BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Blogo perkraustymas

2012-04-03 parašė Remigijus Šimašius

Viskas. Šimašius blogas dėl daugelio priežasčių emigruoja iš
www.blogas.lt  į  www.popo.lt , kur bus visai neBlogas laisviems ir
atsakingiems žmonėms.

 

Ačiū www.commonsense.lt
už draugišką spyrį į užpakalį, kuris paskatino šiam persikraustymui. Ačiū
Rokiškiui Rabinovičiui iš
rokiskis.popo.lt
kad padėjo persikraustymo reikalus sutvarkyti.

 

Techninės detalės: simasius.blogas.lt
įrašai yra perkeliami į
simasius.popo.lt
, tačiau komentarai su visomis tonomis spamo nepersikelia, tad seni įrašai su komentarais paliekami ir senajame
bloge tol, kol jie čia bus laikomi (nuorodą visada bus randama iš
simasius.popo.lt) .

 

Naujovės bloge:

-         
gražiau,

-         
patogiau,

-         
be reklamų,

-         
daugiau informacijos (kol kas – šis tas iš mano
senesnių akademinių darbų, bet bus daugiau)

 

Mielieji, laukiu jūsų skaitančių ir komentuojančių.

 

Remigijus Šimašius

http://simasius.popo.lt/

+Remigijus Šimašius

Rodyk draugams

Vartotojai su teisėmis, o ar su galimybėmis?

2012-03-15 parašė Remigijus Šimašius

Pastebėjimai vartotojų teisių dienos proga

Šis ketvirtadienis - Europos vartotojų teisių diena. Mykolo Romerio universitetas ta proga organizavo konferenciją, kurioje turėjau progos tarti sveikinimo žodį. Stengiuosi nesakyti ceremoninių sveikinimo žodžių, o visada ką nors iš esmės. Taigi, pasidalinsiu keliomis mintimis, ką aš manau apie vartotojų teises ir jų gynimą Lietuvoje.

Visi labai mėgsta kalbėti apie vartotojų teises. Tada juk niekad neprašausi, nes kiekvienas yra vartotojas. Teisybė, bet nepakanka tik pasakyti kaip svarbu vartotojų teisės ar jas gilinti, plėsti, ir vis labiau gerbti bei ginti. Realybė kiek kompleksiškesnė.

Pirmas dalykas, kuris vis užmirštamas, kai kalbame apie vartotojų teises (ir ką ypatingai noriu pabrėžti) - tai konkurencija. Be konkurencijos vartotojas yra geriausiu atveju gerai užlaikomas avinas, aprūpintas ganykla (o dažniau - daugmaž stabiliu pašarų tiekimu) ir apsaugotas nuo vilkų. Esant konkurencijai vartotojas rinkoje yra karalius, suverenas, sprendėjas. Nesant konkurencijos - daug kas dar pamena sovietinius laikus arba turi patirčių su šios dienos monopolistais.

Konkurencija yra būtina prielaida realizuoti vartotojo interesus. To būtina neužmiršti dėliojantis prioritetus ar diegiant vienas ar kitas priemones, ginančias vartotoją. Ne visada tai labai akivaizdu. Pavyzdžiui, ši Vyriausybė lengvino sąlygas mažiems prekiautojams ir maksimaliai pagal Direktyvos nustatytas ribas leido mažose parduotuvėse nenurodyti prekės kainos už kilogramą. Beje, neįtikėtina, kiek smulkiam verslui kai kada gali kainuoti šio kainos už kilogramą reikalavimo vykdymas.

Dalis vartotojų organizacijų sakė, kad tai vartotojų skriaudimas. O aš sakau, kad tai konkurencijos atvėrimas ir galimybių vartotojams sudarymas. Kai kitą kartą eisit į naujai atidarytą mažą bandelių ar dar kokią parduotuvėlę, prisiminkit kiek jums svarbu kaina už kilogramą, o kiek tai - kad ši parduotuvėlė apskritai čia yra.

Kitas dalykas, kurio reikia neužmiršti - kad vartotojo teisės skirtos vartotojo interesams apsaugoti, o ne atvirkščiai.

Būtent dėl šios priežasties pernai patvirtintoje strategijoje įtvirtinome, kad, pavyzdžiui, internetinė prekyba yra ne tiek grėsmės, kurios tyko vartotojo, kiek naujos galimybės. Tas pats apie grupinio apsipirkimo schemas ir kitas naujoves.

O kad teisės supainiojamos su interesais puikiai iliustruoja prekių grąžinimo praktika. Ant popieriaus pas mus vartotojams daugiau teisių nei bet kur kitur Europoje. Realybėje gi jomis su kaupu pasinaudoja apsukrieji, informuotieji, landieji, įkyrieji, privilegijuotieji. Pavyzdžiui, grąžina savaitė iki trejų metų garantinio laikotarpio televizorių, nes perdegė indikacinė lemputė, pasiima visus pinigus ir už pusę jų nusiperka geresnį televizorių.

Pavyzdys, pripažinsiu, senas - ėmiausi žingsnių, kad to nebūtų. Ne todėl, kad apkarpyti vartotojų teises, o tam, kad verslininkai nekurtų dirbtinių barjerų pasinaudoti šiomis teisėmis, kai susiduria ne su privilegijuotais ir informuotais vartotojais, o tiesiog su paprastais kukliais žmonėmis iš gatvės, kurie nusiperka prekę, o kai ji sugenda, pradedami varinėti tarp mažmenininko - didmenininko - aptarnavimo centro ir panašių kontorų.

Dar ginant vartotojų teises svarbu atskirti pelus nuo grūdų ir koncentruotis ne į tariamas, o į tikras problemas. Štai minėtoje konferencijoje stovi ant stalų buteliukai vandens, kurie akis bado kaip „baisus” vartotojų teisių pažeidimas. Esmė - nieko nėra užrašyta lietuviškai. Kiek suprantu lenkiškai - bandoma sudaryti įspūdį, kad vanduo kažkuo išskirtinis ir ypatingai tinka vaikams.

Būtų tiesiog kalambūras, jei nebūtų graudu. Nes kaip tik prieš kelias dienas diskusijoje su verslą prižiūrinčiomis institucijomis buvau įtikinėjamas (nesėkmingai) kaip tai baisu. Ar tikrai tai yra sritis, kur reikia sutelkti priežiūros resursus, surinktus iš visų mokesčių mokėtojų (vartotojų)? Bent jau aš atsigėriau to vandens - ir nieko… Ženklinimo stoka man nei kiek nesukliudė.

Dar kviečiu neužmiršti, kad vartotojai turi didelę galią. Didesnę nei jiems atrodo. Kartais tereikia pasakyti savo nuomonę tam, kas kažką parduoda. Pavyzdžiui, įsigyja kolega kažkokį kuponą per grupinio vartojimo schemą. Nespėja kuponu pasinaudoti. Oficialios institucijos sako, kad vartotojas neapgintas. O kupono pardavėjas sako - jokių problemų - rytoj grąžinsime pinigus.

Vartotojo galią atspindi tai, kaip tokie milžinai kaip Amazon.com vertina vartotojų reitingavimą. Juk akivaizdu, kad tik užsitarnautas pozityvus reitingas yra kelias į verslo sėkmę. Net geriausia reklama ne visada atstos gerus pirkėjų atsiliepimus.

Bent kiek sėkmingesni verslininkai žino, kad jei skundžiasi vienas vartotojas, tai koks šimtas turbūt tiesiog patingėjo pasiskųsti, tad išvadas reikia daryti rimtas. Kai yra konkurencija, šis mechanizmas yra stulbinančios galios.

Net ir būdamas ministru aš pats mieliau naudojuosi šiuo decentralizuotu mechanizmu. Net tada, kai bankas mane nukreipia pas notarą, kuris dirba prastai - aš žinau, kad mano, kaip vartotojo, pasakymas bankui, kad „negi jūs nežinote, jog dauguma notarų dirba žymiai geriau” yra geresnis įrankis, nei kontrolė ir bandymas pagauti už rankos.

Sveikindamas visus su vartotojų diena kviečiu neužmiršti raktinių dalykų:

  • - konkurencija yra būtina prielaida, kad vartotojas gautų tai, ko tikrai nori;
  • - vartotojo realių interesų apsauga yra gerokai svarbiau nei jo teisių formalus įtvirtinimas;
  • - reikia spręsti tikras, o ne tariamas vartotojų problemas;
  • - konkurencinėje aplinkoje vartotojai turi daug galios, ir reikia skatinti šia galia naudotis.

Rodyk draugams

Gyvoji Lietuvos Konstitucija

2012-03-12 parašė Remigijus Šimašius

Delfi užsakymu atlikta apklausa parodė tai, kas apie Konstituciją (ir turbūt bendrai apie teisę) kirba žmonių galvose. Svarbiausia konstitucinė teisė žmonėms yra nuosavybės ir būsto neliečiamybė, ir kitos klasikinio liberalizmo ginamos laisvės. Mažiausiai svarbi - teisė burtis į profsąjungas ir streikuoti, o taip pat kiti išradimai, kuriais siekta modifikuoti liberalią visuomenės santvarką.

Manau, tai atspindi sveiką, principingą ir racionalų požiūrį. Tėvynė, laisvė, taika prasideda savo kieme. Jei nebus saugumo ir laisvės čia, neverta net kalbėti apie kitus dalykus. Būtent todėl nuosavybės neliečiamumas, sąžinės laisvė yra tai, kas svarbiausia.

Konstitucija yra puikus, net jei ne visada (tinkamai) panaudojamas įrankis teisingumui ir taikai įtvirtinti. Faktas, kad ne viskas Konstitucijoje, ne visos joje įtvirtintos žmogaus teisės, ne visa, ką apie Konstituciją pasako Konstitucinis teismas, yra prigimtinių teisių atspindys.

Savaime tai nėra nei gerai, nei blogai, tačiau mano supratimu būtent prigimtinės žmogaus teisės yra svarbiausios, o kitos, kad ir kur įtvirtintos, kad ir kaip gražiai skambančios teisės, jų negali iškreipti.
Žmonės gi pasakė, kad jiems pirmiausiai rūpi būtent prigimtinės laisvės: žmogaus nuosavybės, asmens, privataus gyvenimo neliečiamumas, sąžinės laisvė. Tuo tarpu tos konstitucinės teisės, kurios gal tik kartais pavadinamos prigimtinėmis, lieka antroje (paskutinėje) vietoje. Kaip prigimtinės teisės teorijos šalininkas džiaugiuosi tokiu žmonių matymu.

Žmonių nuomonė, beje, gal paskatins kiek dažniau prisiminti ir tinkamą prasmę suteikti kiek primirštam ir retai interpretuojamam Konstitucijos 18 straipsniui.

Nesakau, kad teisinius klausimus reikia spręsti apklausomis. Tačiau ne tik Konstitucinio teismo sprendimai yra gyvoji konstitucija. Gyvoji konstitucija yra tai, kokių vertybių laikosi žmonės. Kaip liberalas džiaugiuosi tokiomis žmonių vertybėmis.

Rodyk draugams

Baudžiauninke, kam moki už šilumą?

2012-03-09 parašė Remigijus Šimašius

Šaltas vasaris atneša dar karštesnes šildymo sąskaitas, tačiau ne sprendimus šioms sąskaitoms sumažinti…

Kalbėti apie šildymo kainas tapo jau beveik banalu. Vieni prie kryžiaus baigia prikalti šilumos tiekėjus ir jų nepažabojančią (pirmiausiai Vilniaus) valdžią. Kiti atsišaudo kaltindami Energetikos ministeriją, kad ji neišrūpina pigesnių dujų. Visi su viltimi žiūri į namų renovavimą ir atsinaujinančią energetiką ir dar pasikeiksnoja, kad Aplinkos ministerija čia per vangi.

Visi savaip teisūs, ir savaip pasiklydę savo argumentuose ir pasipiktinimuose. Problema ta, kad vis kažkas žino, kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ir yra pasiruošęs tą savo žinojimą realizuoti tiesiog iškart ant visų vartotojų galvų. O pats vartotojas ir jo nuomonė tiesiog užmirštama.

Netikite? Paklauskime tuomet savęs kodėl dėl šilumos kainų taip garsiai nesiskundžia vienkiemių gyventojai, kuriems, nei dujos, nei šilumos tinklai yra nepasiekiami, net jei jie to norėtų?

Taip - ir jie parypuoja, kad brangios malkos, arba anglys, arba elektra, arba mazutas, arba dar koks kuras, arba namo apšiltinimas. Tačiau savo energiją šie žmonės nukreipia kita linkme - jie galvoja, ką gali padaryti, kad jiems būtų geriau, o ne pyksta, kad kažkas kitas kažko (neaišku ko) nepadaro.

Kodėl? Todėl, kad jie gali spręsti už save, o miestų gyventojai (kad ir to paties Vilniaus) tiesiog kaip baudžiauninkai yra laikomi įkaitais. Baudžiava, prieš šimtą penkiasdešimt metų buvusi kaime, moderniais pavidalais atslinko į miestą.

Iliustruoju. Yra miestuose tokie dokumentai, kurie vadinami, pavyzdžiui, „Energijos rūšies parinkimo ir naudojimo specialusis planas ir reglamentas”. Nepaisant painaus pavadinimo tokie dokumentai gyvenimą nupiešia labai primityviai. Jie nustato, kad štai čia (beveik visur) yra „centralizuota šilumos tiekimo zona”, kitur „decentralizuota”, o dar kitur - „mišri”.

Pavadinimai gali įvairuoti, bet esmė ta pati - kas patenka į centralizatorių taikiklį, pasirinkimo nebeturi. Kai neturi pasirinkimo, nebėra ir konkurencijos. Kai nėra konkurencijos, belieka tik stebėtis kodėl kainos dar daugiau neišdidinamos.

Norint, kad už šilumą būtų mokama adekvačiai, tiesiog būtina suteikti žmonėms (atskiroms namų bendrijoms) teisę rinktis ir nustatyti, kad kiekvienas namas gali būti šildomas taip, kaip su paslaugos tiekėjais susitaria atitinkamo namo šeimininkai. Be jau minėtų savivaldybių sprendimų šią teisę riboja ir Statybos techniniai reglamentai, pavyzdžiui STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose”.

Tik esant pasirinkimo galimybei paaiškės ar galima realiai pasiekti, kad šiluma kainuotų pigiau (aišku, kad galima), o jei galima, tai tik save beliks kaltinti, kad nesusiorganizuojama ir geresnis variantas nepasirenkamas.

Žinoma, jums iškyla daugybė klausimų ar argumentų kodėl to negalima daryti. Kai pradedame lankstyti pirštus visi argumentai, pasirodo, susiveda tik į du. Apžvelkime juos.

„Miestas skendės dūmuose”. Viena vertus taip - kaminų bus daugiau. Gal kam ir estetiškiau atrodo keli labai dideli kaminai nei daug mažų. Nesiginčysiu.  Tačiau neužmirškime, kad ir kiekvienas automobilis yra kaminas. Ir dėl to mes neliepiame visiems persėsti prie triskart brangesnių elektromobilių, kurių energijos dūmeliai sklaidosi kažkur kitur, todėl to dūmo tarsi ir nėra…

Kita vertus - argumentas pritemptas ir išpūstas. Konkurencija nereiškia, kad visi puls šildytis individualiai (apie tai po poros pastraipų). Be to, reikia pasakyti, kad bent jau nauji šilumos vartotojai, besigaminantys šilumą patys, turėtų lygiai tiek pat mokėti už aplinkos teršimą, kaip ir centrinės šilumos gamintojai, nes jokiu atveju neturi būti nelygių konkurencijos sąlygų ar kaimynų uždūminimo.

„Dalis gyventojų pasirinks kitokį šildymą, o likusiems kaina bus dar didesnė”. Netiesa. Tai galiotų tik jei tikėtume, kad miestų centrų gyventojai pasistatytų savo katiliukus, o pakraščiuose liktų šildytis centralizuotai. Tuo tarpu jei paimtume kitą, realistiškesnę, prielaidą - kad atsijungtų būtent pakraščiai, kur gabenti šilumą iš vienos miesto vietos yra toli ir brangu, tai kaina likusiems vartotojams gali net atpigti.

Šiandien gi - pagal šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnį, jeigu liks nors vienas vartotojas, tai šilumos tiekėjas privalės tiekti šilumą net į miesto pakraštį vienam vartotojui, net jei tai reiškia, jog už šią šilumą šimteriopai sumokės kiti.

Tačiau svarbiausia - konkurencija nereiškia, kad bus išardytas centralizuotas šilumos tiekimas. Konkurencija reiškia, kad centralizuoto šilumos tiekimo įmonės turėtų patirti vartotojų spaudimą ir stengtis įtikti vartotojams gerokai labiau nei šiandien.

Kad tai vyksta suprasiu kuomet, kai pamatysiu kelis požymius.

Pirma, norint statyti ar rekonstruoti namą ar butą nebus reikalaujama jokių suderinimų su jokiu monopolistu (lygiai kaip nereikalaujama suderinimų kaip bus užtikrinama prieiga prie interneto, telefono, televizijos).

Antra, statant ar rekonstruojant (arba netgi nestatant ir nerekonstruojant) pasipils pasiūlymai šildytis vienu ar kitu būdu, panašiai kaip kad šiandien vis kas paskambina norėdamas, kad pakeisčiau mobilaus telefono operatorių.

Trečia, statytojus, savininkus, bendrijų pirmininkus šilumininkai, dujininkai, elektrikai ir alternatyvios energetikos tiekėjai apipils realiais skaičiavimais kodėl labiau apsimoka jų siūloma paslauga, o jei neapsimoka - pasiūlys realią pagalbą kaip renovuoti būstą, atlikti šilumos auditą, sureguliuoti šilumos vartojimo kiekius, etc. O mes, vartotojai, jų purtysimės kaip kad dažniausiai šiandien purtomės tų, kurie paskambinę telefonu mums siūlo puikias kojines už gerą kainą.

Ketvirta, centralizuotos šilumos tiekėjai pasiūlys šilumos nuolaidas, jei butas ar namas stovi jų išplėtotos infrastruktūros zonoje. (Kita vertus, jie sakys, kad negali pasiūlyti nuolaidos, arba net turi prašyti didesnės kainos, kai namas toli nuo jų infrastruktūros.)

Žodžiu, jei kam tikrai rūpi šilumos vartotojai, o ne kaip pašpilkuoti politinį konkurentą pasinaudojant šilumos vartotojų nepasitenkinimu, tai būtina leisti šilumos tiekimo konkurenciją - panaikinti zonavimą, leisti šilumos tiekėjams mažinti kainą atskiroms vartotojų grupėms, sudaryti vienodas konkuravimo sąlygas.

Net patys dar nesuvokiam kokį didelį efektą tai duotų. Jei netikime - vėlgi žvilgtelkime į telefonijos rinką, kur nepaisant vienas šalia kito besipuikuojančių trijų mobiliųjų telefono operatorių bokštų (ir šalia po žeme praeinančio fiksuoto ryšio kabelio) konkurencija padarė taip, kad kainos jau kuris laikas tik krito.

Rodyk draugams

Kaip rašantis apie rašančius

2012-02-29 parašė Remigijus Šimašius

Arba

Per mažai pastebėti geri blogai

Gyvenimas mano dėliojasi taip, kad kažkada vyravęs potraukis skaityti, stebėti, klausytis vis labiau išvirsta į poreikį rašyti. Taigi, vis parašau. Dėl to, kad turiu, ką pasakyti. Dėl to, kad stebėdamas ir skaitydamas vis kažką pamatau kuo verta pasidalinti. Dėl to, kad noriu, kad mane suprastų. Dėl to, kad tai padeda pasiekti mano tikslus.

Džiugu, kad yra žmonių, kurie tuos rašymus įvertina. Turiu galvoje tai ir tai.

Ačiū dar kartą. Juolab, kad vienas iš įvertinimų yra ir draugiškas spyris į užpakalį (postūmis į priekį) atnaujinti į naują kokybinį lygmenį savo blogo išvaizdą, funkcionalumą ir tyrumą (laisvumą nuo reklamų).

Kaip supratau, gavus įvertinimus gražu būtų ir kitus įvertinti. Daug kas, iš to, ką mėgstu, jau yra įvertinta. Natūralu, nes kas skaito mane, aš juos skaitau, o mes kartu viens kitą paskaitome :) Taigi, nebevardinsiu nei vieno, kurių įrašus Google + esu kada pakomentavęs ar kokį pliusą pridėjęs. Visa tai yra gerai ir gražu. Paminėsiu blogus, kurių nelabai daug pastebėjau kituose bloguose. Kitaip tariant, apie tuos, kurie turbūt nepakankamai dar pastebėti.

Pirmiausia (taip taip, galima mane apkaltinti, kad vis neatsiskiriu nuo ten, kur pradėjau):  llri.blogas.lt. Tai vieta, kur galima rasti minčių, susijusių su ekonomika, bet ne ekonomistinių, paremtų sveiku protu, bet ir kai kuo daugiau - nuosekliomis žiniomis ir sąžiningais tyrimais. Autoriai įvairūs. Google+ kol kas nesireiškia, bet kai kurie jau yra: Rūta Vainienė, Žilvinas Šilėnas, Vytautas Žukauskas, Adolfas Mackonis.

Druskininkų naujienos - neįtikėtinai pozityvus ir sveiko proto redaktorius, kurio blogą rekomenduoju sekti. Reikia pripažinti, kad Google + daugiau nei oficialiame bloge gerų dalykų Romas Sadauskas pasidalina, ir ten, manau, yra pakankamai žinomas.

Mindaugas Kiškis ir jo blogas yra tas blogas, kurį reikia būtinai skaityti, jei įdomu kas ta ACTA ir visi aplink esantys intelektinės (ne)nuosavybės klausimai.

Ir dar noriu paminėti Tomą Vilucką ir jo blogą, kuris netipiškai, o giliai ir taikliai rašo apie katalikų bažnyčią. Tiesa, trūksta man tame bloge, kad Tomas dar labiau akis atvertų ir atrastų naujus laisvės horizontus (ne tik per tikėjimo prizmę). Tada būtų apskritai puiku. Bet ir dabar, jei tik tematika kažkiek domina, labai verta skaityti.

Tai šitiek iš manęs apie stilingus blogus. Visada džiugu, kai yra ką geruoju paminėti.

Rodyk draugams