BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tėvynė yra laisvė (arba Apie Lietuvos ateities strategiją)

 Turiu garbės dalyvauti Valstybės pažangos taryboje, kuri konsultuodamasi su visuomene brėš gaires, kaip Lietuva turi atrodyti po dvidešimties metų. Apskritai esu gana skeptiškas tokių strategijų atžvilgiu, tačiau be jų galbūt irgi gyventi nevalia. Tad išdėstysiu savo požiūrį ką ta strategija turi numatyti ir ko negali numatyti. O taip pat noriu pakviesti savo skaitytojus irgi pasidalinti mintimis.

Pradėkime nuo to, kad valstybė yra ar bent jau turėtų būti laisvų žmonių sąjunga. Tai reiškia, kad strategija negali ir neturėtų brėžti jokių vizijų kaip „turi atrodyti Lietuva”. Ji negali ir neturi užsiimti socialine inžinerija, kad šviesiai ateičiai būtų parengti jos standartus atitinkantys žmonės.

Lietuva turi kilti iš laisvų jos žmonių, o tai reiškia, kad Lietuvoje visada turi būti konkurencija tarp idėjų. Ir ne valdišku pasirinkimu turi būti nuspręsta, kurios idėjos gyvens, o kurios bus paliktos nerealizuotos. Tai turi būti žmonių iniciatyvos reikalas.

Išdidžiai nešioju Kovo 11-osios progai skirtą ženklelį, kuris skelbia „Tikime laisve”. Jei tikrai tikime, tai turime sutelkti pastangas į žmogaus išlaisvinimą. Laisvi žmonės realizuos daugybę gražių idėjų, kurios galėtų tapti epitetais, apibūdinančiais Lietuvą 2030-aisiais. Pavyzdžiui, kad ir pastaruoju metu nuskambėjęs puikus šūkis: „Lietuva - trys milijonai kūrėjų”.

Tam, kad žmogus taptų laisvu ir atsakingu šeimininku savo tėvynėje, būtina daug kur pasitempti ir daug ką pasiekti. Pavyzdžiui, kad mokykloje vyrautų ne muštras ir kalimas, o bendradarbiavimas ir kūryba (nesakau, kad viskas mokyklose blogai, bet iki „gerai” irgi dar labai toli).

Svarbu, kad žmogus būtų savo likimo kalvis visomis prasmėmis: kad žinotų, jog pirmiausia nuo jo paties priklauso kokia jo bus pensija senatvėje ar sveikatos aprūpinimas ligos atveju - kad ne nuo valstybinės sistemos jis priklauso, o nuo savo veiksmų.

Be galo svarbu, kad kuriantis ir dirbantis žmogus žinotų, jog jis yra vertas didžiausios pagarbos ir dėmesio. Kad valdžia pirmiausiai galvoja apie tokį žmogų, o tik paskui apie kitus (nes be dirbančių ir kuriančių apie kitus ir tegalėsi tik galvoti, bet nebus iš ko ir kaip jais rūpintis).

Svarbu visada ir visur laikytis principo, kad žmogaus laisvė yra tai, kas negali būti paaukota vardan kitų gražių tikslų. Svarbu neužmiršti, kad atsakomybė turi būti tai, kas lydi laisvę.

Dar kuriant ateities strategijas svarbu nepasiduoti iliuzijai, kad galimas kažkoks trumpesnis kelias į laimę nei asmeninės pastangos. Laimės ekonomika yra nauja mada, ypač tarp pasaulio politikų, kurie jaučia, kad savo žmonėms negali pažadėti materialinės gerovės. Tokios idėjos keliamos ir svarstant Lietuvos ateities viziją.

Nesakau, kad materialinė gerovė turi būti valdžios besąlyginis tikslas. Tačiau juo labiau neturi būti „didžiausias laimės kiekis didžiausiam skaičiui žmonių”, kaip kad savo formulėje dėstė žymusis utilitaristas Jeremy Bentham.

Laimė yra asmeninis dalykas, kuris ir pasiekiamas asmeninėmis pastangomis. Jei valdžios pastangos būtų nukreiptos į laimės siekimą, tai receptai būtų paradoksalūs. Reiktų, pavyzdžiui, visiems liepti auginti šunis (nes Britų psichologai nustatė, kad žmogaus laimingumo jausmas labiausiai iš visų veiksnių koreliuoja su šuns turėjimu).

Arba tektų eiti dar toliau - tiesiog skatinti vartoti vaistus, kurie skatina kankorėžinę liauką, atsakingą už malonumo hormono serotonino gamybą. Vertėtų tik prisiminti, kad visi narkotikai būtent tai ir daro, o kai kurie šiandien jau uždrausti (Heroinas, LSD) buvo reklamuojami kaip visai normalus būdas atsipalaiduoti ir pagerinti savijautą.

O sugrįžtant prie Lietuvos strategijos noriu priminti Justino Marcinkevičiaus žodžius, kurie skambėdami Atgimimo laikų dainoje turbūt daugeliui virpino (o bent jau man ir tebevirpina) širdį. Juose Tėvynė aiškiai atsako, kad ji yra žmogaus laisvė. Juose Tėvynė atsisako uždaryti žmogų savyje „kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro”. Manau, kad tai puikus principas Lietuvai ir dabar, ir po dvidešimties metų.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (529) | “Tėvynė yra laisvė (arba Apie Lietuvos ateities strategiją)”

  1.   cast rašo:

    http://www.e-castig.com/index.php?r=a1s1O

  2.   seksas rašo:

  3.   seksas rašo:

    Man patiko tavo straipsnis, beje įdomu iš kur gavai šita temą, ir kažin ji tiktų mano bloge?

  4.   zalias rašo:

    Gerb. Ministre,
    Esu vienas iš naujosios kartos vadybininkų ir valdininkų gerbėjų, nors peržengęs 5O. Mano blogą mažai kas skaito, nes dar neseniai čia pradėjau reikštis. Rašau todėl, kad galbūt, Jums tarpininkaujant, pavyktų padaryti Lietuvoje šį tą, ko nenori daryti valdžioje esantys arba tie, kurie gauna didesnes pajamas. Tiksliau, teikčiau pasiūlymų, kurie yra taikomi kai kuriose šalyse (JAV) ir kurie galėtų iš esmės pakeisti Lietuvos KI. Taigi, mano blogas:

    Neduoda ramybės privalomojo sveikatos draudimo mokestis ir tiek. Ne dėl to, kad turėčiau sumokėt iš valstybės nesiskolintą skolą valstybei, arba, kai dabar priimta nakti, “solidarumo” mokestį (to kol kas nė nežinau, tačiau gal jau auga palūkanos?). Tai, kad šis mokestis nėra jokia draudimo įmoka, kuo akivaizdžiausiai savo bloge įrodė teisingumo ministras. Maža to, ar tai, kad mokestis buvo užkrautas ir bedarbiams, emigrantams (kurie kažin ar kada ir besinaudos mūsiškėmis valstybinėmis medicinos paslaugomis), ir tiems, kurie darbdavių buvo priversti lėkti nemokamų atostogų, ir tiems, kurie įpratę naudotis privačios medicinos paslaugomis, yra iš tiesų socialiai teisingas mokestis?

    Svarbiausia yra principas: pajamų netenki, bet mokestis nelaukia, nes Valstybės biudžetas deficitinis. Tačiau tik pabandyk, netgi sumokėjęs visus mokesčius, susirgti. Prie registratūros langelio gausi lapelį, kad tavo eilė – geriausiu atveju po pusės mėnesio. Na, jei ką nors įdėjai į registratūroje patektą dokumentą, priims ir po 15 minučių. Tačiau jeigu užsimanysi rentgeno nuotraukos - eik į kasą. O dantys - tai juk apskritai ne darbingo žmogaus organai (nuolaida nebent eilės sulaukusiems pensininkams).

    Greitoji pagalba važiuoja tik pas mirštančius, nes pas kitus nėra benzino.

    Vargšei Sodrai, kamuojamai nuolatinių deficitų, seimūnai galėtų grąžinti bent tuos 2%, kurie keliauja į visada tėvų lėšų stokojančias valstybės, t.y. mūsų pačių mokesčiais, išlaikomas mokyklas, pildo medžiotojų būrelių, kaip visuomeninių organizacijų, išmoningų visuomeninių judėjimų sąskaitas, kuriomis vėlgi naudojasi nežinia kas.

    O KĄ SIŪLYČIAU? - girdžiu klausimą? O siūlau TIKRĄ gyventojų mokesčių reformą, kai viskas virsta aukštyn kojom. Tiksliau, kai kiekvienas moka už save. Juo labiau, kad tokiai reformai pamatas, nors ir šleivas kreivas, nes naktinis, jau paklotas. Taigi, jei jau nusprendėm gyventojų nuovokai užkrauti vieną mokestį, tai sukraukim jam viską, kas nuo jo priklauso. Tegu darbdavys darbuotojui moka visą sutartą atlyginimą “grynais” (jokių „ant popieriaus“), o šis temoka visus jam priklausančius mokesčius valstybei. Tam reikėtų tik parengti vieną atmintinę ir padalyti visiems, tegu ir du kartus per mėnesį, kol įpras ir išmoks: Sodrai – tokia dalis pajamų, sveikatos draudimui – tokia, gyventojų pajamų mokesčiui – tokia, už tai, kad apskritai čia esi – tokia. Darbdaviui liktų tik tai, ką privalo valstybei sumokėt jis, kaip įmonė, ir pranešti, kiek sumokėjo darbuotojui.

    Tai – joks išradimas, o praktika, plačiai naudojama JAV, kur žmonės mokesčius moka patys. O parduotuvės, paslaugų įmonės čekis, autobuso ar taksi bilietas jau tampa ne popierėliu tėviškės pievoms „papuošti“, o tikru saugomu dokumentu, kuriuo kiekvienas gali pateisinti savo išlaidas.

    Sutikime, tokiu atveju ir šešėliui vietos liktų mažiau, ir valstybė daugiau surinktų (žmogus valstybės bausmių bijo labiau nei išradingos įmonės vadovas), o ir dauguma išmoktų labiau vertinti pinigą, planuoti savo pajamas ir išlaidas.

    Dabar – gėda valstybei, kuri ima reikalauti sumokėti netgi už tas paslaugas, kurias teikia tik iš dalies, ir atimti teisę į valstybės apmokamas gydymo išlaidas iš žmogaus, kuriomis jis nė karto nesinaudojo, tik visą laiką (gal išskyrus mėnesį ar du) mokėjo “solidarumo” mokestį keliasdešimt metų. Atimti teisę tuo naudotis dėl kažkokių 72 (kitam - gal dėl 1 ) litų iš žmogus, kuris negavo jokių pajamų? Tokiu atveju: valstybė - žmogui ar žmogus - valstybei? Bet tai jau emocijos.

  5.   Tadas rašo:

    Meginu isivaizduot, kaip butu sureaguota, jei tokias strategines gaires bet kokiai kitai didelei korporacijai pasiulytu jos vadovas. O juk valstybe yra korporacija (veikianti neitiketinai competitive rinkoj, su daugiau nei 200 tiesioginiu konkurenciu - kitu valstybiu); beje, salia Baznycios turbut sekmingiausia istorijoj. Strategija turi but pragmatiska ir racionali, siame kontekste sukis “tikim laisve” nors ir grazus, bet praktiskai mazai ko vertas, ir sia prasme tuscias.

  6.   Romualdas rašo:

    Pati idėja,kad laisvi piliečiai apipils save ir mus visus šauniais savaime susireguliuojančiais siūlymais yra tokia utopinė,kad beveik neįmanoma polemizuoti.
    Nemanau,kad visuomenė per pora šimtų metų nuo prancūzų socialistų-utopistų laikų,kurie svaigo nuo tokių idėjų,jau tiek patobulėjo,kad tokias idėjas būtų galima svarstyti rimtai.Juo labjau Lietuvos visuomenė,kuri vystymosi prasme tik prieš 20m.sugrįžo į kapitalo kaupimo fazę ir, deja,kaip mums visiems idealistams bebūtų graudu,ar liūdna,bet joje mažiausiai dešimtmečius,nors manau,kad šimtmečius bujos vartojimo drakonas.Net ir tuo atveju,jeigu viena kita drakono galva laikinai ir bus pašalinta.
    Tokioje realybėje valstybės institucijos privalo dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse,žymiai racionaliau panaudodamos surenkamus mokesčius.Nebūtinai konkuruodamos su įvairių visuomenės grupių idėjomis,bet skatindamos,gal net provakuodamos tokią konkurenciją,ją apibendrindamos.Be šios “intervencijos”į visuomenės gyvenimą būtų labai netoli iki anarchijos.
    Taigi,kai jau pradėsite generuoti konkrečias strategijas Valstybės Pažangai stengsiuosi dalyvauti su konkrečiais pasiūlymais.

  7.   Gediminas rašo:

    Pritariu visiškai pagrįstam Remigijaus skepticizmui Lietuvos ateities strategijų atžvilgiu. Ateities scenarijų kūrimu tikrai neturėtų užsiimti valstybinės institucijos - tiek dėl uždavinių sudėtingumo ir trukmės, tiek dėl politinių-konjunktūrinių sumetimų. Pažanga valstybėje priklauso nuo visuomenėje vykstančių procesų, kuriuos analizuoti einamuoju laiku yra pernelyg sudėtingas uždavinys, dar sudėtingesnis uždavinys būtų nubrėžti bent kiek konkretesnes gaires ateičiai, išanalizavus gautą informaciją.
    Visuomenė - joje veikiančių santykių tarp individų pasekmė, pati sudėtingiausia nehierarchiniais santykiais grįsta struktūra, neturinti labai aiškiai ir konkrečiai apibrėžiamų teritorinių, teisinių ir moralinių ribų. Valstybė - jau kur kas konkretesnis hierarchiniais principais paremtas darinys su teritorinėmis, teisinėmis, politinėmis ir ūkinėmis ribomis. Todėl valstybė yra kur kas lengviau suvokiama ir analizuojama struktūra. Valstybinio aparato vystymo ateities scenarijai galėtų būti projektuojami ir svarstomi įstatymų leidybos kuruojamose žinybose, bet prieš tai Lietuvoje turėtų būti visiškai atskirtos įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios institucijos.
    Remigijus pasiūlė temą, pernelyg sudėtingą svarstymui blog’o formatu. Čia galėtume pasidalinti tik labai bendro pobūdžio pastabomis bei replikomis. Ir tai jau būtų nemažai.
    Jau dabar galima pasakyti, kad Romualdo išdėstyta pozicija yra visiškai nepriimtina. Valstybinio intervencionizmo ir totalinės kontrolės idėjos gal tiktų nebent kokiose orveliškose gyvuliaūkiškose fantazijose. Kokia prasmė kartoti marksizmo-leninizmo klasikų utopijomis pagrįstas visuomenės gyvenimo kontrolės klaidas? Taigi visai sveikintinas Romualdo nusiteikimas susilaikyti nuo dalyvavimo diskusijoje. Patarčiau nedaryti to ir ateityje.
    O dėl Tado požiūrio į valstybę, tai, manau, kad valstybė yra kur kas sudėtingesnis organizacinis hierarchinis darinys už bet kokią korporaciją. Ne taip jau paprasta palyginti valstybę su korporacija, o laisvės problematika yra tiesiogiai susijusi su valstybės vystymosi prognozavimo gairėmis, jos svarstymas yra aktualus ir visai logiškas dalykas. Tikiuosi, šioje diskusijoje nebus daug pasisakymų už smulkmenišką kai kurių įstatymų taisinėjimą, kuriuo jau senokai visai nevaisingai užsiima Seimo „išminčiai“. Lietuvoje tikrai yra kur kas svarbesnių ir skubiau spręstinų problemų.

  8.   Bitininkas rašo:

    Geriausia valstybinė strategija yra vidinis institucinis jos mažėjimas… Tačiau kaip žinoma tai kas yra nuosavybė yra apibrėžiama valstybės, todėl šiuo atveju nuosavybės šventumas yra abejotinas, nes nuosavybė yra teisinis valstybės konstruktas, kuris gali būti naudojamas kaip privilegija. Mano nuomone nuosavybės susiejimas su naudojimu pašalintų pretenzijas į laisvosios rinkos nesirūpinimą darbuotojais, nes tokiu atveju patys darbuotojai neišvengiamai taptų savo darbo priemonių savininkais.

    Kitokiu atveju mes naikinant valstybines institucijas galima prieiti prie padėties kurią piešia Hans Herman Hoppe :) Būtų įmanoma, kad vienas žmogus nusiperka Vilnių, jį privatizuoja ir viskas ok? :D

    Man atrodo, kad akivaizdus sprendimas klasikinio liberalizmo socialinei problemai yra būtent nuosavybės normų pakeitimas -susiejimas su darbu ir naudojimu, terminų nenaudojamos nuosavybės praradimui įvedimas. Nenaudojama nuosavybė po kažkokio laiko turi būti laisva naujam darbo sumaišimui su ja.

  9.   Kęstas rašo:

    Viena geriausių ir, manau, kol labiausiai nusisekusių pilietinių iniciatyvų - tai akcija “DAROM”. Per tris metus dalyvių skaičius pakilo nuo kelių tūkstančių iki daugiau nei 100000 šiais metais. Būtų galima panašias akcijas organizuoti ne tik šiukšlių tvarkyme, bet ir kitose srityse. Tačiau šios akcijos pamoka akivaizdi - vien tik pilietinės iniciatyvos neužtenka, turi prisidėti ir valstybė. Tikrai abejoju, ar būtų susirinkę tiek daug žmonių, jei ne Prezidentės, Premjero ir kitų valdžios atstovų tiesioginis pavyzdys bei “materialinis” palaikymas. Todėl valstybės vaidmuo yra labai svarbus, todėl ir valstybinės strategijos yra reikalingos - tik svarbu, kad joms pritartu tiek visuomenė, tiek ir valdžia, tuomet rezultatas bus ne kiek neblogesnis nei akcija “DAROM”!!!

  10.   Gediminas rašo:

    Replikuodamas į Bitininko pasisakymą, teigiu, kad geriausia valstybinė „strategija“ yra nekurti jokių „valstybinių“ utopijų. Negalima leisti taip neatsakingai švaistyti visuomeninius išteklius. O hipotetiniai svarstymai apie Vilniaus ar Lietuvos privatizavimą tai jau laiko švaistymas nekonstruktyviai diskusijai.
    Nuosavybę susiet su naudojimu bandė dar Marksas, bet gyvenimas pabeigė jo teorijas, žlugo ir Sovietų Sąjunga, kurioje buvo bandoma tas teorijas įgyvendinti. Terminai nuosavybės praradimui - visiškas absurdas, tiek teoriškai, tiek ir praktiškai.
    O Lietuvos ateities scenarijus priklauso nuo mūsų visų ir ypač didelį autoritetą bei pasitikėjimą visuomenės akys turinčių lyderių. Dėl politinės sistemos primityvumo valdžios žmonės tokio autoriteto niekaip negali įgyti. Be to, pakliuvus į valdžią, greitai dingsta bet koks noras daryti reformas.
    Gairių ateičiai aptarimas turėtų būti viena iš svarbiausių visų pilietinių judėjimų veiklos sričių. Jokia strategija negalėtų apsieiti be teisės sampratos, politinės sistemos ir ūkio vystymosi principų pateikimo. Ir ypač svarbu yra teisingai diagnozuoti dabartinę situaciją, nes ji ir tegali būti atspirties tašku.

    Pagrindinės temos pradedant diskusiją, mano supratimu, galėtų būti tokios:

    1. Teisės sampratos pagrindinis principas - teisė turi ginti teisingumą. Teisingumo supratimas visuomenėje egzistuoja jau seniai, teisininkams tereikia nuosekliai šalinti iš teisės sistemos visus teisingumą žeidžiančius aktus. Į tą skaičių pakliūtų begalė legalizmo dvasioje sukurptų įstatymų. Savaime aišku, kad ne Konstitucija yra teisės šaltinis, kaip kai kurie atkakliai teigia.
    2. Politinėje plotmėje pagrindinis principas būtų radikalus visų valdžios šakų atskyrimas, jų galių apribojimas iš esmės tik visuomenės saugumo užtikrinimo funkcija. Iš esmės pasikeistų renkamųjų institucijų formavimo principai ir jų funkcijos, rinkimų sistemos į jas. Šiuolaikinė visuomenė jau išaugo primityvios atstovaujamosios demokratijos marškinėlius, tolimesnis biurokratijos pūtimasis jau seniai yra tapęs didele kliūtimi tolimesnei pažangai.
    3. Ūkio vystymosi sferoje svarbiausia būtų finansų monopolio bei visų kolektyvinės „nuosavybės“ formų panaikinimas. Tuo būdu, paliekant tik privačią, būtų suteikiama galimybė kiekvienam dalyvauti tikroje privatizacijoje, o ne jos imitacijoje, kaip gavosi Lietuvoje. Reiktų leisti veikti laisvosios rinkos principams visa apimtimi ir jėga, nesvarstant jokių primityvių lygiavos, „socialinės gerovės“ valstybių ir panašių klaidingų utopijų.

    Aišku, kad tai tik kelių esminių principų išdėstymas ekspromtu. Koncepcijai išvynioti reiktų kur kas daugiau vietos ir laiko. Bet diskutuoti galima ir apie tai. Suprantu, kad tokios idėjos kelia neįveikiamą siaubą socialistinėmis idėjomis permirkusiuose intelektualiniuose sluoksniuose, bet negalime išsiversti be jų svarstymo ieškodami išeities iš nepavydėtinos padėties, kurioje atsidūrė Lietuva.

  11.   Bitininkas rašo:

    Tai, kad Hans Herman Hoppe vos ne atviru tekstu šlovina monarchiją ir neofeodalizmą kaip privačios nuosavybės “natūralią tvarką”. Gali pats pasiskaityti.

    Aš kalbu ne apie marksą, bet apie Proudhoną, žmogų, kuris pasisakė už laisvą rinką tarp kooperatyvų ir mažburžuazijos. Jis pjovėsi su Marksu dėl jo nusistatymo prieš laisvą rinką ir dėl Markso autoritarizmo…

    Tu nesuvoki apie ką kalbi.

    Gali pasiskaityti:
    http://www.mutualist.org/id47.html

    Apie šitą knygą buvo diskutuoa Mises.org. Autorius publikuojasi tarp libertarų.

    Ką tai turi bendro su Sovietų sąjunga, kur viskas buvo valdoma centrinio komiteto? Man į absurdą panašesnis Hoppe stiliaus grįžimas į viduramžius ir tribalizmą :)

  12.   Bitininkas rašo:

    Beje, jokio čia absurdo nėra, o tik kitoks variantas nuosavybės teisei. Įmanoma, kad žemės praradimui galiotų pvz. 5 metų nedarbo su ja limitas. Jau pati nuosavybė yra dalykas, kuris yra valstybės instrumentas suteikti kažką ypatingas privilegijas. Proudhonas pastebėjo, kad normalūs klasikiniai liberalai nesupranta, kad kapitalistiniai santykiai tarp darbo priemonių savininkų ir darbuotojų primena reformuotą feodalizmo variantą, kur galima rinkis tarp feodalinių plotų. Tam, kad rinka būtų labiau decentralizuota reikia sunaikinti kapitalo koncentraciją, ją reikia išsklaidyti mano minėtu metodu.

    Rinka veikia geriausiai, kai yra pakankamai rinkos žaidėjų. Mano siūlomas variantas įgalintu vos ne visus tapti verslininkais ir akcininkais.

  13.   Gediminas rašo:

    P. -J. Proudhon’as, kurio žinomiausias posakis yra „Nuosavybė yra vagystė!“, tikrai negali būti autoritetu šioje diskusijoje. Neatsitiktinai jis yra žinomas kaip vienas iš socializmo idėjų įkvėpėjų, nors ir kritikuotas K. Markso bei F. Engelso, o taip pat ir vėlyvesnių marksistų-leninistų už smulkiaburžuazinio kapitalizmo propagavimą.
    Aš remiuosi daugiausia Bastiat’o, Mises’o ir Hayek’o ginama nuosavybės samprata. O jie tikrai nepritartų Proudhon’o nuosavybės perskirstymo idėjoms. Bastiat’as yra aiškiai pasakęs, kad „Žmogus gimsta savininku.“ Nuosavybė yra neatsiejama individo savasties dalis, bent taip jau turėtų būti.
    Kokie dar privačios nuosavybės variantai gali būti? Dalinė, kolektyvinė ar bendruomeninė? Iš tikrųjų nuosavybė arba pripažįstama arba ne, ir tik privati. Kitos jos „formos“ tik iškraipo ar net visai paneigia pačios nuosavybės galimybę.
    Kaip siūlai „sunaikinti kapitalo koncentraciją“? Ar tik ne tais pačiais socialistiniais metodais? Rinkai kur kas labiau kenkia valdžios kuriami ir proteguojami monopoliai, o ne natūralūs, susiklostantys sėkmingiau veikiant kai kuriems dalyviams. Rinkos sėkmingai veiklai reikalingos taisyklės, o ne kažkoks žaidėjų skaičius. Nemažai žmonių yra veikiami klaidingų samprotavimų apie rinkos, konkurencijos tobulumo kriterijus. Konkurencija naudinga ir nebūdama tobula ar tobulos pusiausvyros būsenoje. Tendencijos į pusiausvyrą rinkoje yra suklaidinusios ne vieną teoretiką.

  14.   Rim rašo:

    Šimašiau, rašai taip, lyg paukštelis suoktų. O pats ką nors nuveikei, kad bent didžioji dalis eitų tuo keliu? Nė velnio, žinom tavo darbus ir nedarbus. Lietuvos visuomenę sudaro piliečiai - visi piliečiai, geri ir blogi, jauni ir seni - visi ir tiems visiems turi būti gera gyventi Lietuvoje. Pats matai, kad taip nėra ir turbūt ilgai dar taip nebus, vien todėl, kad valdininkai, nuo aukščiausių iki žemiausių spjauna į į