BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Valdžios atvirumas’ kategorija

Kaip valstybė “Valstybės žinias” gelbėjo

2011-09-29

 

Yra tokia Valstybės įmonė „Valstybės žinios”, kurios steigėjas yra Seimas, o vadovas - buvęs ministras, buvęs Seimo narys, buvęs kelių partijų narys. Ši įmonė skelbia teisės aktus ir informacinius pranešimus, nes į Lietuvą dar neatėjo interneto laikas, nes spausdintinis žodis greičiau ir lengviau ir pigiau visus pasiekia, nes taip buvo nuo seno.

Yra keistų Vyriausybės narių, įskaitant mane (ir bendrai ši Vyriausybė tokia keista), kurie inicijavo įstatymų pakeitimus, kad teisės aktai būtų oficialiai skelbiami internete, o valstybės informaciniai pranešimai irgi. Jiems atrodo, kad tai paprasčiau, prieinamiau visuomenei, skaidriau, efektyviau,
pigiau.

Pavyzdžiui, pagal Vyriausybės siūlymus Seimas jau buvo priėmęs Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimą, kad apie viešuosius pirkimus skelbiama internete Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje. Valstybė dėl to per metus sutaupytų apie 2 mln. Litų, kuriuos perkančios organizacijos sumoka Valstybės įmonės išlaikymui.

Tiesa, kitas siūlymas - pagal kurį viešame nemokamai internete prieinamame teisės aktų registre būtų skelbiami teisės aktai jau daugiau kaip metus Seime iš mirties taško nejuda. Gal šiek tiek nepatogu - tokia reforma įrašyta patvirtintoje Vyriausybės programoje… Bet nieko - dėl biurokratijos, brangumo, teisės skelbimo nepatogumo vis tiek bus galima kaltinti ministrą, ar ne?

Šiandien Seimas sugrįžo ir prie anksčiau priimtų sprendimų koregavimo - viešieji pirkimai grįžta į popierių! Jokių internetų, jokių modernizavimų. Valstybės įmonė ir jos vadovas galės gyvuoti toliau. Vadovo vardu noriu padėkoti jo draugams Seimo nariams.

Juk jau ir taip Lietuvoje per daug to „liberalizmo”, per daug įsibėgėjome su tuo modernizavimu ir elektronizavimu, ir apskritai - negi gaila tų dviejų milijonų, kurie bus sumokėti Valstybės įmonei?..

Užtat taip bus gerai, kad nereikės sukti galvos ką daryti su ta Valstybės įmone, netekusia priverstinių klientų, nereiks aiškintis kodėl kažkas praranda darbą, ir apskritai kodėl kažkas keičiasi.

 

Rodyk draugams

Apie politinę kultūrą teisėkūroje

2010-09-16

Antradienį Seime pateikiau du svarbius įstatymų projektų paketus, numatančius reformas probacijos srityje bei civilinės būklės aktų srityje.

Abu projektai numato esminius  ir labai reikalingus pokyčius, tačiau paliečia šioje srityje dirbančių žmonių interesus. Probuotojus siūloma išstatutinti, todėl jie nebeturėtų teisės į išankstinę pensiją po dvidešimties metų darbo ir sukakus penkiasdešimt metų (išskyrus pereinamuoju metu tą dalį, kurią jau užsitarnavo pagal dabartinius įstatymus). Civilinės metrikacijos įstaigose dėl pakeitimo beveik dvigubai gali sumažėti darbo krūvis, todėl, nors to artimiausiu metu ir neplanuojama, natūraliai baiminamasi dėl darbo vietų išlaikymo.

Probacijos projektų svarstymui Seime pritarta (apie tai jau šiek tiek rašiau). Civilinės būklės aktų reforma grąžinta Vyriausybei tobulinti (apie tai dar parašysiu).

Šį kartą noriu pasidalinti savo įspūdžiais iš teisėkūros proceso užkulisių, kurie mane ir po beveik dviejų metų ministro pareigose vis dar stebina.

Pirma, abu projektai buvo svarstomi kiek įmanoma viešai ir atvirai, laukiama kuo įvairiausių pastabų (tokia praktika, mano iniciatyva, jau daugiau nei metus turi būti taikoma visiems teisės aktų projektams). Iš esmės nepritariančių pastabų mums,  kaip projekto rengėjams,  kaip ir nebuvo. Tačiau tai netrukdė Seimo nariams sakyti, kad nepritariantys tie ar anie sako taip ir taip…

Galiu pasakyti tiek  - su visais pataisos inspektoriais (būsimais probatoriais) buvau susitikęs ir visiems palikau savo asmeninio elektroninio pašto adresą, prisižadėdamas sureaguoti netgi į anonimines pastabas dėl planuojamos pertvarkos. Nesulaukiau nė vienos pastabos, o Seimo nariai, kaip suprantu, tuo tarpu gavo gausybę skundų.

Kas tai - baimė pasakyti ką galvoji, racionalių  minčių neturėjimas, ar, visgi, senoji tradicija naudotis tik užkulisiniais veiklos metodais ir netikėjimas atvirumu?

Antra, liūdina ir tai, kad argumentų kalba tiesiog užmirštama, kai paliečiami asmenų, dirbančių reformuojamose institucijose, asmeniniai interesai. Projektais siūloma daugybė dalykų, kurių racionalumo nekvestionuoja beveik niekas (nebent tuos politikus, kuriems bet kas, ką siūlo dabartinė Vyriausybė yra blogis). Tačiau visų šių gerų ir reikalingų dalykų įgyvendinimą norima stabdyti dėl keleto tame projekte esančių pasiūlymų - tam tikrų asmenų funkcijų ir, mano nuomone, nepagrįstų socialinių garantijų jiems atsisakymo - kurie yra tik viena iš nedidelių visos šios reformos dalių. 

Trečia, Seime vis dar trūksta kokybiškų ir produktyvių diskusijų bei įsiklausymo į pateikiamus argumentus. Įdėjus daug darbo ir širdies į vieno ar kito teisės akto projekto rengimą, jų autoriai tikisi sulaukti ir įdėmaus teikiamų siūlymų įvertinimo bei konstruktyvių pastabų. Jau nekalbu apie tai, kad atsakymai į užduodamus klausimus turėtų būtų girdimi. Deja, kartais atrodo, kad dauguma Seimo narių savo balsavimą neretai grindžia gandais, o ne savarankišku vertinimu, atidžia problemos analize bei noru rasti jai reikiamus sprendimus. 

Belieka tikėtis, kad ilgainiui teisėkūros kokybė keisis, o kartu taip siekiama atvirumo ir viešumo politika teisėkūroje taps savaime suprantama norma.  Tai leis stiprinti pasitikėjimą visuomenėje ir piliečių norą patiems tiesiogiai dalyvauti šiuose procesuose.

Kadangi teisėkūra yra mano atsakomybės sritis, kaip dar svarbesnį darbą vertinu Teisėkūros pagrindų įstatymo projektą, kuris irgi numato daug gerų permainų ir, deja, sutinka nemažai pasipriešinimo.

P.S. O pristatymus ir diskusijas Seime, į kuriuos referuoju, kviečiu pažiūrėti - tai suteiks ir daugiau spalvų tiems aspektams, apie kuriuos rašau.

Rodyk draugams

Kad nebūtų dėl ko duoti, arba Kaip mažinti prielaidas korupcijai

2010-07-14

Korupcija yra toks visiems įgrisęs dalykas, kad politikui kova prieš ją yra bene pats saugiausias arkliukas ar prieš rinkimus, ar siekiant pasiteisinti kodėl kažkas vyksta ne taip. Niekas nedrįs prieštarauti kovai su korupcija.

Tačiau tai neatpalaiduoja  nuo klausimo kaip ši kova turi atrodyti. Noriu išdėstyti savo požiūrį ir tai, kaip sekasi jį diegti.

Norint kovoti su korupcija reikia pasistūmėti dviejose srityse: korupcijos prielaidų mažinimas ir represinės antikorupcijos priemonės, o taip pat sklandus kovos su korupcija darbo organizavimas ir koordinavimas tarp skirtingų subjektų.

Nei viena iš šių sričių neturėtų būti ignoruojama, tačiau, mano supratimu, jų svarba skiriasi. Kadangi aš pats manau, kad svarbiausia yra naikinti prielaidas korupcijai, tad šiandien pagrindiniai dalykai apie tai (apie represines priemones ir ne mažiau svarbų darbo bei veiksmų susikoordinavimą kitą kartą).

Yra kelios pagrindinės sritys, kuriose Vyriausybė yra konstatavusi korupcijos prielaidas. Apie keletą jų, tačiau tikrai ne visas, plačiau.

Visų pirma, viešieji pirkimai. Negaliu pasakyti, kad čia padaryta viskas, tačiau praskaidrėjimų yra kalbant apie viešumo reikalavimus, platesnį centrinės pirkimų sistemos panaudojimą, detalesnę viešųjų pirkimų kontrolę. Apie tai rašiau jau anksčiau. Be abejonės, yra ir daugiau dalykų, kuriuos reikia įdiegti, tačiau apie tai atskira plati tema.

Antra, teisėkūra. Čia irgi pokyčių nemažai. Visi žinybose parengti teisės aktų projektai ir kitų žinybų išvados dėl jų tapo vieši ir lengvai randami kiekvienam žmogui. Tam, kad pokyčiai būtų negrįžtamai įtvirtinti ir žengiama toliau, būtina priimti Teisėkūros pagrindų įstatymą, kurį Seimui jau esu atidavęs, ir kuris, tikiuosi, bus priimtas 2010 m. rudens sesijoje.

Trečia, verslo kontrolės išskaidrinimas. Labai svarbi, nors ir iki tol neįvardinta kryptis. Čia svarbus prieš porą savaičių Seime priimtas ir pilnai nuo sausio 1 d. įsigaliosiantis Viešojo administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas. Jame daugybė esminių naujovių, kurios iš esmės turi pakeisti verslą kontroliuojančių institucijų veiklos pobūdį ir stilių. Apie tai detaliau irgi esu savo skaitytojams jau rašęs.

Pagal minėto įstatymo 9 str.  nuostatas Vyriausybė iki 2010 m. rugsėjo 10 d. turi parengti ir pateikti Seimui nemažai ūkio subjektų veiklos priežiūrą reglamentuojančių specialių įstatymų pakeitimo projektų, kurių nuostatos būtų suderintos su šio įstatymo reikalavimais. Jiems priimti reikės aktyvios Seimo veiklos artėjančioje rudens sesijoje.

Beje, džiaugiuosi ir asmeniškai prisidėjęs prie visų šių pokyčių. Dėkoju savo komandai ir ministerijos kolektyvui, kad šiems pokyčiams pasiekti įdėjo daug darbo. Darbo, beje, netrūks ir vėliau, nes pasiekta dar ne viskas.

Kitose dviejose srityse  permainų poreikis irgi didelis, bet pasiekimų kol kas mažiau, arba aš apie juos nežinau.

Taigi, ketvirta, teritorijų ir statybų reguliavimas. Vyriausybė 2010 m. kovo mėnesį patvirtino naujos redakcijos  Teritorijų planavimo įstatymo koncepciją. Jos pagrindu šiuo metu baigiamas rengti naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas, kurį reikia priimti šių metų rudens sesijoje. Šis teisės aktas turėtų lemti lūžį teritorijų planavimo operatyvumo ir skaidrumo srityse.

Penkta, sveikatos sistema. Panašu, kad prielaidų korupcijai su kainų reguliavimu atsirado netgi daugiau. Įsisenėjusi valdiška ar valdžios totaliai kontroliuojama medicinos sistema, kuri skatina vienus imti kyšius, o kitus - juos duoti, kol kas tebeegzistuoja, nors administracinių prielaidų korupcijai valdyti, kiek suprantu, imtasi papildomai.

Mažinant korupcijos prielaidas svarbu ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, teismų darbo sutvarkymas (elektronizavimas, bylų skirstymas, posėdžių įrašai, posėdžių planavimas, elektroninis teismo įsakymas civilinėse bylose, administracinis nurodymas, ATPK bylų teismingumo pasikeitimas). Šiems pokyčiams parengta visa eilė teisės aktų projektų. Gaila, kad jų nespėta priimti pavasario sesijoje. Tikiuosi, kad rezultatyvesnis bus Seimo darbo ruduo.

Galiausiai, svarbu atkreipti dėmesį, kad kuo daugiau valstybės reguliavimo, tuo daugiau valinių sprendimų dėl vieno ar kito aspekto, svarbaus žmogaus gyvenimui. Kuo daugiau dėl žmogaus gyvenimo sprendžia kiti, tuo daugiau pagundų susitarti nelegaliai. Tad valstybinio reguliavimo mažinimas irgi yra esminė priemonė kovoti su korupcija.

Tiesa, kartu negalima apeiti bendro visoms valdžios kontroliuojamoms sritims viešumo klausimo, kuris svarbus tikrai ne tik teisėkūroje ir viešuosiuose pirkimuose. Tačiau apie tai jau irgi esu rašęs atskirai.

Jei atliktume visa tai, apie ką rašau (o tikiu, kad bent jau daugelį dalykų pajėgsime padaryti), tai nebetektų nuolat dejuoti, kad „pirmiau reikia keisti mūsų mentalitetą”. Man, kaip ir kitiems esantiems atsakinguose postuose, reikia daryti viską, kad pakeistume aplinką taip, kad joje lengviau ir geriau būtų gyventi nekorumpuoto mentaliteto žmonėms. Esu tikras kad net tie, kas šiandien linkę duoti kyšius, daugeliu atveju lengvai prisitaikys prie nekorumpuotos aplinkos ir tik džiaugsis korupcijos sumažėjimu.

Pabaigoje noriu pabrėžti, jog tikrai nemanau, kad kovai su korupcija nesvarbu bausmių sistema. Labai svarbu ir bausmės, ir jų neišvengiamumas. Taip pat labai svarbu, kad visa kova su korupcija vyktų kompleksiškai, būtų aiškiai koordinuota, o priemonės įgyvendinamos nedelsiant. Savaime lūžis, po kurio staiga nebeliks korupcijos, neįvyks - jį pasieksime tik intensyviai ir kryptingai dirbdami. Tačiau apie tai plačiau kitą kartą.

Rodyk draugams

Tėvynė yra laisvė (arba Apie Lietuvos ateities strategiją)

2010-04-17

 Turiu garbės dalyvauti Valstybės pažangos taryboje, kuri konsultuodamasi su visuomene brėš gaires, kaip Lietuva turi atrodyti po dvidešimties metų. Apskritai esu gana skeptiškas tokių strategijų atžvilgiu, tačiau be jų galbūt irgi gyventi nevalia. Tad išdėstysiu savo požiūrį ką ta strategija turi numatyti ir ko negali numatyti. O taip pat noriu pakviesti savo skaitytojus irgi pasidalinti mintimis.

Pradėkime nuo to, kad valstybė yra ar bent jau turėtų būti laisvų žmonių sąjunga. Tai reiškia, kad strategija negali ir neturėtų brėžti jokių vizijų kaip „turi atrodyti Lietuva”. Ji negali ir neturi užsiimti socialine inžinerija, kad šviesiai ateičiai būtų parengti jos standartus atitinkantys žmonės.

Lietuva turi kilti iš laisvų jos žmonių, o tai reiškia, kad Lietuvoje visada turi būti konkurencija tarp idėjų. Ir ne valdišku pasirinkimu turi būti nuspręsta, kurios idėjos gyvens, o kurios bus paliktos nerealizuotos. Tai turi būti žmonių iniciatyvos reikalas.

Išdidžiai nešioju Kovo 11-osios progai skirtą ženklelį, kuris skelbia „Tikime laisve”. Jei tikrai tikime, tai turime sutelkti pastangas į žmogaus išlaisvinimą. Laisvi žmonės realizuos daugybę gražių idėjų, kurios galėtų tapti epitetais, apibūdinančiais Lietuvą 2030-aisiais. Pavyzdžiui, kad ir pastaruoju metu nuskambėjęs puikus šūkis: „Lietuva - trys milijonai kūrėjų”.

Tam, kad žmogus taptų laisvu ir atsakingu šeimininku savo tėvynėje, būtina daug kur pasitempti ir daug ką pasiekti. Pavyzdžiui, kad mokykloje vyrautų ne muštras ir kalimas, o bendradarbiavimas ir kūryba (nesakau, kad viskas mokyklose blogai, bet iki „gerai” irgi dar labai toli).

Svarbu, kad žmogus būtų savo likimo kalvis visomis prasmėmis: kad žinotų, jog pirmiausia nuo jo paties priklauso kokia jo bus pensija senatvėje ar sveikatos aprūpinimas ligos atveju - kad ne nuo valstybinės sistemos jis priklauso, o nuo savo veiksmų.

Be galo svarbu, kad kuriantis ir dirbantis žmogus žinotų, jog jis yra vertas didžiausios pagarbos ir dėmesio. Kad valdžia pirmiausiai galvoja apie tokį žmogų, o tik paskui apie kitus (nes be dirbančių ir kuriančių apie kitus ir tegalėsi tik galvoti, bet nebus iš ko ir kaip jais rūpintis).

Svarbu visada ir visur laikytis principo, kad žmogaus laisvė yra tai, kas negali būti paaukota vardan kitų gražių tikslų. Svarbu neužmiršti, kad atsakomybė turi būti tai, kas lydi laisvę.

Dar kuriant ateities strategijas svarbu nepasiduoti iliuzijai, kad galimas kažkoks trumpesnis kelias į laimę nei asmeninės pastangos. Laimės ekonomika yra nauja mada, ypač tarp pasaulio politikų, kurie jaučia, kad savo žmonėms negali pažadėti materialinės gerovės. Tokios idėjos keliamos ir svarstant Lietuvos ateities viziją.

Nesakau, kad materialinė gerovė turi būti valdžios besąlyginis tikslas. Tačiau juo labiau neturi būti „didžiausias laimės kiekis didžiausiam skaičiui žmonių”, kaip kad savo formulėje dėstė žymusis utilitaristas Jeremy Bentham.

Laimė yra asmeninis dalykas, kuris ir pasiekiamas asmeninėmis pastangomis. Jei valdžios pastangos būtų nukreiptos į laimės siekimą, tai receptai būtų paradoksalūs. Reiktų, pavyzdžiui, visiems liepti auginti šunis (nes Britų psichologai nustatė, kad žmogaus laimingumo jausmas labiausiai iš visų veiksnių koreliuoja su šuns turėjimu).

Arba tektų eiti dar toliau - tiesiog skatinti vartoti vaistus, kurie skatina kankorėžinę liauką, atsakingą už malonumo hormono serotonino gamybą. Vertėtų tik prisiminti, kad visi narkotikai būtent tai ir daro, o kai kurie šiandien jau uždrausti (Heroinas, LSD) buvo reklamuojami kaip visai normalus būdas atsipalaiduoti ir pagerinti savijautą.

O sugrįžtant prie Lietuvos strategijos noriu priminti Justino Marcinkevičiaus žodžius, kurie skambėdami Atgimimo laikų dainoje turbūt daugeliui virpino (o bent jau man ir tebevirpina) širdį. Juose Tėvynė aiškiai atsako, kad ji yra žmogaus laisvė. Juose Tėvynė atsisako uždaryti žmogų savyje „kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro”. Manau, kad tai puikus principas Lietuvai ir dabar, ir po dvidešimties metų.

Rodyk draugams

Žiniasklaidinis rūpestis dėl tariamų problemų

2010-03-31

Rašau šį kartą apie tai, kas man atrodo nelabai svarbu - ką valstybės tarnautojai veikia ne darbo metu. Rašau tik todėl, kad kiek pabodo Seimo audito komiteto pirmininkės nuolatiniai vieši baksnojimai į žmones, kurie šalia valstybės tarnybos, tarkime, dėsto vienoje ar kitoje mokykloje.

Cituoju Komiteto pirmininkę iš jos paskutinio komentaro kaip jis pateiktas „Lietuvos žiniose”: „Parlamentarė  L. Graužinienė mano, kad jeigu ministerijos tarnautojai tinkamai atlieka pareigas, laisvo laiko skaityti paskaitas ar dirbti privačioje bendrovėje turėtų nelikti. „Kol ministrai man neįrodys kitaip, niekada nepatikėsiu, kad tie darbuotojai, kuriems išduoti leidimai užsiimti kita veikla, atidirba už ne darbo vietoje praleistas valandas. Leidimai išrašomi lengva ranka, formaliai. Tai yra masinis reiškinys. Esu įsitikinusi, kad jokios kontrolės nėra. Tiesiog sutvarkomi formalumai, įvykdoma, ko reikalauja įstatymas, ir tiek”, - LŽ sakė parlamentarė.”

Teisingumo ministerijoje yra aštuoni žmonės, kurie dėsto. Visi jie turi tam leidimus ir suderintus darbo grafikus, jei tenka dėstyti darbo dienos metu. Nei lengva ranka, nei formaliai tie leidimai yra pasirašomi, tačiau nežinau kaip turėčiau tai įrodyti…

Galiausiai esu įsitikinęs, kad efektyvus mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimas yra susijęs su rezultatų išreikalavimu už gautą atlyginimą, o ne sėdėjimu savo kabinete nuo aštuntos iki penktos valandos. Būtent tam ir skiriu daugiausiai savo dėmesio, o ne patikrinimams ar kūrybinį darbą dirbantis žmogus nepavėluoja į darbą keliomis minutėmis. Galiausiai darbo laiko lankstumas yra tai, kas gali padėti pasiekti geresnių rezultatų tiek privačiame, tiek valdiškame darbe.

Ministerijose (t.y., politiką formuojančiose institucijose) turi dirbti kūrybingi žmonės. Kūrybingam žmogui neretai svarbu neužsidaryti vienoje veikloje. Šia prasme bent jau dėstymas yra tai, ką dažniau laikyčiau privalumu nei trūkumu.

Ir dar kartą pabrėžiu - manau, kad audito pagrindinė funkcija yra ne stovėti su laikrodžiu ir minutė į minutę matuoti darbo laiką (o juo labiau kabinėtis prie to, kad žmogus dirba „ne tuo laiku”). Audito funkcija yra žiūrėti, kad mokesčių mokėtojų lėšos būtų leidžiamos tikslingai ir efektyviai.

Rodyk draugams