BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2010-01-07

Briedis, kuris sujaukė mūsų protus?

2010-01-07

Šį rudenį Lietuvos aukščiausiasis teismas priėmė įdomią nutartį - nustatė, kad valstybė turi atlyginti žalą, kurią automobiliui padarė į kelią išbėgęs briedis. Nenoriu kvestionuoti šios nutarties ir gerbiu Teismo nuosekliai dėstomus argumentus. Bet negaliu nesirūpinti pasekmėmis, kurias ji ilgainiui gali sukelti, jei bus netinkamai interpretuota.

Logika lyg ir aiški. Kadangi laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė, tai už jų padarytą žalą valstybė ir atsako. Panašiai kaip ir tuo atveju, jei jums įkastų kaimyno šuo.

Avariją patyręs automobilio vairuotojas lieka patenkintas, kaip ir kiti vairuotojai. O labiausiai patenkinti draudikai, kurie jau pradeda kreiptis dėl žalos atlyginimo vis naujais ir naujais atvejais, kai į kelią neapdairiai iššoka koks kiškis ar šernas.

Viskas būtų aišku, jei nebūtų neaišku. Pavyzdžiui, ar valstybė jums turės atlyginti žalą, jei jums uogaujant įkando gyvatė? Arba jei bebras nugriaužė jūsų obelį? Arba jei jūsų paltą apdergė praskrendanti varna? Arba jei jums įsisiurbė encefalitinė erkė?.. Juk visi šie padarai yra lygiai tiek pat „valstybės nuosavybė”.

Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad Aukščiausiasis teismas tikrai nesiekė, kad teisė į žalos atlyginimą būtų paversta tokiu farsu. Netgi atvirkščiai - atskirai konstatavo, kad jų nagrinėtas atvejis - ne bendras, o susijęs su tam tikromis aplinkybėmis. Tame ruože gyvūnai sukelia daug nelaimių, o priemonių kelininkai nesiėmė.

Tad iš karto noriu pasakyti, kad tie šimtai besikreipiančių į Teisingumo ar Aplinkos ministerijas arba Kelių direkciją su prašymais „suremontuoti apgadintą automobilį” kol kas pagrindo tikėtis, kad kažkas išspręs jų problemas pagrindo neturi.

Tačiau faktas lieka faktu - tai, kas paprastai laikoma gaivališka nenugalima jėga (force majeure) tapo „atsakingu” už valstybės atsakomybę. Be to, šis atvejis tik iliustruoja tendenciją, kad valstybė (kitaip tariant, mokesčių mokėtojai) tampa atsakingi už viską, kas įvyko vienam ar kitam nelaimėliui.

Kyla grėsmė, kad atidarius tarsi nedidelius vartelius vienam briedžiui, pro šiuos vartelius gali prasmukti ir visos erkės. Nuo nelaimių visada galima buvo (!) apsaugoti, kai žiūri į įvykius atgal. Tad nebelieka rimtų argumentų kodėl mokesčių mokėtojai neturėtų padengti bene viską, kas iki šiol buvo laikoma gamtos jėgų sukeltais neigiamais padariniais.

Minimi poslinkiai gali įvykti netgi nepaisant paties teismo nurodytų išlygų. Sekant analogija - juk jei daug erkių kažkuriame miške serga encefalitu - valstybė gi „turi imtis priemonių”… Tad jei miškas neaptvertas, nenupurkštas pesticidais ar bent neapkabinėtas įspėjančiais ženklais - dėl erkės padarytos žalos galbūt kada nors drąsiai galėsi lįsti į savo bendrapiliečių kišenes.

Žmonių elgesiui tai turėtų rimtas pasekmes. Šiandien normaliam vairuotojui dar žinoma, kad važiuojant per tankų mišką reikia būti atsargesniam ir sumažinti greitį, nes gali iššokti zuikis, stirna, šernas ar briedis. Kaltas bus pats vairuotojas, kad nebuvo pakankamai apdairus, ir atsitiktinumas, nes net būnant labai apdairiu, gali pakliūti į nesuvaldomą situaciją.

Priėmus naująją koncepciją kalta bus dar mistinė valstybė, kad nesuvaldė savo lakstančių turtų (Beje, pati sąvoka „laukinis gyvūnas” turbūt irgi turės būti pakeistas žodžiu „valstybinis gyvūnas”).

Tai leis vairuotojams kiek atsipalaiduoti - bent jau materialinius nelaimingų atsitikimų nuostolius padengs valstybė. Kitaip tariant - mokesčių mokėtojai, kurie gal apskritai mašinomis nevažinėja.

Na gerai, visa tai gali įvykti, o gali ir ne. Galiausiai pats pateiksiu pasiūlymus, kaip padaryti, kad nebūtų, jog gamtos jėgų poveikį patyrę nelaimėliai savo bėdas primestų atsargesniems, kuriems labiau pasiekė, ar kurie net neturi galimybių pajusti gamtos grėsmes.

Tačiau grįžkime prie platesnių temų. Antraštėje pažadėjau ne tik apie briedžius, bet ir apie sujauktus protus.

Mūsų visuomenėje vis sunkiau priimama, kad kažkokie blogi dalykai įvyksta be niekieno žemiškos kaltės. Atkreipkite dėmesį, kas benutiktų - potvynis, kruša, sausra, klimato atšilimas - reikia surasti kaltą. Mes tiesiog nepriimame, kad kažkas gali įvykti, o joks žmogus čia „nei prie ko”.

Neseniai perskaičiau komentarą (labai elegantišką ir įdomiai parašytą, beje), kuriame stebimasi, kad kažkam įvykus mes vis dar suverčiame kaltę likimui. Visiškai teisinga, kad negalima versti likimui tų dalykų, kuriuos mes patys didžia dalimi kontroliuojame. Tačiau lygiai taip pat negalime teigti, kad viskas yra kontroliuojama ir numatoma.

Tikėti likimu - lėkšta.

Tikėti Dievu ir jo siunčiamu atpildu irgi jau daug kam atrodo senamadiška.

Pripažinti atsitiktinumą ar nepalankius aplinkybių sutapimus - psichologiškai nekomfortiška.

Tad jei ne likimas, jei ne Dievo atpildas ar pamoka ir jei ne tiesiog atsitiktinumas, tai belieka ieškoti kalto…

Grįžtant prie komentaro pavadinimo - ne nelaimėlis briedis sujaukė mūsų protus taip, kad jo sukeltą žalą pripaišome valstybei ir ją išsireikalaujame iš mokesčių mokėtojų.

Šiuo atveju kalti mes patys. Mūsų baimė, kuri neleidžia priimti, kad kartais blogi dalykai tiesiog įvyksta - be priežasties ar kaltės, nenoras nelaiminguose atsitikimuose įžvelgti savo kaltės, o galbūt kaltas ir tikėjimas likimu - bent jau tol, kol tas vadinamasis likimas mums nepakiša kojos.

Rodyk draugams