgi iracionalus pyktis.

Aštunta, pasaulyje atsirado nemažai tokių intelektinės nuosavybės saugomų išradimų, kurių naudingumu ir etiškumu daug žmonių abejoja. Pavyzdžiui, ar žmogaus genetinis kodas ir jo modifikacijos gali būti patentuojami?

Devinta, kitose, mažiau kontraversiškose srityse taip pat iškeliamas klausimas - ar tikrai tyrimai visada turi būti dirbtinai skatinami suteikiant išradėjams ir jų finansuotojams teisinę monopoliją šiuos išradimus diegti.

Dirbtinai skatinant labai investuoti į tyrimus kyla šalutinių pasekmių. Pavyzdžiui, daugiau resursų atitraukiant į patentinių produktų kūrimą mažiau dėmesio skiriama tam, kad šių tyrimų rezultatai greičiau
pasiektų rinką, t.y., eilinius vartotojus.

Pats investavimas į tyrimus atliekamas ne tiek dėl to, kad matoma potenciali jų nauda, kiek dėl to, kad bent menkiausią išradimą užpatentavus kitam, įmonė patirs neproporcingą žalą ir faktiškai bus išstumta iš inovatyvių produktų rinkos.

Tačiau kol kas neaptarėme turbūt svarbiausios priežasties, kodėl dėl ACTA sukilo toks ažiotažas, ir kodėl dėl intelektinės nuosavybės apsaugos skeptiškai pasisako toli gražu ne tik kairieji svajotojai (kurių svajos apie nuosavybės panaikinimą, tikiuosi, niekuomet neišsipildys).

Dešimtoji ir giliausioji priežastis, manau, yra tai, kad pati intelektinės nuosavybės koncepcija
nėra nuosekli.
Apie tai esu rašęs dar 2004 metais savo straipsnelyje „Intelektinė (ne)nuosavybė ir jos grimasos”.  Diskusijos dėl intelektinės nuosavybės koncepcijos jau daugiau kaip dešimtmetį vis intensyvėja akademiniame pasaulyje.

Vis dažniau iškeliami klausimai ar intelektinė nuosavybė yra nuosavybė, ar tik valstybės privilegija, kaip turėtų būti ginami autorių ir išradėjų interesai pasikeitus intelektinės nuosavybės koncepcijai.

Taigi, diskusijos šiandien vyksta ne tik dėl ACTA. Nebėra tabu tai, kas ilgą laiką buvo nekvestionuota. Tai ne tik intelektinės nuosavybės apsaugos atskiros priemonės, bet ir visa intelektinės nuosavybės koncepcija.

Ir skeptišką nuomonę dėl ACTA skelbia ne tik žmonės, manantys, kad visko nusipelno dykai, piratai ar tie, kurie svajoja socializmo rojų.

Pabaigai noriu reziumuoti, kad išradimai, tyrimai, kita intelektinė veikla mūsų gyvenime vaidina vis didesnį vaidmenį. Intelektinės nuosavybės saugomi objektai per pastaruosius dešimtmečius plėtojosi revoliucingai, o pat intelektinės nuosavybės koncepcija ir jos mechanizmai - evoliucionavo ta pačia kryptimi nuo 19 amžiaus pabaigos. Ko gero, atėjo laikas įsivertinti, ar nereikia radikalesnių permainų ir pačiam intelektinės nuosavybės institutui.

Rodyk draugams

Biurokratinis šerkšnas ant Lietuvos namų

2012-02-07

Sugalvojo kartą Europos Sąjunga, kad su klimato kaita reikia kovoti visais įmanomais būdais. Ir nustatė, kad reikia visus namus bei patalpas sertifikuoti pagal energetinį efektyvumą. (Tema tikrai aktuali, ypač kai lauke minus 20 ir langai daug kur iš vidaus apšerkšniję.)

Kad sunkiau būtų šio sertifikavimo išvengti, ES dar nusprendė nustatyti, kad parduodant butus reikia patikrinti ar yra toks sertifikatas, o skelbimuose dėl buto pardavimo reikia nurodyti sertifikato numerį bei energetinio efektyvumo klasę.

Nesiginčysiu apie klimato kaitą, tačiau žinau šį tą apie betikslę biurokratiją. Jei seno buto pirkėjas nori sužinoti kiek energetiškai efektyvus jo perkamas turtas, jis patikrina šildymo sąskaitas. Sertifikatas reikštų šimtuką-kitą į sertifikuojančio kišenę. Bet jei tai būtų reikalinga pirkėjams, šis produktas būtų atsiradęs ir be tokių pareigų primetimo direktyvomis ir įstatymais.

Vyriausybė pritarė Statybos įstatymo projektui, kuris įgyvendina šią direktyvą, Panašu, kad šį kartą tai bus padaryta ne taip, kaip patogiau už perkėlimą atsakingiems biurokratams (pavardžių neminėsiu), o taip, kad sertifikatai netaptų galvos skausmu tiems, kurių labui neva yra sukurti, t. y., pirkėjams ir pardavėjams (bent jau kai kalba eina apie nekomercinį senų butų pardavimą).

Pirma, pritarta siūlymui, kad senesni namai (kurie ir taip visiems aišku, kad yra mažiausios energijos efektyvumo klasės), sertifikuojami tiesiog viešai paskelbiant šį jų neefektyvumą. Žmogus, parduodantis tokį butą, galės jį sertifikuoti, jei manys, kad energetinis naudingumas pagerintas, tačiau jei nenorės, to atskirai daryti neprivalės.

Antra, nutarta įstatymo projekte nustatyti, kad viešai skelbiant apie buto pardavimą, informacija apie sertifikatus turės būti nurodyti ne visada, o tik Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka. Ir tarp tokių atvejų nebus reikalavimų sertifikatą nurodyti skelbime apie asmeninio buto pardavimą kokiame „Alio reklamos” ar panašiame leidinyje.

Džiaugiuosi, nes ir ES direktyva įgyvendinta, ir nuo jos didžiojo biurokratinio speigo apsisaugota. Jei ES manys kitaip - tegul bylinėjasi.

Belieka padėkoti Aplinkos ministrui, kuris atsižvelgė į mano išsakytus siūlymus dėl tvarkos supaprastinimo. (Reikia pasakyti, kad Aplinkos ministerijos tarnautojai, kurie leido, kad keistos nuostatos atsirastų direktyvoje, buvo pasiruošę tas nuostatas  tiesiog „kirpti” ir „įklijuoti” į Lietuvos teisę).

Taip pat dar reikia palinkėti, kad rengiant tas būsimas Vyriausybės tvarkas netyčia jos vėl netaptų biurokratizmo artefaktais, o atspindėtų realias problemas ir neužkrautų mūsų dar vienu biurokratinio šerkšno sluoksneliu.

Rodyk draugams

Euro gelbėjimo sutartis gali išgelbėti stagnaciją

2012-01-30

Praėjusią savaitę Vyriausybė pasitarime dviem ministrams nepalaikant (įskaitant ir šio komentaro autorių) nusprendė prisijungti prie Sutarties dėl ekonomikos ir monetarinės sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo.

Visi žinome kam reikalinga ši Sutartis - parodyti visų šalių rinkėjams, kad ES ir kiekviena šalis atskirai „daro viską”, kad tik atsilieptų į ekonomikos ir finansų krizę atskirose valstybėse, ir, kad išgelbėtų eurą kaip stabilią valiutą.

Sutartis tarsi ir nieko naujo nepasako - pakartoja senus kriterijus ir įsipareigojimus dėl subalansuoto biudžeto, valstybės skolos apribojimo, reikalingų struktūrinių reformų, atsakingos ekonominės politikos. Ir daugelis šių dalykų absoliučiai teisingi.

Tačiau aš šiai Sutarčiai nepritariu ir noriu paaiškinti kodėl.

Visų pirma - nemanau, kad galima pritarti Sutarčiai kol dėl jos nėra sutarta. Galima pritarti tik deryboms dėl jos ar išreikšti principinę poziciją. Juo keisčiau yra vienareikšmiai paskelbti apie prisijungimą prie Sutarties, kol jos nėra Lietuvos arenoje. Nėra, nes jos nematė visuomenė, į lietuvių kalbą vertimo irgi nėra.

Lisabonos sutarties ratifikavimas prieš ketverius metus pirmiesiems, de facto jos net neskaičius, nedaro mums garbės, ir tokių klaidų kartoti nereikėtų.

Antra, Sutartis turi būti įvertinta atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai požiūriu. Nesakau, kad ji prieštarauja Konstitucijai, tačiau Europos institucijų galios įsikišti, kai Sutartyje numatytų kriterijų nesilaikoma, tam tikrais atvejais su Konstitucija gali kirstis.

Tokiu atveju, jei manome, kad siūloma tvarka gera, reikia išsiaiškinti, kokios galios aktu tai turi būti įtvirtinta.

Atsisiejant nuo Sutarties manau, kad iš tiesų visai sveika būtų nuostatas dėl nedeficitinio biudžeto įtvirtinti netgi Konstitucijoje (ir tam netgi nereikia jokios sutarties). Tai gerokai racionalizuotų teisėtų-neįmanomų lūkesčių svarstymą Konstituciniame teisme ir Seime.

Jei nuostatas dėl valstybės finansų prieš prisijungdami prie Sutarties išdiskutuotume ir įtvirtintume patys, tai rodytų mūsų tikrą pasiryžimą jų laikytis. Be to, nuostatos galėtų būti įtvirtintos tinkamiausiu Lietuvai būdu. Kol neapsisprendėme ko mums reikia ir kaip tai įtvirtinti, neturėtume skubėti jungtis prie ES iniciatyvų.

Trečia, nedeficitinis biudžetas yra gerai. Tai - aiškiai deklaruojamas Sutarties paviršius. Bet yra ir šis tas giliau.

Kaip nustatyti nedeficitinį biudžetą turi nustatyti kiekviena valstybė, o ne Teisingumo teismas Liuksemburge, kaip, esant ginčui, siūloma Sutarties projekte. Man panašu, kad tai ves ne prie atsakingesnio pinigų leidimo (ES čia ne geresnė nei valstybės narės), o prie faktinio mokesčių politikos harmonizavimo, kuris naudingas tikrai ne Lietuvai.

Lygiai taip pat neturiu pagrindo viltis, kad Sutarties projekte nustatytas ekonominės politikos koordinavimas skatins būtinas ekonomines reformas. Būtinos ekonominės reformos, vietoje to, kad būtų įgyvendintos kuo greičiau, prieš tai „turės būti išdiskutuotos ex-ante ir, kai to reikia, suderintos tarpusavyje”.

Nemeluokime bent jau sau: norint išlipti iš krizės ir išvengti krizių ateityje, būtina atsakinga ekonominė politika. Tačiau ją reikia vykdyti pas save namuose, o ne tartis dėl jos koordinavimo Europos mastu.

Jei norime būti Euro klubo nariais, Sutartį teks pasirašyti. Tačiau Sutarties veikimas, kaip ir Euro ateitis, - neaiški, tad kol kas geriau rūpintis namų darbais (kuriuos, tikiu, ir turi galvoje Prezidentė, palaikydama Sutartį), o ne per ankstyvu prisijungimu prie Sutarties.

Rodyk draugams