BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Baudžiauninke, kam moki už šilumą?

Šaltas vasaris atneša dar karštesnes šildymo sąskaitas, tačiau ne sprendimus šioms sąskaitoms sumažinti…

Kalbėti apie šildymo kainas tapo jau beveik banalu. Vieni prie kryžiaus baigia prikalti šilumos tiekėjus ir jų nepažabojančią (pirmiausiai Vilniaus) valdžią. Kiti atsišaudo kaltindami Energetikos ministeriją, kad ji neišrūpina pigesnių dujų. Visi su viltimi žiūri į namų renovavimą ir atsinaujinančią energetiką ir dar pasikeiksnoja, kad Aplinkos ministerija čia per vangi.

Visi savaip teisūs, ir savaip pasiklydę savo argumentuose ir pasipiktinimuose. Problema ta, kad vis kažkas žino, kaip reikia daryti, kad būtų gerai, ir yra pasiruošęs tą savo žinojimą realizuoti tiesiog iškart ant visų vartotojų galvų. O pats vartotojas ir jo nuomonė tiesiog užmirštama.

Netikite? Paklauskime tuomet savęs kodėl dėl šilumos kainų taip garsiai nesiskundžia vienkiemių gyventojai, kuriems, nei dujos, nei šilumos tinklai yra nepasiekiami, net jei jie to norėtų?

Taip - ir jie parypuoja, kad brangios malkos, arba anglys, arba elektra, arba mazutas, arba dar koks kuras, arba namo apšiltinimas. Tačiau savo energiją šie žmonės nukreipia kita linkme - jie galvoja, ką gali padaryti, kad jiems būtų geriau, o ne pyksta, kad kažkas kitas kažko (neaišku ko) nepadaro.

Kodėl? Todėl, kad jie gali spręsti už save, o miestų gyventojai (kad ir to paties Vilniaus) tiesiog kaip baudžiauninkai yra laikomi įkaitais. Baudžiava, prieš šimtą penkiasdešimt metų buvusi kaime, moderniais pavidalais atslinko į miestą.

Iliustruoju. Yra miestuose tokie dokumentai, kurie vadinami, pavyzdžiui, „Energijos rūšies parinkimo ir naudojimo specialusis planas ir reglamentas”. Nepaisant painaus pavadinimo tokie dokumentai gyvenimą nupiešia labai primityviai. Jie nustato, kad štai čia (beveik visur) yra „centralizuota šilumos tiekimo zona”, kitur „decentralizuota”, o dar kitur - „mišri”.

Pavadinimai gali įvairuoti, bet esmė ta pati - kas patenka į centralizatorių taikiklį, pasirinkimo nebeturi. Kai neturi pasirinkimo, nebėra ir konkurencijos. Kai nėra konkurencijos, belieka tik stebėtis kodėl kainos dar daugiau neišdidinamos.

Norint, kad už šilumą būtų mokama adekvačiai, tiesiog būtina suteikti žmonėms (atskiroms namų bendrijoms) teisę rinktis ir nustatyti, kad kiekvienas namas gali būti šildomas taip, kaip su paslaugos tiekėjais susitaria atitinkamo namo šeimininkai. Be jau minėtų savivaldybių sprendimų šią teisę riboja ir Statybos techniniai reglamentai, pavyzdžiui STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos pastatuose”.

Tik esant pasirinkimo galimybei paaiškės ar galima realiai pasiekti, kad šiluma kainuotų pigiau (aišku, kad galima), o jei galima, tai tik save beliks kaltinti, kad nesusiorganizuojama ir geresnis variantas nepasirenkamas.

Žinoma, jums iškyla daugybė klausimų ar argumentų kodėl to negalima daryti. Kai pradedame lankstyti pirštus visi argumentai, pasirodo, susiveda tik į du. Apžvelkime juos.

„Miestas skendės dūmuose”. Viena vertus taip - kaminų bus daugiau. Gal kam ir estetiškiau atrodo keli labai dideli kaminai nei daug mažų. Nesiginčysiu.  Tačiau neužmirškime, kad ir kiekvienas automobilis yra kaminas. Ir dėl to mes neliepiame visiems persėsti prie triskart brangesnių elektromobilių, kurių energijos dūmeliai sklaidosi kažkur kitur, todėl to dūmo tarsi ir nėra…

Kita vertus - argumentas pritemptas ir išpūstas. Konkurencija nereiškia, kad visi puls šildytis individualiai (apie tai po poros pastraipų). Be to, reikia pasakyti, kad bent jau nauji šilumos vartotojai, besigaminantys šilumą patys, turėtų lygiai tiek pat mokėti už aplinkos teršimą, kaip ir centrinės šilumos gamintojai, nes jokiu atveju neturi būti nelygių konkurencijos sąlygų ar kaimynų uždūminimo.

„Dalis gyventojų pasirinks kitokį šildymą, o likusiems kaina bus dar didesnė”. Netiesa. Tai galiotų tik jei tikėtume, kad miestų centrų gyventojai pasistatytų savo katiliukus, o pakraščiuose liktų šildytis centralizuotai. Tuo tarpu jei paimtume kitą, realistiškesnę, prielaidą - kad atsijungtų būtent pakraščiai, kur gabenti šilumą iš vienos miesto vietos yra toli ir brangu, tai kaina likusiems vartotojams gali net atpigti.

Šiandien gi - pagal šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnį, jeigu liks nors vienas vartotojas, tai šilumos tiekėjas privalės tiekti šilumą net į miesto pakraštį vienam vartotojui, net jei tai reiškia, jog už šią šilumą šimteriopai sumokės kiti.

Tačiau svarbiausia - konkurencija nereiškia, kad bus išardytas centralizuotas šilumos tiekimas. Konkurencija reiškia, kad centralizuoto šilumos tiekimo įmonės turėtų patirti vartotojų spaudimą ir stengtis įtikti vartotojams gerokai labiau nei šiandien.

Kad tai vyksta suprasiu kuomet, kai pamatysiu kelis požymius.

Pirma, norint statyti ar rekonstruoti namą ar butą nebus reikalaujama jokių suderinimų su jokiu monopolistu (lygiai kaip nereikalaujama suderinimų kaip bus užtikrinama prieiga prie interneto, telefono, televizijos).

Antra, statant ar rekonstruojant (arba netgi nestatant ir nerekonstruojant) pasipils pasiūlymai šildytis vienu ar kitu būdu, panašiai kaip kad šiandien vis kas paskambina norėdamas, kad pakeisčiau mobilaus telefono operatorių.

Trečia, statytojus, savininkus, bendrijų pirmininkus šilumininkai, dujininkai, elektrikai ir alternatyvios energetikos tiekėjai apipils realiais skaičiavimais kodėl labiau apsimoka jų siūloma paslauga, o jei neapsimoka - pasiūlys realią pagalbą kaip renovuoti būstą, atlikti šilumos auditą, sureguliuoti šilumos vartojimo kiekius, etc. O mes, vartotojai, jų purtysimės kaip kad dažniausiai šiandien purtomės tų, kurie paskambinę telefonu mums siūlo puikias kojines už gerą kainą.

Ketvirta, centralizuotos šilumos tiekėjai pasiūlys šilumos nuolaidas, jei butas ar namas stovi jų išplėtotos infrastruktūros zonoje. (Kita vertus, jie sakys, kad negali pasiūlyti nuolaidos, arba net turi prašyti didesnės kainos, kai namas toli nuo jų infrastruktūros.)

Žodžiu, jei kam tikrai rūpi šilumos vartotojai, o ne kaip pašpilkuoti politinį konkurentą pasinaudojant šilumos vartotojų nepasitenkinimu, tai būtina leisti šilumos tiekimo konkurenciją - panaikinti zonavimą, leisti šilumos tiekėjams mažinti kainą atskiroms vartotojų grupėms, sudaryti vienodas konkuravimo sąlygas.

Net patys dar nesuvokiam kokį didelį efektą tai duotų. Jei netikime - vėlgi žvilgtelkime į telefonijos rinką, kur nepaisant vienas šalia kito besipuikuojančių trijų mobiliųjų telefono operatorių bokštų (ir šalia po žeme praeinančio fiksuoto ryšio kabelio) konkurencija padarė taip, kad kainos jau kuris laikas tik krito.

Patiko (16)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą

You must be logged in to post a comment.