BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Teisinė politika’ kategorija

Apie ACTA – kodėl sprogimas būtent šiandien? (Antroji dalis)

2012-02-18

Pirmoje dalyje klausiau, kodėl ACTA sukėlė tokį visuomeninį sprogimą. Juk buvo ir daugiau, didesnių žingsnių į tą pačią pusę. Pavyzdžiui ir po poros savaičių Lietuvoje įsigaliosiantis kompensavimas” autoriams iš pinigų, gautų papildomai apmokestinus mobilų telefoną ar fotoaparatą. Rašiau, kad čia daug kur sutapimų ir perpildytos kantrybės taurės efekto. Žadėjau toliau nerti giliau.

Įspėju, kad giliau - viskas ir sudėtingiau. Savo trumpame įraše nesudėliosiu visų argumentų ir atsakymų į galimus klausimus ar kontrargumentus. Tiesiog pateiksiu savo nuomonę apie kitas didžiojo sprogimo priežastis. Taigi…

Ketvirta, vis daugiau žmonių pradeda manyti, kad intelektinės nuosavybės apsauga yra skirta ne autoriams ir išradėjams apsaugoti, o didžiulei teisinei industrijai finansuoti. Autoriais ir išradėjais patogu manipuliuoti (ir tai sėkmingai daroma). Tačiau tikėjimas, kad jie, o kartu ir pažanga, yra dabartinės sistemos laimėtojai susvyruoja, kai pažiūri kokia dalis iš „kompensacijų” autoriams ir atitenka. Arba kai pamatai kiek uždirba teisinės firmos, besispecializuojančios intelektinės nuosavybės srityje. Arba kai sužinai kaip didžiausios korporacijos masiškai registruoja ir supirkinėja patentus ne dėl mokslinių inovacijų, o dėl teisinio saugumo (arba galimybės paduoti į teismą konkurentus). Arba kai paaiškėja, kad teisiniai skyriai, analizuojantys patentus, tyrimų centruose pradeda praaugti tyrimų skyrius.

Beje, šioje vietoje tiktų pasakyti, kad kai kurie išradėjai specialiai nepatentuoja savo išradimų, kad informacija nenutekėtų (išradimo patentavimas - tai ir priverstinis (!) jo išviešinimas). Galiausiai netgi tais atvejais, kai įmonės gauna daug naudos iš patentinės apsaugos, dėl to paties ir nukenčia. Pavyzdžiui, jei ne intelektinės nuosavybės koncepcija, Europos Komisija nebūtų Microsoft privertusi išviešinti savo programines paslaptis.

Penkta, intelektinės nuosavybės sistema tampa vis labiau komplikuota, o gyvenime dėl to kyla visiška painiava. Pavyzdžiui, jei pažiūrėsime į populiariausių mobiliųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių gamintojų bei programinės įrangos tiekėjų (Apple, Google, Microsoft, Siemens, Nokia, etc.) tarpusavio teisinius ryšius, tai pamatysime, kad dėl patentų iš esmės visi bylinėjasi su visais. Tai tikrai neprideda aiškumo šioje taip dinamiškai besiplėtojančioje srityje, kainuoja milžiniškus pinigus, o inovacijas ne skatina, bet stabdo.

Šešta, žinių dalinimosi greitis bei gamybos (tiražavimo) kaštai daugeliui autorinių produktų yra nukritę turbūt šimtus kartų - tik pagalvokime kiek kainuoja patalpinti knygą (dainą, videoklipą, filmą) internete palyginus su atspausdinimu ar kitokiu tradiciškesniu išleidimu. Deja, tradiciniai gamybos centrai (leidyklos,

Holivudo kompanijos ir kiti) siekia išlaikyti nedaug temažėjančią kainą. Tai daugeliui yra nesuvokiama, o žiūrint praktine prasme - ne itin gyvybinga.

Beje, krenta ir intelektinių produktų patekimo į rinką kaštai. Pagrindinė priežastis - masto ekonomika. Šiandien intelektinis produktas pagamintas bet kur pasaulyje automatiškai ir betarpiškai pasklinda visur.

Septinta, vis mažiau ir mažiau žmonių yra įsitikinę, kad intelektinės nuosavybės įrankiai yra būtinas mokslinės veiklos ir kūrybos garantas. Daugybė ganėtinai naujų reiškinių vis labiau patvirtina šias abejones. Tik pažiūrėkime: atvirasis kodas, blogeriai, savanoriškai nemokamai internete skelbiami autoriniai kūriniai (kurie, kaip taisyklė, beje, padidina pardavimus), marketingo strategijos kai nemokamai prieinamas bazinis ar reklamomis aplipintas produktas, o už patogesnį, neapsunkintą, jau reikia mokėti.

Kai daugybė žmonių pamato poreikį naujiems produktams, galimybes juos gauti pigiau, ir patentų apribojimus, kurie šias galimybes nubraukia, daug kam kyla netgi iracionalus pyktis.

Aštunta, pasaulyje atsirado nemažai tokių intelektinės nuosavybės saugomų išradimų, kurių naudingumu ir etiškumu daug žmonių abejoja. Pavyzdžiui, ar žmogaus genetinis kodas ir jo modifikacijos gali būti patentuojami?

Devinta, kitose, mažiau kontraversiškose srityse taip pat iškeliamas klausimas - ar tikrai tyrimai visada turi būti dirbtinai skatinami suteikiant išradėjams ir jų finansuotojams teisinę monopoliją šiuos išradimus diegti.

Dirbtinai skatinant labai investuoti į tyrimus kyla šalutinių pasekmių. Pavyzdžiui, daugiau resursų atitraukiant į patentinių produktų kūrimą mažiau dėmesio skiriama tam, kad šių tyrimų rezultatai greičiau
pasiektų rinką, t.y., eilinius vartotojus.

Pats investavimas į tyrimus atliekamas ne tiek dėl to, kad matoma potenciali jų nauda, kiek dėl to, kad bent menkiausią išradimą užpatentavus kitam, įmonė patirs neproporcingą žalą ir faktiškai bus išstumta iš inovatyvių produktų rinkos.

Tačiau kol kas neaptarėme turbūt svarbiausios priežasties, kodėl dėl ACTA sukilo toks ažiotažas, ir kodėl dėl intelektinės nuosavybės apsaugos skeptiškai pasisako toli gražu ne tik kairieji svajotojai (kurių svajos apie nuosavybės panaikinimą, tikiuosi, niekuomet neišsipildys).

Dešimtoji ir giliausioji priežastis, manau, yra tai, kad pati intelektinės nuosavybės koncepcija
nėra nuosekli.
Apie tai esu rašęs dar 2004 metais savo straipsnelyje „Intelektinė (ne)nuosavybė ir jos grimasos”.  Diskusijos dėl intelektinės nuosavybės koncepcijos jau daugiau kaip dešimtmetį vis intensyvėja akademiniame pasaulyje.

Vis dažniau iškeliami klausimai ar intelektinė nuosavybė yra nuosavybė, ar tik valstybės privilegija, kaip turėtų būti ginami autorių ir išradėjų interesai pasikeitus intelektinės nuosavybės koncepcijai.

Taigi, diskusijos šiandien vyksta ne tik dėl ACTA. Nebėra tabu tai, kas ilgą laiką buvo nekvestionuota. Tai ne tik intelektinės nuosavybės apsaugos atskiros priemonės, bet ir visa intelektinės nuosavybės koncepcija.

Ir skeptišką nuomonę dėl ACTA skelbia ne tik žmonės, manantys, kad visko nusipelno dykai, piratai ar tie, kurie svajoja socializmo rojų.

Pabaigai noriu reziumuoti, kad išradimai, tyrimai, kita intelektinė veikla mūsų gyvenime vaidina vis didesnį vaidmenį. Intelektinės nuosavybės saugomi objektai per pastaruosius dešimtmečius plėtojosi revoliucingai, o pat intelektinės nuosavybės koncepcija ir jos mechanizmai - evoliucionavo ta pačia kryptimi nuo 19 amžiaus pabaigos. Ko gero, atėjo laikas įsivertinti, ar nereikia radikalesnių permainų ir pačiam intelektinės nuosavybės institutui.

Rodyk draugams

Apie ACTA – kodėl sprogimas būtent šiandien?

2012-02-15

Kai į Lietuvą atsirito pasaulyje vykstančios diskusijos ir protestai dėl ACTA, daug kam iškilo klausimas - kodėl gi būtent dabar, būtent dėl šio dokumento toks sprogstamasis ažiotažas?..

Klausimas tik sustiprėja, kai paaiškėja, kad lyg ir nieko radikaliai naujo dokumentas nenumato, daugelis nuostatų Lietuvoje jau galioja, o grėsmingiausiai skambančios nuostatos yra su žodeliais „gali”, o ne „privalo”.

Dar keisčiau šie protestai gali pasirodyti dėl to, kad protestuoja - lyg ir auksinis jaunimas bei modernūs intelektualai. (Nedaug surasime protestų, kur didelė dalis protestuotojų realiai skaitė dokumentą). Negi jiems nerūpi autoriai ir išradėjai?..

Todėl daug kas suskumba protestus marginalizuoti, prilyginti kairiesiems „okupuok Wall Streetą”  ir panašiems judėjimams, kurių dalyviai neskiria kas sava, o kas svetima, negerbia kitų darbo ir nuosavybės, žodžiu, piratai.

Patys protestuotojai irgi neapsisprendžia kuo jie grindžia savo pasisakymus prieš ACTA - tik atskirų nuostatų grėsme interneto laisvei ar laisvei apskritai, ar visgi tuo, kad ACTA atspindi gilesnes problemas ir yra dar viena iliustracija, kad su intelektinės nuosavybės apsauga žengiame kažkur ne ten.

Kadangi intelektinės nuosavybės tema domiuosi jau senokai, turiu tam tikrų pastebėjimų apie būtent šio sprogimo priežastis.

Pirma, ACTA ilgą laiką buvo slapta, aptarinėjama tik su išrinktaisiais, nutekinta per Wikileaks. Tai, kad dokumentas prieš kelis mėnesius išviešintas - nedaug tepagelbsti, nes išviešinimas panašesnis į formalumą, o ne į realios diskusijos inicijavimą.

Žodžiu, ACTA jau turi sąmokslo teorijos aureolę, kuri savaime leidžia manyti, kad kažkas ne taip, o dar paprasčiau - „mus bando kvailinti”.

Antra, ACTA seka po bandymo JAV priimti SOPA ir PIPA aktus. Pastarieji ne tik turi savo sąmokslo teorijos aureolę. Jie, nors ir JAV teisės produktai, buvo numatę radikalesnius žingsnius saugant autorines teises bei patentus visame pasaulyje.

Tik priminsiu, kad dėl šių aktų interneto bendruomenė mobilizavosi taip, kad net Google aktyviai agitavo prieš, o daugybė interneto projektų, tarp jų ir Wikipedia, buvo paskelbę streiką (buvo dieną užsidarę).

SOPA ir PIPA atmetimas, viena vertus, sukūrė pergalės nuotaiką tarp šių iniciatyvų priešininkų (o po pergalės dažniau norisi vėl veržtis į mūšį). Kita vertus, ACTA iš karto daug kam pradėjo atrodyti kaip tikrasis Trojos arkliukas, kuriam SOPA ir PIPA tebuvo dūmų uždanga.

Trečia, vis naujomis priemonėmis ginant intelektinę nuosavybę ACTA yra ne vienintelis, o dar vienas žingsnis. O taurė (šiuo atveju, kantrybės), kaip žinia, nebūtinai persipildo tada, kai į ją šliūkšteli daugiausiai. Ji persipildo tada, kai į ją (šiuo atveju jau ilgai pildytą) šliūkšteli tiek, kad bėga per viršų.

Esmė ta, kad jau dešimtmetį ir daugiau mes vis išgirstame istorijas, kaip vienur ar kitur buvo perlenkta lazda su intelektinės nuosavybės teisių apsauga. Tai skautai nubaudžiami už tai, kad neišsipirkę licencijos prie laužo gitara brazdindami populiariuosius šlagerius dainavo.  Tai pasirodo pranešimų, kad net moksliniuose straipsniuose norint pacituoti kitą tekstą reikia autorinių teisių turėtojo leidimo atsiklausti. Tai fotografas nubaudžiamas už savo paties nuotraukos skelbimą internete. Tai skaitmeniniai fotoaparatai ir telefonai apmokestinami kad būtų iš ko „kompensuoti” autoriams.

Trumpai tariant, kaip kad rašė prof. Lawrencas Lessingas, negalima laimėti žmonių širdžių palankumo, kai į teismą atidavinėji jų vaikus.

Kol kas trumpai aptarėme daugiau emocines ir su konkrečiomis aplinkybėmis susijusias priežastis, dėl ko būtent dabar kilo toks pasaulinis ažiotažas dėl ACTA. Tačiau priežasčių yra ir labiau sisteminių. Apie jas - pratęsiu kitoje straipsnio dalyje.

Rodyk draugams

Apie Kanonų teisę teisėje

2012-02-14

Kažkada steigiant Vilniaus universiteto Teisės fakultetą buvo diskutuojama, ar verta jame dėstyti civilinę teisę, kai yra kanonų teisė.

Šiandien tie laikai praėjo. Kaip ir laikai, kai buvo ginčijamasi apie prigimtinės, Dieviškosios ir sukurtosios teisės santykį. Tačiau būtent šiandien pristatytas pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas Kanonų teisės kodeksas.

Renginys smagus, auditorija labai garbinga ir solidi. Krūva pelnytų sveikinimų visiems, kas prisidėjo.

O aš sveikinimo žodyje ir su skaitytojais turiu progą pasidalinti mintimis apie teisės sisteminius reikalus.

Teisininkai įpratę žiūrėti į teisę kaip į piramidinę struktūrą - tobulą rūmą, kuris jei ir yra netobulas, tai bent jau traktuojamas kaip toks. Tokia teisė tai medis, kuris turi aiškų konstitucinį kamieną ir tik iš jo išaugančias šakas, toliau smulkesnes šakeles ir galiausiai lapelius ant jų.

Realybė yra kiek kitokia. Teisė panašesnė į mišką, kur auga daug didesnių ir mažesnių medžių, o jų šakos yra persipynusios. Viena vertus, medžiai stelbia vienas kitą. Kita vertus, vienam išgriuvus, dažniausiai labiau susilpnėja ir kitas.

Kaip teisingai pastebėjo ir savo puikioje knygoje „Teisė ir revoliucija” aprašė Haroldas Bermanas, Vakarų teisės tradicijai būdingas, be kita ko, ir teisinių sistemų koegzistavimas, o Kanonų teisė, beje, laikytina pirmąja modernia pozityviosios teisės sistema.

Tai daugeliui teisininkų yra tarsi erezija. Atsimenu, kai gyniausi daktaro disertaciją ir gyniau panašias tezes, prof. Egidijus Kūris draugiškai pastebėjo, kad tokių tezių gynimas teisės srityje - tai lyg gintis disertaciją teologijoje, kuri įrodinėtų, kad Dievo nėra.

Nepaisant to, šis teisinių sistemų koegzistavimas yra akivaizdus faktas. Užtenka pažiūrėti kad ir į santuokos institutą, paprotinę teisę įvairiose srityse ir daugybę kitų situacijų, kad suprastume, jog valstybės kuriama teisė nėra teisės visuma, o tik (nors ir dominuojantis) jos fragmentas.

Dar daugiau - ne tik paprotinė teisė, bet ir Kanonų teisė šiandien yra tokios teisės, kurias dažniau reiktų ne ignoruoti, bet iš jų pasimokyti.

Rodyk draugams

ACTA – kas per žvėris ir kiek jis baisus?

2012-02-01

Interneto visuomenė kaip avilys dūzgia nuo bandymų apriboti interneto laisvę ir neregėtais tempais bei mastais konsoliduojasi šią laisvę ginti. Visose šalyse buvo eskaluojama JAV diskutuoti ir galiausiai nepriimti SOPA ir PIPA aktai (nukreipti prieš piratavimą ir patentų pažeidimus, bet numatantys naujus ir vargiai ar pagrįstus apribojimus).

Tačiau tuo metu Vakarų valstybės pasirašė tarptautinę ACTA sutartį (Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu). Interneto laisvės gynėjai nerimauja, valstybės tyli.

Kadangi man šios svarbios sutarties pasirašymas irgi buvo naujiena, pabandžiau išsiaiškinti detaliau apie jos turinį ir apie procedūras.

Taigi, kas tai per žvėris? Kiek jis baisus? Kaip jis čia atsirado? Kiek suvaldomas?

Ką numato ACTA?

Viena vertus, ACTA tarsi ir nesukuria kažko naujo, Pasirašančios šalys sutaria kaip bendradarbiaus toje srityje, kuri ir taip įtvirtinta jų nacionalinėje teisėje, t.y., intelektinės nuosavybės pažeidimų draudimas.

Be to, geras dalykas yra tas, kad daugelyje vietų paliktas didelis lankstumas įgyvendinti susitarimą.

Dažniausiai naudojama išlyga -

„…kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga”.

Nieko blogo nematau, kad

„Kiekviena Šalis nustato tinkamą teisinę apsaugą ir veiksmingus teisinės gynybos būdus, neleidžiančius išvengti veiksmingų techninių apsaugos priemonių, kurias autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai naudoja savo teisėms ginti ir kuriomis ribojami neteisėti veiksmai, susiję su jų kūriniais, kūrinių atlikimu ir fonogramomis, kurių naudoti neleidžia atitinkami autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai arba tai draudžiama teisės aktais.”

Kitaip tariant, kiekvienas gamintojas, leidėjas, gali diegti apsaugos nuo kopijavimo priemones.

Kita vertus, kai kurios procedūrinės nuostatos ar sankcijos yra naujos ir kelia rimtų klausimų.

Pavyzdžiui,

„Šalis gali taikyti baudžiamojo proceso tvarką ir sankcijas už kinematografinių kūrinių kopijavimą be leidimo kino filmo rodymo patalpoje, kuri dažniausiai būna atvira visuomenei”.

Be to,

„Kiekviena Šalis nustato sankcijas už 23 straipsnio (Nusikalstamos veikos) 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus nusikaltimus, kurios apima įkalinimą ir pakankamai dideles pinigines baudas, kad būtų atgrasoma nuo galimų pažeidimų ateityje, ir kurios atitinka už panašaus sunkumo nusikaltimus skiriamų sankcijų lygį.”

Kai pas mus ir taip viskas kriminalizuojama reikia to ar nereikia - įgyjame dar vieną postūmį į tą pačią abejotiną kryptį…

Interneto laisvei rimtą grėsmę gali kelti tai, kad

„Šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.”

Tiesa, ir šiuo atveju numatyta išlyga:

„Ši tvarka taikoma taip, kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga.”

Tačiau suprantame, kad kaip konkrečiai tai atrodys - toli gražu neaišku.

Kaip ACTA atsirado? Kas toliau?

Tiesą sakant, nežinau iš kur ir kada ji kilo. Tačiau man nepatinka tai, kad sutartis buvo pasirašyta meistriškai išvengiant diskusijų ES ir tuo pačiu Lietuvoje.

ACTA ateitis dar nėra aiški. Kai kurios šalys tikrai ją ratifikuos, kai kurios gal ne. Tikiuosi, kad rimta diskusija dėl ratifikavimo bus ir Lietuvos Seime.

Net tokiu atveju, jei sutartis bus ratifikuota, daugeliu atvejų esminiai sprendimai priklausys nuo jos įgyvendinimo, pirmiausiai ES lygiu.

***

Mano išvada yra tokia - karta atsistojus ant klaidingų vėžių sunku iš jų išsukti. Intelektinės nuosavybės gynimo vėžės yra su daugeliu klaustukų ir su gerokai mažesniu atsakymų skaičiumi.

Joks teisinis institutas neturi gyvuoti, jei jis kertasi su nuosavybe į materialius objektus, su žodžio laisve ar su ekonominės veiklos laisve. Deja, intelektinės nuosavybės (daugiausia patentų, mažiau - autorinių teisių ar prekių ženklų srityje) institutas ir jo praktinis taikymas tuo pasižymi su kaupu.

Šiuo konkrečiu atveju dėl ACTA dar galima padaryti, kad žalos žmogaus laisvei būtų kuo mažiau. Tačiau dar svarbiau yra įsivertinti ar tikrai ant tvirtų pamatų stovi visa intelektinės nuosavybės gynimo industrija. Ar tikrai ji tarnauja kūrėjams, ar daugiau pačiai šiai industrijai.

Rodyk draugams

Nevyriausybininkams: trumpiname distanciją, nurenkame barjerus

2012-01-26

Šią savaitę jau trečius metus iš eilės sudalyvavau nevyriausybinių organizacijų (NVO) forume, kurį organizuoja… Microsoft. Microsoft turi savo planų - parodyti kaip myli pilietinę visuomenę ir, netgi, nemokamai jai duoda programų licencijų. O man tai - gera proga susisteminti ką pavyko pasiekti gerinant NVO padėtį ir tai papasakoti. Nei šis nei tas būtų kai kuriomis mintimis nepasidalinti ir su savo skaitytojais.

NVO Steigimasis. Jau rudens naujos viešosios įstaigos bei asociacijos gali steigtis pigiau ir paprasčiau: sutaupyti kelis šimtus litų, kuriuos mokėdavo notarui, ir sutaupyti kelis vizitus į įvairias kontoras. Tai tiems žmonėms, kurie turi (arba ta proga įsigyja) elektroninio parašo sertifikatus ir kuria NVO pagal patvirtintus tipinius steigimo dokumentus. Žodžiu, paprasta, patogu, modernu.

Steigimasis - svarbus žingsnis, turintis ir svarbią simbolinę reikšmę. Tačiau dar svarbiau, kas vyksta paskui. Juridinių asmenų registras jau modernizuojamas taip, kad NVO valdymo organų sprendimai galės būti priimami (ir tuo pačiu registruojami) virtualioje registro aplinkoje.

Tai reiškia, kad susirinkimas galės būti distancinis, bus galima naudotis dokumentų šablonais, nebereikės atskirai nešti dokumentų registruoti. Vėlgi - paprasčiau, patogiau.

Neliečiamo kapitalo fondai. Jau esu apie tai rašęs - Lietuvoje esančių ar su Lietuva susijusių turtingų žmonių nėra tiek jau mažai. Nors daugelis juos laiko godžiais beširdžiais, tačiau dauguma jų kuria dėl kūrybos džiaugsmo ir nestokoja idėjų bei noro dalintis.

Seimui praėjusiais metais pateikiau įstatymo projektą (beje, projektą iniciavo piliečių grupė), kuris numato aiškų ir saugų mechanizmą kaip tokie žmonės galėtų paremti ilgalaikius NVO projektus. Pinigai būtų laikomi ir investuojami, o naudojamas tik kapitalo prieaugis.

Galiu tik priminti, kad tokiais pagrindais veikia nemažai stipendijų fondų JAV, arba garsusis Nobelio fondas Švedijoje.

Šis įstatymas, tikiuosi, bus priimtas jau pavasario pradžioje, nes Seime jau sėkmingai praėjo beveik visas procedūras.

Kiti įstatymai. Nevarginsiu jūsų detaliais pristatymais, tačiau panašioje stadijoje yra ir dar bent du įstatymai. Asociacijų įstatymas numato lankstesnę šių NVO valdymo formą. NVO finansavimo įstatymas įveda tam tikrus skaidrumo principus, kai pinigus NVO skiria valstybės institucijos.

Grupės ieškinys. Kaip tik šią savaitę visuomenės ir įvairių institucijų dėmesiui atidaviau įstatymų pakeitimų paketą, įteisinantį grupės ieškinį. Pagal jį grupės ieškinį galės teikti ir asociacijos. Manau, tai nauja dirva, kuri ko gero jau senokai turėjo būti parengta NVO įgyvendinant savo misiją.

Projektai buvo rengiami kruopščiai, metodiškai ir atsakingai. Produktą turime subalansuotą, tad manau, kad vėliausiai nuo kitų metų ši grupės ieškinio idėja taps realybe.

Teisėkūros atvirumas. Viešą interesą, kaip jis bebūtų suprantamas, ginančioms NVO ypatingai svarbu, kad valdžia dirbtų skaidriai. Tad primenu, kad jau kadencijos pradžioje iniciavau esminį pokytį.

Visi ministerijų rengiami teisės aktų projektai yra vieši nuo tos dienos, kai jie išsiunčiami kitai valstybės įstaigai. Nebereikia jokio projekto viešinimo, nes projekto išsiuntimas (o tai būtina tarpinė stadija, prasidedanti tik parengus projektą) įvyksta jo patalpinimo viešoje Seimo informacinėje sistemoje būdu. Prisimenu kaip buvo kalbama kad viešinimas brangus ir sudėtingas procesas. Pasirodo, kad brangumo nulis, patogumo daugiau, o patį rezultatą siūlau įvertinti čia.

Kas dar? Yra dar dalykų, kuriais savo skaitytojų nevarginsiu. Tačiau noriu vieno dalyko paprašyti. Jei kas praleista, pražiūrėta - duokit man žinią. Dar turiu laiko nemažai ką įgyvendinti. Iš NVO, kaip ir bet ko kito, turi būti reikalaujama įveikti kuo mažiau barjerų ir nubėgti kuo mažesnę distanciją, kad galima būtų pradėti dirbti ir siekti savo tikslų.

Rodyk draugams