BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 2011-06-01

Vaikystės apsaugai reikia naujos krypties

2011-06-01

Birželio 1-oji - Vaikų gynimo diena. Šventė, kuri turi mus priversti dar kartą susimąstyti, ar viską darome tinkamai, kad vaikystė būtų apsaugota.

Prieš pasidalindamas savo pastabomis apie vaikų apsaugos sistemą Lietuvoje, visų pirma noriu padėkoti visiems žmonėms, kurie augina vaikus, juos moko, juos globoja valstybinėse institucijose, o dar labiau - tiems, kurie tai daro šeimose ar visuomeninėje veikloje.

Tačiau man atrodo, kad tinkamai daroma ne viskas ir turime daug ką pakeisti, kad daugybės žmonių natūralus žmogiškas rūpestis duotų daugiau gero rezultato.

Manau, kad per daug yra šeimų, kuriose vaikai yra negerbiami, per mažai pasitikime ir pasinaudojame gerumu tų žmonių, kurie nori padėti vaikams, per daug resursų sueikvojame tokioms struktūroms ir procedūroms, kurios kartais ne tik padeda vaikams, bet ir apsunkina jų kelią į geresnį gyvenimą.

Kad viskas pakryptų į geresnę pusę, manau, reikia tam tikrų pokyčių.

Pirma, pasitikėti žmonėmis, šeimomis. Tai reiškia, kad turėtume palengvinti šūsnies pažymų surinkimo kelią asmenims, kurie nori būti globėjais ar įtėviais, kad įrodytų savo tinkamumą šioms pareigoms. Patikrinti, kad vaikas patektų į atsakingas rankas svarbu, tačiau šiandien ši patikra yra įsukta į perdėm sudėtingą biurokratinį aparatą.  Tuomet vaikas iš smurtaujančios šeimos patektų pas geranoriškus giminaičius ar kaimynus, o ne į valdiškas institucijas, kuriose vaikui nebūtinai geriausiai. Jau po patekimo pas globėjus socialiniai darbuotojai galėtų padėti globėjams atlikti savo pareigas, prižiūrėti, ar viskas gerai yra naujajame prieglobstyje. Šiuo metu yra priešingai - šeimoje prievartauta mergaitė šiandien gali atsidurti ne pas problemą iškėlusią ir padėti norinčią giminaitę, o į bendrabutį kartu su nepilnametėmis prostitutėmis, kurių problemos visai kito pobūdžio. Beje, miniu ne hipotetinį, o realų atvejį.

Tuomet nereikėtų ir laukti tris ar šešis mėnesius, o dažniausiai - netgi apie pusantrų metų, kol mamos paliktas nereikalingas kūdikis galiausiai atsidurs pas jį įvaikinti norinčią šeimą. Juk puikiai suprantame, kad šis laukimas labiausiai kenkia kūdikiui. Nėra priimtinas jis ir įsivaikinti norinčiai šeimai, kuri tokiu laukimu tiesiog atbaidoma nuo gero darbo vaiko labui.

Turėtume prisiminti, kad tvarkingi popieriai yra svarbu ir kad jie gali daug ką išspręsti, tačiau vaikystėje kiekviena diena, praleista ne ten, kur vaikui yra geriausia, yra gerokai svarbiau už dabartinę biurokratinę mašiną.

Kad situacija pasikeitė į gera suprasiu tada, kai nebesulauksiu beviltiškų aimanų iš geranoriškų žmonių, kad vaikas paimtas iš šeimos ir perkeltas į ne ką geresnę aplinką valdiškoje įstaigoje. Kad yra geriau suprasiu tada, kai matysiu, kad socialiniai darbuotojai, nusprendę paimti vaiką iš šeimos pirmiausia realiai apklausia giminaičius, kaimynus, bendruomenės narius (gal ir net kunigo paprašo po sekmadienio mišių paskelbti apie pagalbos poreikį), ir vaiką laikinai priglaudžia kitoje šeimoje bei jai padeda dorotis su svarbiomis pareigomis, o ne užbombarduoja popierizmo reikalavimais.

Antra, reikia iš tiesų kviesti žmones įsivaikinti paliktus kūdikius ir sudaryti tam geras sąlygas. Tiesą sakant, nesuprantu, kaip taip gali būti, kai dešimtys šeimų laukia kūdikio įsivaikinimui, o kūdikiai atiduodami į pusiau šeimyninį gyvenimą - nuolatinei globai ar paliekami valdiškoje įstaigoje, už kurią, beje, skirtingai nei įvaikinimo atveju, moka valstybė. Man atrodo, kad normalu būtų jei globoti (už pinigus, nuolatinei globai) būtų galima tuos vaikus, kurių niekas nenorėjo įsivaikinti. Vaikas gyventų tikrai labiausiai pasišventusioje šeimoje, o valstybės pinigus (gal net didesnius nei dabar) galima būtų skirti globai kitų vaikų, kurie nebuvo įvaikinti ar kitaip nesulaukė neatlygintinai ištiestos pagalbos rankos.

Trečia, ir tai bene svarbiausia, reikia realiai orientuotis, kad šeimoje vaikui būtų gerai. Jei įvyksta nesusipratimas, vaikas tinkamai neprižiūrimas, kritiniu atveju jis turi būti paimamas iš šeimos. Tačiau dažnai šeimai trūksta tiesiog pagalbos ar net informacijos, o ne tėvystės apribojimų ar administracinių baudų.

Lietuva dar čia nepasiekė daug tariamo progreso, kurio apstu kitose šalyse, kai iš šeimų paimami vaikai, nes kažkurią dieną namuose buvo tuščias šaldytuvas, vaikas buvo baramas dėl blogų pažymių, arba šeima laikosi pasninko, arba vaikas neleidžiamas į mokyklą, o mokomas namuose, arba dar dėl daugybės kitų dalykų, kurie kartais atrodo kaip pretekstas nacionalizuoti vaikus ir atskirti juos nuo šeimų. Tikiuosi, kad ir neprieisime iki tokio vaikų nacionalizavimo iš šeimų, kurios yra atsakingos ir rūpestingos savo vaikui, tačiau nebūtinai pagal vieną biurokratinį kurpalių.

Kita vertus, ką daryti su tikrai probleminėmis šeimomis, yra reali ir gili. Žinau, kad tai išspręs ne viską, bet mano siūlomas pakeitimas Administracinių teisės pažeidimų kodekse, kad už tėvų valdžios netinkamą vykdymą gali būti skiriama nebūtinai bauda, o ir privalomi kursai tėvams, gali kai kuriose šeimose įvykius pasukti geresne linkme.

Kad daug ką galima pasiekti, kad ne visada tam reikia didelių reformų ar įstatymų pakeitimų, noriu pailiustruoti gyvybės langelių pavyzdžiu. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti, kad būtų padėtas taškas diskusijose ar galima, kaip tai daryti, kaip įteisinti ir pan.

Priminsiu, kad prieš du metus išplatinau išaiškinimą, kad kūdikio palikimas gyvybės langelyje nėra jo palikimas gyvybei pavojingoje padėtyje ir neturi būti persekiojamas kaip nusikaltimas, kad vienintelis rūpestis turėtų būti išsiaiškinti, ar vaikas neatsirado tame langelyje prieš tėvų valią, arba ar tėvai neapsigalvojo.

Tai leido daugybei entuziastų, kuriems ta proga norėčiau dar kartą padėkoti, steigti gyvybės langelius ir realiai išgelbėti nekaltų kūdikėlių gyvybes.

Vaikų gynimo dienos proga noriu pasakyti, kad visiems mums tenka pareiga rūpintis vaikais. Akivaizdu, kad pirmiausiai savo, o pagal galimybes - ir kitais. Labai norėčiau, kad ta pareiga būtų vis mažiau parodomoji, vis mažiau su isterijos prieskoniu, beeikvojanti vis mažiau mokesčių mokėtojų resursų, vis mažiau nacionalizuojanti vaikų auklėjimą, o atvirkščiai - paprasta, solidi, efektyvi, privati ir tikrai padedanti vaikui.

Beje, atitinkamas pastabas jau bedirbdamas ministru esu išsakęs ir raštu, ir žodžiu. Tikiuosi, kad jos bus išgirstos. O savo ruožtu toliau darysiu ką galiu ir sugebu, kad būtų ir įgyvendintos.

Rodyk draugams