BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘socialinė politika’ kategorija

Diskusijos dėl Intelektinės nuosavybės pagaliau prasidėjo

2012-02-22

Diskusijose dėl ACTA turime neužmiršti, kad tai, apie ką kalbame šiandien, buvo neliečiamos temos vakar. Vyksta nauja pradžia. Kai tabu skraistė nukrito, pliūptelėjo tiesiog vulkanas raštingai ir kvalifikuotai surašytų minčių intelektinės nuosavybės tema. Kol kas tai daugiau visuomenės balsas, nei solidi akademinė analizė. Tačiau jau šis tas.

Netgi lietuvių kalba idėjų, pasiūlymų, pastebėjimų yra tikrai daug. Nors pats šios temos tam tikrais aspektais domiuosi gana senai, per kelias savaites irgi sužinojau nemažai naujo.

Taigi, diskusija prasidėjusi. Šį tą iš šios pradžios siūlau paskaityti lietuvių kalba. Pateikiu tai, ką pats pastebėjau. Ko nepastebėjau - gal kiti pastebės, tai papildysiu:

Blogeris Rokiškis sveikas racionalus požiūris keliuose jo komentaruose, o ypač šiuose http://rokiskis.popo.lt/2012/02/10/pratesiant-apie-acta-taip-as-esu-antipiratas/  http://rokiskis.popo.lt/2012/02/07/acta-tylus-antsnukis-kiekvienam/

Blogerio Leo Lenox teisiniai ir vertybiniai pastebėjimai keliuose blogo įrašuose. Jie randami čia: http://leolenox.wordpress.com/e-life/dura-lex-sed-lex-acta/

Naujosios IT kartos požiūris į piratavimą: http://blndztrrst.wordpress.com/2012/02/21/piratavimas-intelektine-nuosavybe-ir-dideliu-ismatavimu-nesusipratimai/ 

Gal kai kur ir suvulgarintas, bet vertas paskaitymo įrašas „Buržujaus rašinėliuose”: http://www.kleckas.lt/blog/apie-acta-sutarti-zmoniu-kalba

Kai kurie iliustratyvūs Daivos Repečkaitės pavyzdžiai apie IN pažeidimus, kurie gal nėra tokie baisūs?..: http://www.daivarepeckaite.com/2012/02/aptarkime-acta/

Andrius Užkalnis, kuris piktokai gina intelektinę nuosavybę: http://protokolai.com/2012/02/20/as-ir-jus-is-skirtingu-planetu/  http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/protestai-del-acta-sezoninis-panikos-priepuolis

Antipiratinės asociacijos narys Vytas Simanavičius gina ACTA: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/nuomones/vytas-simanavicius-acta-sutartis-nukreipta-pries-pazeidejus-ir-zmogaus-teisiu-nevarzo-18-195802#axzz1n7RQ718y

Dešimties mitų apie ACTA paneigimas (parengė Europos Komisija): http://www.urm.lt/index.php?413449954

Dešimties mitų apie ACTA paneigimo paneigimas: http://www.uzimk.lt/nuomones-ir-ivykiu-analize/124-europos-komisijos-dokumento-10-mitu-apie-acta-paneigimas

Nors ir ne tiesiogiai į temą, bet svarbu - apie tai, kaip autoriai gali uždirbti ir be copyright: http://30dienu.lt/tema/elektronine-leidyba-kuriniu-apsauga-nuo-nelegalaus-kopijavimo/

Nekukliai užbaigsiu savimi: http://simasius.blogas.lt/acta-%e2%80%93-kas-per-zveris-ir-kiek-jis-baisus-605.html

http://simasius.blogas.lt/apie-acta-%e2%80%93-kodel-sprogimas-butent-siandien-614.html 

http://simasius.blogas.lt/apie-acta-%e2%80%93-kodel-sprogimas-butent-siandien-antroji-dalis-618.html

Dar daugybė gerų minčių paskleista diskusijose internetiniuose forumuose. Bent jau per savo Google+ daug ką gero pastebėjau, kad net gaila, jog tai nepaskelbta kaip atskiri komentarai.

Iš užsienietiškų šaltinių rekomenduočiau nuolat patikrinti tai: Center for the Study of Innovative Freedom http://c4sif.org/

Rodyk draugams

Apie ACTA – kodėl sprogimas būtent šiandien?

2012-02-15

Kai į Lietuvą atsirito pasaulyje vykstančios diskusijos ir protestai dėl ACTA, daug kam iškilo klausimas - kodėl gi būtent dabar, būtent dėl šio dokumento toks sprogstamasis ažiotažas?..

Klausimas tik sustiprėja, kai paaiškėja, kad lyg ir nieko radikaliai naujo dokumentas nenumato, daugelis nuostatų Lietuvoje jau galioja, o grėsmingiausiai skambančios nuostatos yra su žodeliais „gali”, o ne „privalo”.

Dar keisčiau šie protestai gali pasirodyti dėl to, kad protestuoja - lyg ir auksinis jaunimas bei modernūs intelektualai. (Nedaug surasime protestų, kur didelė dalis protestuotojų realiai skaitė dokumentą). Negi jiems nerūpi autoriai ir išradėjai?..

Todėl daug kas suskumba protestus marginalizuoti, prilyginti kairiesiems „okupuok Wall Streetą”  ir panašiems judėjimams, kurių dalyviai neskiria kas sava, o kas svetima, negerbia kitų darbo ir nuosavybės, žodžiu, piratai.

Patys protestuotojai irgi neapsisprendžia kuo jie grindžia savo pasisakymus prieš ACTA - tik atskirų nuostatų grėsme interneto laisvei ar laisvei apskritai, ar visgi tuo, kad ACTA atspindi gilesnes problemas ir yra dar viena iliustracija, kad su intelektinės nuosavybės apsauga žengiame kažkur ne ten.

Kadangi intelektinės nuosavybės tema domiuosi jau senokai, turiu tam tikrų pastebėjimų apie būtent šio sprogimo priežastis.

Pirma, ACTA ilgą laiką buvo slapta, aptarinėjama tik su išrinktaisiais, nutekinta per Wikileaks. Tai, kad dokumentas prieš kelis mėnesius išviešintas - nedaug tepagelbsti, nes išviešinimas panašesnis į formalumą, o ne į realios diskusijos inicijavimą.

Žodžiu, ACTA jau turi sąmokslo teorijos aureolę, kuri savaime leidžia manyti, kad kažkas ne taip, o dar paprasčiau - „mus bando kvailinti”.

Antra, ACTA seka po bandymo JAV priimti SOPA ir PIPA aktus. Pastarieji ne tik turi savo sąmokslo teorijos aureolę. Jie, nors ir JAV teisės produktai, buvo numatę radikalesnius žingsnius saugant autorines teises bei patentus visame pasaulyje.

Tik priminsiu, kad dėl šių aktų interneto bendruomenė mobilizavosi taip, kad net Google aktyviai agitavo prieš, o daugybė interneto projektų, tarp jų ir Wikipedia, buvo paskelbę streiką (buvo dieną užsidarę).

SOPA ir PIPA atmetimas, viena vertus, sukūrė pergalės nuotaiką tarp šių iniciatyvų priešininkų (o po pergalės dažniau norisi vėl veržtis į mūšį). Kita vertus, ACTA iš karto daug kam pradėjo atrodyti kaip tikrasis Trojos arkliukas, kuriam SOPA ir PIPA tebuvo dūmų uždanga.

Trečia, vis naujomis priemonėmis ginant intelektinę nuosavybę ACTA yra ne vienintelis, o dar vienas žingsnis. O taurė (šiuo atveju, kantrybės), kaip žinia, nebūtinai persipildo tada, kai į ją šliūkšteli daugiausiai. Ji persipildo tada, kai į ją (šiuo atveju jau ilgai pildytą) šliūkšteli tiek, kad bėga per viršų.

Esmė ta, kad jau dešimtmetį ir daugiau mes vis išgirstame istorijas, kaip vienur ar kitur buvo perlenkta lazda su intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Tai skautai nubaudžiami už tai, kad neišsipirkę licencijos prie laužo gitara brazdindami populiariuosius šlagerius dainavo.  Tai pasirodo pranešimų, kad net moksliniuose straipsniuose norint pacituoti kitą tekstą reikia autorinių teisių turėtojo leidimo atsiklausti. Tai fotografas nubaudžiamas už savo paties nuotraukos skelbimą internete. Tai skaitmeniniai fotoaparatai ir telefonai apmokestinami kad būtų iš ko „kompensuoti” autoriams.

Trumpai tariant, kaip kad rašė prof. Lawrencas Lessingas, negalima laimėti žmonių širdžių palankumo, kai į teismą atidavinėji jų vaikus.

Kol kas trumpai aptarėme daugiau emocines ir su konkrečiomis aplinkybėmis susijusias priežastis, dėl ko būtent dabar kilo toks pasaulinis ažiotažas dėl ACTA. Tačiau priežasčių yra ir labiau sisteminių. Apie jas - pratęsiu kitoje straipsnio dalyje.

Rodyk draugams

ACTA – kas per žvėris ir kiek jis baisus?

2012-02-01

Interneto visuomenė kaip avilys dūzgia nuo bandymų apriboti interneto laisvę ir neregėtais tempais bei mastais konsoliduojasi šią laisvę ginti. Visose šalyse buvo eskaluojama JAV diskutuoti ir galiausiai nepriimti SOPA ir PIPA aktai (nukreipti prieš piratavimą ir patentų pažeidimus, bet numatantys naujus ir vargiai ar pagrįstus apribojimus).

Tačiau tuo metu Vakarų valstybės pasirašė tarptautinę ACTA sutartį (Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu). Interneto laisvės gynėjai nerimauja, valstybės tyli.

Kadangi man šios svarbios sutarties pasirašymas irgi buvo naujiena, pabandžiau išsiaiškinti detaliau apie jos turinį ir apie procedūras.

Taigi, kas tai per žvėris? Kiek jis baisus? Kaip jis čia atsirado? Kiek suvaldomas?

Ką numato ACTA?

Viena vertus, ACTA tarsi ir nesukuria kažko naujo, Pasirašančios šalys sutaria kaip bendradarbiaus toje srityje, kuri ir taip įtvirtinta jų nacionalinėje teisėje, t.y., intelektinės nuosavybės pažeidimų draudimas.

Be to, geras dalykas yra tas, kad daugelyje vietų paliktas didelis lankstumas įgyvendinti susitarimą.

Dažniausiai naudojama išlyga -

„…kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga”.

Nieko blogo nematau, kad

„Kiekviena Šalis nustato tinkamą teisinę apsaugą ir veiksmingus teisinės gynybos būdus, neleidžiančius išvengti veiksmingų techninių apsaugos priemonių, kurias autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai naudoja savo teisėms ginti ir kuriomis ribojami neteisėti veiksmai, susiję su jų kūriniais, kūrinių atlikimu ir fonogramomis, kurių naudoti neleidžia atitinkami autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai arba tai draudžiama teisės aktais.”

Kitaip tariant, kiekvienas gamintojas, leidėjas, gali diegti apsaugos nuo kopijavimo priemones.

Kita vertus, kai kurios procedūrinės nuostatos ar sankcijos yra naujos ir kelia rimtų klausimų.

Pavyzdžiui,

„Šalis gali taikyti baudžiamojo proceso tvarką ir sankcijas už kinematografinių kūrinių kopijavimą be leidimo kino filmo rodymo patalpoje, kuri dažniausiai būna atvira visuomenei”.

Be to,

„Kiekviena Šalis nustato sankcijas už 23 straipsnio (Nusikalstamos veikos) 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus nusikaltimus, kurios apima įkalinimą ir pakankamai dideles pinigines baudas, kad būtų atgrasoma nuo galimų pažeidimų ateityje, ir kurios atitinka už panašaus sunkumo nusikaltimus skiriamų sankcijų lygį.”

Kai pas mus ir taip viskas kriminalizuojama reikia to ar nereikia - įgyjame dar vieną postūmį į tą pačią abejotiną kryptį…

Interneto laisvei rimtą grėsmę gali kelti tai, kad

„Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.”

Tiesa, ir šiuo atveju numatyta išlyga:

„Ši tvarka taikoma taip, kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga.”

Tačiau suprantame, kad kaip konkrečiai tai atrodys - toli gražu neaišku.

Kaip ACTA atsirado? Kas toliau?

Tiesą sakant, nežinau iš kur ir kada ji kilo. Tačiau man nepatinka tai, kad sutartis buvo pasirašyta meistriškai išvengiant diskusijų ES ir tuo pačiu Lietuvoje.

ACTA ateitis dar nėra aiški. Kai kurios šalys tikrai ją ratifikuos, kai kurios gal ne. Tikiuosi, kad rimta diskusija dėl ratifikavimo bus ir Lietuvos Seime.

Net tokiu atveju, jei sutartis bus ratifikuota, daugeliu atvejų esminiai sprendimai priklausys nuo jos įgyvendinimo, pirmiausiai ES lygiu.

***

Mano išvada yra tokia - karta atsistojus ant klaidingų vėžių sunku iš jų išsukti. Intelektinės nuosavybės gynimo vėžės yra su daugeliu klaustukų ir su gerokai mažesniu atsakymų skaičiumi.

Joks teisinis institutas neturi gyvuoti, jei jis kertasi su nuosavybe į materialius objektus, su žodžio laisve ar su ekonominės veiklos laisve. Deja, intelektinės nuosavybės (daugiausia patentų, mažiau - autorinių teisių ar prekių ženklų srityje) institutas ir jo praktinis taikymas tuo pasižymi su kaupu.

Šiuo konkrečiu atveju dėl ACTA dar galima padaryti, kad žalos žmogaus laisvei būtų kuo mažiau. Tačiau dar svarbiau yra įsivertinti ar tikrai ant tvirtų pamatų stovi visa intelektinės nuosavybės gynimo industrija. Ar tikrai ji tarnauja kūrėjams, ar daugiau pačiai šiai industrijai.

Rodyk draugams

Sovietinė pasaka gyva kaimynystėje

2011-10-13

Jei kas nematėte dokumentinio filmo „Soviet Story” (Sovietų pasaka), tai būtinai pažiūrėkite. Ten puikiai parodyta kaip komunistams pavyko įtikinti vakariečių mases, kad komunistas yra geras žmogus (net jei kartais jam nepavyksta ir dėl to žūva milijonai). Ir kad komunistas visiškai nepanašus į nacį (kurio tikrasis vardas yra, neslėpkim, nacionalsocialistas), iš prigimties kupiną blogų ketinimų.

Taip dvi tarsi du vandens lašai panašios baisios ideologijos padarytos vos ne priešprieša, tarp kurių neva glūdi praraja, tarp kurių neva nėra bendrų socialistinių šaknų.

Šį antradienį teko labai aiškiai pamatyti, kad sovietinės pasakos sukurtas mitas mūsų kaimynystėje yra labai gyvas ir gerbiamas…

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje pristatinėjau Lietuvos ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį, o kitos šalys uždavinėjo klausimus, teikė pastebėjimus ir rekomendacijas. Įvykis aktualus, nes Lietuva tokią procedūrą patiria pirmą kartą.

Nenuostabu, kad svetimame darže besidairantys kitų valstybių atstovai pastebi, kad tai su seksualinėmis, tai su tautinėmis mažumomis kas ne tai, ir šiaip visokių bėdų susakė.

Tačiau Rusijos išsakyta rekomendacija Lietuvai pribloškia. Cituoju (vertimas mano): „Nutraukti bandymus peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo pasekmes, veteranų-antifašistų persekiojimą ir nacistinių nusikaltėlių šlovinimą”.

Į tai belieka atsakyti (ir tai padariau) Jungtinėse Tautose, kad ši rekomendacija remiasi ne faktais, o neteisingais vertinimais.

Lietuva dvidešimtojo amžiaus viduryje buvo okupuota tris kartus: komunistinės Sovietų sąjungos, nacionalsocialistinės Vokietijos ir vėl Sovietų sąjungos. Tenka priminti, kad visi okupantai negerbė žmogaus teisių ir padarė baisių nusikaltimų prieš žmoniją.

Kiekvienos teisinės valstybės pareiga yra padaryti viską, kad karo nusikaltėliai ir kiti nusikaltėliai žmogiškumui atsakytų prieš įstatymą, net jei kai kuriais atvejais šie nusikaltėliai yra heroizuojami ar gavo medalius už savo nusikaltimus.

Bent jau Lietuva daro viską, kad taip ir įvyktų, o Rusiją kviečiu bendradarbiauti, kad nusikaltėliai atsakytų už savo veiksmus.

Jungtinėse Tautose gal ir neįprasta, kad Rusija gautų tiesų atsakymą į savo pareiškimus. Gal todėl mūsų didžiųjų kaimynų Užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kad mano pozicija buvo „liguista”.

Man belieka daryti vieną išvadą - sovietų pasaka Rusijoje dar gyva.

Rodyk draugams

Lukašenkizmas mūsų galvose

2011-09-06

Duomenų apie A. Beliackį perdavimas jau daug išnarstytas ir dar narstomas. Dar kartą galiu pakartoti, kad ši istorija mums garbės nedaro. Jaučiu dėl to atsakomybę. Viliuosi, kad atsakomybę jaučia ir kiti pareigūnai ir politikai. Atsiprašau A. Beliackio ir jo bendražygių. Kita vertus, džiaugiuosi, kad iš istorijos operatyviai daromos išvados ir išryškėjusios spragos yra užlopomos.

Tikiuosi, kad rytoj ar poryt man ant stalo guls darbo grupės galimam tarnybiniam nusižengimui tirti dėl dviejų Teisingumo ministerijos pareigūnų veiklos išvados. Galiu patikinti, kad atsakomybė bus adekvati.

Tačiau yra šioje istorijoje, tiksliau, reakcijoje, į šią istoriją, ir daugiau niuansų, kuriuos ir norėčiau aptarti.

Kuo pasižymi Lukašenkos politika? Be kita ko, ji turi labai aiškius bruožus demonizuoti visus, kas nepritaria Lukašenkos nuomonei, bausti kaltus ir nekaltus, jei tik tai naudinga režimui, manipuliuoti faktais taip, kad jie sustiprintų melą, teisę naudoti ne taip, kad ji būtų teisinga, o išimtinai ir selektyviai tik savo tikslams.

Gaila, kad likimas mūsų kaimyninei tautai, su kurios žmonėmis tenka spręsti daugybę, įskaitant ir teisinio bendradarbiavimo problemų, kol kas neleido sukurti realių laisvos visuomenės institucijų.

O dabar pažiūrėkime kas dedasi Lietuvoje. Tiksliau ne Lietuvoje, o kai kurių žiniasklaidos priemonių, o ypač priklausančių vienai didelei žiniasklaidos grupei, puslapiuose ir eteryje, o iš paskos ir kai kurių politikų bei politikų komentatorių galvose.

Surasti atpirkimo ožius visada patrauklu. Daug susilaukiau patarimų iš įvairių politikų ir apžvalgininkų, kad reikia greitai ir operatyviai nubausti kaltus ir netgi suversti visą kaltę jiems. Receptas politiškai paprastas - kad netaptum atpirkimo ožiu pats, reikia surasti kitą kraštinį, jį apjuodinti ir taip nusiplauti rankas. Teisė, teisingumas, tiesa - visa tai nuplaukia į antrą planą.

Kiek teko priimti sprendimų ar komentuoti minimus įvykius, visada sakydavau ir elgdavausi taip, kad galėčiau namo grįžti švaria sąžine. Man tai reiškia visų pirma neneigti savo atsakomybės. Pavyzdžiui, jei bent kiek, kad ir netiesiogiai, būčiau prikišęs pirštus prie duomenų perdavimo, kaip politikas, manau, turėčiau atsistatydinti. Šiandien tai reiškia, kad turiu daryti viską, kad būtų ištaisytos atsivėrusios sisteminės klaidos. Taip pat, kad padėtis šiuo konkrečiu atveju, kiek įmanoma, būtų ištaisyta.

Taip pat laikausi nuostatos būti principingu vertinant kitų atsakomybę, o kartu neieškoti atpirkimo ožių tik todėl, kad kažkas to labai nori.

Žiniasklaidoje, deja, tokia pozicija, panašu nepopuliari. Arba viskas išverčiama taip, kad aš ieškau ant ko suversti kaltę, arba visus dangstau.

Užtat sąmokslo teorijos visada populiarios. Kartais ir teisingos. Tačiau kai bet kuri klaida yra priskiriama KGB rankos veikimui, sąmoningam bendradarbiavimui su nedemokratiniais režimais, ar verslo interesų ir viešų interesų painiojimui, darosi koktu. Panašu, kad ką jau ką, bet išsižadėti savo artimo dėl to, kad gal būt jis padarė klaidelę, ar tiesiog netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje, o išsižadėjus dar ir apjuodinti - tai mes mokame.

Manipuliuoti faktais, kaip rodo ir šios istorijos interpretavimas, taipogi mokame. Štai jau minėtos žiniasklaidos grupės didysis laikraštis sudėlioja savo žinią taip, kad vos ne pareigūnai, dėl kurių veiksmų kyla abejonės, vertina patys save. Ar kam berūpi, kad tai netiesa?.. Ar kas beatsirenka, kad pareigūnų atsakomybę vertinančioje grupėje nei kvapo nėra tų asmenų, kurių veiksmai yra vertinami?..

Man atrodo, kad plačiai aptarinėjama teisinio bendradarbiavimo spraga yra ne tik spraga teisinio bendradarbiavimo mechanizme. Galima padaryti, ir jau daug padaryta, kad tai nebepasikartotų. Tačiau ką daryti, kad patys netaptume drakonais, su kuriais kovojame - gerokai sunkesnis uždavinys.

Rodyk draugams