BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘socialinė politika’ kategorija

Apie duomenų perdavimo Baltarusijai istoriją

2011-08-22

Mieli skaitytojai,

Jau susilaukiu pagrįstų Jūsų priekaištų, kad nieko nerašau dėl duomenų apie p. Beliackį perdavimą. Jūs visiškai teisūs dėl to priekaištaudami.

Deja, rimtai visko surašyti dabar tiesiog nespėju, o ir raštas gautųsi baisiai ilgas, su daug detalių, kai kurios jų konfidencialios saugant Lietuvos valstybės neviešintiną informaciją. Trumpai ir neišsamiai nenoriu rašyti, nes vaizdas bus arba nepilnas, arba atkartojantis ką ir taip visi žinote. Tiesiog dar kartą paneiginėti vieną ar kitą neteisingai paskleistą faktą irgi nesinori…

Tad noriu jūsų dėmesiui tiesiog pateikti keletą pastaruoju metu mano duotus interviu šia tema (Lietuvos ryto televizijai, Vilniaus dienai, Žinių radijui). Kai  skaitysite interviu, prašau atkreipti dėmesį, kad paryškinimai, pavadinimai ir kiti panašūs elementai juose suteikti ne mano, o leidinių redaktorių, tad ir atspindi jų, o ne mano nuomonę apie tai, ką labiausiai verta pabrėžti ar paryškinti.

Ačiū žurnalistams, kad pakalbino, išklausė ir viską, kiek matau, korektiškai surašė ar ištransliavo.

Jūsų,

Remigijus

Rodyk draugams

Žudynės Norvegijoje ir savigynos teisė

2011-07-28

Norvegijos įvykiai, pražudę dešimtis žmonių, pasėjo daugybę klausimų „kodėl” ir „kaip”. Dažnai bandoma žudiką įvertinti, iš karto pakrikštijame jį bepročiu ir taip galutinai pabėgame nuo adekvataus situacijos vertinimo. Juk jei žudikas beprotis, tai nebereikia bandyti suvokti kas jį paskatino nusikalsti. Bepročių  motyvai nevertinami, ar ne?

Pavadinę jį vos ne antgamtiniu monstru tarsi atpalaiduojame save ir nuo klausimų kaip buvo ar būtų galima tokių atvejų išvengti. Na, ne visai - jau pasigirdo pastebėjimų, kad Lietuvoje tokių ginklų, kuriuos naudojo jis, neįsigysi, todėl ir tokio nusikaltimo, neva, negalėtų įvykti.

Nelabai tuo tikima nei Lietuvoje, nei kitur Europoje, todėl atsiranda ir dar atsiras daugybė tokių, kurie įtikinamai pareikš, kad vis tiek „reikia kažką daryti”.

Kokios priemonės dedamos ant stalo?

Geriau prižiūrėti tokius ekstremistus ir nepatenkintus politiškai korektišku multikultūralizmu. Teisybė. Bet kaip teisingai pastebėta, jei ilgai ignoruosime tam tikrus jausmus, jie prasiverš labiausiai iškreiptomis formomis. Jei neleisime viešai ir atvirai pasakyti, kad su kažkuo mums nepakeliui, kažkas mums nepriimtinas, jei vadinsime tokią diskusiją žmogaus teisių pažeidimu, tai vargu ar turėtume stebėtis, kad prabils jau ne liežuviai, o ginklai. Tad gal geriau vertinkime, ar tikrai mes tinkamai diskutuojame apie visas problemas, ar atskiriame nusikaltėlius nuo tiesiog kitaip mąstančių.

Sugriežtinti cheminių medžiagų, įskaitant trąšas, pardavimą ir kontrolę (pasiūlymai jau sklando net ES lygiu), sugriežtinti ginklų pardavimą ir kontrolę (Norvegijoje tai jau daroma). Pasiūlymai gal ir neverti nurašymo kaip absoliučiai neracionalūs. Tačiau pulti juos iškart palaikyti nereikėtų. Juk ne įrankis kaltas, kad padarytas nusikaltimas. Žmogus išradingas ir įrankių gali prisigalvoti įvairių. Nusikaltimo šaltinis - žmogaus protas, o jo juk mes nei galime, nei, tikiuosi, norime kontroliuoti tai, ką žmonės mąsto. Mes galime nebent kiek įmanoma geriau auklėti savo vaikus ir nesėti visuomenėje baimės (įskaitant baimę kalbėti) bei agresijos atmosferos.

Tad siūlant griežtinti daiktų įsigijimą, siūlau įvertinti ir kitą pusę, bei paklausti savęs, ar šiandien visuomenė yra pakanti savigynai?

Nenoriu nagrinėti ginklų įsigijimo ir kontrolės teisinio reglamentavimo. Aišku, kad kažkoks jis turi būti, aišku, kad kažkuo galėtų būti geresnis nei dabar, aišku, kad kol kas biurokratinės procedūros ir suvaržymai ginklams vis gilinami.

Tačiau dar svarbiau koks viso šio reglamentavimo pagrindimas, pateisinimas. Sukuriamas įvaizdis, kad ginklus siekia turėti tik turintys polinkį į smurtą. Padorioje draugijoje neretai tampa „nebepadoru” sakyti, kad asmuo turi ginklą savigynai ar artimo apgynimui. Jei netikite - pabandykite pasakyti savo geranoriškiems artimiesiems, draugams, kad ketinate įsigyti ginklą.

Dar daugiau - visuomenei vis labiau peršama mintis, kad grėsmės akivaizdoje pačiam eiliniam žmogui neverta rizikuoti ir priešintis, o juo labiau padėti kitam. Vietoje to raginama skambinti policijai, tarsi ji kiekvieną kartą būtų pajėgi laukti už artimiausio kampo.

Gal dėl to ir Norvegijoje daugelis gretimoje saloje poilsiavusių norvegų tiesiog žiūrėjo, o iš stingdančio vandens nuo užpuoliko besprunkančius jaunuolius suskato gelbėti (ir 30 išgelbėjo) tik vienas vokietis ir jo artimieji. Jis, beje, gyvenime buvo laikęs ginklus, ir ne kartą.

Kažkada buvo laikoma norma, kad vyras turi gintis, ginti savo šeimą ar kitus artimuosius. Kad pagal išgales reikia būtent taip daryti žinojau nuo mažumės. Dabar nuo darželio laikų skiepijama totali nesmurto filosofija - net tais atvejais, kai smurtas yra atsakomasis, gynybinis. Net nekalbu apie tai, kad vaikų darželiuose žaisliniai ginklai daug kur tapę tabu, o galimybė jėga pasipriešinti smurtui (o kartu ir kaip neperžengti ribų) per etikos pamokas rimtai neanalizuojama.

Jei kas nukrypsta nuo normos ir apsigina, arba dar daugiau - padeda apsiginti kitam - varginančios teisinės procedūros neišvengiamos, ir sunku patikėti, kad jos neperžengia būtinumo ribų. Juo labiau neaiški gynybai ginklą panaudojusio piliečio teisinė padėtis. Jei agresorius tik sužeistas, jis tikrai turės kaip papasakoti įvykius iš savo varpinės ir kaltas liks dar neaišku kuris. Greičiausiai tas, kuris konflikto metu buvo daugiau nuskriaustas.

Jei mes tikime, kad žmonės iš esmės geranoriški ir socialūs, tai verta tikėtis, kad įrankius, įskaitant ir šaunamuosius ginklus, daugelis panaudotų geriems tikslams.

Jei Norvegijos saloje būtų ne vienas ginkluotas asmuo (nusikaltėlis), o, tarkime, dešimt (turiu omenyje suaugusiuosius), iš kurių bent vienas ar du būtų ryžęsi ginklą panaudoti, vargu ar būtų tiek daug aukų. Todėl reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir traktuoti, kad ginklas padoraus piliečio rankose yra normalu, o savigyna yra gerbtinas dalykas. Ginklai yra grėsminga jėga ir jos negalima palikti tik nusikaltėlių rankose.

Žinau, kad daugelis iš karto parodys už Atlanto. Ten ginklų daug ir viešų šaudymų daug. Tiesa. Bet ne mažiau už amerikiečius ginkluoti ir Šveicarai, o ar girdėjote masinių šaudymų atvejus ten? O galbūt jų kaip tik ten ir nėra dėl to, kad namuose žmonės laiko per milijoną automatinių ginklų?

Galiausiai apie tas pačias Jungtines Amerikos Valstijas kalbant - ar girdėjote, kad masiniai šaudymai būtų buvę ten, kur galima turėti ginklą? Aš kiekvieną kartą pasitikrinu ir tokio atvejo neaptikau.

Tačiau aptikau kitų atvejų - kai įstatymui paklusnūs žmonės palieka ginklus ten, kur juos galima turėti (mašinoje lauke) ir užeina į „beginklę” zoną (kur nors „McDonald‘s”), o paskui jų akyse nušaunamas artimasis, žinant, kad ginklo turėjimas po ranka būtų tam užkirtęs kelią.

Aptikau ir tokių atvejų, kai netgi išbėgama iš tos „beginklės” zonos, pasiimamas turimas ginklas, grįžtama, ir nusikaltėlis sulaikomas privataus asmens, o ne policijos. Tai, kad apie šias istorijas nerodo a la pacifistinė žiniasklaida, nereiškia, kad jų nėra.

Nenorėčiau, kad šis mano komentaras būtų suprastas kaip kvietimas masiškai ginkluotis. Tiesiog noriu, kad nežmoniškai skaudžios tragedijos Norvegijoje akivaizdoje, visgi, nebūtų pamestas sveikas protas.

Pasikartosiu: reikėtų ne tik riboti ginklų patekimą nusikaltėliams ir bepročiams, bet ir užtikrinti, kad savigyna nuo nusikaltėlių bei pagalba artimam yra visais atvejais gerbtina.

Rodyk draugams

Nusikaltimai žmonijai - tiesos įvardinimas po 70 metų

2011-06-13

Prieš 70 metų Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai, kurie buvo nukreipti pirmiausiai sunaikinti, palaužti Lietuvos ekonominį, politinį, kultūrinį elitą.

Prarastų gyvybių nesugrąžinsi, kaip ir nepakeisi fakto, kad Lietuvoje per antrąjį pasaulinį karą sumažėjo trečdaliu gyventojų: žydų tauta tiesiog fiziškai išžudyta, iš likusiųjų drąsiausi žuvo miške, darbščiausi - išvežti į Sibirą, apsukriausi pabėgo į Vakarus.

Tačiau šiandien  noriu pasidžiaugti, kad Europa atsimerkia. Penktadienį Europos Sąjungos Teisingumo taryba priėmė išvadas, kuriose smerkiami visų totalitarinių režimų nusikaltimai, atskirai paminint komunistinius ir nacionalsocialistinius nusikaltimus. Tai gana rimtas žingsnis, nes suteiks mums įrankį, leis realiai siekti, kad jokie Lietuvą nusiaubę nusikaltimai nebūtų pamiršti ar ignoruojami.

Neslėpsiu, reikia mokytis ir mums, suprasti kodėl komunistai vis dar gerbiami kai kuriose valstybėse, kokios totalitarizmo atmainos dar siautėjo Europoje.

Kad mokytis reikia iliustruoja ir faktas, kad žodį „nacionalsocialistinis” lietuviškas klaidų tikrinimo įrankis mano kompiuteryje vis dar pabraukia raudonai - tarsi tokių nebuvo, tarsi liaudiškai vadinami naciai ar fašistai neturėjo savo nacionalinės - socialistinės ideologijos…

Kad penktadienio dokumentas - ne tik deklaracija, tačiau ir galimas persilaužimo taškas, rodo ir tai, kaip įvykis nušviestas pagrindinės žiniasklaidos priemonės, rašančios apie ES reikalus - „EU Observer” (anglišką tekstą galima perskaityti internete).

Šioje EU Observer žinutėje nėra klaidų ir didelių netikslumų (kas neretai būna, užsieniečiams rašant apie Lietuvą). Dokumentas pristatytas kaip Lietuvos laimėjimas. Neprikišama „ex-Soviet” ar „ex-communist”. Nėra jokių nereikalingų referencijų apie Rusiją ir jos reakcijas bei Lietuvos „baimes” Rusijos atžvilgiu. Nėra eilinį kartą nepagrįstai spekuliuojama Holokausto tema, kad Lietuva neva devalvuoja žydų tautos tragediją. Vienintelis dalykas, kuris atrodo keistai - „kita okupacija” parašyta kabutėse.

Žodžiu, mūsų praeities šmėklos tampa labiau suvokiamos ir kitiems. Tad galima drąsiau nusipurtyti jų pančius ir tvirčiau žengti į ateitį.

Rodyk draugams

Burės - spąstai savanorystei

2011-06-02

Vyrausybė pritarė savanoriškos veiklos įstatymo projektui. Pritarėm be kita ko ir skubėdami, nes ant nosies Europos krepšinio čempionatas, kuriame dirbs tūkstančiai savanorių.

Iš karto noriu pasakyti, kad labai džiugu, kad šiai temai skiriamas tinkamas dėmesys, kad sprendžiami savanorių ir nevyriausybinių organizacijų reikalai. Savanorystė tikrai aktuali tema. Savanorystei turi būti atviros visos durys.  Šiandien to nėra, nes  savanoriai patiria teisinį netikrumą, jiems negalima kompensuoti patirtų išlaidų.

Tačiau negaliu nutylėti keleto problemų, kurios lydi įstatymo projektą. Problema ta, kad Savanoriškos veiklos įstatymas problemai spręsti buvo nebūtinas. Užtenka pataisyti GPM įstatymą ir numatyti jame išlaidų kompensavimą savanoriams, duoti nuorodą į tokio išlaidų kompensavimo tvarką, tvirtinamą, tarkime SADM ir/ar FM, ir viskas išsispręstų.

Dabar gi turėsime didelį formalų pliusą (atskirą įstatymą), tačiau jis pats gali sukelti naujų problemų.

Pavyzdžiui, pagal projektą numatyta, kad savanoriams, jaunesniems kai 16 metų sutikimą savanoriauti turi duoti vienas iš tėvų ar globėjų. Faktiškai tai reiškia, kad tokio sutikimo nesant (dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių) penkiolikmetis negalės dalyvauti akcijoje „Darom” ar su mokykla įsijungti į kokią kitą socialinę akciją.

Projektas asmenims iki 14 metų apskritai draudžia būti savanoriais. Ups… Tai kaip tada su tais jaunučiais krepšininkais, kuriems gal tik 13, bet jie tiesiog trokšta padavinėti krepšinio kamuolius per Europos krepšinio čempionatą. Jau net nekalbu apie dešimtmetį, kuris vargu ar pagal įstatymo raidę galės kaimynei senutei padėti nuravėti daržą ar kitaip socialiai pagelbėti.

Ne mažiau aktuali problema yra susijusi su tuo, kad savanoriškas akcijas rengiantys subjektai turi užtikrinti saugią darbo aplinką (žodis „darbas” vis praslysta įstatymo projekte…). Tos pačios akcijos „Darom atveju” - jei susižeisiu ranką ar koją betraukdamas padangas iš griovių kur nors Šilalės rajoje- ar tai reiškia, kad Vilniuje akciją organizavę asmenys turės atsakyti už tai?.. Jei taip, tai savanorių bus ne ieškoma, o kratomasi jų, išskyrus atskirus atvejus, kai organizacija yra išskirtinai pajėgi finansiškai ir išskirtinai stipri organizaciškai.

Praktikoje daugelis problemų bus išspręsta įstatymo ignoravimo būdu. Bet ar tai kelias į teisinę valstybę? Kaip su teisiniu tikrumu? Ar nebus kada kokios parodomosios nubaudimo akcijos? Gal mums verta atsisakyti sovietinės teisės palikimo, kad viskas turi būti detaliai sureglamentuota?

Manyčiau, kad verta priimti liberalią teisės turinio sampratą, kuri realiai žmonėms atveria plačias galimybes, o ne nurodinėja pro kokius vartelius reikia eiti, kad pasiektum gerų tikslų.

Vyriausybės pasitarime buvo sutarta, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, inicijuojanti projektą, šiuos aspektus dar įvertins svarstant projektą Seime ir į juos atsižvelgs, kad įstatymas nesukeltų absurdiškų pasekmių.

Tačiau klausimas kiek reikia įstatymo, kad būtų išspręstos realios problemos, bijau, taip ir lieka neatsakytas. Tiksliai neįvardinta kokios šiandien kyla problemos, kam jos kyla, kaip mes žinosime, kad problemos nebėra, kokie keliai pasiekti, kad problemos išnyktų, kodėl pasirinktas būtent šis kelias.

Tačiau bet kokiu atveju - kviečiu nebijoti savanoriauti, nes savanorystė kyla ne iš įstatymo, o iš noro padėti artimui.

P.S. Beje, kai kitą kartą Vyriausybė bus kritikuojama dėl įstatymų kokybės, labai norėčiau, kad šios strėlės nebūtų nukreiptos į Teisingumo ministeriją, kuri minėtas pastabas buvo išsakiusi.

Rodyk draugams

Vaikystės apsaugai reikia naujos krypties

2011-06-01

Birželio 1-oji - Vaikų gynimo diena. Šventė, kuri turi mus priversti dar kartą susimąstyti, ar viską darome tinkamai, kad vaikystė būtų apsaugota.

Prieš pasidalindamas savo pastabomis apie vaikų apsaugos sistemą Lietuvoje, visų pirma noriu padėkoti visiems žmonėms, kurie augina vaikus, juos moko, juos globoja valstybinėse institucijose, o dar labiau - tiems, kurie tai daro šeimose ar visuomeninėje veikloje.

Tačiau man atrodo, kad tinkamai daroma ne viskas ir turime daug ką pakeisti, kad daugybės žmonių natūralus žmogiškas rūpestis duotų daugiau gero rezultato.

Manau, kad per daug yra šeimų, kuriose vaikai yra negerbiami, per mažai pasitikime ir pasinaudojame gerumu tų žmonių, kurie nori padėti vaikams, per daug resursų sueikvojame tokioms struktūroms ir procedūroms, kurios kartais ne tik padeda vaikams, bet ir apsunkina jų kelią į geresnį gyvenimą.

Kad viskas pakryptų į geresnę pusę, manau, reikia tam tikrų pokyčių.

Pirma, pasitikėti žmonėmis, šeimomis. Tai reiškia, kad turėtume palengvinti šūsnies pažymų surinkimo kelią asmenims, kurie nori būti globėjais ar įtėviais, kad įrodytų savo tinkamumą šioms pareigoms. Patikrinti, kad vaikas patektų į atsakingas rankas svarbu, tačiau šiandien ši patikra yra įsukta į perdėm sudėtingą biurokratinį aparatą.  Tuomet vaikas iš smurtaujančios šeimos patektų pas geranoriškus giminaičius ar kaimynus, o ne į valdiškas institucijas, kuriose vaikui nebūtinai geriausiai. Jau po patekimo pas globėjus socialiniai darbuotojai galėtų padėti globėjams atlikti savo pareigas, prižiūrėti, ar viskas gerai yra naujajame prieglobstyje. Šiuo metu yra priešingai - šeimoje prievartauta mergaitė šiandien gali atsidurti ne pas problemą iškėlusią ir padėti norinčią giminaitę, o į bendrabutį kartu su nepilnametėmis prostitutėmis, kurių problemos visai kito pobūdžio. Beje, miniu ne hipotetinį, o realų atvejį.

Tuomet nereikėtų ir laukti tris ar šešis mėnesius, o dažniausiai - netgi apie pusantrų metų, kol mamos paliktas nereikalingas kūdikis galiausiai atsidurs pas jį įvaikinti norinčią šeimą. Juk puikiai suprantame, kad šis laukimas labiausiai kenkia kūdikiui. Nėra priimtinas jis ir įsivaikinti norinčiai šeimai, kuri tokiu laukimu tiesiog atbaidoma nuo gero darbo vaiko labui.

Turėtume prisiminti, kad tvarkingi popieriai yra svarbu ir kad jie gali daug ką išspręsti, tačiau vaikystėje kiekviena diena, praleista ne ten, kur vaikui yra geriausia, yra gerokai svarbiau už dabartinę biurokratinę mašiną.

Kad situacija pasikeitė į gera suprasiu tada, kai nebesulauksiu beviltiškų aimanų iš geranoriškų žmonių, kad vaikas paimtas iš šeimos ir perkeltas į ne ką geresnę aplinką valdiškoje įstaigoje. Kad yra geriau suprasiu tada, kai matysiu, kad socialiniai darbuotojai, nusprendę paimti vaiką iš šeimos pirmiausia realiai apklausia giminaičius, kaimynus, bendruomenės narius (gal ir net kunigo paprašo po sekmadienio mišių paskelbti apie pagalbos poreikį), ir vaiką laikinai priglaudžia kitoje šeimoje bei jai padeda dorotis su svarbiomis pareigomis, o ne užbombarduoja popierizmo reikalavimais.

Antra, reikia iš tiesų kviesti žmones įsivaikinti paliktus kūdikius ir sudaryti tam geras sąlygas. Tiesą sakant, nesuprantu, kaip taip gali būti, kai dešimtys šeimų laukia kūdikio įsivaikinimui, o kūdikiai atiduodami į pusiau šeimyninį gyvenimą - nuolatinei globai ar paliekami valdiškoje įstaigoje, už kurią, beje, skirtingai nei įvaikinimo atveju, moka valstybė. Man atrodo, kad normalu būtų jei globoti (už pinigus, nuolatinei globai) būtų galima tuos vaikus, kurių niekas nenorėjo įsivaikinti. Vaikas gyventų tikrai labiausiai pasišventusioje šeimoje, o valstybės pinigus (gal net didesnius nei dabar) galima būtų skirti globai kitų vaikų, kurie nebuvo įvaikinti ar kitaip nesulaukė neatlygintinai ištiestos pagalbos rankos.

Trečia, ir tai bene svarbiausia, reikia realiai orientuotis, kad šeimoje vaikui būtų gerai. Jei įvyksta nesusipratimas, vaikas tinkamai neprižiūrimas, kritiniu atveju jis turi būti paimamas iš šeimos. Tačiau dažnai šeimai trūksta tiesiog pagalbos ar net informacijos, o ne tėvystės apribojimų ar administracinių baudų.

Lietuva dar čia nepasiekė daug tariamo progreso, kurio apstu kitose šalyse, kai iš šeimų paimami vaikai, nes kažkurią dieną namuose buvo tuščias šaldytuvas, vaikas buvo baramas dėl blogų pažymių, arba šeima laikosi pasninko, arba vaikas neleidžiamas į mokyklą, o mokomas namuose, arba dar dėl daugybės kitų dalykų, kurie kartais atrodo kaip pretekstas nacionalizuoti vaikus ir atskirti juos nuo šeimų. Tikiuosi, kad ir neprieisime iki tokio vaikų nacionalizavimo iš šeimų, kurios yra atsakingos ir rūpestingos savo vaikui, tačiau nebūtinai pagal vieną biurokratinį kurpalių.

Kita vertus, ką daryti su tikrai probleminėmis šeimomis, yra reali ir gili. Žinau, kad tai išspręs ne viską, bet mano siūlomas pakeitimas Administracinių teisės pažeidimų kodekse, kad už tėvų valdžios netinkamą vykdymą gali būti skiriama nebūtinai bauda, o ir privalomi kursai tėvams, gali kai kuriose šeimose įvykius pasukti geresne linkme.

Kad daug ką galima pasiekti, kad ne visada tam reikia didelių reformų ar įstatymų pakeitimų, noriu pailiustruoti gyvybės langelių pavyzdžiu. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti, kad būtų padėtas taškas diskusijose ar galima, kaip tai daryti, kaip įteisinti ir pan.

Priminsiu, kad prieš du metus išplatinau išaiškinimą, kad kūdikio palikimas gyvybės langelyje nėra jo palikimas gyvybei pavojingoje padėtyje ir neturi būti persekiojamas kaip nusikaltimas, kad vienintelis rūpestis turėtų būti išsiaiškinti, ar vaikas neatsirado tame langelyje prieš tėvų valią, arba ar tėvai neapsigalvojo.

Tai leido daugybei entuziastų, kuriems ta proga norėčiau dar kartą padėkoti, steigti gyvybės langelius ir realiai išgelbėti nekaltų kūdikėlių gyvybes.

Vaikų gynimo dienos proga noriu pasakyti, kad visiems mums tenka pareiga rūpintis vaikais. Akivaizdu, kad pirmiausiai savo, o pagal galimybes - ir kitais. Labai norėčiau, kad ta pareiga būtų vis mažiau parodomoji, vis mažiau su isterijos prieskoniu, beeikvojanti vis mažiau mokesčių mokėtojų resursų, vis mažiau nacionalizuojanti vaikų auklėjimą, o atvirkščiai - paprasta, solidi, efektyvi, privati ir tikrai padedanti vaikui.

Beje, atitinkamas pastabas jau bedirbdamas ministru esu išsakęs ir raštu, ir žodžiu. Tikiuosi, kad jos bus išgirstos. O savo ruožtu toliau darysiu ką galiu ir sugebu, kad būtų ir įgyvendintos.

Rodyk draugams