BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2009-10-21

Nusikaltimus žmonijai inicijavo ir fašizmas ir komunizmas

2009-10-21

Istorijos tema audrina daugelį. Kai šiandien žiniasklaidoje pamačiau Rusijos prezidento pamokymus, kad visi dori žmonės žino, jog ne SSSR pradėjo karą, pagalvojau, kad gal verta pasidalinti savo pozicija. Ją išsakiau kalboje praėjusią savaitę vykusioje konferencijoje Briuselyje.

Taigi, tiesiog pasidalinu šia kalba praleisdamas kai kuriuos labiau formalius ir biurokratinius dalykus.

Visų pirma noriu pasveikinti šią konferenciją, kuri viršijo mano lūkesčius. Noriu padėkoti visiems organizatoriams, pranešėjams ir dalyviams. Džiugu, kad čia susirinko politikai, nevyriausybinių organizacijų atstovai ir kiti žmonės iš įvairių šalių, kuriems rūpi ši nagrinėjama tema. Idėjos, kurias čia išgirdau įkvepia, nuteikia darbui ir leidžia tikėtis teigiamų pokyčių – kad visų totalitarinių režimų nusikaltimai bus deramai įvertinti.

Nors mano misija – pasakyti baigiamąsias konferencijos pastabas, nėra didelio reikalo apžvelgti visus konferencijos pranešimus. Visuose juose skambėjo mintis, kad totalitariniai nusikaltimai visuomet yra nusikaltimai ir juos reikia atitinkamai vertinti. Buvo akcentuojama, kad reikia padaryti daugiau, siekiant, kad žmonės apie tai žinotų.

Galiausiai, visi sutaria, kad totalitarinių nusikaltimų tinkamas vertinimas nėra tik istorikų reikalas, nes šie skauduliai daro įtaką šiandien. Totalitarinių nusikaltimų tinkamo įvertinimo tema šia prasme yra labai aktuali, praktiška ir orientuota ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Įskaitant, kad tragiški istorijos puslapiai nebūtų kartojami.

Mano pasisakymo tikslas yra pateikti tam tikrus praktinius pastebėjimus apie tai, ką galėtų ir turėtų šioje srityje nuveikti Europos Sąjungos institucijos. Šia prasme leisiu sau būti technokratiškas.

Tačiau prieš tai noriu pasidalinti savo pastebėjimais apie reikalo esmę. Daugiausiai – apie nacizmo ir komunizmo nusikaltimų lyginimo problematiką, klausimą kiek šios totalitarinės ideologijos skirtingos, kiek panašios, ir ar mes visada tai adekvačiai suvokiame.

Nepretenduoju į absoliutų objektyvumą, nes galbūt net nesugebėčiau būti visiškai objektyvus komunizmo atžvilgiu, kai nuo jo tiek daug nukentėjo ir mano šeima, ir, dar labiau, mano Tėvynė.

Kad šie skauduliai yra gyvi noriu iliustruoti paprastu pavyzdžiu. Dažnai bendrauju su savo artimiausia kaimyne, kurios tėvą, jauną vyrą, sovietai išvežė į Sibirą dėl to, kad jis buvo mokytojas. Jos motiną atskyrė ir į Sibirą išvežė dėl dar didesnio „nusikaltimo“ – ji buvo mokytojo žmona.

Kaip kažkada pasakė Sovietų Sąjungos pareigūnai (tačiau panašu, kad atitinkamos nuomonės neretai laikosi ir dabartinė Rusijos valdžia), jaunas vyras dar pakeliui į tremtį mirė dėl „natūralių priežasčių“. Šios priežastys buvo sukeltos šalčio (gyvuliniame vagone jis buvo vežamas be šiltesnių drabužių, apsirengęs tuo, kuo vilkėjo mokykloje), neturėjimo ką valgyti, ką gerti, ir galiausiai šiltinės, kuri atsirado dėl visiškos antisanitarijos (neturėjimo kaip pašalinti išmatas).

Ši mano artimų žmonių ir mano šalies patirtis leidžia man būti kiek labiau tiesmuku, kai kalbu apie totalitarinius režimus ir komunizmą konkrečiai.

Kalbant apie komunizmo ir nacizmo nusikaltimų lyginimą visiškai akivaizdu, kad kiekvienas nusikaltimas yra skirtingas savo įvairiomis aplinkybėmis. Tačiau tuo pačiu metu kiekvienas nusikaltimas yra nusikaltimas, ir šia prasme jie vienodi.

Istorikų pareiga yra išsiaiškinti įvairias aplinkybes, įskaitant ir įvairių totalitarinių režimų nusikaltimų: jų mastą, aukų skaičių, genezę ir pan. Tačiau tai neturi atverti durų moraliniam realiatyvizmui (tiksliau, opurtunizmui, arba netgi pragmatizmui).

Deja, tai, ką šiandien dažnai matau Europoje, ypač vakarų Europoje, yra raginimas nelyginti komunizmo ir nacizmo, nes tokiu būdu bus sumenkintas nacizmo pasmerkimas, atrodys, kad jis, įskaitant holokaustą, nebuvo toks baisus.

Kaip tai atrodo visų pirma logikos požiūriu? Būtent šis raginimas ir yra tas minėtasis bei neabejotinai smerktinas moralinis opurtunizmas. Tie, kas kritikuoja teiginį, kad komunizmo nusikaltimai ne menkesni nei fašizmo, patys vertina ir dėlioja į „sunkumo“ bei „lengvumo“ lentynėles tokius nusikaltimus, kurie yra nesuvokiami žmogiškumo sutrypimai.

Beje, kalbant ne moralinio vertinimo, o skaičių kalba, komunizmas pražudė daugiau žmonių nei nacizmas. Juo labiau apgailėtinai atrodo šioje konferencijoje paviešinti faktai, kad Vakarų šalyse (šiuo atveju Švedijoje) daugiau nei pusė jaunimo mano, kad per visą pasaulį komunizmas pražudė iki vieno milijono gyvybių, o nemažai jaunuolių netgi mano – kad iki dešimt tūkstančių. Tai – elemantarių spragų lavinimo programose akivaizdi iliustracija. Ją neabejotinai galima užpildyti žinant, kad holokausto nusikaltimai ir jų mastai yra jau žinomi beveik visiems.

Dar viena spraga, kuri taip dažna, deja, ir Vakarų pasaulyje, o ne tik į rytus nuo mano šalies yra ta, kad naiviai suvokiamos ir skirtingai traktuojamos totalitarinių nusikaltėlių intensijos. Kaip taikliai yra pastebėjęs mano mėgiamiausias Lietuvos filosofas Algirdas Degutis, „fašistas“ daugeliui asocijuojasi su žmogumi, kuris yra blogas pagal apibrėžimą, tuo tarpu „komunistas“ – su žmogumi, kuris nori pasaulį padaryti geresniu.

Atrodo, kad tik praeityje kilniadvasiams komunistams kažkodėl vis to nepavykdavo padaryti dėl kokių nors aplinkybių. Tai yra visiškai neadekvatus požiūris. Deja, galbūt būtent jis lemia, kad kai kuriose šalyse centrinės gatvės vadinamos „komunistinėmis“ arba garsių komunistų vardais, o aikštėse puikuojasi komunistinių nusikaltimų įkvėpėjų ir vykdytojų skulptūros.

Netgi šioje konferencijoje nuskambėjo mintis, kad Che Guevara – yra kas kita, nei totalitarinių nusikaltimų vykdytojai. Tačiau negi graži nuotrauka vaikino banguotais plaukais ir ryžtingu žvilgsniu gali pakeisti faktus apie jo įvykdytas žudynes komunistinės ideologijos vardu ir jos labui?

Be abejo, kiekviena totalitarizmo įdiegimo praktika skiriasi. Tačiau taip mes užmirštame arba nepastebime bendrų daugelio totalitarizmo praktikų ideologinių šaknų. Neatsitiktinai savo garsiąją knygą „Kelias į vergovę“ po antrojo pasaulinio karo Friedrich von Hayek adresavo „visų partijų socialistams“…

Neatsitiktinai turbūt ir vokietijos nacionalsocialistai dažniau vadinami naciais nei savo pačių vardu. Tarybų socialistinių respublikų sąjungoje apskritai buvo vengiama šiuos nusikaltėlius vadinti nacionalsocialistais. Ar tik ne dėl panašumo į save? O kad šių panašumų netrūksta liudija ir daugybė faktų (didžioji jų dalis puikiai atspindėti filme „Sovietų pasaka“), ir šių klaikių ideologijų genezė.

Tai, kad šalia socialistinių paistalų Vokietijoje atsirado ir paistalai apie vienos tautos pagrįstą viršenybę nepaneigia to, kad abi didžiosios dvidešimtojo amžiaus nusikaltėlių partijos buvo socialistinės. Šios pamokos ignoravimas, manau, bene labiausiai gali kainuoti ateities kartoms.

Ir paskutinis pastebėjimas apie taip dažną aklumą komunistinio ir nacistinio režimų panašumo atžvilgiu. Šiandien minime Ribentropo – Molotovo pakto liūdnas metines. Tai mums turėtų priminti faktą, kurio, spėju, neįsisamonina dauguma europiečių: antrojo pasaulinio karo nepradėjo naciai - jį pradėjo naciai kartu su sovietais. Jei būtų pavykęs jų pirminis planas, Europos žmonės dar ilgai būtų buvę ideologiškai suartėjusių dviejų socialistinių gaujų valdžioje.

Pabaigai noriu dar kartą pabrėžti, kad šiandien buvo nagrinėjamos ne tik istorijos, bet ir dabarties temos. Nuo mūsų sėkmės gali priklausyti, ar Europos žmonės netaps naujų totalitarinių režimų aukomis. Tai, kad mums rūpi atmintis ir ateitis yra labai svarbu. Linkiu visiems stiprybės skleidžiant tiesą. Tik su tiesa žmonijoje galime tikėtis pagarbos gyvybei bei gerovės.

Rodyk draugams