Remigijaus Šimašiaus blogas

Ne kiekvienai kartai taip pasisekė kaip manajai. Štai mano seneliai gali pasidalinti prisiminimais kaip vaikystėje augo pusiau laisvoje aplinkoje, vėliau kentė karo, genocido baisumus, kaip miškuose ar Sibire neteko artimųjų, o dar vėliau patyrė ilgą totalitarizmo šaltį. Galiausiai netgi atnešta laisvė grynai buitine prasme būtent šiai kartai kai kartais tapo sunkia našta.

Tikiuosi, kad po daug metų kartu su savo kartos žmonėmis galėsiu dalintis kitokiais atsiminimais, kurie jau šiandien yra mano kartos savasties dalis. Žinau ką reiškia žmogui gyventi totalitarinėje sovietinėje sistemoje ir tikiuosi to niekada nepamiršti. Kartu galiu pasidžiaugti, kad ši sistema griuvo ir mes turime galimybę būti laisvi. Ne tik pasidžiaugti, bet ir pasididžiuoti, kad ir lašelis mano indėlio buvo įdėta šiems pokyčiams palaikyti.

Kinijoje, kiek teko girdėti, populiaru yra palinkėti gyventi nuobodžiais laikais. Labai džiaugiuosi, kad prieš dvidešimt metų teko išgyventi tokius įdomius įvykius, o tie įvykiai atnešė tokias pozityvias permainas.

Nuoširdžiai nesuprantu kai kurių žmonių, kurie teigia, kad dvidešimt metų ėję į laisvą Lietuvą jos neberado. Suprantama, kad sovietinės žvaigždės blizgesys buvo ryškesnis nei šiandien. Tačiau ar reikia dėl to kaltinti nepriklausomybę, laisvę, ar tinkama proga tokiems pašnekėjimams yra kovo 11-oji? Aš nemanau.

O gal tokias pesimistines nuotaikas sukelia tik trumpa atmintis. Sakau tiesiai - neįsivaizduoju sveiko proto žmogaus, kuris, jei sovietiniais laikais nebuvo privilegijuotas, galėtų sutikti keisti dabartinę Lietuvą į sovietinę.

Jei šiandien ko trūksta ar kas ne taip (o to tikrai yra), daugeliu atveju galime pasakyti, kad tik mes patys esame kalti. Kartais tai mūsų asmeniniai sprendimai, kartais bendri politiniai. Tačiau net jei politika Lietuvoje ne tokia, kokios norėtume, klausimą vis tiek galime nukreipti į save - ką aš pats padariau, kad būtų geriau? Apkaltinti ką nors kitą (Maskvą, Briuselį, valdžią, oligarchus, spekuliantus) dėl mūsų bėdų visada lengviau. Tačiau turėti bent galimybių pačiam savo ir savo tėvynės padėtį taisyti - didelė dovana.

Sveikinu visus ir save su Lietuvos ir mūsų visų asmenine laisve. Džiaukimės ja, naudokimės ja, dalinkimės ja.

Rodyk draugams

Šiandien „Verslo žinios” įdėjo mano citatą iš diskusijos ICC Lietuva renginyje. Joje skamba teiginys, kad verta padėkoti estams už tai, kad neretai sudaro mums galimybę pažiūrėti jiems į nugarą, nes kitaip galbūt apskritai taip ir sėdėtume rūpintojėlio poza nieko nedarydami.

Vienas garbus verslo visuomenės narys užklausė kada mes padarysim bent tokius pat žingsnius kaip estai, kad pritrauktumėm užsienio investuotojus. Kaip pavyzdžiai buvo pateikti reinvestuoto pelno neapmokestinimas ir darbo santykių liberalizavimas.

Diskusijoje dalyvavęs Premjeras atsakė, kad mes dirbam į tą pusę, kad pas mus kiti dalykai geriau.

Kadangi aš būtent dėl šių priemonių, kurias estai jau įsidiegė, ne kartą esu siūlęs ir argumentavęs, tai teisintis, kad „darome” arba kad „ne taip pas mus blogai” nematau reikalo.

Žiūrint realybei į akis reikia pripažinti, kad estams neretai žiūrime į nugarą. Ne visada. Ir toli gražu nesakau, kad pas mus viskas blogai, bet Estijoje tikrai daug kas pasiekta investicijų patrauklumo srityje.

Tačiau, vėlgi, žiūrint realybei į akis - mūsų partijose, netgi ir dalyje valdančiųjų dešiniųjų, netrūksta tokių, kurie veiksmais parodo, kad ekonominio reguliavimo skaidrumas ir Lietuvos patrauklumas investicijoms yra penkioliktaeilės reikšmės dalykas.

Kova su alkoholizmu, tikro ar tariamo paveldo tikras ar tariamas saugojimas, tariamas darbuotojų gynimas nuo išnaudojimo, biudžeto surinkimas šiandien pat ar netgi pavydas prioritetuose daug kam yra aukščiau nei Lietuvos patrauklumas investicijoms.

Taigi, užduokime sau klausimą - jei neturėtume galimybės lygintis su estais - kokia būtų mūsų ekonominė politika?.. Bijau, kad gerokai labiau kvepianti sovietmečiu ir gerokai labiau nutolusi nuo tokios, kokios nori investuotojai bei darbštūs, kūrybingi darbuotojai.

Manęs asmeniškai žiūrėjimas į nugaras neįkvepia. Manau, kad turime ir galime būti pirmi. Gal tuomet mūsų nugaros ką nors įkvėps. Tačiau jei daliai žmonių tik priekyje šmėžuojanti nugara yra argumentas priimti logiškus sprendimus, tai tuomet - ačiū tau, kaimyne.

Rodyk draugams

Teisingumo ministerija turi vieną objektą, kuris visada linksniuojamas kaip pramoginis - mokymo centrą Molėtų rajone ant ežero kranto.

Iš karto pasakysiu, kad manau, jog visai normalu, kad didelė mokymų dalis vyksta toli nuo miesto šurmulio, kur galima (tenka) atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir atsidėti tik mokymuisi bei kas su tuo susiję. Netgi vakaro pramogos (pirtis, alaus bokalas ar boulingas) nėra savaime blogis.

Jei tai naudojama tinkamai - bendravimas su bendramoksliais po paskaitų yra labai svarbi mokymosi dalis. Pats prisimindamas studijų metus darau išvadą, kad bendravimas ir diskusijos su bendramoksliais davė ne mažiau nei paskaitos.

Tačiau nenormalu tai, kad mokymo centras kartu atlieka ir mokymo organizatoriaus, ir viešbučio bei kavinės paslaugas, kartu su visų mano jau minėtų malonumų parūpinimu.

Situacija keistina dėl keleto esminių dalykų.

Sunku atskirti veiklas (mes gi nenorime, kad mokesčių mokėtojų pinigais būtų subsidijuojamos pramogos).

Biudžetinė įstaiga atlieka verslo funkcijas (maitinimas, kambarių nuoma, pramogų organizavimas).

Dabartinė situacija neekonomiška (Mokymo centras yra pilnai apkrautas komerciškai nepatraukliausiu laiku ir praktiškai tuščias komerciškai patraukliausiu laiku - savaitgaliais bei liepos ir rugpjūčio mėnesiais).

Kai mokymo centras yra ir viešbutis, ir mokymų organizatorius tuo pačiu metu, kyla pagunda mokymus organizuoti tik tame viešbutyje, nors kitos mokymo formos galbūt konkrečiu atveju būtų tinkamesnės.

Mokymo ir viešbučio bei pramogų suplakimas nuolat sukelia diskusijas ir aistras visuomenėje, apie tikras ar tariamas privilegijas. (Teisybė gi yra ta, kad daugybė teisėjų net nenori važiuoti mokytis į tokį mokymo centrą ir mieliau mokytųsi arba arčiau savo namų, arba didmiestyje)

Teisinei bendruomenei (pirmiausiai teisėjams, kurie ir naudojasi šio centro paslaugomis) bei visuomenei pateikiau pasiūlymo projektą, kaip išeiti iš šios situacijos.

Siūlau mokymo centrą (viešbutį) išnuomoti privačiam operatoriui, kartu iš karto išsiperkant mokymui reikalingą laiką. Kadangi privatus operatorius, priešingai nei dabar, laisvai galėtų naudoti likusį laiką (pavyzdžiui, kad ir apgyvendinti svečius, atvykusius į objektus aplink Molėtų observatoriją), tikėtinas rimtas ekonominis efektas. Preliminariais skaičiavimais - iki 250 tūkstančių litų.

Teisėjai ir toliau galėtų būti mokomi mokymo centro patalpose. Kartu nebūtų užkertamas kelias mokymus organizuoti ir kitose vietose - patogiau besimokantiems bei efektyviau.

Mokymo centras galėtų koncentruotis į mokymo, o ne viešbučio funkcijas (atitinkamai pakaktų trijų darbuotojų vietoje keliolikos). Atsirastų daugiau skaidrumo ir aiškumo.

Iš teisėjų bendruomenės kol kas sulaukiu gana emocinės neigiamos reakcijos. Tačiau esu įsitikinęs, kad dabartinė situacija (kurios lyg ir pageidauja teisėjai, turintys įgaliojimus kalbėti teisėjų vardu) tęstis neturėtų.

Tikiuosi, kad visuomenei pateiktas projektas sulauks dėmesio ne tik iš tų, kurie labiausiai suinteresuoti status quo. Tikiuosi, kad Vyriausybė pritars tokiai krypčiai, kuri galėtų pasitarnauti ne tik sprendžiant Teisingumo ministerijos mokymo centro, bet ir kitų panašių įstaigų klausimus.

Rodyk draugams

Vienam gerbiamam Lietuvos Respublikos Seimo nariui viešumoje tenka aiškintis dėl to, kad neva „užsiundė” tikrintojus ant vienos įmonės. Nežinau užsiundė ar ne, bet kaip skelbiama, jis persiuntė anoniminius skundus kontroliuojančioms institucijoms. Jos gi pasielgė kaip įprasta: jei rašo, o ypač valdžia ar bent kažkas iš valdžios - reikia reaguoti.

Nenoriu kalbėti apie konkrečią įmonę, konkretų anoniminį skundą, konkretaus Seimo nario laišką ir konkrečių kontroliuojančių institucijų elgesį.

Tačiau problema yra sisteminė ir verta dėmesio. Akivaizdu, kad anoniminiai skundai yra naudojami kaip priemonė susidoroti su konkurentais. Akivaizdu, kad kuo geresnius ryšius palaikai su bet kuo iš valdžios ar biurokratijos, tuo daugiau šansų, kad tokia „konkurencijos” priemonė bus veiksminga.

Praktika bloga. Ją reikia baigti. Priminsiu, kad Seimas jau pradėjo svarstyti mano pateiktą Viešojo administravimo įstatymo projektą, numatantį svarbius pokyčius, kurie be kita ko leistų išvengti bėdų ir nesusipratimų visiems, kurie įsipynė į nuskambėjusią istoriją ar pakliūna į panašias situacijas.

Visų pirma, numatoma, kad anoniminis skundas savaime nėra pagrindas pradėti tyrimą, kuris neišvengiamai taptų našta tikrinamam verslui. Tyrimas pagal anoniminį skundą yra išimtis, o ne taisyklė.

Kontroliuojanti institucija gali ir turi reaguoti į skundus iš šalies, savo iniciatyva gali rinkti informaciją, tačiau anoniminio skundo prieš konkrečią įmonę atveju kontroliuojančios institucijos vadovas privalo papildomai motyvuoti, kodėl būtent tokio skundo pagrindu pradedamas tyrimas.  Toks motyvuotas sprendimas turi būti pirmas dokumentas, pateikiamas tikrinamai įmonei prieš pradedant ją tikrinti, o tikrinamasis turi teisę ginčyti šį sprendimą.

Taip pat (nors pastarojoje istorijoje tai lyg ir nebuvo aktualu) kontroliuojanti institucija įpareigota savo iniciatyva nepranešinėti apie tyrimą iki tol, kol nustatys faktus. Tai įtvirtinta, vėlgi, siekiant užkirsti kelią nelegaliai kovai prieš konkurentus ir jų reputacijos menkinimui kontroliuojančių institucijų pagalba.

Įstatymas Seime, tikiuosi, bus priimtas netrukus. Kartu su kitais pakeitimais, tai bus svarbus posūkis link geresnių sąlygų verslui ir nerepresinės verslo kontrolės sampratos. Tikiuosi, kad tai padės toms kontroliuojančioms institucijoms, kurios nori elgtis civilizuotai ir užkirs kelią toms, kurios nori pasiautėti ir parodyti savo galią.

P.S. Pridedu ištrauką iš minimo įstatymo projekto:

„11. Neplaninis ūkio subjekto veiklos patikrinimas atliekamas priežiūrą atliekančio subjekto iniciatyva, jeigu priežiūrą atliekančio subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo arba įgaliojimus turintis kolegialus subjektas priima motyvuotą sprendimą atlikti šį patikrinimą, neplaninis patikrinimas atitinka neplaninių patikrinimų taisykles bei yra atliekamas šio straipsnio 12 dalyje nurodytu pagrindu. Priežiūrą atliekantis subjektas, pradėdamas neplaninį patikrinimą, pateikia tikrinamam ūkio subjektui teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopiją.

12. Neplaninis ūkio subjekto veiklos patikrinimas gali būti atliekamas:

1) gavus kito kompetentingo viešojo administravimo subjekto rašytinį motyvuotą prašymą ar pavedimą atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą ar kitos valstybės kompetentingos institucijos prašymą;

2) turint informacijos ar kilus pagrįstiems įtarimams apie ūkio subjekto veiką, kuri gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų reikalavimų;

3) siekiant užtikrinti, kad buvo pašalinti ūkio subjekto veiklos ankstesnio patikrinimo metu nustatyti teisės aktų pažeidimai ir įgyvendinti priimti sprendimai;

4) jei neplaninio patikrinimo atlikimo pagrindą nustato norminis teisės aktas.

13.  Neplaninis patikrinimas pagal gautą anoniminį skundą dėl konkretaus ūkio subjekto veiksmų ar neveikimo atliekamas išimtiniais atvejais ir tik esant motyvuotam priežiūrą atliekančio subjekto vadovo, jo įgalioto asmens ar kolegialios priežiūrą atliekančio subjekto institucijos sprendimui dėl konkretaus anoniminio skundo tyrimo.

14. Informacija apie atliekamą patikrinimą neteikiama visuomenės informavimo priemonėms, kitiems nesusijusiems su patikrinimu asmenims, kol patikrinimas nėra baigtas, išskyrus informacijos apie atliekamo patikrinimo faktą suteikimą, kai tai daroma ne priežiūrą atliekančio subjekto iniciatyva.

15. Ūkio subjektas šio ar kitų įstatymų nustatyta tvarka gali skųsti priežiūrą atliekančio subjekto sprendimą atlikti neplaninį patikrinimą. Sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą apskundimas nesustabdo patikrinimo atlikimo.”

Rodyk draugams

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagaliau pateikė tam tikras socialinio draudimo reformos gaires. Džiugu ir seniai laukta. Gerai, kad imamasi sudėtingos temos ir numatoma pribrendusių (perbrendusių) sprendimų, bet…

Kalbant apie pasiūlymų turinį turiu keletą pastebėjimų.

Pirma, turi būti aiškiai konstatuojama, koks yra reformos tikslas. Mano supratimu jie yra du. Tai yra išlaikyti galimybę gauti pensijas artimiausiu metu taip, kad tai nereikštų mokesčių didinimo (kitaip tariant, subalansuoti išmokas su įmokomis). Dar svarbiau taip pakeisti Sodros struktūrą, kad ji būtų gyvybinga vykstant demografiniams pokyčiams - ilgėjant gyvenimo trukmei ir mažėjant dirbančiųjų bei daugėjant senatvės pensininkų.

Antra, turi būti aiškus akcentas, kad esminės ilgalaikės problemos turi būti sprendžiamos didinant privatų kaupimą, o ne kaupiant Sodros rezervus. Tik privataus kaupimo modelio atveju mes galime kalbėti apie tikrą pensijų nuosavybę.

Trečia, lėšų surinkimo ir paskirstymo konkrečiais metais sistema turi būti tokia, kad ji užtikrintų pajamų ir išlaidų balansą kiekvienais metais.

Ketvirta, sistema turi būti kiek įmanoma paprastesnė ir skaidresnė, todėl būtina atsisakyti kuo daugiau išimčių, privilegijų, paralelinių pensijų aprūpinimo sistemų.

Penkta, turi būti atsisakyta tų išlaidų, kurių atsisakymas jau seniai pribrendęs. Pradedant administravimo išlaidų mažinimu jungiant įmokų surinkimą su mokesčių surinkimu ir baigiant valstybinių pensijų nebeskyrimu, motinystės išmokų sumažinimu.

Svarstytinas ir tam tikrų funkcijų perdavimas darbdaviams. Pavyzdžiui, logiška kalbėti apie tai, kad darbdavys moka atlyginimą ligos atveju, tačiau tik tada, jei prieš tai darbdavys yra atleistas nuo atitinkamų įmokų mokėjimo į Sodros biudžetą.

Sodros reformos koncepcija dar bus tikslinama. Tikiuosi, kad visiems mums užteks ryžto priimti ją tokią, kad ne tik gražiai skambėtų ir gelbėtų Sodrą iš dabarties bėdų, bet iš tikrųjų sukurtų gyvybingą pensijų sistemą.

Rodyk draugams

Dažnai atrodo, kad religija ir laisvė - toli viena nuo kitos. Juo labiau Romos katalikų bažnyčia ir laisvosios rinkos tvarka bei ekonominio liberalizmo idėja.

Realybė gi yra ta, kad krikščionybė ir ekonominė laisvė turi daug glaudesnius ryšius nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Pavyzdžiui, austrų ekonominė mokykla, kuri ekonomikos mokslą nuosekliai remia metodologinio individualizmo ir subjektyvios vertės pagrindais, yra kilusi iš viduramžių vienuolynų ir vėlyvųjų scholastų mokymų. Plačiau žr. Alex Chafuen „Faith and liberty- the economic thought of the late scholastics” bei Murray Rothbard „Austrian perspective on the history of economic thought”.

Pakankamai pagrįsta yra netgi teigti, kad Vakarų civilizacija, su savo atvirumu, laisvės idealais, tradicijos ir liberalizmo derinimu remiasi krikščionybe. Plačiau žr. Thomas Woods „How the Catholic Church built Western civilization”.

Šiandien noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje, Kaune gyvenantis ir dirbantis žmogus - Kęstutis Kėvalas - už šių minčių plėtojimą, tiltų tarp moralės ir ekonomikos statymą, bažnyčios ir laisvos rinkos ryšių parodymą gavo garbingą apdovanojimą: JAV esančio Acton fondo Michael Novak prizą.

Gerbiamas Kęstuti, nuoširdžiai sveikinu Tave. Tu to vertas!

Tikiuosi, kad tai leis Tavo žiniai pasiekti dar daugiau žmonių.

Rodyk draugams

Kaip Lietuvos Respublikos pilietis, rinkėjas pastaruoju metu dėl įvykių Seime buvau šokiruotas du kartus.

Pirmą kartą - kai Seimo narys balsavo už kolegą (kitaip tariant, kaip suprantu, balsavo dviem balsais). Kaip vėliau paaiškėjo - tokių balsuotojų netrūko ir anksčiau.

Man atrodo, kad balsavimas už kolegas yra nei kiek ne mažesnis (o turbūt ir didesnis) nusižengimas nei parašo padirbinėjimas ant oficialių dokumentų (t.y., dokumentų klastojimas) ar sukčiavimas klastojant posėdžių protokolus.

Antrą kartą buvau šokiruotas kai šis Seimo nario poelgis buvo įvertintas švelniau nei posėdžių praleidinėjimas. Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas, kaip supratau iš žiniasklaidos, praleidinėjantiems posėdžius siūlo apkaltą, o balsuojantiems už kolegas - dalies atlyginimo nubraukimą.

P.S. Ne Seimo nariams už jų veikloje daromus panašius pažeidimus numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 198(1) straipsnis (Neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo) ar 300 straipsnis (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas).

Rodyk draugams

Pastaruoju laiku neretai sulaukiu klausimo: „tai kaip čia dabar su tavo liberalumu, laisva rinka ir dabartine valdžia. Juk tiek sprendimų priimta, kurie veda tolyn nuo laisvos rinkos, tad ką tokioje valdžioje veiki?”

Turiu pripažinti, kad klausimas pagrįstas ir man labai rūpintis. Akivaizdu, kad sprendimų valdžia priėmė, švelniai tariant, visokių. Jei reiktų šiandien suvesti pilną balansą, būtų visko - ir pagerinimų, ir, deja, esminių pabloginimų.

Suprantu ir tai, kad daugeliui nelabai rūpės ir mano konkretus indėlis Vyriausybėje į tai, kad liberalizavimo ir orientacijos į dirbantį, kuriantį, padorų Lietuvos žmogų būtų daugiau, o reguliavimo ir trukdymo tokiam žmogui - mažiau.

Tikiuosi, kad galutinis Vyriausybės pasiekimų ir klaidų balansas bus skaičiuojamas ne šiandien, o gerokai vėliau, ir esu įsitikinęs, kad jis bus daug geresnis. Pats dėl to dedu visas pastangas.

Mano paties pasiekimų sąrašas irgi, tikiuosi, pasipildys. Tam, kad informuočiau, kokius tikslus sau keliu šiais metais, pridedu dvi nuorodas.

Pirma, tai 2010 metų prioritetai (kuriuose yra ir tam tikras padėties įvertinimas). Antra, įstatymų projektų sąrašas, kuriuos pateikiau Vyriausybei siūlyti svarstyti Seime pavasario sesijoje. Sąrašas išdėstytas prioritetine tvarka.

Rodyk draugams

Su žurnalo “Business Exhibitions” geranorišku sutikimu pateikiu savo blogo skaitytojams paskutinaime numeryje spausdintą intreviu su manimi apie verslo kontrolę.

Blogo įrašo pavadinime nuėmiau klaustuką (jis yra žurnalo straipsnio pavadinime), nes manau, kad tos lazdos iš tikrųjų atitarnavo.

Beje, džiaugiuosi, kad praėjusią savaitę projekto pateikimas Seime vyko sklandžiai, o reikalai su institucijų grupavimu irgi juda pirmyn (tikiuosi greito persikėlimo iš popieriaus į realybę).

Remigijus    

VERSLO LAZDOS JAU ATITARNAVO?

  Pastaruoju metu, į valdžią atėjus Vyriausybei su liberalesnėmis nuotaikomis,  pasigirdo žinių, jog verslas sulauks gaivesnio požiūrio iš jį kontroliuojančių institucijų, jos pačios patirs organizacinių pokyčių. Ar tai nėra tiesiog politinė reklaminė kampanija žurnalistas Rimantas ŠLAJUS pabandė išsiaiškinti su Teisingumo ministru Remigijumi ŠIMAŠIUMI   

Kokios organizacinės ir struktūrinės pertvarkos palies verslą kontroliuojančias įstaigas? 

                 Šiuo metu vyksta du pagrindiniai procesai, kurie yra susiję su verslo kontroliuojančiomis institucijomis ir jų veikla. Vienas ryškiausių pertvarkos elementų - Viešojo administravimo įstatymo keitimas. Pastaruosius pusę metų teko intensyviai dirbti su šiuo projektu ir džiaugiuosi, kad Vyriausybėje pavyko sutarti jį teikti Seimui prioriteto tvarka. Nauja tvarka palies visas šiandien veikiančias šalyje kontroliuojančias institucijas, pakeis patį tų institucijų misijos supratimą ir, atitinkamai, nemažą dalį konkrečių jų veiklos standartų. Pagal naująją iniciatyvą verslą kontroliuojančioms institucijoms atsirado pareiga konsultuoti ūkio subjektus. Konsultacijos taps privalomos. Tai reiškia, jeigu kontroliuojamasis subjektas kreipsis patarimo kaip įgyvendinti vieną ar kitą nuostatą, tai nebus apsiribota vien tik teisės aktais, kaip šiandien, o bus privaloma atsakyti į konkretų klausimą. Natūralu, - konsultuoti ir prisiimti atsakomybę yra sunkiau, bet vėliau, esu įsitikinęs, kontroliuojančioms institucijoms taps dirbti lengviau.

    Bus ir daugybė kitų pasikeitimų. Tarkim, apie planinius tikrinimus bus informuojama iš anksto, ir jie bus panašesni į auditą. Tai situacija, kai visiems bus aišku, jog ateina auditorius, visi pasiruošia, parengia reikalingus dokumentus, atitinkami žmonės susiplanuoja darbus. Ir pastabų daugiausia galima bus tikėtis ne su baudomis susijusių, o kaip tinkamiausiai realizuoti tuos ar kitus teisės aktus bei kitus reikalavimus. Bet ir dėl neplaninio tikrinimo bus patvirtinti aiškesni pačių institucijų kriterijai,  kada galima tikrinti, o ne netikėtai užgriūti, grubiai tariant. Dar vieną aplinkybę  paminėsiu - tai pareiga kontroliuojančioms institucijoms savo ataskaitose išsamiai nurodyti visus atvejus, kada perdaug sudėtinga, neprasminga ar kitaip neadekvatu įgyvendinti reguliavimus, kuriuos tos institucijos siekia įgyvendinti. Šiandien dažnai matome, kad kontroliuojančios institucijos kartoja, jog mes čia niekuo dėtos, mes tik teisės aktus įgyvendiname. Tuo tarpu teisės aktus priimantys subjektai niekada iš kontroliuojančių institucijų negauna aiškaus signalo, kad tuos teisės aktus realizuojant, verslo subjektai arba jos pačios susiduria su problemomis.    

    Dar reikėtų paminėti mano ir ūkio ministro iniciatyvą, pagal kurią yra numatoma grupuoti ir sujungti dalį kontroliuojančių institucijų (jų šiuo metu yra apie 150, iš kurių apie pusė turi inspektavimo funkcijas). Kai kurios kontroliuojančios  organizacijos būdamos labai mažos ir įsteigtos vienam tikslui siekti net neturi galimybės savo veikloje numatyti prioritetų. Atlikdamos iš esmės vienintelę savo funkciją jos nesižvalgo į šalis ir visai nesidomi, ar jų veikla kartais neatneša daugiau žalos negu naudos.

   Atitinkamai kyla ir kitos problemos, - nebegalima sutelkti ir koncentruoti resursų, suformuoti kompetencijos centrų. Tokiose mažose įstaigose sunku sukurti rizikos vertinimo sistemą. Todėl siūloma visas šias 150 institucijų, ypač inspektuojančias, pirmiausia sugrupuoti į aštuonias grupes pagal veiklos sritis ir pagal tikrinimo pobūdį, o ilgainiui, t. y. po metų, planuojama, kad inspektavimo funkcija beliktų vienoje institucijoje. Tai ėjimas link agentūrinio kontrolės modelio, paplitusio anglosaksiškuose kraštuose, kuris turi pakankamai resursų vertinti riziką, įgyvendinti valstybinius aktus ar šviesti prižiūrimas įmones.

   Sujungiant visas institucijas į atitinkamas grupes,  bus sprendžiami keli problemiški  aspektai. Vienas jų, jau mūsų paminėtas, rizikos vertinimas ir žinių bei kompetencijos koncentravimas. Kitas - funkcijų dubliavimo išvengimas. Šiandien, deja, turime tokią situaciją, kai, tarkime, įmonę tiria ir elektros energetikos inspekcija,  ir darbo inspekcija, ir priešgaisrinė, kitos inspekcijos - visos pagal savo profilį. O juk saugą prižiūrinčias organizacijas galima sujungti į vieną. Kitas stambus darinys rūpintųsi finansais ir mokesčiais, kada būtų sujungta Finansų ministerijos valdoma valstybinė mokesčių inspekcija ir socialinį draudimą atliekantis administravimas. Taip pirmame etape būtų formuojamos teminės grupės. Toms institucijoms teks prisitaikyti prie naujų sąlygų, reikės labai smarkiai transformuotis. Antrajam etapui Vyriausybė kol kas nėra pritarusi, tačiau tikrai viliuosi, kad tai bus padaryta.

                 Tai konkrečiai dar negalite pasakyti, kokios institucijos turės pasitraukti iš arenos?

                 Ne, konkrečiai dar negaliu pasakyti. Bet kai kuriais atvejais gana akivaizdu ir natūralu, kad, tarkime, finansų srityje Valstybinė mokesčių inspekcija atliks vadovaujantį vaidmenį. Saugos ir atitikties  srityje vėlgi - didžiausia institucija yra Valstybinė darbo inspekcija. Dabar aktualiausias uždavinys - suformuoti aštuonias  grupes, kol kas yra tik preliminarus jų sąrašas. Tai planuojama padaryti per porą mėnesių. O kai tos grupės pradės veikti, tada  bus matyti, kurios institucijos pagrindu geriausia kurti bendrą inspektuojančią tarnybą, o ilgainiui galbūt ir vieną organizaciją. Tik noriu pabrėžti - visa tai nėra vienos ar kitos institucijos laidojimo planas, tiesiog tai kitoks požiūris,  mums svarbiausias principas, kad efektyviai veiktų visa sistema.

Paminėjote anglosaksų teisės tradicijas. Kokios tendencijos europinėje praktikoje dėl verslo kontrolės vyrauja šiuo metu? Kalbama, kad Lietuva yra tarp lyderių pagal tikrintojų skaičių?

Reali našta įmonėms matuojama labai įvairiai ir nebūtinai pagal inspektorių kiekį. Europoje elgiamasi labai įvairiai, tačiau vyrauja ryški rizikos vertinimo, prioritetų išskyrimo, kompetencijos koncentravimo tendencija. Lietuvoje, Pasaulio banko tyrimo duomenimis,  palyginus su kitomis Centrinės Rytų Europos šalimis, dar prieš kelis metus verslo kontroliuoti institucijos vykdavo dvigubai dažniau. Ir vieno atėjimo metu praleisdavo dvigubai daugiau laiko. Dabar kai kurios institucijos: Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinė darbo inspekcija yra pagerinusios šią statistiką. Deja, skaidrumo ir verslo naštos mažinimo  čempionais mūsų iš tiesų nepavadinsi.

   Pradedant nuo teisės aktų ir baigiant kur kas svarbesne - dalykinio bendravimo kultūros terpe - mūsuose tebevyrauja policininko ir plėšiko žaidimas. Verslas neva plėšikai, o kontroliuojanti institucija - lyg ir policininkai, kuriuos verslininkai tik ir taikosi apgauti. Bet visada yra du aspektai - piktybinis ir nepiktybinis pažeidimas. Sakysim, pardavė alkoholį nepilnamečiui. Turime pasigilinti, ar mažmeninės prekybos įmonė turi vidinę kontrolės sistemą, kuri leistų pardavėjai dėl nepatyrimo padariusiai tokį žingsnį, vėliau panašios klaidos išvengti. Pertvarka psichologine prasme yra visų mūsų mentaliteto problema, ir aš tikrai nesu naivus manydamas, kad greitai viskas atsistos į savo vėžes. Tačiau tai būtinas žingsnis tam, kad poslinkiai vyktų į gerąją pusę.             

Argi, sakysime, normalu, kad nedidelei įmonėlei, kur stovi pora rašomųjų stalų, ir kurios keliems darbuotojams bene didžiausias tykantis pavojus - netyčia praryti tušinuką, Valstybinė darbo inspekcija prigalvoja krūvas dokumentų, susijusių su tariama sauga, kurių neprisipirkus ir neužpildžius, dar prieš tai reikalaujamus kursus neatlankius, įmonei ir jos vadovui gręsia dideli nemalonumai?

Iš tiesų, mažoje įstaigoje kontrolierių gali būti nubaustas administratorius, neturintis darbuotojų saugos kursų, per kuriuos jis būtų sužinojęs, kaip kranininkams saugiai dirbti, baigimo pažymėjimo. Tokie  neadekvatumai, kada nežinia - dėl  baimių, įtarimų ar tiesiog dėl noro pasipinigauti - baudžiami žmonės, kaip tik ir skatina pertvarką, kada pati kontroliuojanti struktūra turėtų galimybę sutvarkyti savo reguliavimo sistemą ir turinį.

Kalbama, kad daugiausia tikrintojai mėgsta vaikščioti į smulkias ir vidutines įmones, kurios neturi nei teisininkų, nei savų auditorių, nei pagaliau reikalingo politinio svorio apsiginti, skirtingai nuo stambiojo kapitalo. Ar šiuo atžvilgiu padėtis keisis ir kaip?

 Su tomis pačiomis tikrinimo problemomis susiduria ir smulkusis, ir stambusis verslas, tik galbūt jos - skirtingo pobūdžio. Lyg ir natūralu, kad eilinis inspektorius be rimto pagrindo neis tikrinti į stambią įmonę, bet gali užsukti į smulkią firmą, kurioje  iš tikrųjų, galbūt, nėra ir tos kvalifikacijos, ir patirties apsiginti. Kartais net inspektorių viršininkai nežino, kad buvo užeita į kokią įmonę. Būna, kad smulkūs savininkai, kai atvyksta pas jį inspektorius, apskritai pirmą kartą išgirsta, jog yra tokia inspekcija. Smulkmeniškas, nepagrįstas, neadekvatus tikrinimas slegia smulkiuosius. Todėl minėto viešojo administravimo įstatymo pakeitimai numato, jog tikrinimui visada turi būti pagrindas. Atėjimas tikrinti be pagrindo bus laikomas rimtu pažeidimu. 

                 Pastaruoju metu verslininkas neretai vėl prilyginamas kone vaikus gąsdinančiam siaubūnui, kuris tik persekioja ir engia savo darbščius darbuotojus. Deja, net plika akim matyti, kad verslą kontroliuojančių įstaigų nemažą klientūros dalį sudaro žmonės, linkę tinginystei ir aferoms. Bet, būtent, jie ir sulaukia parėmimo. Ar galima tikėtis, kad ir darbdavys, jo interesai lygia greta bus ginami, kaip ir samdomųjų?

 Pagal silpnosios ir stipriosios šalies įvaizdį verslininkas yra stiprioji, darbuotojas -  silpnoji šalis. Bet stiprioji šalis gali nukentėti labai smarkiai, jeigu silpnesnioji šalis bus ginama nesąžiningai. Manau, kontroliuojančios institucijos turi veikti  nešališkai ir ginti tą, ką reikia ginti, atsižvelgdamos į kiekvieną atvejį atskirai.

  Bijau, kad šiandien visa atsakomybė užkraunama pirmiausia verslininkui. Ir kartais neadekvačiai. Naujajame įstatymo projekte yra labai aiški nuostata, jog kontroliuojančių institucijų tikslas nėra ir negali būti surinkti baudas, bet teisinio reguliavimo būdu pasiekti teigiamą rezultatą. Tarkime, pirmiausia reikia galvoti ne kaip nubausti darbdavį, įvykus nelaimingam atsitikimui, bet teikti rekomendacijas ir analizuoti padėtį, rizikas, priežastis, kad tokių įvykių būtų išvengta. Tad jeigu mes žvelgsime į problemą iš jos sprendimo pusės, o ne baudimo už pasekmes aspektu, įmonėse atsiras harmoningesni santykiai, darbdaviai ir darbuotojai adekvačiai pasidalins atsakomybę. Jeigu žmogus sąmoningai neužsidėjo apsauginių akinių, jis pirmiausia ir turi už savo veiksmus atsakyti.

Dėl verslą kontroliuojančių įstaigų mažinimo ir jų veiklos būdavo iniciatyvų ir anksčiau. Tačiau visos jos palaipsniui užgesdavo. Ar tikite, jog šįkart jums su Vyriausybe ir Seimu pavyks peržengti šį aukštą slenkstį?

 Kontroliuojančių įstaigų grupavimo ir jungimo darbai jau pradėti dirbti Vyriausybės lygiu, nes čia nereikia Seimo pritarimo. Dėl mano inicijuoto Viešojo administravimo įstatymo pakeitimų buvau pasikvietęs visas kontroliuojančias institucijas pasitarti dėl laukiamų permainų, ir jau mačiau jų pozityvų nusiteikimą. O pats įstatymo projektas, kurio koncepcija buvo patvirtinta dar vasarą, jau greitai bus svarstomas Seime. Tikiuosi, kad ši iniciatyva galutinai bus realizuota ankstyvą pavasarį, kadangi Vyriausybė prašo jį priimti prioritetine tvarka. Tam koalicijoje yra pasiektas rimtas politinis susitarimas. Manau, kad ir opozicija tai parems, nes dažnai primena, ir, beje, pagrįstai, jog verslo sąlygas reikia gerinti ir laisvinti. 

Ar verslo liberalizavimo pradmenų sulauksim ateityje ir kitose srityse, pavyzdžiui, darbo reguliavimo sferoje?

  Darbo santykių libelizavimas Lietuvoje yra viena iš sričių, kuri, palyginus su mūsų konkurentais tarptautinėje arenoje, ypatingai nedraugiška verslui. Pasaulio banko atliktais tyrimais remiantis, pagal verslo sąlygas Lietuva tradiciškai yra trečiame dešimtuke. O štai pagal darbo santykių lankstumą mes esame tik tryliktame dešimtuke tarp visų pasaulio šalių. Akivaizdi indikacija, kur reikia labai smarkiai pasitempti. Pokyčiai laukia. Pats esu parengęs kai kuriuos siūlymus. Tikiuosi, kad Vyriausybė skirs pakankamai pastangų dėl šių būtinų pokyčių sutarti su socialiniais partneriais, be kurių pritarimo pokyčių vykdyti, kol kas, deja, nesiryžtama. Ūkio ministerija rengia konkrečius nutarimus licencijų atsisakymo ir kitose aktualiose darbo išlaisvinimui srityse.

Rodyk draugams

Vakar Vyriausybė pritarė kontroliuojančių institucijų pertvarkos gairėms. Kai kam tai per mažai ambicinga, nes nors pertvarkas planuojama pradėti po dviejų mėnesių, galutiniai rezultatai numatomi tik po pusantrų metų.

Kai kam tai per daug ambicinga, nes sistemą numatoma supurtyti iš esmės ir kol kas ne visi atsakymai yra aiškūs.

Į dalį kylančių klausimų galbūt padės atsakyti populiarių ir dažnai iškylančių klausimų bei atsakymų į juos sąrašas. Kviečiu paskaityti.

Dar norėčiau pasakyti, kad, deja, šioje srityje nesame pirmieji. Dar 2005 metais Jungtinėje karalystėje buvo atlikta vyriausybinė studija, kurios rezultatas, vadinamasis Hamptono raportas, pateikė išvadas, kurios yra analogiškos priimtoms pertvarkos gairėms ir Viešojo administravimo įstatymo pataisoms apie kurias jau esu rašęs, ir kurias, panašu, pagaliau galėsiu rytoj pateikti Seime.

O kol kas tiesiog pateikiu Hamptono raporto reziumuojančius pasiūlymus:

• Išsamūs rizikos įvertinimo tyrimai turi būti visų kontroliuojančių institucijų atliekamos priežiūros programų, planų pagrindu;
• Neturi būti tikrinama (inspektuojama) be priežasties, be to, iš mažiau rizikingo verslo turi būti reikalaujama mažiau duomenų, nei iš daugiau rizikingo;
• Resursai, kurie sutaupomi atšaukus nereikalingus patikrinimus, turi būti nukreipti konsultacijoms, pagerinančioms įstatymų normų laikymąsi;
• Turi būti mažiau kontrolės, ataskaitų formų, jos turi būti paprastesnės;
• Duomenų pateikimo reikalavimai, įskaitant pildomų formų dizainą, turi būti derinami tarp kontroliuojančių institucijų;
• Nustatant naujus priežiūros reikalavimus, turėtų būti numatytas kiek įmanoma efektyvesnis jų taikymas, atsižvelgiant į šios ataskaitos principus;
• Nacionalinių reguliavo institucijų skaičius turi būti sumažintas nuo 31 iki 7, labiau specializuotų institucijų.

Viliuosi, kad pasimokę iš savo bei svetimų klaidų būsime tie, kurie sugebėsime pirmieji nuosekliai įdiegti protingas išvadas.

Rodyk draugams